Tai štai, mane pakvietė ponia Maldeikienė padaryti pranešimą jos organizuotame forume, kuriame kalbėjo Ingrida Šimonytė, Mykolas Majauskas, Raimondas Kuodis, pati Aušra Maldeikienė.
Ponas Kuodis papasakojo apie septynis būdus daryti kaštų/naudos analizę.
Ponia Ingrida apie tuos GPM’o procentus, be kurių Vilniui bus dar riesčiau, nei dabar.
Ponas Mykolas Majauskas kažkaip oponavo ponui Kuodžiui ir prisiminė Vilniaus vystymo kompaniją.
Na o Aušra Maldeikienė papasakojo koks sunkus ir svarbus politiko darbas ir kad blogai, kai tiek mažai jie uždirba. Bent jau legaliai.
Iš karto nusprendžiau, jog tai bus labai įdomus renginys ir kad į jį susirinks daugybė žmonių. Seminaras buvo organizuojamas po darbo valandų, tad daugeliui laikas turėjo tikti.
Panašiai tikėjosi ir Transparency International: buvo suorganizuotas sinchroninis vertimas – ant kiekvieno tarybos nario staliuko buvo imtuvas su ausinėmis, buvo vertėjas.
Šiek tiek nustebau, kai renginiui jau prasidėjus, paaiškėjo, jog mūsų tėra va tiek (su manimi, nes aš fotografavau):
Buvome 6 seminaro dalyviai – be pranešėjų, be organizatorių, be vertėjo ir be vieno IT reikalus prižiūrinčio žmogaus. Beje, buvo mėginta savivaldybės darbuotoją įtraukti į diskusiją, bet nepavyko 😀
Keletą esminių seminaro detalių jau paminėjo ponia Aušra Maldeikienė savo bloge. Beje, kiek supratau, esu ten paminėtas, kaip neabejotinai doras ir jaunas tarybos narys. Ten ponia Aušra, man atrodo, mano, jog balsavime dėl ikimokyklinio ugdymo kompensavimo yra interesų konfliktas. T.y. konfliktas, tarp tarybos narių, kurie moka už ikimokyklinį ugdymą ir visuomenės, kuri tokių išlaidų nepatiria.
Vaikai – išlaidų centras. Na, gerai, ilgalaikių investicijų.
Apie Transparency International renginį Vilniaus savivaldybėje pratęsiu kiek toliau, o dabar paimkime ir išspręskime šią Maldeikienės problemą.
Antai ponia Aušra kiek vėliau savo straipsnyje, jau diskurse apie Air Lituanica, mini vaikus, kaip investiciją su potencialia grąža. Aš šitą analogiją/pavyzdį pasiimsiu iš ten į šią dilemą ir pasakysiu, jog tie 1200 EUR per metus tai ne papildomos pajamos, o investicija. Investicija į mano vaikus, prie kurios mano (beje ir Aušros Maldeikienės taip pat) sprendimu prisideda ir miestas. Ir mano galva, čia naudos iš to gaunu ne tik aš bet ir visuomenė[1]. Nors ši investicija negarantuoja tos grąžos (kaip, beje, beveik visos kitos investicijos), bet sukuria prielaidas gauti ją didesnę. T.y. geriau išugdytas vaikas gali sau, o tuo pačiu ir visuomenei kurti daugiau naudingų dalykų[2].
Taigi, Maldeikienės problema yra ta, kad ji tuos pinigus laiko pajamomis, o ne investicijomis. Investicijomis į vaikus, kurie galimai dėl to kurs didesnę vertę visuomenei.
Apskritai tai visos valdiškos investicijos turėtų tenkinti viešąjį interesą ir pageidautina – kuo efektyviau (mažiau pinigų – daugiau viešojo intereso)[3]. Gi valdžios toks darbas ir yra, nes be jos lyg ir nebūtų kaip tenkinti to viešojo intereso taip efektyviai. Ar ne? Nors antai anarchizmas sako, jog valdžia negali spręsti viešojo intereso problemų efektyviau, nei pati visuomenė ar atskiri jos individai. Dėl efektyvumo visada bus ginčai. Ir retai kada sužinosi, kurie teisesni, o kurie ne, nes dažnai kitokių sprendimų tomis pačiomis sąlygomis patikrinti jau nebegali.
Grįžtam prie Transparency International renginio.
Du Transparency International atstovai: iš Norvegijos ir iš Lietuvos.
Sužinojome, kad Vilniaus savivaldybėje yra pasitikėjimo telefonas, kuriuo galima anonimiškai pranešinėti apie korupciją, bet nėra aišku nei kas į tuos skambučius atsiliepia, nei kaip saugomi skambintojo duomenys, nei kaip jie naudojami. Arba ta informacija ne vieša. Reiks pasidomėti.
Taip pat paaiškėjo, kad ir Norvegijoje korupcija klesti ir ypatingai savivaldoje. Norvegijoje, pasirodo, yra gan panaši sistema – ypač mažesniuose administraciniuose vienetuose. Ten dirba nepilno etato politikai, t.y. turi pagrindinį darbą ir darbas, kaip miesto politiko yra kaip papildoma veikla. Daugiau gyventojų, didesnėse savivaldose – dirba daugiau pilno etato politikų (nesu tikras ar tai teisingai supratau). Mėginau pasitikslinti ar kas nors mėgino pažiūrėti ar nėra koreliacijos tarp korupcijos indeksų ir tų pusės etato politikų kiekio. Nieks tokių dalykų neskaičiavo. Bet tikriausiai pagrindinės didesnės korupcijos savivaldose priežastys yra šitos:
vykdomoji valdžia daro konkrečius sprendimus, kurių rezultatai aiškesni, o ir galimos korupcijos užsakovams lengviau gauti naudą;
savivaldoje sprendimai vietinės reikšmės ir jų daug – lengviau peržengti barjerą, nes galgi mažesnis pasekmių mastas ir mažesniems dalykams – mažiau visuomenės dėmesio;
barjerai patekti į valdžią mažesni, o tai reiškia, kad gali patekti įvairesnių žmonių.
Gal dar kokių yra, kurių nepaminėjau? Tiesa, antrąjį bullet’ą paneigė patys norvegai papasakoję istoriją apie valdininką, kuris su vandens tiekimo įmone prasuko tokias makles, kad net norvegams pasirodė kaip labai didelės (milijonai, daugybė milijonų pinigų). Bet kyšininko pagavimas galgi ir buvo sąlygotas masto.
Seminare užsirašiau sau tokią pastabą: “Corruption exposes. Barriers to overcome. Barriers to build.”
Korupcija išlenda, todėl reikia mažinti jos išlindimo barjerus, o tai pat didinti barjerus korupcijai kurtis. Pavyzdžiui atviri duomenys irba jų statistinė analizė gali būti veiksniais, kurie mažina barjerus korupcijai išlįsti. Tuo pačiu žinant, kad tai yra – sunkiau apsispręsti užsiimti korupcija. O jei dar padarytumėm prielaidą, jog IT neraštingi galimai kyšininkai apie tai nelabai net galvoja, tai efektyvumą šito dalyko kelia dar aukščiau. Bet čia lazda turi du galus – antai IT neraštingi žmonės kuria įstatymus, apie kurių poveikį nenutuokia. Arba atvirkščiai – nutuokia ir kovoja su tuo savais metodais. Ateis lošimų organizatorius ir užblokuos GitHub’ą, kur atvirieji miesto duomenys, nes ten galimai kas nors lošia iš pinigų (pavyzdžiui stato kuris paviešintas sandoris labiau korumpuotas).
Na ir pabaigai pasvarstymas apie tai kodėl tiek mažai susirinko žmonių į šį seminarą. Priežasčių gali būti daug, bet viena pagrindinių, mano galva, yra tai, kad korupcijos problema yra akivaizdžiai nuvertinama. Nesvarbu ar nuvertina skaidresnis ar korumpuotesnis politikas. Abiem atvejais tai yra blogai. Jeigu į panašų seminarą po metų ar dviejų susirinks bent trečdalis tarybos narių, tai reikš, kad dirbame gerai.
_______________
[1]– parašiau ir mintyse pamačiau įvairiais epitetais papuoštų teiginių srautą iš trolibano apie tai, kad dėję jie ant mano apsiseiliojusių, jokių garantijų neduodančių, išperų ir kad avialinijos buvo šimtąkart geriau. Tai aš gal labai dėl to nesigraužiu, nes čia dabar realybė yra viena, o ponų trolibanerių norai yra kita.
[2]– Čia kai pagalvojau dar atidžiau, tai visuomenė iš to gal net daugiau gauna naudos nei aš. Antai vienas žydas sako, kad renka visus ugdymui ir auginimui išleistų pinigų čekius, o kai atžalos “atsistos ant kojų” pateiks tuos čekius apmokėjimui. Kuo toliau tuo labiau galvoju, jog tai labai gera mintis.
[3]– 100 Eurų miesto investicija į kiekvieną, galintį eit į ne valstybinę ikimokyklinio ugdymo įstaigą yra efektyvi. O efektyvi todėl, kad tai investicija į paslaugą, o ne į kapitalą ar kitokį amortizacines išlaidas turintį turtą. Ir dabar šitaip investuoti yra gerai, nes panašių gimstamumo bangų ateityje deja nesitikima. Tai yra, jeigu investuotumėm į infrastruktūrą arba žmogiškuosius resursus (a.k.a. darželius), tai šie būtų nebenaudojami efektyviai po metų ar kelių, o amortizacinės išlaidos liktų. Aišku lieka klausimas ką veiks privatūs darželiai, jei bus mažiau vaikų, bet privataus kapitalo įmonės moka keistis ir prisitaikyti daug efektyviau nei valdiškos, o jų amortizacinės išlaidos yra jų, o ne savivaldybės.
Jeigu jau pasirašėte peticiją dėl AT&T ir Verizon CISPA akto priėmimo, tai jums gali būti įdomu sužinoti daugiau apie tai kaip didieji telekomunikacijų monstrai elgiasi su savo klientais ir kaip jie bendradarbiauja su kai kuriomis valstybėmis.
O jeigu nepasirašėte, tai gali būti dar įdomiau, nes tada gal pasirašysite.
Aš nesu tikras dėl tikslios schemos, bet manau, jog didieji telekomai turintys savo tyrimų centrus, juos finansuoja iš savo pinigų. O pinigus jie gauna iš savo klientų.
Na, o įvairūs globalūs telekomunikacijų technologijų tyrimų centrai ir aparatūros gamintojai – gauna pinigus iš tų pačių telekomų. Taigi, gauna pinigus iš paslaugų vartotojų. Neretai tie specializuoti tyrimų centrai būna tiesiog atsiskyrę gigantiškų telekomų dalys.
Labai graži aukšta technologija (pasiskolinau iš http://lslawpl.com)
Orienatacija į klientus turėtų sukurti prielaidas visiems tiems tyrimų centrams ir telekomams kurti ar tobulinti technologijas taip, kad iš to naudos gautų klientai (ir visi kiti pakeliui grandine).
Tačiau viskas kiek ima keistis, kai į žaidimą įsitraukia totalitariniai režimai. Režimai kuriems būtina valdyti viską tam, kad sugebėtų išsilaikyti.
Čia kas būna, kai ateina didelis dėdė su daug pinigų (pasiskolinau iš http://thescoutingnazi.wordpress.com/)
Kaip jūs pavadintumėte kompaniją, kuri parduoda aukštas technologijas totalitariniam režimui, kad šis galėtų dar labiau įsitvirtinti ir sekti bei valdyti savo piliečius? Kaip jūs ją pavadintumėte žinodami, kad ši kompanija sukūrė šį produktą vien dėl to, kad jūs esate jos klientas ir atiduodate jai dalį savo sukurtos vertės? Ar jūs norite stiprinti totalitarinį režimą, kuriame kenčia žmonės?
Išsivysčiusios šalys su atsakinga socialine politika šitaip, per jose veikiančias korporacijas, netiesiogiai ima remti totalitarinius režimus, kurie neturi nieko bendro nei su demokratija nei su žmogaus teisėmis (na, nebent tai, kad daro viską atvirkščiai).
Didžioji dalis kompanijų žino, kad žmonės iš jų perka ne vien dėl jų paslaugų ar prekių kokybės, bet ir dėl mažiau objektyvių priežasčių: kompanijos vardo, jos vadovų, socialinės politikos ir panašiai. Tie mažiau objektyvūs veiksniai dažnai būna lemiantys išsivysčiusiose ir konkurencingose šalyse.
Todėl kai kurie telekomai skelbia savo socialinės atsakomybės manifestus, dalyvauja įvairiose filantropiškose programose.
Bet būna, kad užmiršta tas programas. Būna, kad pinigai nekvepia. Būna, kad pamiršta kas yra jų didžiausia vertybė. Todėl mūsų, kaip klientų ir vartotojų pareiga yra priminti šioms užmirštuolėms šiuos dalykus.
Ir štai, žinoma, mano jau mėgstamas Access pristato “Telekomunikacijų gigantų gėdos menę” (“The Telco Hall of Shame“):
Telco Hall of Shame. Gigantiškų telekomų gėdos menė
O čia bus visai laisvas vertimas tiems, kas tingi ar nemoka paskaityti angliškai:
Pirmasis korporatyvinės socialinės atasakomybės principas: verslas turi palaikyti, remti ir gerbti tarptautinių organizacijų patvirtintas žmogaus teises.
Antrasis korporatyvinės socialinės atsakomybės principas: įsitikinti, kad verslas niekaip nepadės žmogaus teisių pažeidimus vykdantiems procesams.
Pakistanas daro firewalą internetui, o ZTE neneigia, kad padeda. Pardavė Iranui tinklo stebėjimo aparatūros. Ir Gadafio Libijai buvo pardavęs. Kyšininkavo Filipinuose.
Čia pirštu rodo ir sako, jog esate veidmainis, gerb. ZTE! (paveiksliuką pasiskolinau iš http://www.deoluakinyemi.com/)
Deklaruoja: verslas turi būti atsakingas, gerbiant žmogaus teises, siekiant apsaugoti ir gerbti žodžio laisvę. Turi aiškią politiką, kuri užtikrina minimalią įtaką klientams, kai dirbama su vyriausybėmis ar gelbstint jų jėgoms struktūroms.
Atidavė Egipto vyriausybei savo vartotojų duomenų per sujudimus. 22 žmonės areštuoti. Mubarako prašymu išjungė savo tinklus Egipte. Negana to dar buvo panaudoti siųsti režimo propagandai. Vėliau pakeitė savo nuostatas suteikdami prioritetus pagalbai valstybinėms jėgų struktūroms: galų gale tai yra valstybinės institucijos, kurios nustato kas yra legalu. O ne tarptautinė teisė ar žmogaus teisių normos, ar kompanijos politika. Taip pasakė vienas iš stambiųjų kompanijos vadovas, kuris nepaminėjo kompanijos socialinės politikos ir net jai paprieštaravo.
Vodafone, esate veidmainiai (foto pasiskolinau iš http://neuronarrative.wordpress.com/)
Šis yra bene yra pats didžiausias gigantas gigantų pasaulyje. Užtai ne veidmainiai: “mes galime atiduoti informaciją, kuri tiksliai apibrėžia ar nurodo į konkretų asmenį, tam tikrais atvejais”.
O kadangi Verizon yra vienas iš aktyviausių ir entuziastingiausių sixstraikininkų, tai panašu, jog tie tam tikri atvejai apibrėžia ne išimtis, o taisyklę.
Tai yra šuniukas. Valstybės šuniukas. (nuotrauką pasiskolinau iš http://www.japantimes.co.jp/)
Savo socialinės atsakomybės deklaracijoje teigia, jog gerbia ir vertina žmogaus laisves. Ir jeigu kada jai reiks rinktis tarp savo šių, deklaruojamų, vertybių ir kokių nors jėgos struktūrų nurodymų – vadovausis savo socialinės atsakomybės įsipareigojimais pirmiausiai ir kiek gali ilgiau.
Matyt kankino ir laužė labai ilgai juos, kol jie galų gale JAV kažkokiai anti-pornografijos įstaigai siuntė duomenis apie savo vartotojus, kurie lankėsi porno puslapiuose be savo vartotojų perspėjimo.
Beje, šiomis šios kompanijos paslaugomis naudojosi ir Quataras ir Jemenas, ir JAE…
Be to vienu metu, per klaidą, paviešino savo 730 000 klientų duomenų, kurių tarpe buvo ir nemaža dalis visokių slaptažodžių.
Mes atsiprašome. Sorry... (paėmiau iš http://fotoboek.fok.nl/)
Teigia, kad kaip ir bet kokia kita kompanija privalo laikytis žmogaus teisių principais visada ir kiek įmanoma labiau.
Pardavė aukštų technologijų šnipinėjimo techniką Baltarusijai, Uzbekistanui, Azerbaidžianui, Dadžikistanui, Gruzijai ir Kazachstanui.
Leido jėgos struktūroms prisijungti prie savo infrastruktūros, ko rezultate buvo suimtų žmonių. Tadžikams atjungė tinklus po vietinių jėgų struktūrų reikalavimų. Uzbekistane kyšininkavo, kad taptų 3G provaideriu.
Board’o chairmanas atsistatydino. Lars Nyberg (SEO) atsistatydino. Prieš atsistatydindamas Nybergas pasakė, kad jeigu reiktų rinktis ar buvimą šalyje ar autorių teises, tai pasirinktų teises (buvimas – tai kompanijos atstovybė ar kita veikla toje šalyje).
Ir vėliau daug kas pasisuko pozityvia žmogaus teisių užtikrinimo linkme. Bet principai yra tam, kad jų laikytumėmės, o ne tam, kad atsiprašinėtumėm, jog jų nesilaikėme.
Jūs atsiprašote. Atsiprašote gan rimtai - atsistatydinimais visokiais. Na, tikėsimės, kad dalykai, dėl kurių atsiprašote netaps įpročiu. (fotkę paėmiau iš Reddit'o)
Viešai įsipareigoję žmogaus teisių deklaracijai ir net turi elgesio kodeksą, kuriame sako, jog neteiks jokios pagalbos, kuri ribotų politinį diskursą, padėtų sekti atskirus žmones . Arba ne daugiau, negu reikalaus įstatymas.
Pardavė Iranui sekimo įrangos. Pribūrė paskui, kad įranga nemoka daryti gilios analizės, bet paaiškėjo, kad su ja buvo galima perimti skambučius ir tekstines žinutes. Tada atskyrė ir pardavė tą kompanijos dalį, kuri gamina tą įrangą ir kitaip pavadino: Trovicor. Dėl to Irane buvo suimtų ir kankinamų žmonių (Amerikoje buvo teismai).
Bahraino disidentus persekioti padėjo.
Įdomu, kuri pusė geroji: ta kur Nokia ar ta kur Siemens? (pasiskolinau iš http://tgy.deviantart.com/)
Kyšininkavo PAR’e dėl 3G ir gavo. Turkcell’as sako, kad MTN’as siūlė netgi ginklus ir UN balsus Iranui už 3G licenciją. MTN’as filtruoja pagal raktažodžius sms’us ten kur paprašo vyriausybės. Atjunginėjo tinklus Sirijoje. Nusisamdė piar’us, kad pagerintų savo veidą.
2004 prisijungė prie UN global compact ir sutinka su dviem principais:
Principas 1: Verslas turi palaikyti ir gerbti tarptautiniu lygiu paskelbtas žmogaus teises ir
Principas 2: užtikrinti, kad jie nebendrininkaus vykstančiuose žmogaus teisių pažeidimuose.
Daugiau jokių užuominų viešai prieinamų apie žmogaus teises neužsirašę.
Iranui padėjo su sekimo įranga ir bandė išsiginti tai darę.
Pakistanas užsimanė cenzūros įrangos: žmogaus teises užtikrinančios bendrijos tiek lokalios tiek tarptautinės prašė visų kompanijų nedalyvauti ten. Daug kas atsakė, kad nedalyvaus, Huawey’ius nieko neatsakė. Dar kartą paklausė o jie diplomatiškai išsisukinėjo.
Aš galiu viską paaiškinti... Tai ne aš... (ten irgi matosi iš kur)
Daug gražių žodžių (atvirumas, saugumas ir pan), bet jų privatumo politika niekaip nereferuoja į tai kaip jie elgiasi gavę valstybių prašymus apie konkrečius vartotojus.
Egipto sukilimo metu atjungė savo tinklus. Skandalai su korupcija Tunise (licencijos vėl).
Cote D’Ivoire užtikrino ryšį civilinio konflikto 2010 metu.
Kai kuriuose Afrikos tinkluose apmokestino Google, kad jie savo trafiką ten siųstų. Pažeidė Net Neutrality principą.
Padėjo Etiopijos ryšininkams analizuoti paketus ir juos cenzūruoti.
Buvęs CEO Didier Lombard buvo apkaltintas sukūręs patyčių ir priekabiavimo kultūrą, dėl ko nusižudė virš 30 kompanijos darbuotojų 2008-2009.
Savo pareiškimuose pasakoja, kad neduoda niekam savo kodavimo raktų ir panašiai. O dėl turinio filtravimo tai nekalti jie. Jie tik padeda tiems, kas kalti.
Įtariama įgalinusi tekstinių žinučių perėmimą Kinijos vyriausybei 2006
Perdavė kodavimo raktus Rusijos FSB.
Kuweite, Indonezijoje padėjo cenzūruoti internetą.
Indijai atidavė savo kodavimo raktus.
Įsipareigoja gerbti ir skatinti kitus gerbti pagrindines žmogaus teises.
Leido NSA (National Security Agency – nacionalinio saugumo agentūra) kurti ofisus savo patalpose ir ten rautino visą trafiką, tad NSA galėjo be jokių apribojimų ir orderių sekti viską.
Užklausta kompanija į tai atsakė, jog nors jūsų paskyros informacija ir yra asmeninė jums, bet tie įrašai taip pat esą ir jų verslo dalis, kurios savininkas yra AT&T.
Vienas hakeris rado AT&T prastai padėtus userių accountus ir paskelbė tą skylę. Gavo teismo nuo kompanijos.
Blokuoja kai kuriuos Apple servisus pigioms savo paslaugoms (Net neutrality pažeidžiamaas).
Six straikuose ISP pats nusprendžia ar atjungti internetą (lyg jam tai rūpėtų ir jis būtų tuo suinteresuotas).
