Nėštukių ir tėtyčių kursai II

Posted

Praėjusiame straipsnyje (daugiau nei prieš metus) užbaigiau apie tai, jog vaikas iš gimdos lauk juda stotelėm. Tiksliau – pro stoteles, t.y. vietas, kurias akušeriai kažkodėl tai užvadino skaičiais.

Čia gi pasakoja apie gimdą:

Tai Sheri ir pasakoja kaip ten tas gimdos kaklelis atsiveria ir kodėl jis suplonėja prieš atsiveriant ir kokią tai reikšmę turi gimdymui. Žodžiu, jei moters gimdos kaklelis suplonėja daugiau, tai ji lengviau ir pagimdo.

Kitas dalykas apie tai kaip keičiasi gimda ir kas man pasirodė visų svarbiausia tai kaklelio atsivėrimas:

Gimda dažnai atsiveria keletą dienų dar prieš gimdymą. Tas procesas būna gan ilgas, o būna ir trumpesnis – priklausomai nuo storio. O tas kaklelio prasivėrimas matuojamas centimetrais (čia dar paaiškina kaip tie akušeriai įsigudrina tiksliai pasakyti kiek tiksliai prasivėrusi gimda vien iš apčiuopos). Ir tą kaklelio prasivėrimą lydi sąrėmiai, kurie artėjant prie 10 cm skausmingėja… Viena pagrindinių tiesų: kuo didesnis vaikas (arba jo galva) – tuo sunkesnis (skausmingesnis – ilgesnis) gimdymas, nes gimdai reikia atsiverti daugiau.

O čia pagrindinis dalykas apie pagrindinius kriterijus (man tai suprantamiausia, nes kriterijai, o dar išreikšti skaičiais yra visiškai aiškūs):

Taigi, tie pagrindiniai kriterijai:

  • Stotelė, kurioje yra vaisius
  • Gimdos atsivėrimas (nuo 1 iki 10)
  • vaisiaus padėtis

Žodžiu, jei akušerė(-is) pasakys: “100 procentų, 2, 3” tai reikš, kad vaiko padėtis teisinga, jis jau antroje stotelėje, o gimda prasivėrusi 3 cm.

 

Vėliau grįžta šiek tiek atgal nuo gimdymo:

Pasakoja apie tai kaip vaisius yra apsaugomas nuo išorinio poveikio (gleivių kamštis – apsaugo nuo infekcijų ir amniono maišas – nuo fizikinio poveikio). Čia mes su žmona supratome, kad nėščiajai geriau segėti saugos diržą važiuojant automobiliu (man regis yra taisyklė, kad nėščiosioms galima ir be jo važiuoti). Parodo kur yra placenta ir virkštelę ir ką tie reiškia, bet mes juk žinome ką tai reiškia.

Toliau bus pasakojama daugiau apie visokias patologijas. Ten truputį baisoka, bet ne mažiau įdomu ir kitame straipsnyje.

 

Kaziukas ir vienas namuose (neskaitant vaikų ir Linux’o)

Posted , updated on

 

 

 

Šeštadienis. Kaziukas. Šeštadieniais žmona mokosi buhalterijos pas Pačiolį1 . Tai reiškia, kad aš šeštadieniais iki berods gegužės ten kažkada būsiu vienas namuose! Na, su manimi dar vyresnysis (2+m) ir jaunesnysis mano sūnūs (<10 mėn). Tai reiškia, kad mes su žmona apsikeičiame vietomis vienai dienai.

Labai sunku… Labai sunku, kai neaišku ko tikėtis ir kai neturiu dienos plano. Na, gerai, ko tikėtis jau žinau. Buvau jau paliktas vienas su abiem porą vakarų po keletą valandų (neskaitant to karto, kai buvau pasilikęs tik su jaunėliu kelioms paroms), bet tikriausiai neturėjau dienos plano.  Nors… ką aš čia uodegą siukioju – sunku su tokio amžiaus vaikais nedideliame bute. Reikia tikėtis, kad už pastangas bent jau alaus, o ne vandens stiklinę vaikai atneš, kai pasensiu…

Jaunėliui kas 3-4 valandos reikia duoti ką nors valgyti. Vyresniajam valgyti reikia duoti du kartus iki mamos sugrįžimo. Jaunėliui nors kartą reikia duoti kokių nors virtų šviežiai daržovių irba mėsos. Taigi, į puodą buvo įmestas aviuko2 gabalas, vėliau buvo įmesta šiek tiek bulvių ir cukinijos (dar nesupuvusi gulėjo ant stalo). Kol dūkau su vaikais (žaidėm kamuoliu, lakstėm po kambarius kartais net rėkaudami ir skėryčiodamiesi rankomis) išvirė ten viskas. Cukinija su bulvėm ir trupučiu sultinio buvo sumalta su blenderiu ir tas daiktas sušertas jaunėliui. Vyresniajam dar į sriubą buvo įmestas pakelis šaldytų daržovių, kurios per pusvalandį (tikriausiai) išvirė ir,  žinoma, vyresnysis to brudo nevalgė.

Tada atvažiavo motinos kompas3. Visiems buvo labai smagu išpakuoti tą daiktą. Vaikai sumigo, o aš sėdau instaliuoti Linux’ą4… Linux’ą įkalbėjo sudėti žmonės iš G+’o. Nutariau kad dėsiu Ubuntu. Šiek tiek esu jau instaliavęs aš linux’ų į kompiuterius: tai buvo Baltix’as, su katruo man susitarti nepavyko, nes vienu atveju nepalaikė vieno tokio laptopo grafikos, o antru atveju kažką pridirbau su juo taip, kad sugadinau visą boot-sector’ių ir gavau nuo žmonos daug velnių, kad daug žaidimų tokiu būdu ištryniau.

Šį kartą ištrinti kažką nebuvo rizikos, tai kol vaikai miegojo sudėjau Ubuntu 10.04, nes tai LTS (Long Term Support) ir stabili išdirbta versija ir… Suinstaliavau, o tinklas neveikia. Trūkinėja rupkė. Prigalvojau visokių baisybių: kad kompas negeras, kad kompas su mano maršrutizatoriumi nesusitaria, kad draiverius reikia perinstaliuoti (o kaip Linuxe tai padaryti neturiu nei menkiausio supratimo)… Tada ėmiau ir sudėjau 11.10 versiją, nes tokią siūlė atsisiųsti pats Ubuntu.com. Ten tos pačios bėdos. Bet G+’as yra labai geras dalykas, nes kai ten paklausiau ką daryt – gavau atsakymą. Pradžioj pagalvojau, kad eisiu dabar copy/paste į terminalą padarysiu, bet tada (paakintas tų pačių G+ gerų žmonių) pastebėjau, kad viršuje parašyta: UPDATE: Stock kernel driver is fixed in Ubuntu 12.04 Precise Pangoling. Current kernel is 3.2.0-17-generic and everything has been working for quite some time.

Grįžusi žmona rado, kad:

  • visur betvarkė,
  • per teliką baby tv,
  • vaikai daugmaž patenkinti ir
  • tėvas visas pavargęs, alkanas ir su išvarvėjusiom akim…

 

P.S. O šeštadienį vyko “Kaziukas”… O apie “Kaziuką” youtubėj tokį filmuką žiūrėjau:

…

______________________________

1-Iš žmonos sužinojau tos firmos pavadinimo kilmę. Pasirodo įmonė pavadinta dvejybinės buhalterinės apskaitos sistemos paskelbėjo, žymaus XV a. italų mokslininko Luca Pacioli (Lukos Pačiolio) vardu.
O mokosi, nes nutarėme, kad jai reikia tų žinių, o jai dar tai ir įdomu (tai vėlgi parodo kokie mes skirtingi)

2-aviuką neseniai pirkau iš kažkokio ūkininko (tiksliau pusę aviuko):
 

Aviukas triračiu važiavo, ir sustojo pailsėti, tai išsidrėbė ant vazonų laikyklės. Rauginti agurkai atėję į svečius liko nesupratę.

 


3-Mamos kompiuteris, kurį ji naudoja šiuo metu skaipams pagrinde yra ~7 metų senumo ir vos pasivelka, genda po truputį, o detalių jau nebėra. Tad pasišoviau mamai padėti nusipirkti kompą. Čia didelis dėkui buvusiam kursiokui, katras padėjo kompą surinkti, jį ištestavo net ir atsiuntė man savo vadybininką, katras atvežė tą daiktą iki pat durų.

4-Nutariau duoti mamai Linux’ą, nes: 

  • Windausai kainuoja
  • Windausuose nesaugu
  • Mama ir windausų nemoka, tad koks skirtumas ko nemoka?
  • Linux’ai saugūs
  • Dabar jau user-friendly
  • Skaipui/browsinimui/filmams – sočiai!
  • O su TeamWiever’iu galėsiu būti help-desku.

Nėštukių ir tėtyčių kursai

Posted , updated on

Kartais imu ir pagalvoju apie įvairius dalykus nutikusius praeityje. Taip daryti, žinokite, yra sveika. Patvirtins tai bet koks istorikas (aš beje, nesu istorikas ;)).

Žodžiu prisiminiau aš dar kartą tuos kursus, kuriuose dalyvavome su žmona prieš jai pagimdant mūsų pirmagimį. Kursai, išties, yra labai reikalingi ir įdomūs. Sužinojau daug naujo. O svarbiausia, tai sužinojau, kam reikalingas vyras prie gimdančios žmonos (šiuolaikinis požiūris). Gal mums pasisekė su kursų dėstytoja, gal kitiems nebūna taip įdomu ir reikalinga? Nežinau. Bet tai nesvarbu.

O įdomus dalykas yra dar tas, kad pradėjus lankyti tuos kursus aš pagalvojau: “hm… negi internetuose nėra nieko apie tai?”. Ir buvau dalinai neteisus. Internetuose apie tai yra kažkas, bet ne tiek kiek norėtųsi. O lietuviškuose internetuose – apskritai nieko. Ar bent jau nieko vertingo/įdomaus. Dar man susidarė įspūdis, kad prenataliniai ir nataliniai mokslai (čia nežinau ar gerai vartoju tuos žodžius, bet turiu omenyje mokslo sritį apie vaisiaus formavimąsi nuo apvaisinimo iki gimimo ir keleto mėnesių, bent jau kol naujagimis dar papildomai) pas mus, Lietuvoje, nėra taip rimtai vystomi, arba skiriamas jiems ne toks dėmesys kaip kokioje nors JAV ar gal dar kur kitur (ne ne ne apie Afriką kalbu ;)).

Taigi, atsisiunčiau amerikietišką gan seną iš VHS ripintą filmuką ir mes jį su žmona peržiūrėjome (gerai kad senas, gal nebus bėdų su autorinėmis 😉 – bet vardan gerų tikslų, tai mano sąžinė dėl to rami). Labai daug informacijos gavome iš ten.

O kadangi jau refleksuoju (toks labai mandras žodis pasakyti “prisimenu”), tai įdėsiu keletą iškarpų iš to video ir juos pakomentuosiu.

1. Prisistatymas. Informacija apie ką tas video, kam reikalingas ir kas yra kursų vedėja.

Kursus veda, kiek supratau, kažkokia itin patyrusi pribuvėja. Ne daktarė, bet pribuvėja. T.y. šiek tiek žemesnio rango. Bet peržiūrėjęs visus kursus, supratau, kad kaži ar daug gydytojų, kurių patirtis ar išsilavinimas pralenktų jos žinias ir patirtį. Sheri Bayles su jumoru ir paprastais terminais viską papasakoja, prirašius knygų, prileidus video… Nors titruose ir parašyta, kad mes čia už nieką neatsakingi ir kad klausytumėte savo gydytojo labiau, nei šios moteriškės, bet man atrodo, kad tas “disclaimer’is” nebūtinas. Be to, kaip paaiškėjo iš jos pasakojimų – ji pati turi vaikų. Žodžiu, čia jums ne kunigas (sąžiningas) pasakojantis apie seksą…

2. Trumpa apžvalga apie ką tie kursai ir kam jie reikalingi:

Raktiniai žodžiai: anatomija, ankstyvieji gimdymo požymiai, tikrieji gimdymo požymiai, kvėpavimo technikos, pilnas gimdymo procesas nuo pradžios iki pabaigos (kaip jaučiasi gimdyvės ir kaip vyrai su tuo tvarkosi), vaistai (nuskausminamieji), epidūrinė nejautra, siurbimas, mokys kaip stumti, Cezario pjūvis.

Pastebėjote? Vyrai paminėti! 🙂

3. Pirmas dalykas, kurį reikia žinoti. Stotelės:

Čia papasakoja kur yra siauriausia gimdymo procese vieta ir kaip ji žymima, papasakoja ir tą dalyką, jog vaikai dabar didesni, o moterys neplatesnės, vienas iš variantų, kada galimai nusprendžia, jog bus reikalingas Cezario pjūvis. Tiotka, matosi, kalba kaip iš rašto. Tiesa, pastebėjau, kad irgi stengiasi būti kiek galima švelni ir naudoti negrubius juokus – matyt tai susiję su hormonų balansais gimdyvėse…

Sekantį kartą bus daugiau. Pasistengsiu per keletą savaičių sudėti pagrindines ištraukas su komentarais iš viso filmo.