Gyva grandine stovėjome susikibę rankomis nuo Ukrainos ambasados iki Europos komisijos atstovybės Lietuvoje.
Buvo labai šalta. Vos kelis kadrus padariau ir vos vieną pafilmavimą. Labai sušalo ranka, o ir fotoaparato baterija nusėdo.
Nuotaika buvo pakili: žmonių susirinko pakankamai: tiek, kad gautųsi nepertraukiama žmonių grandinė.
Aš savaime prisiminiau Baltijos kelią – nors ten ir nebuvau, bet žmonės esantys šalia sakėsi, kad buvo.
We send this message to Ukrainian peoples – Lithuania supports you!
Слава Украине! Героям слава!
Gyvos grandinės žemėlapis.Žmonės susirinkę ~-20 laipsnių šaltyje palaiko Ukrainos žmones!Palaikome Ukrainą!LiberalaiLiberalaiLiberalaiLiberalai ir ne tikGyva žmonių grandinė toli-toli!Žmonės ant kampo labai tinkami fotografuoti. Su šiais žmonėmis rėkėme: Слава Украине! Героям слава!Na, ir dar šiek tiek žmonių ant kampo.
Donatas dirba BlueBridg’e. Jis yra programuotojas, jaunas tėvas ir labai iniciatyvus Lietuvos pilietis.
Kiek aš supratau iš jo pasakojimo: šis projektas atsirado kaip šalutinis mokymosi proceso produktas. Programuotojas sumanė išmokti kažkokį naują dalyką. O juk besimokant kokio nors naujo dalyko reikalinga praktika. Kadangi išmokti reikėjo kažkokių programų kažkokių ten komponentų (ar tai pačios programavimo kalbos), tai praktikuojantis reikia kažką suprogramuot naudojant tuos elementus. Na, pavyzdžiui socialinį tinklą.
Iš kur tai žinau? Ogi iš paties Donato Šimelio. Jis gi yra ir projekto vadovas ir direktorius. Kažkurią čia dieną (gal prieš kokį mėnesį) susisiekė su manimi ir sutarėme susitikti, kad jis papasakotų daugiau apie tai.
Socialinis tinklas su labai praktine paskirtimi
E-demokratija, e-įstatymai, e-piliečiai, e-… eee… E. Žodžiu, tai yra socialinis tinklas skirtas rimtos tetoms ir dėdėms kalbėtis rimtomis temomis. O jei tų kalbų rezultatas virstų kokiu nors įstatymo projektu ar įstatymo pakeitimu, ar teisės akto kokio nors gal pavyzdžiui pakeitimu ar net pačiu teisės aktu tai, matyt, būtų dar puikiau.
Iniciatyva mažinti slenksčius visuomenei pateikti įstatymo projektą ar inicijuoti konstitucijos pakeitimus...
Vienas pagrindinių šio projekto privalumų ir pagrindinė prielaida rimtumui – galimybė prisijungti prie tinklo su savo elektroniniu parašu (pavyzdžiui išduotu registrų centro). Tuoj bus galima prisijungti ir per kai kurių visų bankų paskyras.
Skamba kiek keistai ir gal net baugiai: socialinis tinklas ir asmens duomenys, o dar ir e-bankas! Bet nebijokite. Viskas legalu ir pagal taisykles: yra leidimas, kažkoks sprendimas ir net kodas!
Net pats įžymusis blogeris patikrino ir patvirtino, jog viskas tvarkoje!
Bent jau aš ramus – prisijungiau savo e-parašu ir pamėginau išsiaiškinti kas ten ir kur ir kaip. Aš netgi ėmiau ir sukūriau sumanymą:
Lietuvio korta
Tai viskas ten taip ir veikia: sukuri sumanymą, aprašai problemą ir galimus jos sprendimo būdus…. Ai prieš tai dar, kai susikuri paskyrą, tai sužymi varnelėm kuom planuoji domėtis – pagal tuos tag’us vėliau bus dėliojami prioritetai ir vėliau siunčiami į “Veikalapį”.
Jei mėgintumėm surasti analogijų su FB, tai būtų siena. Jei su G+, tai “home”.
Iš esmės tai bet kas ten gali prisijungti ir nebūtinai naudodamasis tikruoju vardu/pavarde ir nebūtinai autorizuodamasis savo ar banko sertifikatu. Bet paties soc. tinklo idėja – rimti reikalai. Be jokių jãučių ekskrementų, be jokių ten fermų, piktų paukščių, katyčių su arbūzais ar be arbūzų.
Aktyviausi visuomenės nariai gali laisvai jungtis ten ir siūlyti pačias fantastiškiausias idėjas (aš retkarčiais patikrinsiu ir gal ką į KPŠ tada įdėsiu). Bet tai, kad kiekvienas su iniciatyva gali ten bet ką sukurti turi ir neigiamų pusių…
Iš savo patirties mūsų DNSB galiu pasakyti, kad ne visi, kurie su iniciatyva kùria. Kai kurie iš jų neša tik destrukciją ir anarchiją – tada mažiau kantrybės turintys spjauna ir išvis nedalyvauja veikloje, o mažiau pakantūs plūstasi ir paskui irgi nedalyvauja veikloje.
Dar apie projekto užkulisius
Projektas naujas ir niekas nežino kaip ten bus: pavyks sėkmingai įsukti – arba nepavyks. Patys Lietuva 2.0 kūrėjai yra daugiausiai programuotojai ir IT specialistai. Kiek aš supratau jų darbo metodus ir strategavimą, tai jiems svarbiausia, kad veiktų, kad būtų funkcionalu. Nesu tikras ar jie turi aiškų vystymo planą ar numatė visas grėsmes ir galimybes.
Aš taip pat nesu tikras ar visas grėsmes bei galimybes įmanoma numatyti. Tai yra naujas dalykas. Kaži ar apskritai įmanoma nuspėti kaip čia bus iš tiesų. Todėl, galbūt pati geriausia strategija čia ir yra neturėti strategijos.
Tas dalykas, kurio mokėsi Donatas buvo kažkokios .net‘o galimybės. Kažką ten karktelėjo jis programuotojų kalba, tad nesu tikras ar tikrai .net’as ten svarbiausias.
Serveris hostinamas ten kažkur pas jį darbe. Koks jis – matyt nesvarbu. Svarbu, kad veiktų.
Projektas, kiek supratau, yra ne pelno siekiantis ir visi jo kūrėjai dirba iš idėjos. Lietuvą 2.0 kuria ir daugiau Donato kolegų ir ne kolegų.
Kas būtų jeigu būtų
Jūsų kompiuteris gali dirbti piktajam troliui, kuris savo zombiais ima iš jūsų kompiuterio duomenis ir teikia jums savo duomenis, nors jūs matote tik savo geruosius nykštukus.
O kas jeigu taip nutiktų taip, kad Lietuva 2.0 labai išpopuliarėtų ir daugybė svarbių sprendimų būtų priimama vadovaujantis Lietuva 2.0 soc. tinklo informacija? Manau, jog kažko panašaus ir tikisi visos šios košės virėjai.
Ar atsirastų suinteresuotų pusių, norinčių ir turinčių resursų įtakoti Lietuva 2.0 serverį irba jo programinę įrangą? Na, pavyzdžiui paslėpti nenaudingus pasiūlymus taip, kad pačiam kūrėjui jis būtų matomas, o kitiems ne? Arba padaryti taip, kad neskaičiuotų visų balsavimų kaip nors gudriai, kad patys balsuojantieji to nesuprastų… Arba pateikti pasiūlymą, kuris surinktų didžiulį kiekį palaikymo, nors niekas už jį nebalsuotų. Ar tiesiog išjungtų serverį.
Čia, manau, turime tą pačią e-balsavimo dilemą (leisiu sau save pacituoti):
Plika akimi nepamatysite, ką daro jūsų kompiuteris ir niekaip nesuprasite, kas jame vyksta. Tai padaryti galima tik naudojant įvairius interpretatorius-dekoderius, kurie sugeba informaciją iškoduoti ir pateikti mums suprantama forma (dažniausiai ekrane arba garsiakalbyje).
Interpretatorių–dekoderių kiekio informacijos perdavimo ir apdorojimo greičiai reikšmingai (nagrinėjamame kontekste) neriboja, tad informacijos perdavimo kanale jų darbo jūs savo receptoriais negalėsite niekaip pamatyti ar užfiksuoti. Tam specialistai telkiasi pagalbon įrankius, kuriuos jie manosi visiškai valdą, t.y. susiprogramuoja kažką ir iš įvairių požymių bei kitų loginių operacijų pagalba išsiaiškina, ar mato šaltinį, ar tik eilinį interpretatorių, kuris emuliuoja šaltinį.
Bet, o kaip gi galimybė greitai bet kuriam piliečiui dalyvauti savo valstybės valdyme? Kaip gi tie genialūs pasiūlymai, kurių valdžiažmogiai niekada nesugalvos? Gal tiesiog paimti ir paskambinti kokiam seimo nariui? Ar parašyti el. žinutę?
Gal ir suveiktų… Bet abejoju. Kitas reikalas – didelė ar dar didesnė grupė žmonių pateikusi jau neblogai apkramtytą idėją. Juk visai neblogų politinių dividendų iš to būtų galima gauti.
Be to problema čia šiuo atveju gal kiek mažesnė vien dėl to, kad pats socialinis tinklas yra visiškai NE anonimiškas. Čia žmonės gali patvirtinti savo asmenybę elektroniniais sertifikatais. Čia žmonės gali patikrinti ar jų pateikta informacija nebuvo pakeista ar ištrinta. Galbūt, pateiktą pasiūlymą dar vertėtų patikrinti atsitiktine tvarka paskambinėjus žmonėms pritarusiems pasiūlymui. Na, dėl viso pikto. Bet čia jau daugiau būtų paties Seimo prerogatyva.
Išvados
Visai smagus dalykas. Galima kalbėti rimtomis ar pseudo-rimtomis temomis, rodyti savo išmintį ir pulti komentuoti bei siūlyti geresnius problemų sprendimo būdus. Kurti galima savo sumanymus.
Gal dar kiek painokas dalykas – daug visokių mygtukų-šmygtukų, ten pasiūlymų, sumanymų, argumentų, balsavimų, susijusių balsavimų, komentarų, palaikymų, kritikos, sutikimų, išsaugojimų kaip pasisakymų, aprašymų plačiau, redaguojamų/neredaguojamų laukelių…
Bet daug-maž intuityvu. Informacijos reitingavimas atrodo irgi visai neblogas ir lankstus. Esmė – imti ir naudoti ir tuo pačiu kurti.
Serveris priklauso BlueBridge’ui (kiek supratau) stovi jis tos pačios firmos serverinėje.
Važiuojam į Kaišiadoris. Apžiūrėsime miestą, įvertinsime kokį nors vietinį restoraną (jei nerasime mieste, tai žinome, kad yra garsieji Bačkonys netoliese), pažiūrėsime kaip atrodo Kaišiadorių Kristaus atsimainymo katedra, Kaišiadorių vyskupija ar net Kaišiadorių geležinkelio stotis.
Čia mes taip su Dalia sutarėme vartydami Lietuvos didįjį kelių atlasą. Viena iš pramogų, kurias mes esame prasimanę su žmona yra važinėjimas po Vilnių, susipažinimas su savo miestu, kuriame gyvename. Keletą kartų esame jau tai darę ir jaučiamės, kad visai neprastai pažįstame jau dabar savo miestą. O dar važinėdami nemažai kartų stebėjomės: “hmm… sunku patikėti, kad tokia vieta yra Vilniuje!”
Dabar, su vaikais, mūsų įpročiai turėjo keistis. Vaikams ne taip įdomu važinėtis automobiliu mieste, o juoba po naktinį Vilnių. Dabar važiuojame gan standartinius maršrutus į parkus ar tiesiog į centrą (Gedimino pr., Sereikiškių parkas, Katedros aikštė).
Sugalvojome naują dalyką: važiuojame pasivažinėti ne po Vilnių, o po Lietuvą! Šiaip jau jaučiamės Lietuvą daug maž pažįstantys – pravažiavom nemažai įvairių miestelių ir kaimelių važiuodami pas tėvus ar pas draugus. Esame aplankę daug turistinių vietų. O šių važinėjimų principas turi būti važiuoti ten, kur nesame buvę, nebūtinai ten kur nusivežtum turistus, kur pravažiuodami nė nepagalvodavom, kad ta vieta nors kiek įdomi, juoba ir tie važinėjimai po Vilnių taip pat tokie – važiuojame visur, kad ir į miegamuosius rajonus, nes norime pažinti jį visą ir visokį.
Taigi, Lietuvos lankymo kriterijai šiai dienai: važiuoti reikia maždaug pietų miego atstumu, miestas turi būti ne per didelis, kad nepervargtumėm su savo pypliais, bet ir pakankamai didelis, kad rastumėm padorią vietą pavalgyti ar pakeisti jaunėliui sauskelnes.
Pabandėme prisiminti kokį nors miestelį, į kurį paprastai šiaip sau nevažiuotum. Tada mes prisiminėme vieną įdomų nutikimą: mūsų draugė labai norėjo nusipirkti mašiną, bet biudžetas jos nebuvo toks didelis, kad galėtų nusipirkti iš karto automobilį, kuris jai patiktų. Ilgai ieškojusi visokiuose skelbimuose rado Ford “Ka” – gan keistas mini automobilis. Mašinos pardavėjas Kaišiadoryse, ji paprašė mūsų ją ten nuvežti. Tai mes ją ten ir nuvežėme. Toks iš manęs mašinų specialistas: man ta “Ka” šiaip jau ir taip nepatiko, bet draugė dėl jos tiesiog svaigo, tad įkalbėti nepirkti nepavyko, juoba kad nelabai aš ir supratau ar su ja ten viskas gerai ar ne. Vėliau paaiškėjo, kad ta mašina buvo lūžusi pusiau arba sulipdyta iš dviejų mašinų, kurių viena buvo trenkta į užpakalį, kita į priekį. Geri suvirinimo specialistai gyvena Kaišiadoryse… Nors draugė su ta mašina buvo gan dažna servisų lankytoja – gali būti, kad tos mašinos kaina padvigubėjo po tų servisų visų…
Taigi, Kaišiadorys! Pietų miego atstumas, be reikalo ten neužsuktum. Internete ir knygose apžvelgėme kas tai per miestas ir ko iš jo tikėtis, susirinkome vaikus, daiktus ir pirmyn!
KaišiadorysTen tolumoje už Girelės II tvenkinio matosi kažkokie nameliai, o kairėje matosi puikūs tramplinai šokinėjimui į vandenįElektromagnetinių bangų bijančių siaubas. Ant vandens bokšto antenos.Ėhey! Mes į Kaišiadorius atvažiavome. Apsisukom ir nuvingiavome nepagrindinėmis gatvėmis, nes vaikai miega, tad žadinti be reikalo nevalia.Štai taip atrodo nepagrindinės gatvės - regis visos visuose miesteliuose jos tokios.O statybos vyksta. Statomas naujas: kompleksas. Tik kaži ar iki Spalio suspės...Seni ir tikriausiai jau ardomi bėgiai. Pervaža be jokių perspėjimo ženklų.O čia naujasis. Su elektra.
Sustojome čia. Prie pastato su kryžiumi. Prie Kaišiadorių Kristaus atsimainymo katedros, kurią netgi buvo aplankęs būsimas popiežius (kai lankė dar nebuvo popiežiumi, o kai buvo popiežiumi tai buvo Pijus XI).Mums traukiant link parko, kurį buvome užmatę važiuodami, žmona išgirdo zyzimą ir liepė man greitai nešdintis iš ten, kur nuėjau, nes ji pamatė bičių spiečių. Aš žinoma, žmonos klausau, nors spiečius buvo gan aukštai. Pro pat mus praskridęs pasuko link katedros (tie taškeliai - tai bitės). Tikiuosi rado namus pas kokį nors gerą bitininką.Mokyklos stadionas, o tolumoje matosi ištaigingi namaiTai yra Kaišiadorių vyskupijos kurija
O čia ta kurija iš kitos pusės. Gražus pastatas. Norėčiau tokiame name gyventi.O štai čia vieta kurioje pietavome. Kaip matote, logistika su vežimėliu - puiki!Rūkantys rūkaliai parke nepageidaujamiKaišedarai. Augustas su burbuliatoriumi pirmame plane. XVI amžiuje šiose vietovėse gyveno kilmingas totorius Chašaidaras, tai Vikipedija sako, kad iš ten ir miesto vardas kildinamas."Prakeikti kiniečiai industrializavo ir tokį romantišką dalyką, kaip burbulų pūtimas" - ar tai kažkaip panašiai sakė vienas žmogus pamatęs šį puikų burbulų ginklą.Į brolį burbulais! Negalima! Sėskit! Tuoj įsijungsiu mėgstamiausią muziką ir lekiam!Ir grįžtant į Vilnių, Žiežmarių peizažai su įspūdingomis, nors ir su nesisukančiomisvėjo jėgainėmis
Reziumuojant: išvyka pavyko. Idėja pasiteisino. Buvo įdomu ir smagu. Tos, kur prastesnės nuotraukos – mano darytos, o visos kitos – Dalios. Deja nepavyko aplankyti Kaišiadorių muziejaus ir Algirdo Mykolo Brazausko namų (paverstos muziejumi jau). Žinome, kad šis žmogus Kaišiadoriuose yra gerbiamas ir kad šis Lietuvos prezidentas šio miesto labui nuveikė itin daug.
Mūsų pasivažinėjimai po Vilnių išaugo į pasivažinėjimus po Lietuvą – Lietuvos lankymą. Artimesnis susipažinimas jos mumis ir vaikais. Juk labai svarbu suprasti kur gyvename. Akies krašteliu pažvelgėme į vieną iš Lietuvos miestų – kiek didesniu krašteliu, nei tiesiog važiuojant Vilnius-Kaunas magistrale, kurioje puikuojasi nuoroda į Kaišiadoris.
