Vienas ryškesnių mano gyvenime prisiminimų buvo apie tai, kaip kepiau lietinius blynus savo būsimai žmonai ir kaip jai nuo jų buvo bloga.
Nuo to laiko praėjo jau nemažai metų ir aš dabar išmokau kepti ne lietinius blynus o Crepes’us. Tai tie patys lietiniai blynai tik ten reikia dėti daug SVIESTO ir daug PIENO. Todėl šis receptas geresnis.
Žmonės giriasi, kad šaldytuvai jų nematę tiek daug pieno, varškės ar jogurtų. Todėl jums labai tiks šių blynų receptas (spauskite ant paveiksliuko):
O jeigu jūs turite vaikų, tai tuos blynus galima valgyti ir šitaip:
Gali būti, kad to sviestuoto blyno kaukė gerai veiks jūsų vaikų veido odą. O be to, jei dar pas jus nepradėjo šildyti, tai keptuvė, kurioje kepami blynai turi būti labai karšta, o tai reiškia, kad sušyla ir virtuvė. O jei sušyla virtuvė, tai virtuvėje būna šilčiau.
O jeigu turite daug varškės, tai vienas geriausių varškės apkepo receptų yra toks (spauskite ant paveiksliuko):
Galų gale, jei jūsų neįleido apsauginiai į koncertą, neišmeskite savo grūdėtosios varškės (spauskite ant paveiksliuko):
Pieno produktai turi daug kalcio ir dėl to labai reikalingi jūsų organizmui ir panašiai.
Plovas dalykas geras. Pats aš gyvenime nesu gaminęs tikrojo plovo. Bet už tai esu ragavęs įvairių jo modifikacijų (nuo studentų ryžių košės su mėsgaliais iki špižiniame puode orkaitėje kepto beigi uzbekų bare valgyto plovo).
Ši Plum Bum Bar versija yra pati geriausia, kokią iki šiol gyvenime yra tekę ragauti. Manau, jog noriu įsigyti sunkų špižinį katilą arba vengrišką emaliuotą ir pabandyti pasigaminti plovą pats. Bandyčiau virti tokį patį kaip liberalų vasaros palydėtuvėse.
Nutariau surašyti tiek kiek supratau ir kiek mačiau gamybos paslapčių čia – visų pirma tam, kad atsiminčiau, o visų antra, kad sulauktumėm pastabų iš Lietuvos uzbekiško plovo specialisto.
Pačios pradžios nemačiau, bet iš šalia puodo esančių spirgių supratau, jog pirmiausiai buvo suspirginti riebūs avies gabalai:
Tuose riebaluose tada buvo verdama kūdesnieji avies gabalai. Tikriausiai tol, kol gerai apskrudo, nes atrodė gerai apskrudę:
O katile tai tikriausiai daržovės buvo troškinamos. Bent jau svogūnai tai tikrai buvo dedami:
Na, o kai svogūnai apkepė, buvo sudėtos ir morkos bei mėsa:
Kai morkos galutinai iškepė, buvo pripilta vandens ir pridėta barbarisų (arba raugerškio):
Ryžiai dedami visai į pabaigą, o skysčio perteklius bėga per kraštus ir ten esantys riebalai labai įspūdingai dega:
Na ir visai į pabaigą dar dedami česnakai (Lietuvos uzbekiško plovo specialistas sako, kad per daug):
Kitus prieskonius praleidau (kumyno sakė dėjo). Plovas buvo gan aštrus ir riebus. Žodžiu – žiauriai skanus!
Na, plovo specialistai, ką itin svarbaus čia praleidau, be ko nesigautų skanus plovas?
Tikriausiai tai bus ne naujiena, jei jums pasakysiu, jog pienas mūsų parduotuvėse gaunamas melžiant įvairius žinduolius.
Tai negalioja tam pienui ir jo milteliams, kuris gaminamas iš sojos pupelių.
Tai štai: dažniausiai vartojama, varškė, grietinė, sūris, išrūgos, kazeinas ir kitoks gėris gaunamas iš žinduolių pieno. Nesu tikras kas ir kodėl sugalvojo, kad žinduoliai duodantys mums pieno masiniam vartojimui yra karvės. Gal tas, kuris sugalvojo, tai sugalvojo dėl to, kad jos daugiausiai to pieno duoda. Gal dėl to, kad jų naudingumo koeficientas aukščiausias?
Tai štai buvau tokiame seminare. Ten išgirdau rimtų mokslininkų pasakojimų apie tai, kaip jie didina karvių naudingumo koeficientą ir kaip valdo šalutinių produktų sukeltus nenaudingus efektus.
Štai šis paveiksliukas yra viso seminaro leitmotyvas. Karvė ėda, šika, myža, riaugėja ir duoda pieno. Žinoma, daug energijos sunaudoja metabolizmui, bet šiuo atveju rimti mokslininkai dėl palyginus nedidelio kiekio šiame kontekste neanalizuoja. Galbūt tai labiau analizuojama mėsinėse kultūrose.
Labai tikiuosi, kad abejojančių pieno kilme, perskaičiusiųjų iki čia stipriai sumažėjo. Tiksliau to pieno, kurio daugiausiai vartojame, kilme.
REDNEX = REduction Nitrogen EXcretion (azoto išskyrimo mažinimas) – taigi tai visai ne rudakakliai nevalos kaimiečiai, kaip juos pašiepiamai vadina amerikiečiai. Man pačiam buvo kiek netikėtas požiūrio taškas, iš kurio žiūri tie rimti dėdės ir tetos, kalbėję šiame seminare. Šiame seminare, pagrindinis požiūrio taškas yra azotas. Azotas, kaip cheminis elementas surišantis metabolizme naudojamas maistines medžiagas ir atsilaisvinantis atgal per karvės nasrus (taigi metanas neturi azoto, ačiū Rimbui) ar šlapimo bei išmatų šalinimo angas kitokiais N-junginiais.
Kitas – kiek stambesnis požiūrio taškas, tai žmonės. Tiksliau jų kiekis. O dar tiksliau žmonių maistas. Pienas – vienas pagrindinių baltymų ir kalcio šaltinių. Šitiek daug žmonių pasaulyje yra ne vien todėl, kad buvo sugalvotos ir išvestos grūdinės kultūros, bet ir dėl to, kad buvo išvestos gyvulių kultūros.
Taigi, turime pasitelkti efektyvius maisto gamybos metodus, jei norime išsimaitinti. Juoba, kad mūsų anot Wikipedia jau ~7 milijardai.
Žmonės pastebėjo, jog tiesiog paprastuoju būdu didinant maisto kiekį karvei, pieno ima nebedaugėti (pasidaro mažiau nei tie 25% – žr. paveiksliuką aukščiau). Užtai išmatų ir šlapimo padaugėja žymiai. Suprato, jog vien maisto kiekis problemos nesprendžia – reikia gerinti ir maisto kokybę. Ir ne tik kokybę bet ir režimą. Neužtenka net ir to, todėl kišame nagus ir į genetiką.
Tarp kitko – diskusijoje buvo svarstoma ar Lietuvai reikia gerinti karvių genetiką ar pašarų kokybę ir režimą. Lietuviai buvo už genetiką, o užsieniečiai tvirtino, kad labiau reikia gerinti pašarus ir režimą.
Tai štai lazerinėmis technologijomis ginkluoti mokslininkai ėmė analizuoti pašarus, rinkti duomenis ir daryti išvadas:
Bet kuom mes tą savo melžiamą karvę bešertumėm – vis tiek bus išmatų ir šlapimo. Ir vis tiek jo bus labai daug. Tiek daug, kad bet kokia natūrali ekosistema būtų suardyta negrįžtamai[1]. Daugiausiai ir aktyviausiai ekosistemos ardyme dalyvauja azotas. Žodžiu azotas yra BLOGAI!
Bet jeigu augalai negaus azoto – jie negalės sintetinti organinių junginių. Jei augalai negalės sintentinti organinių junginių – karvės negalės jų įsisavinti. O jeigu karvės negalės jų įsisavinti, tai neįsisavins. O jeigu neįsisavins tai ir pieno mažiau duos. O žmonės tada badaus. Todėl azotas yra GERAI!
Tai gerai ar blogai? Ogi gerai, jeigu jis surištas tam tikruose junginiuose. O blogai, jeigu palaidas kitokiuose. Azotas dirvožemyje labai greitai surišamas į GERUS junginius. O atmosferoje atsipalaidavęs koks nors amoniakas ar metanas – BLOGAI.
Paprastai tariant – visur šikantys ir myžantys nekontroliuojamai žmonių laikomi didžiuliai kiekiai galvijų (ir kitų gyvūnų) yra BLOGAI.
Čia turime ir kitą moralinę dilemą: jei norime kontroliuoti gyvūnų į atmosferą išmetamus nepageidaujamus azoto junginius – privalome juos laikyti uždarus, rinkti ekskrementus ir padėti azotui (šiaip jau ir kitiems elementams, kaip fosforas) rištis į nekenksmingus junginius. Bet gyvūnai geriausiai jaučiasi laisvėje… Daugiau laisvų gyvūnų – daugiau nepageidaujamų azoto junginių ekosistemoje, o mažiau gyvulių apskritai – daugiau bado (tarkim).
Olandai štai kiaulių ekskrementus džiovina ir pardavinėja. Šūdų granules gamina ir pardavinėja. Dar degina biokuro katilinėse. Olandai į šūdus ir myžalus žiūri rimtai – jei koks ūkininkas būtų pagautas taškant srutas ant žemės (netgi pavasarį) – jam grėstų kalėjimas. Olandijoje organines trąšas privaloma įterpti į dirvožemį – kad kuo trumpiau ir mažiau sąveikautų su oru. Mat ekskrementai sąveikaudami su oru (t.y. vykstant aerobinėms reakcijoms) – išsiskiria bloguosius azoto junginius.
Tad itin svarbu, kad gyvulių ekskrementai kuo trumpiau sąveikautų su oru – jie renkami į specialius rezervuarus, o į dirvožemį įterpiami (o ne šiaip iškratomi, kaip mėšlas kaime[2]). Panašiai kaip toje fermoje, kur buvome – karvės gyvena ant grindų su tarpais, į kuriuos krenta ekskrementai, kurie vėliau stumiami į srutų upes, kurios vėliau surenkamos specialiuose rezervuaruose[3].
Nežiūrint to, kad Lietuvoje yra tokio dydžio fermų, kokių neturi net Olandija – jų yra daug mažiau, nei ten. Net ~72 procentai visų Lietuvoje karvių, iš kurių pieną perka jo perdirbėjai, gyvena pas “ūkininkus”, kurie laiko vieną ar dvi jų. Manoma, jog tai viena iš prielaidų, dėl kurių mūsų pieną taip gerai perka užsieniečiai. Mat maistas įvairesnis ir neužterštas įvairiais sintetiniais priedais.
Užtai mes tikriausiai mažiausiai kontroliuojame blogąsias azoto junginių emisijas į vidaus vandenis ir atmosferą. Bet kiekiai, palyginus su kitomis Europos šalimis – nedideli:
Žemės ūkio verslas – ne toks paprastas dalykas: nuo lazerių iki genetikos. O ir šiuolaikinė lietuviška ferma nė iš tolo neprimena mano vaikystėje matytą sovietinę fermą Kiaušų kaime, kur srutos tekėjo upeliu į šalia esantį prūdą, kuriame mes maudėmės ir gaudėm žuvis iš lazdyno rykštės pagamintomis meškerėmis.
Šiuolaikinė maisto pramonė – tai suderinti procesai, kur medžiagų perteklius (pavyzdžiui, kaip monetų kalyklose liekantis “rėtis”) atiduodamas į žaliavų apdorojimo procesus – taip mažinant atliekų emisijas.
Man savaime kilo klausimas – ar tie 7 milijardai žmonių ne didesni blogųjų azoto junginių laisvintojai, nei visi tie gyvuliai sudėjus juos kartu. Pasirodo ne. Po pokalbio su tuo pačiu šauniu olandu išsiaiškinome, jog žmonės paprastai tuštinasi fiksuotose vietose į anaerobinę aplinką. Vėliau visa tai sistemingai valoma (kiek išvaloma – kitas klausimas) ir nukenksminama. Ačiū klozeto ir kanalizacijos išradėjams! Tokia, regis, smulkmena ar net kitu atveju patogumas – išgelbėjo Pasaulį…
Seminaro metu jo dalyviams kilo klausimas: kiek daug įmanoma gerinti karvių naudingumo koeficientą? Profesorius amerikietis atsakė, kad biologija suteikia praktiškai beribes galimybes, bet tada reiktų aukoti daug etinių dalykų – karvės taptų nebepanašios į karves.
Galbūt ateityje taip ir bus – turėsime kokias keturias termobranduolines elektrines, gaminančias žmonijai reikalingą energiją ir kokias aštuonias gigantiškas sferines karves levituojančias aukštuosiuose atmosferos sluoksniuose, gaminančias, tiksliau sintetinančias mums maistą:
Tai, principe, tiek ir norėjau papasakoti jums šiandien 😀
_______________________
[1]– Skubu paaiškinti, kodėl tai blogai. Ekosistemoje tarp jos dalyvių vyksta įvairūs mainai ir dėl to ore turime tam tikrą dujų mišinį, kuriuo kvepuojame, o įvairios organinės medžiagos įvairiais pavidalais ir koncentracijomis – tai maistas. Jeigu ekosistema bus suardyta – keisis medžiagų koncentracijos, jų junginiai ir vieta. Tai gali grėsti tuo, kad nebus kuo kvėpuoti ir nebus ko valgyti ir tada visi sirgs ir mirs.
[2]– Tiesa, mėšlas kaime pavasarį – nėra toks blogas dalykas. Šis susipresavęs per visą žiemą vykstant anaerobinėms reakcijoms turi jau daug azoto geruose junginiuose.
[3]– Tų rezervuarų turinys turi būti permaišomas kartas nuo karto. Olandas pasakojo, jog itin svarbu užsiimti teisingą poziciją tai darant – būti ne pavėjui. Antraip išlaisvinti junginiai gali gan stipriai nunuodyti. Jei neklystu jis kalbėjo apie vandenilio sulfidą (H2S).
Vakar įvyko dar vienas visai įdomus dalykas. Praėjusią savaitę, gavau štai tokį pakvietimą:
O aš į įvairius blogerių susitikimus stengiuosi visada nuvykti. Jūs tai jau žinote.
Pasiėmiau sūnų iš darželio ir 18:00 buvau vietoje. Taip jau yra, kad gan dažnai šiame restorane pietauju, nes maistas jų puikus ir gal net kiek per puikus tiesiog kiekvieniems pietums. Per geri, nes prie gero priprantama ir paskui labai sunku atprasti.
Restorane radau ~10 merginų susėdusių aplink vieną iš staliukų prie baro ir skanaujančių užkandžius. Deja nei vienos iš jų neatsiminiau anksčiau kur nors matęs ir blogų neprisimenu (kažką apie koldūnus atsimenu… gėda ant manęs). Pasiteisinimui papasakosiu, jog tą vakarą sūnus, matyt, darželyje nespėjo tiek kiek reikia pasinaudoti tualetu, tad teko eiti į restorano. 3 kartus: mažo, didelio ir katastrofiško.
Pertraukose tarp lakstymų ir katastrofų pasekmių valdymo vis bandydavau įsijungti į jau vykstantį pokalbį, kur ponas Tarvo Jaansoo pasakojo apie tai kaip įkūrė biznį ir kaip jiems pavyko sugalvoti tą koncepciją.
Apie restorano maistą daugiau negu jau parašyta pas Andrių Užkalnį jo maisto portale (žąsys apie restoraną, žąsys apie picą) daugiau nesugalvosiu. Nebent tik pridursiu, kad su virtuvės šefais visais susipažinęs ir kas kartą užsisakau vis ką nors kitaip (pavyzdžiui, pomidorų padažo į carbonara, bei čili pipirų), nes tai yra smagu ir tai yra galima.
Įdomu buvo tai, jog aš visuomet maniau, jog Vapiano užmanymas buvo tiesiog tiekti kažką panašaus į greitą maistą, bet su kitu požiūriu į kokybę ir kad principas daugiau/mažiau nusižiūrėtas nuo japonų virtuvės koncepcijos, kur šefas gamina kažką ant įkaitintos keptuvės prie stalo (nepamenu kaip tai vadinasi).
Dar įdomu ir tai, jog visą maistą restoranas perka iš užsienio. Jokio, deja, neperka iš Lietuvos. Sakė, kad tikrino ką galėjo, bet, deja, niekas netiko. Estijoje, tarp kitko, irgi tas pats. Net šoninę ir tą perka iš Italijos.
Pasirodo, jog koncepcija buvo sugalvota iš to, jog kaimo italų šeimoje gamina visada mama, o aplink ją verda gyvenimas – visi mato ką gamina, o paskui kartu valgo. Gal tai ir panašu į dabar esančią Vapiano koncepciją. Tokia romantiška koncepcija.
Visą techniką ir procesus suderino su kompanija Franke, katrie yra labai didelė virtuvės reikmenų parduotuvė Pasaulyje.
Pasirodo ponas Tarvo susitikimus su blogeriais daro visose šalyse, kur turi savo restoranų. Tai yra sveikintina iniciatyva. Sveikintina ir aš tuo labai džiaugiuosi!
Tie kas neatėjote, galite tik gailėtis, nes blogerės gavo uniformas ir galėjo pačios pasigaminti restorane kokį nors patiekalą, o paskui degustavo.
Aš gi visas išsibarstęs užsisakiau paprastą carbonara, suvalgėme kartu su sūnumi ir išlėkėme namo, nes vaikas pavargo ir jam ten atsibodo tai, jog dėmesio mažai skiriama jam.
Labai tikiuosi, kad merginos parašys daugiau ir įdomiau ir įdės nuotraukų – keletas jų turėjo fotoaparatus ir tai ten tai šen fotografavo. Tik, tiesa, nežinau kaip aš surasiu tuos straipsnius, nes vėlgi, gėda ant manęs, nepamenu nei vienos merginos blogo :/ Gal man padėsite kas?
Google kiek atnaujino savo analytics’us ir aš ta proga susidėliojau sau dashboard’ą patogiai.
Viena iš statistikų, kuri man atrodo įdomi tai paieškos žodžiai, kuriais pas mane ateina lankytojai. Ne, jie ne tokie kaip pas Rokiškį. Tokiu kiekiu neprotingų žmonių pasigirti negaliu. Netgi atvirkščiai – galiu pasigirti itin protingais ir pragmatiškais lankytojais.
Šį mėnesį pas mane šimtai žmonių atėjo ieškodami varskes apkepas. Toliau pagal dažnumą yra skirmantas tumelis. Tava, matote. Ir išties, itin paprastu varškės apkepo receptu neseniai su jumis dalinausi. Na gal ne taip jau ir neseniai – daugiau negu du mėnesiai praėjo.
Galbūt niekas daugiau internete neturi varškės apkepo? Na, nesvarbu. Vistiek tai didžiulė sėkmė, kuria labai džiaugiuosi!
Paakintas tokios sėkmės aš šiandien išviriau šeimai ir sau varškėčių. Tai dar paprastesnis receptas nei apkepo. Varškėčiai gavosi puikūs! Švelnūs, minkštučiai – šilkiniai!
Va jums receptas:
250 g riebios varškės. Kuo labiau grūdėta – tuo man skaniau. Aš kepiau su 15 proc. riebumo varške.
2 kiaušiniai
1 šaukštas su kaupu grietinės. Bet ne bet kokios grietinės, o riebios grietinės. 40 proc. riebumo grietinės – mums ji pati skaniausia.
5 šaukštai sijotų miltų. Aš naudojau 550 C.
1 žiupsnį druskos
cukraus (pagal skonį)
Visa tai reikia išmaišyti. Turi gautis nekočiojama, bet tiršta masė – sunkiai maišoma su šaukštu. Jei reikia pareguliuokit su miltais arba grietine.
Apskritai tai skanių varškėčių paslaptis, tai tešlos minkštumas. Ji turi būti minkšta – nekočiojama, bet tirštesnė negu blynų.
Darome varškėčius:
Štai kokie man gavosi:
Metame į verdantį vandenį:
O žinote kuo varškėčiai dar yra gerai? Ogi tuo, kad juos galima paruošti rytdienai ir jie šaldytuve palauks be jokių skonio ar kokybės praradimų. Gal net skanesni bus:
Iškilusius varškėčius reikia dar pavirti ~5 minutes (priklauso nuo dydžio). Pervirti negalima – bus pažliugę ir neskanūs.
Štai kokie jie gavosi man:
Turi gautis tokie minkšti, kad liežuviu spaudžiant prie gomurio – susispaustų, bet tuo pačiu ir kramtomi – nepavandeniję. Kuo didesni varškės gabaliukai – tuo skaniau.
Vaikams ypatingai patiko. Sušveitė viską ką išviriau. Tikiuosi rytoj irgi viską suvalgys.
Šiandien įsijungiau Kuchnia TV. Nežiūrėkite, kad tai rusiškas kanalas – dėl to jis ne geresnis, bet nėra labai blogas, nes daug rodo pirktų (o gal pasiskolintų) Vakarų Europos, o ir Amerikos, o ir kitų šalių virtuvinės produkcijos. Turi ir savo autorinių laidų, kurių kai kurios irgi gal visai neblogos.
Ten rodė šiandien laidą, kurios pavadinimo neprisimenu, kur rodė pačius geriausius (populiariausius ar žymiausius) Amerikos hot dog’ų ir kitokio greito maisto gamintojus ir pardavėjus. Tai toje laidoje buvo ir vienas greito maisto gamintojas, kuris gamino burgerius su plėšyta kiauliena. O štai ten mano nervai ir neatlaikė.
Pirkome ~kilogramą sprandinės, kurį užpričmuožyjau gurum masala prieskonių mišiniu ir karštoje keptuvėje apkepiau kiekvieną mėsos šoną, kad sultingumas viduje išliktų, įsukau į foliją ir į orkaitę, kurioje 180 lapsnių pagal celsijų temperatūroje kepiau ~4 valandas.
Burgeriams dar reikia bandelių, kurias irgi nutarėme išsikepti. Tam paėmėme receptą iš knygutės, kurią žmona nupirko dovanoms, bet pasilikome sau:
4 su puse stiklinių (650-700 g) kvietinių (550 C) miltų
4 šaukšteliai sausų mielių
250 ml miltų pieno
2 šaukštai sviesto
125 ml vandens
kiaušinio trynys
2 šaukštai cukraus
1 šaukštelis druskos
Pienas su vandeniu turi būti šilti, kaip ir sviestas. Visa tai sumaišome, palaukiame kol iškils, tada dar kartą permaišome, formuojame rutuliukus, kuriuos suplojame ir dedame į blėką:
Tada reikia dar reikia palaukti, kol jos iškils ir tada kepti. Taip jos bus dar puresnės.
Grįžtame prie mėsos.
Mėsa labai graži bet tik mėsos skonio, nes prieskoniai tik ant plutelės. Bet tai ne bėda, nes tiek druską, tiek kitokius prieskonius reikia dėti suplėšius visą mėsą.
Įdarui dar pasiruošiau pamarinuotų svogūnų, kurių nedėjau į bendrą puodą, nes vaikai svogūnų nelabai mėgsta mano. Kol kas. Svogūnus supjausčiau, įpyliau sušio padažo (ten actas su kažkuo) ir dar truputį obuolių acto, ir cukraus, ir druskos.
O štai čia rezultatas:
Ir lyg tyčia šaldytuve radome kokakolos! Ir tai buvo nuostabu…
Daaaug varškės apkepo. Iš kilogramo varškės. Tinkamas dalykas, kai reikia greitai ir sočiai bei skaniai pamaitinti šeimyną. Pusiau greito maisto receptas. Tikslių proporcijų aš ir pats nežinau. Originalus receptas, žinoma, kažkur Internetuose.
Pusgreičio ir paprasto maisto receptus dedu dar ir tam, kad pats atsiminčiau. Nes būna dienų, kad fantazija taip neveikia, nu taip neveikia – net minčių jokių nekyla ką duot vaikams ir sau valgyti[1]. Štai makaronų apkepas vienas iš tų pusgreičio maisto receptų. Štai ir mano improvizuota carbonara. Antai blynai visokiausi: su kriaušėmis, su grūdėta varške. Žinoma, košės su pakeptais bananais. Arba duonos pudingas…
Kažkaip čia pas mane dauguma paprastų pusiau greitų patiekalų receptai. Bet matyt taip reikia. Ilgai gaminti maisto kol kas rečiau gaunasi (pavyzdžiui troškinį su alumi arba mielinių bandelių su kopūstais).
Varškės apkepo receptas
Reikia paimti kokį kilogramą varškės, penkis trynius, cukraus kažkiek, truputį druskos, razinų (jei norime), sviesto kokį šimtą ar pusantro gramų ir užpilti pusę stiklinės manų kruopų pienu – iki pilnos stiklinės (čia atskirai – žr. paveiksliuką žemiau).
Greitai, sočiai, daug kalcio ir daug. Ir skaniai. Ir dar desertas tuo pačiu.
Sūnus, žinoma, su skaudančia burna nevalgė (stomatitas mat – nesuvalgė net šokolado gabaliuko), bet aš, žmona ir (tikriausiai) auklė valgėme. Skanu.
______________________
[1]– Galima maisto namie negaminti. Galima važiuoti su vaikais kur nors pavalgyti, galima į namus užsisakyti. Bet su vaikais važiuoti pavalgyti dar sunkiau, nei pasigaminti valgyti. Į namus atveža ne visada skanų, o be to ne visada aiškų ir dažnai pravėsusį maistą, o retkarčiais jo reikia laukti ilgiau, nei pasigaminti pačiam.