Baigėsi man rinkimai ir reikia grįžti į virtuvę.
Papildymas: Čia patiekalas tiems kartam, kai ateini į šaldytuvą, o ten dešrelės praėjusios savaitės, grietinėlė (arba grietinė) pasibaigusio galiojimo, svogūnas suvytęs ir makaronai spintelėj. Dešreles galima pjaustyti – bus skaniau (tarkavau dėl jaunėlio).
Labai trumpai bet vaizdžiai:
Kažkaip nesusiprotėjau nuotraukos lėkštėje padaryti :/
Na štai rytas, kai galiu sau leisti kiek pasivolioti. Tiksliau, kiek leido man jaunėlis. Iš tiesų, tai kiek per ilgai sau leidau pasivolioti, nes jaunėlis jau ėmė rėkti iš noro valgyti.
Reikėjo greitai ką nors padaryti – be to jau seniai ką begaminau.
Prieškambaryje prie durų yra pintinė su kriaušėmis ir obuoliais – kriaušės jau ėmė pūti (net gaila – kokios skanios), nes nespėjom visų suvalgyti. Greitai jas ištraukiau iš pintinės, nulupau ir sutarkavau.
Kriaušių buvo gan daug, tad įmušiau tris kiaušinius, įpyliau paskutinį šlakelį pieno (dėl tos priežasties košės negalėjau išvirti – košės ant vandens mano vaikai nelabai mėgsta), miltų ir į keptuvę.
Skonis geras. Toks jausmas, kad valgai keistos faktūros kriaušę. Nedėjau nei druskos nei cukraus – gal ir gerai padariau. Vaikai suvalgė po keturis.
Taigi, kriaušės nesupuvo, vaikai pavalgė, o aš dar jums straipsniuką apie tai parašiau. Profitas – kaip sako vienas žmogus.
Štai atėjo rugsėjo pirmoji! Mokinukai jau su gėlėm eina į mokyklas… Ir taip toliau ir panašiai.
Na, o mes pirmąją dienos pusę pasivažinėję, grįžę namo išsikepėme obuolių pyragą. Dabar ypatingai sezoninis kepinys. Tas pyragas dar gali būti vadinamas kiaušiniene su obuoliais[1], nes šiam pyragui reikia 5 kiaušinių, 2 stiklinių cukraus ir 1 stiklinės miltų. Na ir, žinoma, daug obuolių.
Šį kartą aš net nulupau obuolių žievę, nes jie jau pradėję pūti ir jau buvo drozofilomis apnikti – dar viena prielaida kepti šį pyragą:
_____________________
Berašant apie pasekmes ir priežastis man toptelėjo mintis, kad galiu imti ir tą vyruką valgantį picą su gazuotu saldintu gėrimu, tortu ir čipsais užkelti ant priežasčių-pasekmių schemos.
Gavosi fatališkai. Nepersivalgykime. Ne veltui tai vienas iš Dievo įsakymų!
Išėjimas iš mirties ciklų yra ypatingai sunkus. Tad jeigu jau nusidėjote ir persivalgėte – sekite žalia rodykle, veržkitės iš persivalgymo ciklo, nes raudonos punktyrinės rodyklės yra labai neryškios ir jomis, iš alkoholizmo ar narkomanijos ciklų retai kam pavyksta išeiti.
Dar žiūrėkite:
Penktadienio schema #9
Penktadienio schema #8
Penktadienio schema #7
Penktadienio schema #6
Penktadienio schema #5
Tęsiu nuotraukų iš Atostogų Italijoje ciklą. Čia interjerai ir maistas:
Visai neseniai Delfyje skaičiau straipsnį apie tai kaip į ligoninę buvo neįleista mama pas savo metų ir 4 mėnesių vaiką. Tiksliau buvo neįleista naktį maitinti savo vaiko krūtimi.
Mano abudu sūnūs motinos pienu buvo maitinami iki 9 mėnesių. Taip gavosi visai natūraliai – vaikams nebeužteko motinos pieno, reikėjo primaitinti, o tada apskritai perėjome prie normalaus maisto. Nepritempė iki vienerių metų, o Pasaulio sveikatos organizacija sako kad reikia bent 2 metus maitinti. Nesigilinau labai kuom jie grindžia tokį ilgą laiką, bet man tai atrodo itin sunki užduotis motinai, juoba kad ir to pieno kokybė bei reikšmė ne tokia didelė, kai vaiko virškinimo sistema jau veikianti ir kai jau gali pasisavinti naudingąsias medžiagas iš sudėtingesnio maisto, kai jau moka gamintis antikūnius pats.
Kitas požiūris – psichologinis. Išties galima teigti, jog noras ilgiau žindyti nei vieneri metai yra labiau motinos sprendimas, nei kūdikio poreikiai. Sprendimas gali būti paremtas įvairiais faktoriais: neramus vaikas, nurimstantis tik žįsdamas krūtį, o čiulptuko neįsiūlant (mums beje, nei vienam sūnui nepavyko įsiūlyti jokio čiulptuko), kitos psichologinės motinos sąlygos (nesakau “problemos”, nes poreikis meilei ir artumui nebūtinai yra blogai).
Trečias požiūris – estetinis. Kai kurie žmonės sako, jog nuogos krūtys, arba kūdikio žindymas krūtimi juos trikdo. Bet juk buvo laikai ir žmonės, kuriuos trikdydavo moterys su kelnėmis ir net turinčios teisę balsuoti! Pasirodo Niujorke yra atskiras įstatymas leidžiantis moteriai vaikščioti topless arba nuoga iki pusės (nuo viršaus, nuo galvos), taip kaip tą gali daryti vyrai, jei tik tai ne kokia nors komercija (įdomu kodėl):
Estetinio požiūrį paplėtojant dar galima surasti ir galimai seksualinę potekstę (sveikas, Froidai[1]). Žinant, jog pvz. Jungtinėje Karalystėje galioja precedentinė teisė ir ten šiuo metu vyksta Olimpiada, galima būtų pafantazuoti, jog sportininkai matydami maitinančias moteris nebegalės pilnavertiškai sportuoti, todėl viešai krūtimi maitinančios moterys gali pakenkti jų rezultatams, tad viešai maitinti krūtimi olimpiados metu būtų draudžiama. Kur gi ne: visos ligos dėl nervų arba iš meilės (žinoma, jeigu jūsų vaistininkas arba gydytojas nepasakė kitaip).
O čia puikieji “Little Britain” ir “Harvey Pinher wants bitty now” (kas nemokat angliškai pakentėkit iki 1’20”):
Manau, kad toks vaizdas sutrikdytų ne vieną olimpinių rekordų siekiantį sportininką…
Turėjome prieš keletą metų su draugais tokią pramogą: “Vakarienės klubas”. Viskas prasidėjo nuo to, kad gan švieži naujakuriai Vilniuje mėgome lankytis pas draugus svečiuose ir ten žinoma kažką valgydavome ir gerdavome. Vėliau kai visi vedėme ir visos ištekėjo, kas išvažiavo, šeimose ėmė rastis vaikai ir klubas apmirė.
O štai sekmadienį, prieš tą lietų, kai čia, Vilniuje, tvyrojo baisiausia tvankuma, mes įsijungę savo kondicionierių susitvarkėme namus ir aš ėmiau svarstyti ką čia nuveikus, kad tik nereiktų į kiemą eiti.
Nutariau, kad reikia skambinti draugams, kurie tikriausiai kenčia nuo tos tvankumos į svečius ir tuo pačiu pasidarytumėm ką nors skanaus vakarienei. Ir gavosi puikiai! Gal net vakarienės klubo atgaivinimo pradžia!
Namie turėjome sprandinės, bulvių… Nutarėme padaryti mėsos troškinį su alumi. Užmačmožytą mėsą įvairiais prieskoniais sudėjome į keptuvę, apkepinome kiaulės taukuose (kurių gavome pirkę kaime pusę kiaulės ir paskui kaitindami kresnas). Tada sumetėme mėsą į puodą su šiek tiek verdančio vandens:
Neliko nei lašo, nei gabaliuko.
Blogeris Remigijus pakvietė kitus blogerius sudalyvauti kontroliuojančių tarnybų darbo ir darbo rezultatų aptarime. Pirmoji jų vakar buvo Valstybinė Maisto ir Veterinarijos Tarnyba. Leo Leonx jau parašė apie tai dar vakar vakare. Dar ten buvau aš, tas pats Remigijus ir Mindaugas Voldemaras. Ir dar buvo, kaip supratau, žurnalistė iš Delfi. Ta tarnyba įsikūrusi privačių namų rajone, kuris Vilniuje vadinamas… Aš pasirodo nežinau kaip vadinamas. Žiūriu čia:
Ir nesuprantu kaip tas mikrorajonas vadinasi. Ai bet nesvarbu. Gražus didelis pastatas privačių namų rajone.
Paslaugus žmogus mane nuvedė iki antrojo aukšto, iki 27’o kabineto-auditorijos, kurioje jau buvo Mindaugas Voldemaras, Remigijus Šimašius jau ten ir dar nemaža kompanija man nepažįstamų žmonių.
“U” formos stalas (ant kurio negausios bet itin skoningos sausainių ir mineralinio vandens vaišės), jaunųjų vietoje sėdėjo ministras su gerbiamu direktoriumi, vienoje kojoje, kuri prie sienos, susėdo VMVT žmonės (~6 moteriškės, 2 vyrai), o mums (pradžiai gavosi kad tik man, o paskui pastebėjau kad šalia atsisėdo ir Delfi žurnalistė) pasiūlė sėsti prie kitos kojos, prie lango2. Skaidrių mums taip ir nespėjo parodyti, nes po neilgo, bet prailgusio, gerbiamo direktoriaus monologo (kurio metu buvo pažymėta, jog tarnyba neteko ~40% arba 35 mln. litų finansavimo ir kad sėdi ant parako statinės) buvo pereita prie klausimų.
Aš manau, jog tarnyba buvo gerokai nustebinta. Pirmas nustebimas tikriausiai buvo, kad kažkoks teisingumo ministras domisi jų inspekcija, antras nustebimas, kad atėjo, kažkoks istorikas, kažkoks IT projektų vadovas ir kažkoks verslininkas ėmė kamantinėti kaip jie matuoja savo įstaigos našumą ir ką daro, kad našumas didėtų. Visa VMVT stojo į gynybą ir puolė “atsimušinėti”: pasakojo ką jie kaip daro, kokių tarptautinių projektų kokią krūvą yra padarę, kaip jiems puikiai sekasi ligas galvijų suvaldyti, kaip kontroliuoja maistą pasienyje, kaip tikrina lentynose…
Mindaugas ir Remigijus neatlyžo – šaudė to paties klausimo iteracijas, VMVT šaudė savo iteracijomis. Nežiūrint to atmosfera buvo gan teigiama, mes šypsojomės, Remigijos šypsojosi, Mindaugas vis klausė ką gero apie juos jam parašyti savo bloge.
Kodėl VMVT stojo į gynybinę poziciją? Kodėl neuždavė patys nei vieno klausimo? Kodėl, pavyzdžiui, nepasakė, kad jų tokių klausimų niekas anksčiau neklausinėjo? Kodėl jie nepaklausė: kodėl svarbu daryti matavimus ir kaip tai daro verslas? Jautėsi, jog jie jautėsi kalti dėl to, kad sau tokių klausimų neuždavė ir kad nematuoja savo našumo aiškiais matavimais. O todėl, kad jautėsi kalti tai visaip stengėsi išsisukinėti ir nesusikompromituoti. Aš tai vadinu baimės kultu1 valstybinėse įstaigose. Baimės kultas yra ne tik valstybinėse įstaigose, bet joms jis yra daug būdingesnis.
Iš kur atsiranda baimės kultas? Iš nežinojimo ir iš slėpimo – dar vadinamo neskaidrumu. Baimės kultas tai kai paklausia ne to “ką ruošėmės su gerbiamu direktoriumi” ir neaišku ką atsakyti, kad neduokdie nepasakytum ko nors ko nereikia, ko gailėsies, kas galbūt kainuos tavo darbo vietą, tavo nuolatines pajamas, tavo šeimos gerbūvį arba geriausiu atveju gausi bjauraus darbo krūvą, kurį turėsi dirbti iki vėlumos ir dar savaitgaliais.
Prisijungęs prie posėdžio Leo buvo neįtikėtinai paslaugus ir geras: vis bandydavo paaiškinti ką reiškia Mindaugo ir Remigijaus klausimai, kad žmonėms būtų lengviau atsakyti.
Galų gale pavyko kažkaip išsiaiškinti, kas galėtų būti jų veiklos rezultatų rodikliai. Aš užsirašiau šiuos dalykus:
1. Skundų kiekis iš gyventojų irba verslo (kuo mažiau – tuo geriau).
2. Pažeidimų kiekis (kuo mažiau tuo geriau).
3. Patikrinimų skaičius (irgi kuo mažiau tuo geriau)
4. Auditai – kuo palankesnės audito išvados tuo geriau.
5. Kitų valstybių skundai (kuo mažiau tuo geriau)
6. Nustatytų taisyklių vykdymas, tikslas 100%
7. Jų darbo vertinimas (vertina verslo įmonės kasmet).
8. Gyvūnų ligų patekimas į Lietuvą (tikslas: 0).
9. Saugūs produktai – kuo daugiau saugių tuo geriau.
Skaičiais įvertinti pavyko tik saugius produktus (jų rinkoje daugiau nei 98 proc.), gyvūnų ligų patekimą į Lietuvą (dabar yra 0) ir skundus (jų nuo 2005 per 6 metus sumažėjo nuo ~8000 iki ~1400 per metus).
Sužinojom dar kad jie savo darbą vertina kas ketvirtį, o ne kas metai, kaip kad buvo anksčiau – vistiek per retai.
Visas susitikimas buvo panašus į kamantinėjimą. Kai tų pačių klausimų tos pačios iteracijos duodavo tik tų pačių atsakymų tas pačias iteracijas, tam kad išeiti iš rato, pasiūlydavom ką VMVT galėtų mums atsakyti, t.y. kokio atsakymo tikimės. Kelis kartus VMVT sutiko su mūsų pasiūlytais atsakymais ir vėliau kelis kartus nebesutiko.
Man užsiminus apie kai kuriose įmonėse naudojamus KPI modelius viešųjų ryšių atstovė pasidžiaugė, kad ir pas juos tai daroma. Žodžiu matuojasi jie, tik kiek chaotiškai arba mums tik taip pasirodė dėl to baimės kulto.
Itin maloniai nuteikė vienos moters (kuri kalbėjo daugiausiai, bet mažiau nei gerbiamas direktorius) balso tembras – toks it būtų radio diktorė. Kalba artikuliuota, aiški, aiškios balsės, palaikomas akių kontaktas.
Maždaug 17:45, kai aš jau ėmiau muistytis, nes namie alkani vaikai, laikrodį pastebėjo ir Mindaugas, kuris man galų gale suteikė garbę nutraukti posėdį ir visi iš to mikrorajono išsiskirstėme po namus.
Buvo žiauriai įdomu. Laukiu kitų inspekcijų. Žinoma, jeigu tos kitos sutiks, nes dar neaišku ką apie šią parašys Mindaugas, kuris su savo telefonu darė nuotraukas, tad jo reportažo laukiu nekantriai.
Šį šeštadienį lijo. Ir vėjas pūtė… Tad laukan nėjom – užtai gaminom daug valgyt, klausėm džiazo ir kitaip dūkom.
Pastebėjau vieną dalyką: kai mūsų miegamųjų rajonų pilkų blokų namai sušlampa ir dėl to patamsėja, tai išryškėja balti plastikiniai langų rėmai, kurie beveik šviečia bendrame fone (ypač jei jau vakarėja). Tada tie namai pasidaro trumpam savotiškai gražūs:
Aš kaip ir kokį trečią šeštadienį traukiau iš šaldytuvo aviuko stuburo galą, viriau bulioną, su bulvėm ir morkom. Bet kad nebūtų taip liūdna, nutariau dar iškepti karamelizuotų bananų įdaro pyragą (neseniai mačiau per eilinį kažkokį Oliverio šou per tv). Bananai? Skanu! Karamelė? Skanu! Garantuota sėkmė! Tiesa, Oliveris tame savo šou ėmė jau iškeptą sausainį iš parduotuvės, na o aš, kadangi neturiu tokio ir kadangi nenoriu per vėsų orą lijant su vaikais eiti paduotuvėn, tai daug lengviau jį yra išsikepti: susiradau internetuose kapotos tešlos receptą, tad taip ir padariau:
Na, o įdaras va toks:
Na, o kad vakarui nebūtų taip visai jau liūdna, pagaminau carbonara padažą makaronams:
Sekantis šeštadienis bus paskutinis, kai žmona eina į kursus. Reiks gal kaip nors ypatingai atšvęsti… Gal turit kokių idėjų?
Tos “žąsys” tai sparčiai populiarėjantis Andriaus Užkalnio projektas. Aš labai džiaugiuosi, kad jis sugalvojo jį ir kad jį įgyvendino, nes tai iš principo vienintelė vieta, kur objektyviai, nes ten viskas subjektyviai (aha!) galima gauti informacijos apie restoranus, kavines ir kitokias valgyklas, t.y. apie aptarnavimą, maistą ir net kainas!
Labai svarbus dalykas apie tas “žąsis” yra dar ir tai, jog jis savotiškas open source – t.y. į jį gali parašyti svečiai (ne tik Andrius Užkalnis). Ir aš ten netgi galiu parašyti!! Publikuoti jau du atsiliepimai:
O kur jūs lankėtės su visa šeima ir kur jums aptarnavimas/maistas labiausiai patiko/nepatiko?
