“Mes laukiamės” sako kai kurios būsimos mamos. O aš laukiu. Žmona laukiasi. Nors, kita vertus, ta sangrąžos dalelytė keista šiame žodyje. Trečia vertus ir laukia ne kažko kito o savęs. OK užskaitom.
Bet aš tai laukiu ne savęs. Laukiu žmonos, kol ji susilauks. Vaikštom į kursus tokius, kur tokia moteriškė ypatingai saldžiu balsu (o gal pasaldintu? gi vis dėlto hormonai…) sako “nėštukės” ir “tėtyčiai”. Taip ir skamba galvoje: “Tyčiai… tyčiai… tyčia…”. Čia tipo priekaištas? Aš čia tyčia taip? Tai aišku kad tyčia!
O gal ir visai fainiai. Vakarai – mano. Žmona “lūžta” iškarto po “labanakt vaikučiams”. O būna, kad ir tų nesulaukia. Galiu žiūrėti savo “futbolą”, žaisti savo “šlykštynes-mordabojus” – nieks neperjungia kanalo ar neaiškina, kad per ilgai žaidžiu. Kita vertus pajuodę paakiai išbąla tik savaitgaliais…
