Karalienės Mortos mokykla (arba darželiai IV)

Posted , updated on

Austėja Landsbergienė, tai ne tik vardas ir pavardė. Tai ir prekės ženklas.

Aš tai keletą kartų pakartojau blogerių susitikime, kurį suorganizavo ta pati Austėja savo naujoje Karalienės Mortos mokykloje. Pakartojau keletą kartų, nes man pasirodė, kad per mažai dėmesio į tai buvo atkreipta pirmąjį kartą.

Čia galiu tai pakartoti kiek noriu kartų: Austėja Landsbergienė – tai ne tik vardas ir pavardė, tai prekės ženklas.

Austėjos blogą žino kiekviena supermama. Jeigu jūs esate supermama ir jūs nežinote Austėjos blogo, tai jūs nevisai dar supermama. Dabar, kai jau ten apsilankėte ir viską įdėmiai perskaitėte – galite vadintis supermama. Užtai jums net galima būtų išrašyti sertifikatą.

Šitą galite atsispausdinti, pasirašyti ir įsidėti į savo CV.
Šitą galite atsispausdinti, pasirašyti ir įsidėti į savo CV.

Su pačia Austėja turėjau laimės susitikti kokius tris kartus. Vieną kartą Rokiškio gimtadienio šventėje, į kurią netyčia buvo užsukęs tuometinis ministras pirmininkas Andrius Kubilius, kitą kartą tiesiog šiaip prie kavos puodelio pakalbėjome apie kažką. Na ir trečias kartas buvo Karalienės mortos mokykloje kartu su:

Iš to paskutinio, trečiojo susitikimo sužinojau daugiausiai apie pačią Austėją. Pasirodo mokykloje ji mokėsi bene geriausiai iš visų ir galėjo pasiekti viską ką tik norėjo, bet kažkodėl nusprendė pasirinkti pedagogikos kryptį. Ir daug kas jos šio pasirinkimo nesuprato.

Tie, kažko nesupratę, dabar sako: “ahaaaa…. tai štai kaip čia viskas yra!”. O viskas yra taip, kad Austėja dabar turi “Vaikystės sodas” darželių tinklą, žinanti daugybę dalykų apie pedagogiką. Tiek daug, kad bene niekas daugiau už ją Lietuvoje nežino. Bent jau man taip atrodo. Aš ją sulyginčiau nebent tik su ponu Ken’u Robinsonu:

Man šis žmogus tapo autoritetu iš karto, kai pamačiau šitą jo ted’o šneką.[1]

Nuo to laiko, kai aš ėjau į mokyklą daug kas Lietuvoje pasikeitė. Ir daug kas pasikeitė į gerąją pusę. Štai vienas iš tų puikių dalykų yra kūrybinės partnerystės projektas. Turėjau laimės pabuvoti viename iš jų organizuotų renginių Litexpo rūmuose. Iš ten išėjau savotiškos pozityvios afekto būsenos, trykštančios saldainių vaivorykšte.

Vaikystės sodo darželių tinklas, o ir pati Karalienės Mortos mokykla yra tai, kas arčiausiai mano įsivaizduojamo idealo. Mano vaikai kol kas eina į Taškių – ne į Vaikystės Sodo tinklo darželį. Bet man patinka, kad daugelis principų, apie kuriuos kalbėjome pas Austėją yra taikomi ir Taškiuje.  Apie šį darželį sužinojau tame pačiame forume, į kurio aprašymą nuorodą rasite aukščiau. Renginio dūzgių metu sužinojau, jog yra toks darželis Lietuvos vaikų ir jaunio centre.

Taškius
Taškius

Leisiu sau paspekuliuoti ir pasakyti, jog šis darželis, kurį lanko mano vaikai, tikriausiai daug ką nusižiūrėjo iš Vaikystės Sodo tinklo ir bando tai savotiškai atkartoti.

Tą išdavė ir viena smulkmena, apie kurią papasakojo Austėja. Ji papasakojo, jog Vaikystės Sodo auklėtiniai į pasivaikščiojimus lauke eina nesusikibę rankomis, o vorele. Vorele ir pasidabinę šviesą atspindinčiomis liemenėmis ir dažnai įsikabinę į kokią nors virvutę: pavyzdžiui pasiūtą slieką su rankenomis. Ir tai yra, pasirodo, labai svarbus dalykas. Šituo jie užkrėtė visus kitus darželius.  Aš tai žinau, nes visai netyčia mačiau maniškį linksmai linguojantį įsikibusį tokį daiktą su savo chebra į planetariumą.

Vaikystės Sodas.
Vaikystės Sodas.

Visi geri dalykai turi savo kainą. Mūsų keturių asmenų šeimai šis geras dalykas kainuoja >2000 lt/mėn. Ir nei vieno lito negaila. Vienintelė problema – juos turėti. Gyvenimo Stebėtojas apie tai užsiminė, sakydamas, jog tai mokykla danguje (žr. nuorodą aukščiau).

Jeigu tęsčiau mūsų lankomo darželio lyginimą su, pavyzdžiui, Karalienės Mortos mokykla, tai pastebėčiau, jog mūsiškiame visa infrastruktūra idealiai tinka vaikui: yra įvairių salių (a.k.a. erdvių) visokiems užsiėmimams, yra baseinas, darželis praktiškai centre. Mano sūnūs jau spėjo aplankyti daugiau visokių muziejų ir vietų, negu aš: lėlių muziejus, karo mašinų muziejus, planetariumas, botanikos sodai aplink Vilnių ir t.t.

Kas kartą pasirašydamas ant popieriuko, jog leisiu savo vaikui keliauti į kokią nors vietą (biurokratija pas mus didelė ir plati), aš jaučiuosi lyg padaręs kažkokį gerą darbą ar suvalgęs ką nors žiauriai skanaus. Toks labai malonus jausmas užplūsta, jog mano sūnūs gauna viską, ką galiu geriausio jiems duoti.

O štai vienas itin didelis skirtumas tarp mūsų lankomo darželio ir Karalienės Mortos mokyklos yra tai, jog pas mus tik darželis. O ten MOKYKLA! Tai reiškia, jog tie patys principai, kurie veikia, bus taikomi ir vėliau. Vėliau – augant ir vystantis jaunam protui ir kūnui.

Kai kurios mamos mokyklų tiesiog bijo. Kai kurios mamos tai vadina labai paprastai – mėsmalė. Mėsmalė, tai toks įrankis į kurį įdedami skirtingo dydžio skirtingi gabalai mėsos, o iš kito galo išlenda sutrinta ir sumaišyta vienodai atrodanti masė.

Išties nekeista, kad 80% Vaikystės Sodo tinklo darželių auklėtinių tėvų pareiškė norą lankyti Karalienės Mortos mokyklą.

Šiuo metu šios mokyklos pastate vyksta vidaus apdailos darbai. Viršutiniame aukšte yra gan didelė patalpa sporto salei, kiekviename aukšte po daugybę patalpų klasėms ir kitokiems reikalams.

Kažkurie iš šio renginio dalyvių fotografavo kažką (aš šį kartą neturėjau kuo), bet tik Arvidas paviešino vieną:

Emocijų mokymosi įranga
Emocijų mokymosi įranga

Darželio patalpoje, kurioje diskutavome su Austėja visur buvo priklijuoti užrašai: ant grindų – “grindys”, ant lubų – “lubos”, ant lentynų – “lentyna” ir taip toliau. Pasirodo šitaip maži žmonės išmoksta susieti raides ir žodžius su daiktais.

Austėja čia gali pasakyti: “trust me – I’m a scientist” (tikėkite manimi – aš mokslininkas). Ir tai iš jos lūpų būtų visiškai patikima. Jos mokslinėm žiniom neleido abejoti diskusijos tarp Leo ir Austėjos. Šie du kalbėjo apie kažkokias Pizos skales, reitingus, universitetus, mokymo metodus, emocinį intelektą, mokymo įstaigų kokybės rodiklius ir kt.

Na, tie rodikliai man irgi nėra visai svetima tema. Jau svarsčiau apie tai kaip galima būtų matuoti mokymo įstaigas.

O pedagoginį universitetą reikia nugriauti, sukasti ir apipilti rūgštimi, kad daug metų ten niekas neaugtų.  Čia ne mano žodžiai. Tas, kieno jie yra parašys manau apie tai daugiau. Ir iš tiesų – kodėl nėra fizikos universiteto? Arba kokio nors galvijų universiteto?

Štai Vaikystės Sodo tinklas ruošia savo mokytojus patys. Negana to jie dar reguliariai veda seminarus tėvams (~1 kartą per mėnesį). Taigi, tai yra kompleksinis požiūris į vaiko raidą.

Tai štai, kaip ir baigėsi nuorodos ta tema mano bloge. Belieka tik pasidžiaugti koks aš gudrus:

Smartass SEO
Smartass SEO

O jei rimčiau, tai ši tema man įdomi (spėkite kodėl). Ir labai džiaugiuosi, kad yra tokių pokyčių iki šiol buvusioje konvejerinėje švietimo sistemoje.

Karalienės Mortos mokykla – tai vėliavnešė mokykla, kuri jau dabar kurią didžiulę naudą net ir tiems vaikams, kurie jos nelanko ir nelankys.

Turiu dar vieną labai aiškų ir pasiekiamą tikslą.

_____________________________________

[1]– Austėja ir pati nevengia pakalbėti prieš auditoriją apie tai ką daro:

Mokykla privaloma!

Posted , updated on

Mano vyriausiajam sūnui dabar beveik 3 metai. Pirma klasė bus ne anksčiau kaip už ~4 metų.

Esu jau minėjęs, jog kiekvienas vaikas yra atskira asmenybė – nėra tokio pačio žmogaus, net identiški dvyniai vistiek kažkuo skiriasi. Ten pat ir buvo balsavimo rezultatai, kurie mane lengvai šokiravo (na, gal nešokiravo, jei turėti omenyje, jog pas mane tada lankėsi vien internetiniai troliai). Kalbėta buvo apie tai ar ne per anksti vaikus pradėti mokyti visokių rimtų dalykų ir ar neverta jiems leisti pasaulį tyrinėti taip, kaip jiems gaunasi, kaip jiems tai gaunasi savaime. Tai yra, ar verta skiepyti savo vaikui nuo pat vaikystės savo požiūrį? Ar tikrai tas požiūris yra tas teisingasis? O gal vaikas tyrinėdamas pasaulį taip, kaip jis sugeba pats, atras kitas, mums nepastebėtas puses?

Štai jaunėlis mūsų jau pusantrų metų, bet vaikšto kol kas tik įsikibęs į ranką. Galėtų vaikščioti ir pats, bet kažko lygtais bijo: tik paleidžiame ranką – iš karto atsisėda ir tada juda pasišokinėdamas ant užpakalio[1]. Vyresnėlis vaikščioti pradėjo beveik nepastebimai: regis atsistojo ir nuėjo. Jaunėlis yra kiek atsargesnis, vyresnysis gi – visiškas nenuorama ir jo interesų laukas yra ypač platus. Jaunėlis regis kiek intravertas, o vyresnysis ekstravertas. Žinoma, jaunėlį auklėti labai padeda ir vyresnysis sūnus, gal dėl to jis kiek mažiau ir drąsus.

DNR ląstelė
DNR užprogramuoja daugybę informacijos. Mokslininkai, sako, kad į DNR sugebėjo užkoduoti kažkokią knygą...

Taigi, vaikai skirtingi. Ir tai yra gerai. Apie savo vaikus galėčiau pripasakoti ir daugiau, tiek kad jums atsibostų. Dalia apie juos papasakot galėtų dar daugiau. Ji galėtų papasakoti tiek, kad net negalėtumėte įsivaizduoti kiek: ji gali identifikuoti paternus kiekviename smulkiausiame judesyje ar elgesyje ir papasakoti kodėl taip yra. Mamos savo vaikus pažįsta dar geriau nei savo vyrus, geriau nei save. Štai dar prisiminiau vieną istoriją, kurią papasakojo mums per gimdymo kursus lektorė (ne Sheri Bayles, kita): laiko kūdikį apgaubusi medžiagos gabalu Afrikoje (o gal Australijoje) juodaodė (o gal aborigenė) ir staiga praskleidžia medžiagą, kūdikis nusišlapina, ji ramiai vėl įsuka kūdikį – nei lašo ant medžiagos ar jos pačios; jos tada paklausia: “iš kur žinojote, kad kūdikis nori šlapintis?”, ta kiek pagalvojusi atsakė: “O iš kur jūs žinote, kad norite?”.

Vaikas ir mama
Mama su vaiku kažkur plaukia. Gali būti, kad tas kūdikis mamai nugaros net vandenyje neapsisioja.

Taigi, motinos ir vaiko ryšys paprastai būna itin stiprus ir nerasite jokio kito žmogaus, kuris geriau suprastų vaiką nei mama. Su viena tokia neseniai kalbėjausi apie jos sūnų, kuriam 7’eri sukanka gruodžio pabaigoje. Mama pasiskundė, kad jos nuomone, jos vaikas yra nepasiruošęs dar eiti į mokyklą. Jos argumentai buvo tie, kad jos sūnus, kiek daugiau nei vidutiniškai sirguliavęs, kad nėra subrendęs sociališkai ir psichologiškai tiek, kad jį galėtų išleisti į mokyklą. Jokių atsilikimų nėra, bet nenori vesti į mokyklą, kuria jos draugės ir gal net mokytojos vadina “mėsmale”[2].

Gan įdomiai sutapo ir tai, jog Google Plus socialiniame tinkle vienas jo dalyvių pusiau viešai pasvarstė kaip jam padaryti, kad savo vaiką galėtų išleisti vėliau į mokyklą, o ne tada, kai privaloma? Anot jo ir pusmetis tokiame amžiuje reiškia labai daug. Čia jo posto dalies citata:

Toks Malcolm Gladwell, žmogus, kuris rašo knygas iš tau pažįstamos statistikos (publicly available statistikos) savo puikioje knygoje Outliers dėjo konkrečią lentelę – USA ledo ritulio rinktinės narių gimimo datos. Guess what – du trečdaliai jų yra gimę pirmąjį metų ketvirtį. Pažiūrėjau mūsų kašio rinktinę kažkada – akurat, tas pats patternas. Treneriai renkasi didesnius, stipresnius, mokytojai irgi taip pat – gudresnius, protingesnius. Aišku, sporte tai matosi ryškiau, nei moksle, bet moksle matosi irgi ryškiai. Tą man patvirtino ir bičiulė Austėja Landsbergienė.

Austėja savo bloge taip pat gan nuodugniai išnagrinėjo šią dilemą. Taip pat citata iš jos straipsnio:

Ar galima vaiką į mokyklą išleisti per anksti?

Vienareikšmiškai – GALIMA. Ką reiškia pasakymas išleistas per anksti?! Tai reiškia, kad padarėte vaikui meškos paslaugą. J.Uphoff ir J.Gilmore atliko tyrimą, kuris parodė, kad vaikai, kurie išėjo į pirmą klasę anksčiau, nei 6m3mėn, sudėtingiau adaptavosi mokykloje nei tie, kurie išėjo į mokyklą vyresni. (N.B.: JAV į mokyklą VISI vaikai išeina šešerių, vadinasi, čia kalbama tiesiog apie jauniausius klasėje). Pasirodo, šiems – jauniausiems klasėje – vaikams prasčiausiai sekėsi laikyti egzaminus ir apskritai jų pažymiai buvo prastesni. Be to, jie dažniau lieka kartoti kurso ir dažniau turi mokymosi sunkumų. Liūdniausia, kad ta uodega velkasi per visą mokyklą ir net universitetą.

Taigi, šnekučiavomes su mama, kurios vaiko gimtadienis gruodžio pabaigoje, kuris anot jos nepasiruošęs eiti į mokyklą šiais metais. Pasirodo, jog Švietimo įstatyme parašyta, jog į mokyklą vaiką galima vesti anksčiau nei 7 metai, bet jokiu būdu ne vėliau (ir ten niekam neįdomu, kad jei vaikas būtų gimęs trim dienom vėliau, tai tos problemos gal net nebūtų, t.y. visiškas biurokratiškas požiūris ir formalus kalendoriaus laikymasis). Ką gi, anot Austėjos, šis įstatymas leidžia jums padaryti meškos paslaugą savo vaikui. Tokios paslaugos nenori nei viena mama savo vaikui. Kas būtų, jei ji nesilaikytų šio įstatymo? Kiek supratau iš pokalbio, tai baudos, socialiniai visokie darbuotojai (su šeimos statuso pakeitimu į “asocialią”), prarasta teisė į darželį. Iš visų šių dalykų mažiausiai bjaurus ir brangus tai baudos.

Išimtys įstatyme yra dėl raidos sutrikimo: yra tokia “pedagoginės psichologijos” tarnyba, kuri įvertina ar vaikas gali eiti į mokyklą anksčiau, jei nori tėvai. Bet ta tarnyba nevertina ar vaikas gali eiti į mokyklą, jei jam jau sukako septyneri metai, net jei gimtadienis Gruodžio 31’ą.

Biurokratijos jūra
Biurokratijos jūra - kaip nepaskęst?

Prisipažinsiu, jog dar neišnagrinėjau šio įstatymo, bet “visom keturiom” esu už šią mamą. Juk savo vaiką geriausiai pažįsta ir žino tik jo mama. Na, o jeigu ji klysta, tą galėtų patikrinti profesionalai. Įdomu, išties, kaip ir ką vertina ta “pedagoginės psichologijos” tarnyba. Žinoma, negalima tikėtis, jog mama sėdės rankas sudėjusi: Internetuose jau yra ir peticija, o ir supermamos apie tai gan plačiai diskutuoja.

O aš, tuo tarpu, džiaugiuosi, kad mano vyresniajam kol kas dar 3 metai, o apie mokyklą reiks galvoti tik po ~4 metų – tada gal jau bus požiūris į mokymą bus pasikeitęs? O ir šiaip jis labai guvus, labai komunikabilus, nors gimęs “vėlai” metuose – lapkritį. Va tik po <6 metų, jaunesniajam bus septyneri. Įdomu ar neatsidursime tos mamos vietoje?

_________________________

[1]– Mano tėvai man irgi pasakojo, kad aš irgi šitaip pradėjau savarankiškai judėti, t.y. ant užpakalio. Tik aš kojas sušleivindavau į išorę, o maniškis į vidinę pusę.

[2]– Na taip, mokykla kaip kariuomenė – muštruoti ir priversti paklusti. Tokį slogų bendrąjį įspūdį apie savąją mokyklą atsimenu ir aš. Žinoma, buvo puikių momentų, bet jie buvo retesni, nei nusivylimai ir kaltės jausmas. Bet, supratau, kad mano vaikams gali pasisekti labiau, nes Lietuvoje gan sėkmingai ir gan plačiai vyksta “Kūrybinės partnerystės” forumas, kurio esmė yra ugdyti vaikų kūrybiškumą

Žvilgsnis į ateitį

Posted , updated on
<–Štai koks gražus vyriškis. Nuoroda į sendinimą – jei norite pabandykite ir jūs. Visai smagu.

 

Kai man buvo kokie 12 metų mąsčiau apie tai koks būsiu 20’ies. 20 metų tai atrodė taip toli. Tada mes jau kažkodėl labai bijojome armijos – tarsi kokios juodosios rankos, kuri ant ratukų atvažiuoja, nes klausomės radijos. Apskritai tas amžius man atrodė kaip kažkoks užribis, nuo kurio – visiška nežinomybė ir neaiškumai.

Čia yra Foninė kosminė spinduliuotė
Čia foninė kosminė spinduliuotė iš http://www.konstanta.lt/. Tai toks daiktas už kurio mes negalime nieko daugiau matyti, nes tada visata buvo neskaidri (eikit pas konstantą paskaityti apie tai kas tai yra, o tai yra žiūrėjimas į praeitį, kurį aš panaudojau iliustruoti žiūrėjimui į ateitį, kas yra kardinaliai priešinga, nors domintis astrofizika ir laiko samprata tie prieštaravimai kažkaip mažėja)

Dabar man 33 ir jau galiu įsivaizduoti, koks galėčiau būti  50’ies ar vyresnis (čia, žinoma, jei šiemet neužpuls pasaulio Majų pasaulio pabaiga, na arba kitais metais ar dar kitais).

Tik dabar daugiau galvoju ne kaip man seksis ir koks aš būsiu 50’ies, o kokie bus mano sūnūs po ~20 metų. Gal būt čia kiek vyresnių tėvų (vyresnėlis gimė, kai mums buvo 30) specifika. Nors nebuvau jaunu tėvu ir nežinau ką reiškia auginti vaikus studijuojant arba metus mokslus ir dirbant kokį nors nekvalifikuotą darbą. Gal ir jie mąsto, kokie bus jų vaikai ir kaip jiems seksis po ~20 metų. Ar aplanko jus, jaunieji tėveliai, tokios mintys?

Būna tėvų, kad pasakoja: “jūs tai čia šiltnamio sąlygomis augate! Man va 5 km per sniegą į mokyklą teko bristi! Liepdavo eiti šieną grėbti ar mėšlą vežti – ir eidavome, be ginčų. Į šokius tik jeigu nepervargęs po lauko darbų”, o jau miesto kartos vyresnieji matyt pasakoja kitokias savo vaikystės/jaunystės nuoskaudas. O dar būna, kad sako, jog neturėjome to ano (televizoriaus, kompiuterio ar kamuolio ar dar ko nors) ir išgyvenome! Ir nieko! Ir gerai! Ir dar piktai porina, kad “mūsų laikais tokių nesąmonių nebūdavo, tai apsieisi ir tu”.

Cutiness
Štai kaip auginami vaikai šiltnamio sąlygomis

Vienas dalykas, kai taip sako vien dėl to, kad neturi pinigų, o kitas dalykas – principas. Juk kvaila dabar būtų kokiam 17’mečiui vaikui nepirkti kompiuterio vien dėl to, kad ir pats jo vaikystėje neturėjęs – nes juk tėvams buvo gerai ir be jo!  Arba reikalauti iš savo atžalos valstybiniame darželyje gerti tą bjaurų virintą šiltą pieną su plėvele ant viršaus, nuo kurios ir jūs žiaukčiodavote. Dar baisiau: negi tikrai norite auklėti taip savo vaiką, kaip auklėjo jus? Ar tikrai norite savo vaikystės nuoskaudas perkelti ant savo atžalos? Ar tikrai norite, jog suaugęs jūsų atžala keiktų nenusisekusį gyvenimą ir keiktų sėkmingą kaimyno vaiką?

Aš – ne. Aš noriu savo vaikus auklėti ir užauginti daug geresniais už save. Aš noriu, kad jie mane pralenktų kaip galima anksčiau, o kol lenkia, dar sukaupęs paskutines jėgas stumtelėčiau juos į nugarą.

Užbėgant už akių: suprantu ir žinau, kad norai ir realybė ne visada gaunasi tapatūs ir žmogaus tapimas sėkmingu nebūtinai turi koreliuoti su mokamu darželiu lankytu vaikystėje. Bet aš darysiu viską, kad prielaidos sėkmei, kiek priklauso nuo manęs, būtų sukurtos. Čia tikrai yra ką veikti: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių: kaip neišlepinti vaiko? Kaip nežlugdyti jo? Kaip neprikurti jam visokių nereikalingų neurozių, kai negalvodamas jam siunčiu prieštaringas žinutes? Kaip jį paruošti galimoms bendraamžių patyčioms? Kaip sukurti adekvačią savivertę? Kaip ugdyti darbštumą ir kūrybiškumą tuo pačiu metu? Kaip nepersistengti? Kaip kažko nepraleisti?

Nieko nėra blogiau, kaip nežinomybė, kai net neaišku nuo ko pradėti arba už kur užsikabinti. Todėl  pamėginsiu dabar įsivaizduoti savo ir savo vaikų ateitį – tai gali tapti tarsi griaučiai ant kurių galėsiu kabinti smulkesnius sprendimus, atitinkančius situaciją, kai informacijos turėsiu jau daugiau.

Mano vaiko ateitis

0-2 metai. Vaikai auga namie. Apsupti bent jau vieno iš tėvų nuolatiniu ir kito kasdieniniu rūpesčiu ir meile.

2-7 metai. Vaiką vedu į darželį, kuriuo pilnai pasitikiu, kur dirba pakankamai motyvuoti profesionalai, naudojantys pažangią metodologiją, kurią supranta, kurią sugeba keisti kintant sąlygoms, kuri padeda ugdyti vaiką visapusiškai:

  • Vaikui turi būti padedama suprasti kas jis toks, kas yra aplinka ir kaip jis su ja sąveikauja.
  • Vaikas turi išmokti bendrauti su kitais žmonėmis, jausti jų nuotaiką, reikalui esant atsiprašyti ar užjausti, dalintis su draugais žaislais.
  • Vaikas turi išmokti valdyti savo kūną, jį lavinti.
  • Vaikui reikia parodyti kas yra logika, kaip ji veikia ir kaip jis ją gali panaudoti savo naudai
  • Vaikui reikia parodyti kas yra muzika, būtų gerai, kad išmoktų jausti taktą, pats dainuotų ar šoktų.
  • Vaikui paaiškinti kaip reikia reikšti mintis ir kalbėti taip, kad tai padėtų jam pačiam mąstyti ir perduoti savo mintis kitiems.

Namie džiaugiuosi sūnų pasiekimais, nešaukiu ant jų dėl smulkmenų, neaiškinu jiems nuolat koks aš pavargęs ir kad atstotų.  Aiškiai rodau ribas ir laikausi jų pats be jokių išlygų. Hm… Čia gaunasi daugiau savęs paraginimas taip daryti, nes ne visada pavyksta šių principų laikytis.

7-11 metai. Pradinė mokykla. Pirma pradžia savarankiškam mokymuisi ir užsienio kalbai. Noriu kad mokykloje dirbtų savo srities profesionalai, kuriems darbas ne vien tik pašaukimas, o ir motyvacija tobulėti bei siekti tikslų.

11-18 metai. Vidurinė mokykla arba gimnazija. Mokymasis turi būti pareiga, bet ne kančia. Mokykla nebūtinai turi būti prestižinė, kurioje vaikai spaudžiami pasiekti maksimumą. Atostogų metu nuo kokios 9 klasės mano vaikas galėtų dirbti paprastą, bet apmokamą darbą, kurio aplinka man yra skaidri ir suprantama. Mokyti mano sūnus turėtų taip, kad būtų ugdomas jų kūrybiškumas, o ne vadovėlių kalimas, kad visko ką naujo išmoksta jis galėtų pabandyti pritaikyti, kad susidūręs su iššūkiais ieškotų sprendimo, kad pajustų džiaugsmą iš to, jog sunkiai dirbęs galų gale gavo rezultatą ir suprastų, jog jis savo pastangomis jį pasiekė ir kiek jam tai kainavo, bei jaustųsi pilnai atsakingas už šių rezultatų pasiekimą.

Prieš patyčias
Labai tikiuosi, kad tokių paveiksliukų nebus, kai mano vaikai eis į mokyklą. Kad niekam nė nešaus į galvą ko nors panašaus paišyti, nes mokykla ir baimė bus netapatinami.

18-21. Aš pats, o ir mano tėvai neturėjo jokių kitų planų, kaip kad mane leisti į kokią nors aukštąją mokyklą ar universitetą. O ir dabar galvodamas apie savo vaikus – nesugalvoju jiems nieko kito kaip aukštoji mokykla ar universitetas. Čia aš taip galvoju, o kaip ten bus, tai paaiškės vėliau.

Tačiau noriu, kad ateities Lietuvoje būtų mano sūnums sulaukus 18 metų būtų lygiai tokios pačios galimybės siekti aukštojo mokslo, kaip pažangiose Vakarų Europos šalyse ar JAV. Kai kurie dalykai Lietuvoje turi būti vieni geriausių arba geriausi pasaulyje, net lyginant ir su prestižiniais universitetais (pvz. kokia nors taikomoji fizika lazeriams ar biotechnologiniai mokslai ir panašiai).

Noriu, kad Lietuvoje dirbti, baigus mokslus, būtų prestižinis dalykas. Kad koks nors darbas užsienyje būtų tik praktika, kurios patirtį mano sūnūs panaudotų dirbdami jau Lietuvoje.

Noriu ir dirbsiu tam, kad Lietuvoje žmonės ugdytų savo gerąsias savybes, kurių mes turime daug, taip pat noriu, kad iš mūsų valstybės valdymo būtų išgyvendintas marazmas, mura, kad sprendimai būtų priimami kaip medžiotojų (tikslas -> sąlygos -> priemonės -> rezultatas), o ne kaip aukų (grėsmė -> reakcija ->pasekmės). Kad galų gale žmonės suprastų, jog ilgalaikiai tikslai yra svarbesni už trumpalaikius, kad priimdami sprendimus vadovautųsi sveiku protu.

Aukos supratimas apie pasekmes ir priežastis
Kartais susidaro įspūdis, jog pas mus sprendimų priėmėjai tik šitaip galvoja
Priežastis ir pasekmė
Čia paveiksliuko grafinis atvaizdavimas. Akivaizdu, kad kad pašalinus "didelius kiekius" irba "sunkiai virškinamus derinius" taip pat galėtumėm pasiekti malonius pojūčius be pilvo skausmų.

Tai štai, apsibrėžiau tikslą, o dabar belieka tik jo siekti. Ir dabar, kai galvoju kas bus po 20 metų nebejaučiu to kiek bjauraus nerimo jausmo, jog  viskas tada bus neaišku ir nesuprantama, tarsi už kokios foninės kosminės spinduliuotės ribų, už kurių pasislėpę Dievai lemia mūsų likimą.

101

Kita paradigma mokyklose

Posted , updated on

 

Bičiulis pakvietė mane į tokį forumą. Nutariau sudalyvauti, nes man tai įdomu. Įdomu, nes auginu du sūnus, kuriems noriu suteikti visas galimybes arba gal tiksliau, suteikti galimybes neprarasti galimybių. Mums su žmona tai labai svarbu, štai ir korteles padarėme, štai galvodamas apie vaikų kūrybiškumą prisiminiau savo vidurinės mokyklos nuoskaudas.

 

Taip šviesu ir gražu, entuziastinga ir šaunu!

Beveik visa pirmoji forumo diena (tik joje dalyvavau) buvo tarsi didžiulė pozityvumo bomba mano sąmonėje sprogusi spalvinga “Skittles” vaivorykšte! Forumo labai netgi negadino standartinės “Powerpointinės” prezentacijos, nuo kurių, mano žiniomis kitiems žmonėms automatiškai, neslepiant konvulsijų, ima vystytis breivikizmo sindromas.

Na, išties, jei jau kalbame apie kūrybiškumą, net jei esame labai rimti dėdės, tai galėtumėm jau kažkaip pasistengti ir kūrybiškiau pažvelgti į prezentacijų darymą.

Važiuodamas į forumą tikėjausi tokių panelių mokytojų sąskrydžio ir kalbų aukštomis materijomis apie susvetimėjusį žmogų, krentantį vaikų raštingumą bei nesandarius mokyklų langus. Buvo. Buvo to šiek tiek. Vienas jų: kai „švietimo plėtotės centro“ atstovėms baigus savo pranešimą apie humanizmą Lietuvos švietime nepriklausomybės aušroje (~1989-2000), išstojo vienas iš mokytojų iš auditorijos ir paklausė: “kodėl krenta vaikų raštingumas?”. Į klausimą buvo atsakyta, jog mokytojai turėtų geriau dirbti, tam kad keltų vaikų raštingumą.

Toks atsakymas buvo nepriimtinas – pasigirdo papiktintas šnaresys ir net piktoki riksmai: „čia ne mes turime keisti požiūrį, o jūsų požiūris yra pasenęs, vis mes ir mes kalti dėl visko!“.

Buvo besimezgąs puikus konfliktas, tačiau forumo moderatorius habil. dr. Gintautas Mažeikis nutraukė ugnį, paliepęs nuoskaudas išsiaiškinti asmeniškai.

Tai buvo išimtinis įvykis ir giriu mokytojus, kad susivaldė, kad vis dėlto yra tie žmonės, kurie turi rodyti gerą pavyzdį ir nepasiduoti viešai emocijoms šūkaujant piktas replikas, kaip kokio nors  Lietuvos teisėsauga nepatenkintų nesankcionuoto mitingo dalyviams. Aš suprantu, ten tikrai yra dalykų susijusių su sistemos ydomis ir panašiai, bet mokytojai turėtų būti tie žmonės, kurie supranta kas yra sprendimų priėmėjai, supranta, kaip yra veiksmingiausia įtakoti tuos priėmėjus ir kada.

Dr. Gintauto Mažeikio kalboje išgirdau keletą žodžių, kurį kritikuoja gerb. glum. pasikėl. dr. Andrius Užkalnis (IMHO minėtasis prelegentas turi tokį HO): Holivudas yra blogis, lietuviai nieko nekurią, o tik aptarnaują Holivudą, tauta yra nususinama iki dykynės, baisios didžiosios korporacijos kuria sraigtelius, dusina kūrybingumą, industrializacija yra antipodas kūrybiškumui ir pan.

Bet gerbiu habilituotą daktarą užtai, kad jis bent jau nekviečia naikinti tos blogio sėklos, nepradėti tiesinti dalgių ir išeiti į gatves, neatmesti, o tiesiog kritikuoti. Nuolat kritikuoti.

Žodžiu viskas yra gerai! Dalgius keičiame į žoliapjoves ir kombainus, pasisocializuojame socialiniuose tinkluose prie to baisaus kompiuterio – viskas ok. Galima. Tik kritikuokime, tobulėkime. Valio! Tik ta kritika galėtų būti ir įvairiapusiškesnė, t.y. nukreipta visomis linkmėmis, o ne tik į “blogą Holivudą” ir piktas didžiąsias korporacijas.

Nususinta Lietuva! (Na štai, pagaliau ir pas mane bloge atsirado šis paveiksliukas)

 

Buvo labai įdomu išgirsti ir suprasti kaip “Švietimo plėtotės centre” (nežinau ar jis taip vadinosi ir gūdžiais 1989 metais) kūrė švietimo koncepciją, kokiomis temomis diskutuota.

Pavyzdžiui buvo diskutuojama ar mokyti daugiau dailės istorijos ar daugiau leisti vaikams patiems piešti (ar kažkaip panašiai). Pasakojo kaip buvo nelengva susidoroti su iškilusiomis užduotimis, kai “ant galvos užgriuvo demokratija”.

Vargšės mokytojos galvą drasko rausvos ir rusvos kiaulės.

Supratau, jog vidurinėje mokiausi būtent tuo laikotarpiu, kai niekas negalėjo apsispręsti ką daryti, kaip daryti1. Mūsų karta buvo savotiški eksperimentiniai triušiai.

Pranešime buvo minimos tik įvairios humanitarinės idėjos ir kryptys, bet nieko nebuvo paminėta apie vadybą ar ekonomiką – pasirodo jie tiesiog neturėjo su kuo tartis. Nežinojo į ką kreiptis, visiškai nenutuokė ką daryti ir apie šias disciplinas diskusijos atsirado tik kokiais 1998 metais. Man tai paaiškino daugelį dalykų.

Retorika buvo tokia liūdna ir melancholiška, tokia net ilgesinga, kad net regis ašarą beveik išspaudžiau, kaip pagailo man mūsų…  Na taip, rašiau “pozityvumo bomba, sprogusi “Skittles” vaivorykšte”, tai taip, bendra visos dienos nuotaika buvo tokia, bet buvo ir šis melancholiškas momentas, taip maloniai kuriantis tautinį bendrumo įspūdį, kurį dar sodrino rodomo melancholiškos rudų ir tamsių atspalvių iliustracijos “powerpointe”.

Paskui išstojo Prezidentės patarėja, kuri ten kažką pasakė apie britų tarybą ir, kad “Prezidentė yra nekartą sakiusi” kažką…

O tada atėjo eilė svečiams britams, kurių prezentacijos davė tą pozityvų toną, kuris suteikė vaivorykštės spalvas visai dienai.

Dr. Guy Claxton pasakojo apie vaikų kūrybiškumo ugdymą, kodėl tai svarbu ir kaip tai daryti4. Šio daktaro požiūris man priminė Eliyahu M. Goldratt’o pasakytus žodžius, kuriuos retkarčiais pakartoja jo bažnyčios kunigai commonsensavičiai: „visi žmonės iš prigimties yra geri“. Tad nėra blogų ar visiškai negabių vaikų, jiems tik reikia suteikti šansą patiems surasti išeitį, patiems surasti atsakymą ir leisti džiaugtis pasiektais rezultatais.

“Joy of struggle” (malonumas intensyviai stengtis), tai citata pildanti naująją paradigmą: vaikui reikia duoti atsakomybę pačiam surasti atsakymus, nes tik nesėkmės ir susierzinimas skatina kūrybą. Taigi, visi žmonės, o ir vaikai iš prigimties yra geri ir mokytojo darbas nėra priversti vaikus dirbti, bei mokytis, jo pareiga yra nukreipti ir patarti.

Pasirodo Rusijoje yra tokia mokyklų programa vadinama “Golden key school” pradėta dar 1989 metais L. S. Vygotsky’io ar tai jo dukros…  Tai toje mokykloje jos direktorius yra vadinamas fantazijos valdovu ir mokoma ten mums įprastų dalykų tik kuriant įvairias gyvenimiškas situacijas, iš kurių išeitis, arba kurių analizei pasitelkiami mums įprasti dalykai. Na, pavyzdžiui fizikos pamokoje apie inerciją yra inscenizuojamas teismo procesas, kuriame advokatai ir prokurorai bando įrodyti ar inercija yra gera ar bloga. Inscenizuojama nusikaltimo vieta, kurios apžiūrai ir sprendimams naudojami kiti dalykai kaip logika, biologija ir pan.

Kūryba tai viskas: ir vyšnaitė ir pyragas.

O kodėl mes mokomės? Tam, kad galėtumėm gautas žinias panaudoti. O kas yra kūryba? Žinių praktinis panaudojimas. Sakyčiau tokia gan “TOC’iška” problemos interpretacija ir problemų sprendimų paieška. Tai atrodo taip elegantiškai ir savaime teisinga, nes akivaizdu; “self explanatory” (save paaiškinantis) – kaip išsireiškė tas pats daktaras Guy Claxton’as: “Creativity is  not a cherry on a cake. Creativity is a cake!” (Kūrybiškumas, tai ne vyšnaitė ant pyrago. Kūrybiškumas ir yra pats pyragas.).

Tačiau yra ir neigiama kūrybiškumo pusė, nes galima kurti ir blogus dalykus: paminėjo bankininkus ir jų kūrybiškumą gviešiantis pinigų, kas tikriausiai įtakojo šią paskutinę finansinę krizę; Napalmas – dar vienas kūrybos rezultatas.

Tad siūloma akcentuoti ir tai ką verta kurti, padėti suprasti, jog destrukcija neturėtų būti kūrybos siekiamybė (aha, papasakokit gotams ir emo). Čia šiek tiek tenka papildyti ir kūrybos vertinimo matavimus: kūryba tai ne šiaip laimė, o laimė ir pasitenkinimas gautais rezultatais, pasitenkinimas, jog po sunkaus darbo gaunama nauda ir džiaugsmas.

Kitas gi britas pasakojo, kaip tai praktiškai veikia vienoje iš Kauno mokyklų.

Berods literatūros pamokoje vaikams jų mokytojas pasiūlė pirmiausiai nieko nerašyti, nieko daug negalvoti o tiesiog klausyti – atsigulti ant kilimo klasėje ir klausyti mokyklos garsų. Tada nusivedė į traukinių stotį ir klausytis ten girdimų garsų, kuriuos paprašė užrašyti į bloknotus. Vėliau parduotuvės garsų ir pan3.

Kaip ten ta istorija baigėsi nepamenu, bet esmė yra tokia: vaikai mokomi interpretuoti garsus raidėmis, jie mokomi žvelgti į viską analitiškai ir naudojantis tomis patirtimis kažką kurti.

Dar ir kitos mokyklos už auditorijos ribų rengė pristatymus apie tai kaip vykdė savo kūrybiškumo praktikas – akys visų švytėjo, visi buvo be galo nustebinti gautais rezultatais.

Teko pakalbėti su nedidelio miestelio gimnazijos mokytojomis, kurios pasakojo, jog atmosfera pas juos gimnazijoje ne kokia: vaikų tėvai nepersistengia perteikti išsilavinimo naudos ir reikšmės savo vaikams, kurie vis dar turi tą požiūrį, jog mokomasi ne sau, o mokytojams ir tėvams. T.y. jog mokydamiesi jie daro pasaugą ne sau.

Kaip supratau didžiausia bėda tame, kad yra daug vaikų, kurie vis antrame/trečiame Maslovo piramidės laiptelyje, jog informacinė aplinka yra ydinga, skleidžianti negatyvumą. Iš kitos pusės kova dėl krepšelių, lokalūs “kunigaiščiai” (mokyklų direktoriai) su savo ambicijomis2.

O kai paklausiau ką davė tos kūrybiškumo sesijos (jos buvo atstovės vienos iš gimnazijų, kurioje buvo vykdomas tas eksperimentas), tai sakė, jog tai labai geras dalykas ir kad tai turėtų “išgelbėti sielas”.

Lietuvos švietimo ministras Gintaras Steponavičius kartu su savo patarėju Albertu Lakštausku pasirodo palaiko šias iniciatyvas ir aš tuo džiaugiuosi. Šviečia man jie dabar kaip vasarinė vaivorykštė, net nežiūrint į tai, kad įvairūs žmonės, o ir gerbiami blogeriai, sako, kad pastarasis daug ką daro negerai.

Esu dabar kiek ramesnis dėl savo vaikų ateities. Stebėsiu “mokyklų rinką” ir aiškinsiuosi kurioje iš jų diegami arba įdiegti kūrybiškumo ugdymo principai ir tik į tokią mokyklą leisiu saviškius mokytis. O jūs? Ar leistumėte savo vaikus į tokią mokyklą?

 

P.S. Visiškai netikėtai dar neprasidėjus forumui sutikau savo vieną iš klasės auklėtojų (teko laimė turėti jų keletą) Rasą Naujalienę – jums linkėjimai iš mano blogo! Dėl tų nuotraukų iš klasės šventimo kažkokia ten proga buvusiame jūsų kol. sode tai prie progos susitikt reiks.

___________

1– Tų visų diskusijų rezultatas – ugdymo koncepcija, kurią pavadino “Tautinė mokykla“

2– Dar viena sritis, kur suteikiamas postas, nieko apie tai neišmanančiam (arba minimaliai išmanančiam) asmeniui. Alytuje yra viena vidurinė mokykla, kurios direktorius yra (ar gal jau buvo) ne mokytojas pagal išsilavinimą (jei neklystu) – tai bene pati yra (o gal jau tik buvo) ūkiškiausia ir geriausia mokykla visame mieste.

3– Pasakodamas britas rodė powerpointines skaidres su nuotraukomis iš tos pamokos. Vienoje iš jų, vaikams beklaidžiojant po miestą ieškant garsų buvo įsimaišęs ir Kauno meras. Pasirodo jis pamatė tuos vaikus ir taip impulsyviai paprašė su jais nusifotografuoti – žiū bando “piarintis” kaip ir jo kolega Vilniuje, tik jam gaunasi kiek keistai…

4– Pasakojo apie neaiškią neapibrėžtą ateitį, kuriai surasti konkrečiai taikomus ugdymo ir mokymo metodus neįmanoma – kūryba vienintelė išeitis. Čia prisiminiau Aurelijaus Katkevičiaus ir kitų autorių VK perskaitytus kelis straipsnelius apie paradigmos poslinkį.

 

Kūrybiškumas, tai laimė

Posted , updated on
<–Čia mergaitę veda iš kelio. Berniukas.

 

– Šiandien pamokų nebus!

– Kodėl?

– Nes […]!

-Valio!!!

Tai mano sugalvotas dialogas, kuris tik turėtų perteikti nuotaiką. Tokia nuotaika vyravo mano klasėje. Visokie anekdotai pasakojami apie vaikų nenorą mokytis išduoda, jog ta nuotaika arba tiesiog mintis, apie nenorą eiti į mokyklą, “sėdėti” pamokose yra daugelio žmonių sąmonėje.

Kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą? Juk žinios ir saviraiška, tai malonumas, tai yra dalykas, kuris motyvuoja, siekdami pažinti mes kuriame naujus būdus gauti daugiau žinių ir save išreikšti(na, ten visokie patogumai, kaip automobilis ar klozetas – pageidaujamas šalutinis žinių gavimo ir siekimo efektas).

Internetuose radau va tokį šaunų mokinių sukurtą video reportažą, kuriame kalbama tik apie simptomus ir kovą prieš juos.

Tad kodėl? Kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą?

Manau, galimų atsakymų daug, tiksliau galimų simptomų daug: nes yra smagesnių užsiėmimų t.y. smagiau pažaisti kieme/namie/kompu, nes smagu maištauti, nes nesvarbios/neįdomios pamokos, nes smagu pačiam mokytis iš savo klaidų… Smagesni užsiėmimai, maištavimas ar siekis kitaip patirti pažinimo džiaugsmus nėra priežastis, o tik simptomai.

Tad kodėl? Kodėl vaikai labiau nori žaisti kieme/namie/kompu; kodėl smagu maištauti; kodėl smagiau mokytis iš savų klaidų?

Nes darydami tai kas patinka, vaikai patiria daugiau džiaugsmo, nei sėdint nuobodžioje pamokoje.

Kodėl pamoka nuobodi, jei pažinimas ir saviraiška yra tai kas motyvuoja? Irba kodėl vaikai patiria daugiau džiaugsmo ne pamokose?

Nes tie “labiau patinkantys” dalykai suteikia siekiamus rezultatus, o tuo pačiu malonias emocijas. Žinoma, vaikai negali žinoti ko jie nori, nes jie yra vaikai ir kol kas nežino iš kur atsiranda daiktai, apie kuriuos jiems mes norime papasakoti nuobodžiose pamokose. Per daug nesicackindami mes tiesiog sakome vaikams, kad mokytis būtina ir kad to iš jų besąlygiškai reikalaujame.

"Durnas buvau, nesimokiau..." - Išgirsta vieno, labai liūdno žmogaus frazė.

– Kokie puikūs mokymai! Bet tai Lektorius(-ė) kokis šaunuolis(-ė)! Kaip įdomiai papasakojo viską… Bet tai geras, ane!?

Čia dar viena frazė, kurią girdėjau iš kai kurių savo kolegių(-ų). Ir dar: kiekvieną kartą po kursų lektorius padalina lapus, kuriuose atsakome į keletą klausimų, apie tai kaip mums buvo svarbu/įdomu, ką patobulinti ir panašiai. Tą informaciją lektorius tikriausiai pateikia užsakovui (kad ir per tarpininkus). Užsakovas pagal tai sprendžia ar lektorius gerai atliko darbą ir ar jis bus užsakomas kitą kartą.

Kodėl vidurinėje nebuvo taip įdomu mokytis? Kodėl mes ten tokie nemotyvuoti būdavom? Kodėl dabar žmonėms įdomu būti kursuose ir juos lengva motyvuoti? Ką reikia daryti?

Taigi, imame ir sukuriame gerą mokymo programą, patvirtiname ją ministerijoje ir perduodame į mokyklas vykdymui. Bet sugalvojame tokią gerą programą, kad jauni protai būtų sudominti, kad jie pajustų pažinimo džiaugsmą, kad galėtų naudodamiesi žiniomis išreikšti save.

Tačiau bet kokią programą galima sugadinti netinkamai ją diegiant. Todėl mes į darbą mokyklose priimame tik gerus mokytojus ir sukuriame matavimų ir motyvacinę sistemą, kad mokytojai būtų skatinami dirbti geriau, kad jie patys tobulėtų.

Kaip užtikrinti, kad matavimo metodai būtų teisingi ir kad matavimų rezultatai atspindėtų tiesą?Kaip pamatuoti, kad vaikai gauna ir priima informaciją?Kaip užtikrinti kad mokytojai būtų įvertinami objektyviai?

Reikia žiūrėti kaip vaikas sugeba panaudoti tą informaciją.

Kaip objektyviai pamatuoti vaiko gebėjimą save išreikšti?

Viskas daugmaž paprasčiau kalbant apie tiksliuosius mokslus.

Bet kaip sužinoti ar vaikas išreiškia save pakankamai kūryboje? Kaip išmatuoti kūrybiškumą? Ar vaikas pakankamai save išreiškia savo kūryboje?

Pažiūrėję 360 laipsnių kampu pamatytumėt savo nugarą.

O ką jeigu duotumėm vaikui užpildyti klausimyną, kuriame būtų vertinamas mokytojas ir jo perteikiama informacija? O ką jeigu mes tiesiog paklaustumėm ar vaikas yra laimingas?

Kaip išmatuoti laimę?

Vaiko reikia tiesiog paklausti: “ar smagu? Ar patinka? Ar džiaugiesi? Ar nori tai daryti vėl?”. Netgi gavus teigiamą apsimestinį (dėl kokių nors priežasčių) rezultatą, tai identifikuoti galima nesunkiai. Jei manote, kad to per mažai, tai pagalvokite, kodėl vaikas gali būti nelaimingas užsiimantis kūrybine veikla? Gal todėl, kad nesigauna, kaip pats nori? Gal nesigauna kaip kitiems? Gal nori padaryti geriau nei gaunasi? Kodėl gaunasi blogiau, nei tikisi jis pats ir aplinkiniai? Gal todėl, kad neįsisavino žinių ir praktikos, kuri bandoma jam perteikti? O ką mes matuojame? Taigi tai ir matuojame – kaip vaikas įsisavina žinias ir kaip sekasi jam praktika.

Pats augdamas, atsimenu jausdavau retkarčiais tokį nejaukų neužtikrintumo jausmą, tokį nerimą, nepasitikėjimą savimi. Na, tokį lyg adrenalinas kiltų iš pilvo aukštyn ir spausdamas gerklę baigdavosi nemaloniomis mintimis. Tais momentais jausdavausi nelaimingas, nes nesuprasdavau kaip pasiekti iš manęs prašomą rezultatą, nes nežinodavau ką turiu padaryti. O mokytojams nebuvo labai svarbu kaip jaučiuosi. Jiems svarbu perduoti man informaciją ir pagal patvirtintus metodus patikrinti kaip tą informaciją gavau, o įvertinimas priklauso nuo patikrinimo rezultato.

Čia mokytojas giria mokinį, nes labai gerai nukopijavo, nes to iš jo ir tikėjosi.

Man rašymas patiko, bet gaudavau prastus pažymius už rašinius (ne vien dėl gramatinių klaidų). Niekaip nesupratau ką negerai darau. Klasiokės, regis, prirašydavo visokių lėkštybių arba perrašydavo savais žodžiais chrestomatijose esančias mintis ir gaudavo puikius pažymius. Jos tiesiog suprato kaip veikia patikrinimo algoritmas ir tiesiog darydavo taip, kad atsakymas būtų teisingas. Aš manau, jog tai yra negerai, nes tokio patikrinimo rezultatas tėra vaiko gebėjimo perprasti patikrinimo algoritmą įvertinimas, o ne žinių, kurių perteikimą buvo norėta pamatuoti.

Na gerai jau… Nemanau, kad aš toks puikus rašytojas. Netgi priešingai, manau, kad esu nelabai koks rašytojas – nesugebu perteikti savo minčių taip, kad suprastų daugelis, nesugebu jų taip poetiškai ir vaizdžiai iliustruoti, kad net ašarą išspaustų, bet ir nemanau, kad buvau tinkamai to mokomas. Galų gale ir pats pradėdavau perrašinėti chrestomatijas, o už atmestiną to darymą gaudavau tik patenkinamus pažymius. Negana to, aš net neskaičiau tų būtinųjų kūrinių – aš tiesiog perskaičiau chrestomatiją (tiksliau tik ištraukas).

Kaip išmatuoti, kad pedagogas pakankamai lavina vaikų kūrybą? Kaip pamatuoti pedagogo darbą? Matuoti reikia jo darbo rezultatus, t.y. patikrinti ar jo mokiniai laimingi. Kūrybiškumas tai laimė. Laimingas vaikas, kuris jaučiasi įvertintas ir kai jis jaučiasi darąs tiek kiek jis nori padaryti.

Vaiko lavinimas. “Yamaha” muzikos mokykla

Posted , updated on

Yra tokia Yamaha muzikos mokykla. Nėra supermamos, katra apie tai nežinotų.

Mano žmona irgi supermama, tad apie tai sužinojo ir kol nebuvo sunku vedė mūsų Augustą į ten1 pati. Tačiau, kai ėmė lauktis Bernardo ir kai jai pasidarė per sunku tampytis su vyresniuoju, pas ruoniuką teko jį vesti man.

Tai žinot, tai ką rašo A. Užkalnis savo protokoluose apie supermamas, ir ką pašaipiai, kitos šovinistinės kiaulės iš socialinių tinklų rašo apie jąsias, tėra lengvas, draugiškas ir švelnus paplekšnojimas per petį (arba toks švelnus draugiškas mentės patrynimas – mačiau, kaip kolegės/draugės viena kitai tai daro kartais).

Aš pats nesu labai kuklus ar susikaustęs – žinoma turiu kompleksų, bet didžiuodamasis galiu pasakyti, kad mažiau nei daugelis mano sutiktų žmonių. Bet net ir man tai buvo kiek per daug:

  • “uti-uti-ti, lia-lia, uuUUUuuūūchhhh”,
  • “Ruoniukas mažas aš esu/ jūroje aš gyvenu/ baltas ir švelnus esu/ glostyk man galvelę tu/ žaisime visi kartu/ džiaugiuosi kiekvienu vaiku!”
  • “Joki-joki nesustoki!/ lingu-lingu palinguoki ….”
  • “Žiūrėėėkite! Žiūrėėėkite!/ Dantuką pirmą jau turiu!/ Džiaugias tėtis ir mama!/ Tikrai puiki žiniaaaaa!”
  • “Aūūūū, aūūūū!/ mes girdim raidę “ūūūū”/ Aūūūū, aūūūū!/ mes girdim raidę ūūūū/ ūūūūū-ŪŪŪŪŪ-ūūūū-ŪŪŪŪŪ-ŪŪŪŪŪŪ-ŪŪŪŪŪŪ-ūūūū-ŪŪŪŪ-ūūūūū-ŪŪŪŪŪ”
  • “Mes vaikštome visi ratu!/ Mes vaikštome visi ratu!/ Aš ir tu! Aš ir tu!/ Mes vaikštome visi ratu!”

Ir tai dainuojant reikia viską daryti. Tarp moteriškių su tokiais pačiais mažais vaikais aš vienintelis. Patalpa nedidelė, minkštas tatamis, visos su kojinėm (ir aš). Bet stengiuosi neatsilikti. Pirmą kartą buvo labai sunku. Žinote, kaip būna, kai gėda ir daryti ir gėda nedaryti. Vyriškasis ego man vis sakė: “aina naa… aina naa… aina naaa…..”.

Bet paskui pramušė. Nebuvo jau taip sunku. Nors fiziškai tai gan nebloga mankšta – mat vaiką reikia visaip kiloti, su juo žaisti tuos žaidimus, palingavimus…

Labai įdomi ir gera patirtis. Tikrai. O be to labai naudinga jūsų vaikui! Tikrai! Pastebime tai dažnai – vaikas dainuoja ir linguoja į taktą, bendrauja be kompleksų (na, gal tai ne vien tik tos mokyklos nuopelnas). Vienas tokių pastebėjimų buvo viename renginyje, kai buvo surengti šokiai-pokiai vaikams, visi šoko, bet tik tie vaikai, kurie lankė šią mokyklą, lingavo ir šokinėjo į taktą…

 

_________________________________

1– Kaip supratau, “Yamaha” turi franšizę, kurią gali nusipirkti kas nori (na, tikriausiai ne visai kas nori – tikriausiai tai franšizei nusipirkti reikia dar ir kursų visokių praeiti ar treniruočių). Mes ėjome pas Astą Tunaitienę