Mes su žmona pirkome butą Šeškinėje iš PST name, kuris buvo pastatytas lygtais 2005 metais. Tais metais, kai nekilnojamojo turto burbulas buvo įpusėjęs pūstis ir butų kainos dar nebuvo pasiekusios aukščiausio savo taško (mūsiškis dabar kainuoja daugiau, negu pirkome).
Tas nekilnojamojo turto burbulas blogai veikė statybų rangovus. Matyt jie labai skubėjo arba darė taip, kaip pigiau ir mažiau pastangų, nes pinigus vistiek uždirbdavo tokius pačius.
Vėliau kiek paaiškėjo, jog tai tokia yra technologija statybų – „vėdinamas fasadas“ vadinasi. Tai jis toks buvo vedinamas, kad net švilpė. Padariau prielaidą, jog bloga yra ta siena (juoba, kad kai statė mūsų namą, tai pro tą sieną, per mūsų būtent butą buvo medžiagų padavimas, tad buvo užlipdyta paskutinė visame name).
Ėmiau tada keletą dienų atostogų ir tą sieną susitvarkiau, o dar ir kompensaciją gavau iš PST. Viską nuo pradžios iki pabaigos dariau vienas ir užtrukau keletą dienų.
Gyvenom-gyvenom mes su ta apšiltinta siena. Džiaugėmės, nes iš tiesų buvo daug šilčiau. Bet dar praėjusią žiemą pastebėjome, jog kita lauko siena (siena į laiptinę ir laiptinės „balkoną“) ėmė pelyti!
To bjauraus pelėsio pas mus ėmė rastis ir apie visus langus. Langai prastoki – prasta šiluminė varža, nes kai lauke kiek vėsiau tai aplink kraštus kondensuojasi vanduo. Čia štai vaizdeliai iš praėjusios žiemos per šalčius:
Negerai. Išsikviečiau tėvą, žmoną su vaikais atidaviau mamai, kojas į rankas ir pirmyn! Į statybinių prekių parduotuvę.
Pirmiausiai nusipirkome pelėsį naikinantį preparatą. O kadangi esame vyrai, tai ėmėm patį geriausią ir stipriausią, t.y. natrio hipochlorito tirpalo, kur ~5 proc. aktyvaus chloro (>30% baliklis chloro pagrindu) pavadinimu:
„KOMETA“
O verda šitą nuodą vokiečių firma pavadinimu „Pufas“. Rekomenduoju. Veikia gerai. Smirda dar geriau, bet kai dirbi, tai nešalta…
Čia aš tuos langų kraštus taip terliojau, kol tėvas ruošė sieną (pats bjauriausias darbas – skusti dažus). Ach, tiesa, mes juk parduotuvėje pirkome putplasčio ir kažkokio naujoviško dalyko: magnio oksido su stiklo pluošto tinkliuku.
Tad, kol aš nevisai gražiai terliojau langus tėvas skuto sieną.
Aš nežinau kaip jūs, bet mes, planuodami darbus mąstėme apie tai, kaip užklijuosime plokštes vienas, paskui kitas, užglaistysim, nušveisim, jei reiks ir nudažysim, na dar galvojau, jog truputį pabraukysime dažus, kad nevargti per daug. Viskas. Mąstyti apie lengviausius ir bene greičiausiai atliekamus darbus visada kažkaip gerai gaunasi. O, kad reikia išimti rozetes, tada iššluoti šiukšles, nuimti lentyną, televizorių, kad daiktus reiks patraukti, paskui viską uždengti, tada saugotis, kad neužkliūtumėm už ne vietoje padėto daikto tai prisimename, kai tą reikia padaryti.
O gramdant sienas ir valant langus klausėmės Queen.
O klijuojant if fiugenšturmvafelfliumoktopusindami klausėme Led Zeppelin.
Į pabaigą visai pavargome. Rozetes įstatėme taip kaip įsistatė (kiek kreivokai). Net grindjuostės nebepriklijavome, nes reikėjo skubėti parsivežti vaikų iš bobutės, juoba, kad kaip buvo pranešta telefonu, vyresnėlis sirguliuoja, tad nusivėlinti negalima…
Viską užbaigėme per dvi dienas. Tiksliau per dvi su trupučiu: penktadienio vakare buvome parduotuvėje ir pirkome medžiagų. Šeštadienį buvo nušveista siena ir apklijuoti langai, ir suklijuotas putplastis, ir magnio oksidas, ir buvo užglaistytos siūlės, ir dar važiavau į parduotuvę, nes kiek statybinių prekių bepirktum vistiek reiks tris kartus važiuoti. Trečią kartą važiavau jau sekmadienį, per kurį nušveitėme siūles, gruntavome, dažėme, dėjome rozetes atgal, kabinome televizorių, tvarkėme, plovėme ir keikėmės, nes jau buvome labai pavargę ir tada aš dar prisiminiau visokias vadybos metodologijas ir procesų valdymą, kurio pas mus nebuvo, todėl visokius įrankius rinkau iš visokių kampų ir pakraščių…
Na, o kada nors vėliau parašysiu kiek tai kainavo.
