Jau keletą savaičių planavome kokią nors išvyką prie jūros su šeima savaitgaliui. Ir tas savaitgalis atėjo. Bet prieš pat jam ateinant vaikai susirgo kažkokia kosialige (lyg ir bronchitas). Oras savaitgaliui neatrodė labai geras. Todėl nutariau paieškoti kito varianto.
Tada aš prisiminiau, kad kažkur (lyg ir per televizorių) kažkada mačiau kaimo turizmo sodybą, kuri atrodė labai gražiai. Vis pamiršdavau pavadinimą: kažkas lyg ir su naktimi ir šviesa. Kažkokiu būdu pavyko surasti pavadinimą. Jų internetuose yra labai gražių nuotraukų. Bet žinote kaip būna – nuotraukose atrodo gerai, o realiai tai nelabai. Bet šiuo atveju tai ne tai.
Žodžiu, visai gera vieta praleisti savaitgalį ar keliom dienom daugiau: ramu, gražu ir tvarkinga. Su Dalia nutarėme, kad būtų puiki vieta išvažiuojamajam kūrybiniam padirbėjimui, kurį galima būtų pamaišyti su grybavimu ar žvejyba.
Čia keletas nuotraukų iš ten:
Aiforgenui atidavėme žuvį. Aiforgenas lyg ir patenkintas liko:
Čia sužinojome, kad Aiforgenas turi ir kitą vardą: Žilvinas.
Kaip mano dėmesingi skaitytojai žino, Kaišiadoryse esu buvęs jau anksčiau. Tuokart skundžiaus, kad nespėjau aplankyt Algirdo Mykolo Brazausko muziejaus. Kaip žinia, tą žino ir ne dėmesingi mano skaitytojai, Kaišiadorys tampa kultiniu miestu Lietuvos internete ir ta proga subrendo reikalas padaryt antrą iteraciją[0] ir susistemint žinias apie šį nuostabų miestą[1].
Maistas Kaišiadoryse
Pirmojo apsilankymo metu, labai gerai atsiliepiau apie vietinį itališko maisto restoraną “Toskana”, Laukinėse žąsyse. Neužilgo ten nuvažiavo pats internetų metras Rokiškis Rabinovičius ir Kaišiadorių Toskana ir kartu Žąsų virtuvė buvo patikrina antrą kartą.
Kaip žinia, ten važiuoja ir komonsensavičiai, kas iškart yra didelių planų požymis. Bus kuriamas miestų dvipolis, planuojamas naujas oro uostas, su naujais pigiais oro vežėjais deramasi. Jau kliksi Autocad’e pelės, jau spausdintuvai ūžia ir lekia suglamžyti detalieji planai į šiukšliadėžes, jau Igoris tekina iš neržaveikos kapsulę, kurią naujasis dipolio meras jau užkasinėja savo sapnuose, šaudo šampaną ir kerpa juosteles…
Vilnius-Kaišiadorys (kas šiaip vadinasi Vilnius-Kaunas) važinėja tik elektriniai (neskaitant Vilnius-Klaipėda, nes irgi sustoja Kaišiadoryse) tačiau dviejų tipų: senas, latviškas ER-9M ir naujas, dviaukštis, čekiškas EJ575. Senajame yra 3 klasės vagonai, ir jis dažniausiai stojo beveik visose stotelėse, o dviaukščiame yra 2 klasės ir 1 pirmos klasės vietos, ir jis niekur nestoja, arba stoja tik keliose stotyse[2] .
Muzika
Lietuviškojo progresyvaus metalo grupė “Stranger Aeons” nusifilmavo savo videoklipą Kaišiadoryse:
Nekomercinis, studentų organizuojamas gyvos Muzikos festivalis po atviru dangumi Festivalis Ga Di 2012. Ten kiekvienas gadas gali išreikšti savo jausmus per muziką.
Senos lietuviškos tradicijos, tai kapelos ir liaudies muzika Rumšiškėse (priklauso Kaišiadorių rajonui). Ir nors kalendoriuje nėra, bet visur kitur sako, kad Rugpjūčio 15 ten bus švenčiamos Žolinės.
Kaišiadorių muziejuje labai miela mergina muziejininkė Gintarė (kaip ir Asta) papasakojo, kad Žasliai yra labai irgi gražus miestelis – visai šalia Kaišiadorių, kurį irgi aplankiau.
Žmonės dar sako, kad Kaišiadorių meras taip pat yra labai geras ir jau išrinktas juo būti 3 kadenciją iš eilės.
Teko susipažinti ir su Jonu, kuris yra Kaišiadorių anoniminių alkoholikų draugijos vadovas, kuris dar organizuoja rytinę mankštą prie Kaišiadorių tvenkinių…
Verslas Kaišiadoryse
“Žiežmarių gėlės” – bene pati didžiausia gėlių augintoja Lietuvoje, prilygstanti gal net kokiems olandams – akies krašteliu, pravažiuodamas pro Žiežmarius, mačiau jų didžiulius šiltnamius.
“Nemuno baldai” – Lietuva apskritai garsėja savo baldais, o ypatingai baldų eksportu.
Kepykla “Gudobelė“, kurie kepa mano pačius mėgstamiausius duonos traškučius “Bon Chance”[3].
Žuvies parduotuvė “Ikura” (kas išvertus iš japonų kalbos reiškia “kiek?” arba “už kiek?”). Internetų savo neturi, bet užtai yra Kaišiadorių internetiniame kataloge. Jeigu toje parduotuvėje paklausite: “Ikura ikura desu ka?”[イ] iš karto gausite nuolaidą, nes supras, kad esate savas kaišiadorietiškas japonas.
—
Ir pabaigai kelios mano nuotraukos iš mano antro apsilankymo Kaišiadoryse:
Pati muziejaus koncepcija kaip tokia man pasirodė kiek neįprasta ir ne veltui, nes tai bene vienintelis tokio tipo Lietuvoje, t.y. tiesiog prezidento namai. Nesu tikras, bet gal kitose šalyse, kur prezidento institucija yra galingesnė ir svarbesnė, tai tokie muziejai gal ir įprasti dalykai…
Įdomiausia muziejuje yra išdidintų senovinių fotografijų ekspozicija:
Tad paviešėjau gražiose Lietuvos miestelių apylinkėse ir… Reiks dar. Būtinai reiks dar.
_________________________
[0] – Tinklaraštis tuo ir yra gerai, kad čia galiu daryti ką noriu, nes jokie žurnalistų reguliavimo organai ir pikti Seimo nariai mums nepaaiškins ką, kaip ir kada mums pagirti, pasidžiaugti ir kitaip puošti žmones bendražmogiškomis vertybėmis, net jei žmogus ir kuklus ir negali dėl to akių niekur padėti.
Aš galiu padaryti gamatcinių klaidų, rašyti “pagūglinau” ir dėl to negauti baudos. Galiu dėti tašką .kur noriu (nors geriau taip nedėkit, nes tai itin blogo skonio ženklas).
Ir niekas tinklaraštininkui nepaaiškins, kai jis ims ir parašys dar kartą ta pačia tema, papildydamas prieš tai buvusio įrašo fotografijas kitomis, kurias padarė net specialiai į Kaišiadoris nuvažiavęs dar kartą.
[1] – 101 – arba “uon-ou-uon” reiškia… Reiškia, jog bus papasakota visokių dalykų apie objektą. Na, tiksliau išvardinta kas kaip kada kur kodėl ir panašiai. Visų klausimų, žinoma, neatsakysiu, bet tai vistiek toks 101 žanras.
[3] – Tie traškučiai tai kažkas nerealaus: sukoncentruoti patys didžiausi skrudintos duonos privalumai (traškesys, skonis, faktūra) į bulvinių traškučių patogumą. Man net atrodo, kad jie neturi jokių gliutamatų (tik gliuteno) ir todėl gali būti griaužiame be didesnių sąžinės priekaištų.