Į mano akiratį vis papuola straipsniai ar feisbuko postai apie Laisvės Partiją. Tai labai gerai ir viskas teisingai, nes esu šios partijos narys ir į mano akiratį tokie straipsniai ir postai turi pakliūti. Vis dažniau tie straipsniai ir postai pasitaiko žmonių, kurie nėra Laisvės Partijos nariai. Mane tai taip pat labai džiugina.
Vienas įdomesnių ir rimtesnių straipsnių, kuriame radau kritikos Laisvės Partijai yra šis: “Laisvės partijos dilema“. Parašytas Evaldo Nekrašo. Man truputį gėda, bet aš ėjau pasiskaityti į Wikipedia apie šį žmogų, nes neprisiminiau kas jis toks. O pasirodo labai rimtas ir gerbtinas žmogus: studijavo matematiką, filosofijos mokslų daktaras. Jėga!
Labai užsimaniau sureaguoti į šį straipsnį ir parašyti savo nuomonę apie kai kuriuos teiginius ir ten dėstomas mintis. Tad apie tai čia ir bus.
Visų pirma norisi sureaguoti į teiginį, kad Laisvės Partija į Seimą pateko netikėtai lengvai. Žmonėms, kurie nedirbo rinkiminėje kampanijoje ir kurie nelakstė nuo durų prie durų tai tikrai gali pasirodyti, kaip lengvas darbas. Atramos mintims ir idėjoms suradimas, kalbėjimas savo rinkėjams, hyper-mode’o įjungimas ir išlaikymas nėra nei paprastas, nei lengvas. Užtrigerino mane tas “lengvai”.
Kritiką dėl neapykantos kalbos kodekso pataisų ar kitų silpnų vietų įstatymų projektų teikimuose priimu. Patirtis retai įgaunama lengvai ir sklandžiai. Mūsų partija, kaip organizacija jauna: įvairių procesų įsisavinimas, veikimo būdas ir šiaip kasdieninės rutinos turi dar tik susikurti. Šiek tiek apsunkina ir karantino apribojimai – tai sprendžiame nuotoliniais posėdžiais, bet tokie posėdžiai turi daug silpnų vietų: kontaktas, kūno kalba, buvimas kartu – to neturime. Neturime to jautriu, jaunos organizacijos kūrimosi metu. Bet patirties įgauname ir aš į ateitį žiūriu optimistiškai.
Ponas Evaldas sako, kad Laisvės partijos parlamentarai neina į kompromisus yra užsispyrę pokalbiuose su koalicijos partneriais. Man įdomu iš ko ir iš kur jis tai sprendžia, nes jis lyg ir nėra koalicijos narys. Ar yra? Aš tik priminsiu, kad TS-LKD koalicijoje yra didesnis partneris, o Laisvės Partija – mažesnis. Prie progos paklausiu kurio nors Laisvės partijos parlamentaro kaip jie ten visus stato ant ausų.
Dėl apklausų. Dėl Vilmorus apklausų, jei tiksliau. Man atrodo, kad tie 2 procentai prieš rinkimus pavirtę į 9 nėra Laisvės Partijos, o būtent Vilmorus apklausų problema. Ir man 4 procentai, kuriuos dabar duoda ta organizacija yra skaičius, kuris yra didesnis už 2. Dvigubai didesnis.
Aš nežinau ar filosofijos mokslų daktaras specialiai tai padarė ar pataikė intuityviai, bet toje pačioje pastraipoje apie apklausų prastus rezultatus ėmė kalbėti apie Aušrinės komunikaciją. Tiksliau stebėjosi ir vadino jos komunikaciją keista. Vienoje rankoje turime Vilmorus apklausas, kurios nedavertina Laisvės Partijos, kitoje rankoje matome nesuprantamą komunikaciją. Ką mums tai sako? Teisingai! Žmones/rinkėjus, kuriuos pasiekia mūsų komunikacija – nepasiekia Vilmorus apklausos. Aš tai taip manau.
Toliau pasakojimas, kad mūsų partija neturi idėjinės tapatybės yra sunkiai suprantamas. Nesuprantu ar tai kam nors naujiena: mes esame liberalai. Lyginimas su LRLS man šiaip jau suprantamas. Juoba, kad esu buvęs šios partijos narys, kaip ir nemažai kitų LP lyderių ir narių. Man labai aiškus skirtumas tarp LRLS ir LP. LRLS žodį “liberalai” turi savo pavadinime, o mes liberalai savo veiksmuose. Tai jei jums kas nors dar užduos šį klausmą, tai va turite atsakymą.
Straipsnio autorius toliau svarsto apie tai, kad Laisvės partija turi rinktis tarp Naujosios Kairės ir tarp liberalizmo. Naujosios Kairės temai skirta vos ne didžioji dalis straipsnio. Atrodo, ponas Evaldas Nekrašas nori papasakoti kas tai per fenomenas ir tikriausiai siūlo mūsų partijai šio kelio nesirinkti. Kalba, kad Laisvės Partijos iniciatyvos nesiskiria nuo Naujosios Kairės iniciatyvų. Tikriausiai tai apie partnerystės įteisinimą, kanapių ir mažų kiekių narkotikų dekriminalizavimą. Aš nelabai suprantu kaip tai apibrėžia ideologiją. Šios iniciatyvos apibrėžia žmogaus teises. Žmogaus teisės yra labai liberalios vertybės. Žmogus ir jo teisės – kas gali būti liberaliau? Užsiminė, jog narkotikų dekriminalizavimas yra labai būdingas Naujajai Kairei. Bet aš nemanau, kad tai apibrėžia politinę organizaciją kaip kairią.
Tame ilgame diskurse apie Marksizmą, seną/naują kairę autorius mėgina paminėtas iniciatyvas priskirti marksizmui ir klasių kovai. Bet man tai žmogaus teisių ir vienodų galimybių atstovavimas.
Galų gale suniveliuoja viską į tai, jog Naujai Kairei nepatinka viskas kas sena. Tikriausiai nori pasakyti, kad ir mums, Laisvės Partijai taip pat nepatinka viskas kas sena. Čia yra grubi logikos klaida: kova su blogais stereotipais nereiškia kovos prieš viską, kas sena. Aš nesutinku, kad seksualiniai stereotipai, nuo narkotinių medžiagų priklausomų žmonių diskriminacija, garderobo pasirinkimai ar stagnacija švietime yra vienintelės ir svarbiausios senosios tradicijos. Man senosios tradicijos, kurios labai svarbios, kurias reikia išlaikyti yra: šeima, ekonomikos pažangos idėjos, vertės kūrimas, gebėjimas bendradarbiauti, institicijos. Ir panašūs dalykai. Be to idėjų sklaidai ir pažangai konfliktas nebūtinas.
Vėlesni diskursai į kažkokias nuoskaudas, aukas, aukų ir gynėjų susikeitimas vietomis, a.k.a. dramos trikampiai man pasirodė kažkur jau matyti ir nebeįdomūs.
Straipsnio pabaiga man patiko. Viltinga tokia. Žodžiu, apibendrinant autorius mato, jog Laisvės Partija gali rinktis tarp Naujosios Kairės ir tradicinio liberalizmo. Jei teisingai suprantu, siūloma rinktis antrąjį kelią. Aš sutinku. Man atrodo, kad tos iniciatyvos, kurios šiame straipsnyje buvo priskirtos išskirtinai Naujajai kairei nėra tik jų. Tikrosios tradicinės vertybės nėra tapatu seniems stereotipams. Ir žmogaus teisės gali būti užtikrinamos be konflikto su tikrosiomis tradicinėmis vertybėmis. Man atrodo, kad tai įmanoma.
