Darbe retkarčiais reikia pabraižyti visokias procesų schemas. Procesų schemos padeda procesus vaizdžiau analizuoti, rasti silpnas vietas ir pan. Žmogaus trumpalaikėje atmintyje negali būti per didelis kiekis informacijos ypač, jei yra daug įvairių veiksmų (kad ir paprastų).
Pamėginkite įsivaizduoti kvadratą. O dabar apskritimą. Trikampį. O dabar trikampį ir kvadratą šalia. Dabar trikampio viduje kvadratą, o kvadrato viduje apskritimą. O dabar kvadaratą, ant kiekvieno jo kampo po trikampį, ant kiekvieno trikampio kampo po apskritimą, kiekvieno apskritimo viduje po kvadratą… Su procesais panašiai – darai, regis paprastus aiškius dalykus tam tikrais momentais ir gauni rezultatą – paprasta? Nu taip. Bet jeigu kažką panašaus daro kolega, kurio darbo veiksmai priklauso nuo jūsų, o jūsų rezultatai ir galimi veiksmai priklauso nuo dar kito kolegos. Tada jau imi suprasti kodėl davęs paprastą užduotį (pakeisti pavyzdžiui paslaugų paketo pavadinimą) kompanijos vadovas gauna atsakymą, kad tai bus padaryta ne rytoj o pvz. už mėnesio, o už dviejų mėnesių tas pavadinimas dar nepakeistas…
Naudoju daugiausiai (praktiškai tik juos) taip vadinamus “flow-chart’us”, kur figūromis užkoduojami veiksmai, rodyklėmis žymimi ryšiai tarp jų, o x/y ašys tai laikas ir funkciniai dalyviai:
Tam kad pasismaginčiau nubraižiau savo įprastos darbo dienos procesą, tiksliau darbo dienos rytą iki patekimo darban (buvau jau jį trumpai aprašęs). Braižiau specialiai kitaip. Naudojau tiesiog linijas ir informacijos blokelius. Tam kad atrodytų taip, kaip jaučiuosi kiekvieną rytą 😉 T.y. skubantis, lengvai išsiblaškęs, terminų nesilaikantis, nes proceso dalyviai sunkiai paveikiami. Žodžiu gavosi tokia makalošė:
Spėju, kad galiu girtis, jog mano procesas vienas sudėtingesnių…
