“Kūnui reikalinga mankšta. Smegenys yra kūne, todėl joms ši taisyklė taip pat galioja”.
-Aš.
Analizė ir komentaras:
A/ Fizikai sako, jog judėjimas, tai kūno savybė būti keliuose erdvėlaikio taškuose. Remiantis entropija galima daryti išvadą, jog minėtas kūno judėjimas normalioje būsenoje yra chaotiškas. Visame tame chaose atsiranda gi informacijos centrai, kuriuose atsiranda dėsningumų. Tie dėsningumai vėliau perduodami į kitus energijos lygius. Todėl šio posakio semantiką reikėtų apsukti.
B/ Serioža iš trečio padjiezdo komentaras: Vo! Aš irgi taip sakau! Vovka sekančio butelio nubėga tik gerai užvožus atbula ranka jam per galvą…
C/ Reikalų ministerijos popierizmo departamento segtuvų vedėjo komentaras: Reikalų ministerijos popierizmo departamentų segtuvo skyrius (toliau ~ Skyrius) atliko jūsų užklausos analizę ir pateikia šį atsakymą:
Pagal Skyriaus darbo reglamentą, kompetencijas ir taisykles, jokių individų fizinės veiklos normatyvų nustatymai yra nereglamentuojami.
D/ Simonos iš Feisbuko komentaras: LOL! :DDD Piewa! :/ Ne cool… :((((( Mewwwww…. ^o^
Štai ta mankšta smegenims.
E/ Skirmanto Tumelio komentaras:
Labai gera knyga. Šią knygą reikia skaityti daug kartų. Tiek, kol kiekvieno komentaro prasmė bus aiški.
Daugiausiai nesupratau eiliuotų komentarų, bet tais, kuriuos supratau, labai džiaugiausi. Tikrasis “Joy of struggle” (malonumas siekti sunkiai pasiekiamą tikslą ir gal net jį pasiekti)!
Man atrodo aš jau nustebinau keletą žmonių nei iš šio nei iš to žvingtelėdamas kur nors eilėje ir besidairydamas į šalis su žvilgsniu: “Matėt! Pagavau kampą! Bet tai matot kaip čia?!”.
Internetuose gan dažnai labai įdomiai rašo toks Troy, taip pat dar žinomas kaip Gyvenimo Stebėtojas. Arba tiesiog Gyvenimo. Arba Regimantas. Regimantas Dima[1].
Ir štai nemokamai išleido savo atsiminimų, dar kitaip žinomų kaip memuarai, rinkinį, kurį taip ir pavadino “Gyvenimo stebėtojo memuarai“.
Štai jums trys nuorodos chronologine tvarka: pradžioje buvo jo blogas, tada jis ėmė daug rašyti į Gplius’ą, o paskui išleido knygą.
Tai va štai kaip yra. Bent jau iš mano varpinės.
Kažkuriame eiliniame Internetiniame pokalbyje užsiminė Gyvenimo, jog niekas kritikos nerašo normalios, kad sunku autoriui, kai mažai apie jo kūrybą kalbama. Sunku ir demotyvuoja. Aš pažadėjau, kad aš va perskaitysiu ir būtinai recenziją parašysiu.
Sunkus tas autoriaus gyvenimas…
Tai štai, rašau recenziją dabar apie knygą. Man tai pirmas kartas ir nežiūrint to negalvosiu labai daug kaip recenzijos turėtų būti rašomos. Neieškosiu ką recenzijose būtina pasakyti, kokiais savo išprusimais lyg-tarp-kitko pasigirti, kokius tarptautinius žodžius panaudoti… Nežiūrėsiu su kokiais autoriais jį čia sulyginus ir lyg netyčia užsimenant, jog o va štai Bukovskis tai į vienus vartus daro šitą blogerį.
Principe tai rašysiu daugiau apie tai ką galvoju, jog autorius galvoja ar galvojo ir kaip aš apie tai jaučiuosi. Okei?
Recenzija
Pradžiai apie knygos kilmę: ten yra surinkta daugiausiai tai ką Troy rašė savo bloge. Pristatydamas savo knygą jis dar paminėjo, kad atskleis keletą paslapčių ir gal dar pridės ką nors įdomaus, ko nėra rašęs bloge… Lyg ir…
Apie knygos struktūrą: visa knyga susideda iš trumpų skyrių, kuriuose pasakojami atskiri prisiminimai, o šiuos sieja bendra tema. Bendra tema, tai Regimanto gyvenimo tarpsnis ir jo santykis su tuo laikmečiu ir jo žmonėmis. Nors tuos pasakojimus ir sieja bendra tema, juose pasakojamos istorijos nesisieja tarpusavyje.
Tai čia parašiau daug maž objektyvesnius dalykus. Dabar pereisiu prie rimtosios dalies, t.y. pasakosiu apie save ir mano santykį su ta knyga.
Regimanto visas gyvenimas susijęs su šiuo sportu – Regbiu. Dėl to Gpliuse jis atrodo štai taip.
Troy žiauriai gerbia savo skaitytojus. Kaip koks rytuose gyvenantis musulmonas priimantis svečius, kur svečias yra svarbesnis už karalių. Bet jeigu neparagausite jo arbatos arba atsisakysite maisto (tęsiant analogiją), tai tapsite priešu. Na, ne tai kad su kindžalu pasmeigs, bet tikrai paniekins kokiu nors būdu.
Gerbia, nes jo tas istorijas skaityti nei kiek neprailgsta. Jos trumpos. Kai kurios visiškai paprastos. O pabaiga, iki kurios skaityti ilgai netrunka, kiekvieną kartą puiki. Taip ir skaitai: nuo vienos pabaigos iki kitos. Kaip gero per P2P atsiųstą serialo sezoną – sunku sustoti kol viso nesužiūrai, o paskui pyksti, kad kito sezono dar Internetuose nėr.
Taip išeina kad gal labiau lepina nei gerbia. Bet jei lepina tai gal gerbia? Na, bent jau myli.
Keliose istorijose Regimantas nagrinėja ir lyčių santykius. Dažnai per savo paties prizmę, kuri yra tokia žiauriai subjektyviai objektyvi, kad tik belieka jį apšaukti falocentristiniu patriarchaliniu opresoriumi ir šio teiginio negrįsti.
Štai kaip šuo uodegą pakelia. Pats.
Daugelis recenzentų jo šią knygą gyrė ir liaupsino, Stebėtojas prašė ir normaliai pakritikuoti, nes kažkaip vienpusiška labai jau tada. Nežiūrint to, kad prašė piktesnės kritikos, skaitant jo šią knygą aš vis jaučiau nenumaldomą autoriaus prašymą jį girti ir liaupsinti: štai aš toks didelis ir gražus; taip apie mane žmonės galvoja; štai šitaip mes su jais kovojom, štai ana va taip mes jiems atsikeršijom; ir štai toks aš dabar brandus.
Tas savo uodegos kėlimas man atrodė kiek įkyrokas. O kėlė net ir ten, kur rašoma apie šiuos laikus. Tai yra ne tik ten kur apie jaunystę, kur varpas visada dar stiprus ir galingas. Ai ir kiekvienoje ironijoje yra dalis ironijos. Va kaip protingai parašiau perfrazuodamas vieną įžymybę. Neapsėjau.
Iš kitos pusės visi tie prisiminimai ir pastebėjimai yra pilni entuziazmo ir optimizmo ir kaži kaip ten būtų jei ne ta uodega. Gal dėl to noro būti tokiu šauniu ar tiksliau gal dėl tos ironijos arba humoro kai kurie prisiminimai privertė garsiai nusižvengti. Tai va tokie ten pagyrūniškai ironiški falocentristiškai patriarchaliniai ir dar opresoristiniai juokeliai.
Čia štai vienas iš paveiksliukų, kuriuos radau paieškos frazę įvedęs “balkanų moteris”.
Ką ten juokeliai… Gyvenimas toks! Darai lyg ir vienaip, o gaunasi visai kitaip. Žodžiai lyg ir visai nesusiję, bet apibrėžia visą mintį. Čia aš apie tas pabaigas. Puikios pabaigos.
Įdomu ar jos ekspromtu gimė ar prie kiekvienos iš jų Troy laužė savo pieštuką, glamžė įsivaizduojamą popierių ir mėtė į įsivaizduojamą recaiklbiną? Tikriausiai buvo ir taip ir anaip. Gal labiau taip nei anaip. O šiaip tai jokio skirtumo. Geros pabaigos ir viskas.
Na, o moralas toks, kad ryžius su mėsa galima pagaminti taip šlykščiai, kad tik studentas valgytų, o galima ir plovą pagaminti. Su duobutėm.
_____________________
[1]– Va, tik dabar sugalvojau, kad panašiai kaip Diuma!
Užduoda man klausimus žmonės. Aš sakau, jog manau gerai. Aš sakau, jog Andrius Užkalnis rašo įdomiai, kabina temą gerai ir aiškiai[1]. Tada manęs dar paklausia: „O ką manai apie jo stačiokiškumą ir jo paties norą murkdytis tame purve?“ Tada aš sakau, kad man taip neatrodo.
Va štai, pats Andrius nelabai leidžiasi į analizes ar ginčus ir sako atsi…it „[…] prarūgusio snukio moralizuotojai, vypsantys seno arklio dantimis, kompulsyvūs taikdariai ir taikintojai arba šilto šlapimo temperatūros gerumo propaguotojai[…]“ (citata iš „Atsakymas skaitytojai, dėl kurios aš nerašau“).
Aš jį suprantu, nes jis yra Išimtis Nr.1. Aš taip pat labai džiaugiuosi ir mėgaujuosi Andriaus Užkalnio naudojamais naujadarais ir epitetais, kurių jis pasistengia panaudoti tiek, kiek gali[2]. O taip pat aš sau VISADA prisiskiriu šias Andriaus Užkalnio mintis: „Protingiems žmonėms čia smagu“ (citata iš to paties „Atsakymas skaitytojai, dėl kurios aš nerašau“).
Pakalbėkime.
Padarome taip: aš burtų keliu (užsimerkęs skrūlinsiu-skrūlinsiu apačion ir paspausiu, o tada pažiūrėsiu – kur pataikiau) išrinksiu iš savo readerio tris Andriaus Užkalnio straipsnius ir parodysiu kaip juos skaitau.
Skaitome: „[…] Jie girių paslapčių nepažįsta ir nesupranta medžių kalbos, ir ne tik: jie nesupranta jokios kalbos apskritai.[…]“. Poezija. Žinote tą „Coda“ dainą? Man labai patiko ji vaikystėje – niūniuodavau ir dainuodavau „Tuuuuu giiirių paslaptis pažįįįsti!! Iiiiir medžių kalbąąą suprantiiii“.
Pataikiau ant straipsnio, kur dvi nuorodos ir „matote? Aš teisus buvau!“ žinutė. Tie, kurie nusipirko „Air Baltic’o“ bilietų ir prarado pinigus, apie šį straipsnį tikriausiai turi savo nuomonę. Jiems galėtų būti pikta, kad pinigus prarado.
Bet gi juk perspėjo. PERSPĖJO! Nematau ko čia pykt.
O man girių paslaptys pakuteno juoko kauliuką. Kas tada belieka? – Tik pritariamai-besistebint krutinti galvą ir vartyti akis skaitant šias eilutes: „Tai leiskit aš jūsų paklausiu: kokių dar reikia jums užuominų, ženklų ir užrašų ant sienos, kad suprastumėte, jog ten žaidimas baigtas? Klausimas, žinoma, retorinis. Atsakymas yra liūdnas: eilinį kartą matysime glušiausių, labiausiai siaurakaktiškų, labiausiai užsispyrusių visuomenės narių apmokestinimą bukumo mokesčiu, surenkamu oro bendrovių kasose.“ (citata iš „airBaltic paskelbė bankrotą, bet Lietuvoje niekam neįdomu“).
Čia kiek piktokai krutina galvą aktorius iš Holivudo. Bet tinka.
Ankštos gatvelės kažkur, kur hieroglifais rašo, nuotrauka.
Skaitome perspėjimą: „[…]Tie, ką ypatingai siutina mano rašymuose asmeniškumai ir „pažiūrinės nuošnekos”, turėtų toliau neskaityti, nes minėtosios bjaurasties dozė šiame straipsnyje gali pasirodyti pavojinga sveikatai[…]“. Nu. Kas neaišku? Bus didelė bjaurasties dozė. Perspėjo. Vistiek skaitote? :/
O aš skaitau, nes manęs nesiutina. Nesuprantu kodėl kitus turėtų siutinti. Gal tas perspėjimas siutina? Siutina? Tada rekomenduoju bent mėnesį ar du nevartoti alkoholio, nes, tai jums kenkia.
Tiesą sakant, užtaikiau ant to straipsnio, kur viskas tiesiog kaip ant delno: autorius nusirengia ir parodo koks jis – su visa savo bebriška šypsena. Kodėl jis toks. Aš, kažkodėl jaučiuosi turįs kažką bendro su juo, nes man rusiška klasika ir visokie Elektronikai buvo bjauri nuobodybė. O stori dideli aktoriai su aptiažkėmis ir ląstais, lakstydami ten-šen ir visokias mimikas rodydami, manęs nelinksmino (pamenu vaikystėje labai pralinksmino, kai ant sekso kortų vonioje, kur ankšta ir karšta, nes gyvatukas, su fotodidintuvu ir fototechninio popieriaus pagalba užlipdžiau savo klasiokių veidus).
Man visada labiau patiko pieštiniai multikai, kad ir „Nų pogody“ – į visokias dvasingas lėles tik dabar galiu ramiai žiūrėti ir mėgautis sau pačiam padarytomis įžvalgomis apie lėlių autorių galvas ir jausmus.
O recenzijas rašyti jis moka. Net jei jam nepatinka leidinys, parašo taip, kad man susidaro kartais įspūdis, jog man šis patiktų. Nors kelionių gidu atveju kažkodėl atvirkščiai: tai kol kas ne man. Kažkaip kol kas nelabai. Sakau kol kas, nes gali būti, kad dar nesubrendau tam žanrui. O jei nesubręsiu tai irgi gerai. Turiu ką veikti ir be to.
Naujas rytas. Fotkintas tikriausiai mobiliuoju telefonu (kaip ir kitos Andriaus Užkalnio nuotraukos)
Ach tiksliai! Juk tos nuotraukos daromos mobiliuoju telefonu! O dar tie telefono instagraminiai ir kitokie efektai! Kaip jis drįsta! Tas baisiausio prastumo kokybės nuotraukas deda į laikraštį! Į LAIKRAŠTĮ!
Straipsnis apie rinkimus. Visi tada rašė apie rinkimus (neseniai tik neberašo). Joo… Įdomūs rinkimai buvo. Bet apie tai vėliau.
Čia, matyt, galima įsižeisti užtai, kad skirsto žmones į dvi kategorijas: geri ir blogi. Nors net E. M. Goldratt sakė, jog visi žmonės yra geri. Žydai yra protingi. O tas buvo vienas protingesnių. Ir abejoju ar Andrius pasakytų kitaip.
Bet yra žmonės, kurie numato keletą ėjimų į priekį, o yra ir žmonių, kurie nemato nei vieno. Aš irgi balsavau už tuos, kurie sveiko proto. Mano pasirinkimas irgi būtų už konservatorius, jei nebalsuočiau už liberalus. Čia aš esu šališkas, todėl, jums, nirštantiems dėl tokios nelygybės, daug padėti negaliu. Jūs galėtumėte tik padėti sau kituose rinkimuose nebalsuodami už atsilupėlius. Šitaip padėsite ir visiems kitiems.
Vienas žmogus mane pamokė nežiūrėti iš aukšto į prastesnius už save: skarmaluotus, purvinus, keistuolius ir elgetas. O Užkalnis, kaip nebūtų keista, nemoko atvirkščiai – jis sako „galvok savo galva – dogmų nėra“. Arba nesako taip – nesvarbu. Svarbu, kad aš taip suprantu. Imu tai kas man reikalinga – virinu naujas jungtis savo pilkuose drebučiuose.
Pakalbėjome
Taip išeina, jog svarbiausias esu aš – skaitytojas, o ne rašytojas. O rašytojas Andrius geras, nes skaityti jį lengva ir malonu (na, gal išskyrus kai kurias recenzijas). Aprašo ir apibūdina dalykus iš kelių pusių, bet per daug į lankas nenuvairuoja – minties nepametu. Mintį Užkalnis gražiai masažuoja, kaip geras kepsnių specialistas jaučio išpjovą krumpliais[5].
Štai toks yra Užkalnis mano akimis. Žmogus, apie kurį dabar visi žino. Apie kurį visi turi savo nuomonę.
Andrius Užkalnis. Karalius. Karūną ir skeptrą davėme jam. Tegyvuoja karalius!
P.S. O pastebėjote kiek kabučių pridėjau? O matėte Andriaus straipsnį apie kabutes? 🙂 Kaip manote, ar aš esu vienas iš jo išjuokiamų personažų?
____________________
[1]– Daugelyje savo straipsnių. Yra vienas kitas dalykas, dėl kurio su Andriumi nesutinku, bet tai paprastai būna pasirinkimo reikalas, pvz.: varškės tortas ar šokolado tortas – kas skaniau?
[2]– Man dabar net kilo maištinga mintis, jog dėl tų epitetų, kuriuos žmonės, dėl kokių nors priežasčių prisiskiria sau, labai pyksta. Aš nesakau, jog aš toks švarus ir šventas. Prisiskiriu ir sau keletą (ar bent jau prisiskyriau). Tačiau iš savęs juoktis man labiausiai patinka.
[3]– Scrollbarą nudraginau iki vidurio readeryje ir pasirinkau daug maž vidurinį postą.
[4]– Ai tiesiog pasirinkau ne patį naujausią bet naujesnį postą.
[5]– Tikiuosi, jog esu teisus ir išpjovas jie masažuoja krumpliais ir kad tai yra gerai.
This website uses cookies to improve your experience. We'll assume you're ok with this, but you can opt-out if you wish.AcceptRead More
