Neseniai perklausiau nuostabią knygą: “Save keičiančios smegenys”. Gera knyga. Rekomenduoju. Perklausiau, nes tai itin patogus būdas įsisavinti knygas vairuojant.
Šiuo post’u noriu tiesiog pasidžiaugti pažinimu. Tas džiaugsmas yra labai stipri emocija ir labai malonus jausmas. Panaši emocija aplanko skaitant įdomias knygas ar klausant įdomius podcast’us. Ir tai mane netgi motyvuoja dalintis šiuo turiniu socialiniuose tinkluose ir netgi nebijoti susilaukti daugybės šių dviejų žmonių heiterių klubo atstovų kritikos. Aš čia žinoma apie Ričardo Rokiškio ir Andriaus Užkalnio podcast’ą. Heiteriai sako, kad gerb. feik hab. dr. prof. prelegentai yra nekompetentingi, patys sau prieštarauja, yra įžeidę daugybę žmonių (tame tarpe gerb. heiterius). Jie nesuprantą kaip aš galiu jų klausytis ir manimi netgi nusivilia. Tie heiteriai dažniausiai nesukelia man malonių emocijų ir jausmų. Žinoma, jų toks tikslas tikriausiai ir yra – pasidalinti tomis neigiamomis emocijomis su manimi ir tikisi, kad aš… Tiesą sakant, nežinau ko jie tikisi.
Bet aš čia jau kiek į šoną nuvažiavau. Aš apie geras emocijas ir malonius jausmus, kuriuos kelia pažinimo džiaugsmas. Aš noriu tuo pasidalinti, nes dalinantis džiaugsmu – šis tampa dar didesniu.
Tai štai, toje knygoje pasakojama apie įvairias traumas patyrusius žmones ir sugebėjusius bene stebuklingai tas problemas įveikti panaudojant labai svarbią ir įdomią smegenų savybę – plastiškumą. Vienas to pavyzdys, kuris mane nudžiugino ir kurį esu pajutęs pats – kartu žadinami neuronų tinklai kuria tarpusavio ryšius. Knygoje papasakotas eksperimentas su beždžionėmis, kuris sukėlė gan didelį skandalą susijusį su gyvūnų teisių gynėjais. Nežinau ar buvo/yra galimybių daryti panašius eksperimentus neskriaudžiant gyvūnų, bet pats atradimas tikrai itin svarbus. Tiksliau du atradimai, kuriuos ir man suprasti pavyko:
1. Neuronų tinklas atsakingas už konkrečią užduotį – gali pamiršti ją ir perimti šalia, smegenyse esančių neuronų tinklų funkcijas (ar jas sustiprinti). Pavyzdžiui aklųjų klausa dažnai būna daug geresnė ir netgi sugebanti padėti orientuotis erdvėje kaip šikšnosparniams. Knygoje dar aprašomas atvejis, kur moteris gimusi su vienu smegenų pusrutuliu – sugeba išgyventi ir netgi turi kai kurių pranašumų lyginant su žmonėmis, turinčiais juos abu.
2. Naudok – arba prarasi principas. T.y. jeigu kažkoks neuronų tinklas arba neuronų tinklų derinys ilgai nenaudojamas – jis “užmiršta” ką išmokęs ir perima kitas funkcijas. Čia matyt dėl to, kad smegenys yra gan svarbus ir brangus resursas, kurio švaistyti negalima. Geriausias tam pavyzdys tikriausiai būtų kokia nors vokiečių ar prancūzų kalba, kurios mokytasi vidurinėje, bet nenaudojama – visai arba dalinai užsimiršta.
Labai ryškus man asmeniškai 1-ojo principo pavyzdys yra grojimas gitara. Pramokęs esu kelis kūrinius. Ir pastebėjau, kad imantis po ilgesnės pertraukos naujojo kūrinio – procesas būna kankinamai ilgas. Tačiau įsivažiavus, po keleto dienų – viskas einasi daug greičiau.
Padariau dar vieną eksperimentą: pamėginau kūrinį groti tik viena ranka. Tai pasirodė – labai sunku. Tai yra dėl to, kad grojant nervų signalai yra siunčiami ir gaunami iš abiejų rankų. Mėginant tai daryti viena ranka – tai tiesiog nesigauna. Reikia labai stipriai sutelkti dėmesį, mintyse kartoti garsus ar antrosios rankos judesius, kad sugebėčiau viena (pvz. kaire) ranka pakartoti kūrinį. Panašiai yra ir su akluoju teksto rinkimu. Aš tą treniruoti pradėjau dar vaikystėje ir su QWERTY išdėstymo klaviatūra galiu rinkti ~115 žodžių per minutę (~570 simbolių per tą pačią minutę) beveik be klaidų:
Pamėginęs rašyti viena ranka – tiesiog sutrinku. Bet užtai dar vieną juokingą dalyką galiu padaryti: jeigu perstumiu pirštus per vieną mygtuką į dešinę, tai galiu rašyti gan greitai koduotai. Pavyzdžiui “rašau koduotai šį tekstą” tokiu metodu parašytas atrodo taip: “tsųsi lpfipyso ųš yrldyč”.
Daugelį žmonių, iš mano patirties demotyvuoja gan stati mokymosi kreivė pradžioje ir jie sustoja. Tai ir mane demotyvuoja. Bet žinau, kad jeigu įveiksiu pirmąjį kalniuką – antrasis ir kiti bus ne tokie baisūs.
Dar šiek tiek grįžtant prie gerb. feik hab. ekscl. prof. prelegentų, kurių podkastą aš klausau – jie man teikia pažinimo džiaugsmą. Ypač apie emocijas, apie mumyse gyvenančius monstrus. Jų ekscentriškumas, kurio jie šiek tiek turi, tikrai nenustelbia to džiaugsmo. Todėl aš jų ir klausau. Genijai dažnai būna ekscentriški, žinot. Bet ne visi ekscentrikai būna genijais irgi. Pavyzdžiui Rokiškį aš suprantu – jis džiaugiasi, kai dalinasi pažinimo džiaugsmu. Todėl jis tai ir daro. Todėl ir aš parašiau šį post’ą.
Pabaigai mano nezgrabni “Cavatina” (youtube rasite daug geresnių atlikimų, bet juos atliks kiti – ne aš ;)):
