Labai patiko kažkaip. Noriu dar. Ir man neuždraus niekas! Nežiūrint į tai, kad į Grumliną jau šovėGiedrė. Giedrės piktapaukštis tik sužeidė Grumliną. O maniškis – galutinai pritvojo:
Žinoma, tokių didelių kiau… žmonių nepritvosi taip paprastai. Neapsieita be nuostolių. Ragatkė sulūžo.
Dabar nebegaliu taip toli šaut. Tenka ieškoti taikinio arčiau. Negaliu ilgai taikytis, nes viskas sulūžę, tai taikausi į didelį blogą, į visą vaikų darželį, į Austėją!
Panašu, kad dabar jau į nieką daugiau šauti nebegalėsiu (na nebent su klijais paklijuot ir lipnia juosta apsukt)…
<— Čia kita pikta kregždutė, nes saviškės nenufotografavau, šita iš http://bellafoto.lt (labai gražių ten nuotraukų yra).
Dar kai buvo vasara ir buvo karšta, tai laikėme langus pravirus – net ir savo balkono stiklus pravėrėm. Tai štai vieną dieną į balkoną ėmė ir įskrido kregždutė! Įskrido ir išskristi negali, mat stiklai balkono gan švarūs ir nesimato jų. Vargšė visa nuvargusi ir išsigandusi tupėjo kampe, o jos draugės skraidė aplinkui lauke ir nesumojo kaip jai (nors, gal ten ir jis buvo – nežinia) padėti. Paėmiau atsargiai ją (jį) į delną ir išleidau pro pravirąjį langą – kregždė nulėkė tolyn, tiek ją ir tematėm, tiesa, keliant saujoj (apdariai nepaėmiau už užpakalio) toji purptelėjo ant balkono grindų truputį savo baimės.
Erelis patikimai saugo balkoną nuo kregždžių
Ir tai ne pirmas kartas. Negerai. Nutarėme imtis priemonių: girdėjau, kaip kažkoks ornitologas pasakojo, jog ant stiklų namų, jei jie jau švarūs tokie, kad beveik nesimato, reikėtų užklijuoti kokio nors plėšraus paukščio lipduką. Tai mes susiradome kažkokį erelį, atsispausdinome su savo nespalvotu spausdintuvu ir priklijavome ant balkono sienos. Nuo tada kregždės nebe įskrenda. Byla išspręsta!
Bet kur gi tau… Kregždės, pasirodo, tėra smulkmė: Lietuvoje skraido kur kas pavojingesni PIKTIEJI PAUKŠČIAI (be šitų, jeigu ką, dar ant Neries žiemą vaikšto pingvinai)! Šie gi yra įvairių dar porūšių (vieni iš jų kažkokie juodi – matyt patys baisiausi) ir jie specialiai skraido pas žmones! Įsivaizduojate?! Skrenda tiesiai pas žmones! Tiksliau ten, kur juos pasiunčia jų tuometinis šeimininkas.
Tai štai paukščiai tie piktieji ir liūdnas pranešimas...
Taigi… Įlėkė tie paukščiai ir prasidėjo sąmyšis: Augustas su Bernardu tuoj pat stvėrė tuos paukščius labai skaniai valgyti. Tiesa, jaunesniajam paukščiukus tenka pasmulkinti, nes bijome, kad neužspringtų. O didysis kerta net ausys linksta. O kas dar yra labai keista, tai su paukščiais atsirado (nežinau ar įlėkė su tais paukščiais ar iš anksčiau pas mus kaip nors atsirado) ir kažkokios žalios kiaulių galvos su… su kiaušiniais! Nesupratau, ar tai tų paukščių kiaušiniai ar kiaulių. Kiaulės kiaušinių, kiek žinau, nededa, bet tikiu, kad mielai suvalgytų. Tikriausiai tie paukščiai dėl to ir pikti. Nežiūrint to mes ir tas kiaules ir tuos kiaušinius taip pat įvertinome teigiamomis skoninėmis savybėmis.
Atsižvelgdami į tai, jog nauda iš tų paukščių gavosi didesnė nei nuostolis (lango juk neišdaužė) ir nors didžioji dalis paukščių išskrido į pietus, vistiek nusprendžiau ir aš neatsispirti pagundai ir šauti nors tuos kelis, iš kurių pas pas mus atskrido į… Į Kauną! Mano studijų miestą. Kaunas tolokai (100 km Lietuvoje jau atstumas), tad taikytis teko ilgai. Vedžiojant taikiklį ten-šen ranka sustojo ties didesniu ir ryškesniu nei visi kiti taikiniu: toks lyg su akiniais, lyg su odine liemene, lyg žemėlapį atsivertęs, lyg fotoaparatu spragsintis, lyg savo citroeną plaunantis, lyg pirštą iškėlęs dangun kažkokią sentenciją sakantis, lyg lego kaladėles dėliojantis, lyg liežuvį pro lūpų kamputį iškišęs kažkokį plakatą su moteriška figūra bežiūrintis, lyg su gotra, lyg su kaubojaus skrybėle, toks lyg ir nemažas bet visur suspėjantis… GRUMLINAS! Va! Na, laikykis! Ir tais žemėlapiais nesidangstyk – supliš ir bus nuostolis – čia tau ne kokios nors kregždutės…
