Štai atėjo rugsėjo pirmoji! Mokinukai jau su gėlėm eina į mokyklas… Ir taip toliau ir panašiai.
Na, o mes pirmąją dienos pusę pasivažinėję, grįžę namo išsikepėme obuolių pyragą. Dabar ypatingai sezoninis kepinys. Tas pyragas dar gali būti vadinamas kiaušiniene su obuoliais[1], nes šiam pyragui reikia 5 kiaušinių, 2 stiklinių cukraus ir 1 stiklinės miltų. Na ir, žinoma, daug obuolių.
Šį kartą aš net nulupau obuolių žievę, nes jie jau pradėję pūti ir jau buvo drozofilomis apnikti – dar viena prielaida kepti šį pyragą:
Čia nulupti obuoliai su pašalintomis sėklomis - mečiau iš karto į formą, tam kad žinočiau, kiek tų obuolių ruošti. O jų reikia ruošti tiek, kad vienu sluoksniu padengtų visą dugną. Kai jau paruošiau obuolių tiek, kiek reikia, juos dar kiek pasmulkinau ir apibarsčiau trupučiu cinamono.5 kiaušiniai ir 2 stiklinės cukraus atrodo štai taip.O štai taip atrodo išplakti kiaušiniai su cukrumi, o jau miltų 1 stiklinė įberta taip pat.Išmaišiau miltus ir su gauta mase kaip įmanoma tolygiau apliejau obuolius formoje.Na, o čia jau iškepęs obuolių pyragas arba kiaušinienė su obuoliais. Kepiau 180 laipsnių pagal Celsijų temperatųroje ~45 minutes.Visai pamiršau paminėti, jog obuoliai buvo sudėti ant kepimo popieriaus. Čia jis labai reikalingas. Be jo jums gausis visiška kiaušinienė su obuoliais...Dar nuo šilto pyrago kepimo popierius gan lengvai nusiima. Smaližiai dar gali tą popierių gali pagramdyti ir pasimėgauti obuolių pyrago šlapiais trupiniais.Čia visi gabaliukai, su nuimtu popieriumi - lėkštėje. Skanaus!
_____________________
[1]– O dar, tą pyragą galima vadinti “ministro” pyragu. Specifinė slapta blogerių ložė žino apie ką aš…
Mano abudu sūnūs motinos pienu buvo maitinami iki 9 mėnesių. Taip gavosi visai natūraliai – vaikams nebeužteko motinos pieno, reikėjo primaitinti, o tada apskritai perėjome prie normalaus maisto. Nepritempė iki vienerių metų, o Pasaulio sveikatos organizacija sako kad reikia bent 2 metus maitinti. Nesigilinau labai kuom jie grindžia tokį ilgą laiką, bet man tai atrodo itin sunki užduotis motinai, juoba kad ir to pieno kokybė bei reikšmė ne tokia didelė, kai vaiko virškinimo sistema jau veikianti ir kai jau gali pasisavinti naudingąsias medžiagas iš sudėtingesnio maisto, kai jau moka gamintis antikūnius pats.
Kitas požiūris – psichologinis. Išties galima teigti, jog noras ilgiau žindyti nei vieneri metai yra labiau motinos sprendimas, nei kūdikio poreikiai. Sprendimas gali būti paremtas įvairiais faktoriais: neramus vaikas, nurimstantis tik žįsdamas krūtį, o čiulptuko neįsiūlant (mums beje, nei vienam sūnui nepavyko įsiūlyti jokio čiulptuko), kitos psichologinės motinos sąlygos (nesakau “problemos”, nes poreikis meilei ir artumui nebūtinai yra blogai).
Trečias požiūris – estetinis. Kai kurie žmonės sako, jog nuogos krūtys, arba kūdikio žindymas krūtimi juos trikdo. Bet juk buvo laikai ir žmonės, kuriuos trikdydavo moterys su kelnėmis ir net turinčios teisę balsuoti! Pasirodo Niujorke yra atskiras įstatymas leidžiantis moteriai vaikščioti topless arba nuoga iki pusės (nuo viršaus, nuo galvos), taip kaip tą gali daryti vyrai, jei tik tai ne kokia nors komercija (įdomu kodėl):
Estetinio požiūrį paplėtojant dar galima surasti ir galimai seksualinę potekstę (sveikas, Froidai[1]). Žinant, jog pvz. Jungtinėje Karalystėje galioja precedentinė teisė ir ten šiuo metu vyksta Olimpiada, galima būtų pafantazuoti, jog sportininkai matydami maitinančias moteris nebegalės pilnavertiškai sportuoti, todėl viešai krūtimi maitinančios moterys gali pakenkti jų rezultatams, tad viešai maitinti krūtimi olimpiados metu būtų draudžiama. Kur gi ne: visos ligos dėl nervų arba iš meilės (žinoma, jeigu jūsų vaistininkas arba gydytojas nepasakė kitaip).
O čia puikieji “Little Britain” ir “Harvey Pinher wants bitty now” (kas nemokat angliškai pakentėkit iki 1’20”):
Manau, kad toks vaizdas sutrikdytų ne vieną olimpinių rekordų siekiantį sportininką…
__________________________
[1] – Žmonės sako arba rašo “Sveikas Froidai”, kai nori pasirodyti protingi ir papasakoti ką nors “nepatogaus” susijusio su seksu
Čia foninė kosminė spinduliuotė iš http://www.konstanta.lt/. Tai toks daiktas už kurio mes negalime nieko daugiau matyti, nes tada visata buvo neskaidri (eikit pas konstantą paskaityti apie tai kas tai yra, o tai yra žiūrėjimas į praeitį, kurį aš panaudojau iliustruoti žiūrėjimui į ateitį, kas yra kardinaliai priešinga, nors domintis astrofizika ir laiko samprata tie prieštaravimai kažkaip mažėja)
Dabar man 33 ir jau galiu įsivaizduoti, koks galėčiau būti 50’ies ar vyresnis (čia, žinoma, jei šiemet neužpuls pasaulio Majų pasaulio pabaiga, na arba kitais metais ar dar kitais).
Tik dabar daugiau galvoju ne kaip man seksis ir koks aš būsiu 50’ies, o kokie bus mano sūnūs po ~20 metų. Gal būt čia kiek vyresnių tėvų (vyresnėlis gimė, kai mums buvo 30) specifika. Nors nebuvau jaunu tėvu ir nežinau ką reiškia auginti vaikus studijuojant arba metus mokslus ir dirbant kokį nors nekvalifikuotą darbą. Gal ir jie mąsto, kokie bus jų vaikai ir kaip jiems seksis po ~20 metų. Ar aplanko jus, jaunieji tėveliai, tokios mintys?
Būna tėvų, kad pasakoja: “jūs tai čia šiltnamio sąlygomis augate! Man va 5 km per sniegą į mokyklą teko bristi! Liepdavo eiti šieną grėbti ar mėšlą vežti – ir eidavome, be ginčų. Į šokius tik jeigu nepervargęs po lauko darbų”, o jau miesto kartos vyresnieji matyt pasakoja kitokias savo vaikystės/jaunystės nuoskaudas. O dar būna, kad sako, jog neturėjome to ano (televizoriaus, kompiuterio ar kamuolio ar dar ko nors) ir išgyvenome! Ir nieko! Ir gerai! Ir dar piktai porina, kad “mūsų laikais tokių nesąmonių nebūdavo, tai apsieisi ir tu”.
Štai kaip auginami vaikai šiltnamio sąlygomis
Vienas dalykas, kai taip sako vien dėl to, kad neturi pinigų, o kitas dalykas – principas. Juk kvaila dabar būtų kokiam 17’mečiui vaikui nepirkti kompiuterio vien dėl to, kad ir pats jo vaikystėje neturėjęs – nes juk tėvams buvo gerai ir be jo! Arba reikalauti iš savo atžalos valstybiniame darželyje gerti tą bjaurų virintą šiltą pieną su plėvele ant viršaus, nuo kurios ir jūs žiaukčiodavote. Dar baisiau: negi tikrai norite auklėti taip savo vaiką, kaip auklėjo jus? Ar tikrai norite savo vaikystės nuoskaudas perkelti ant savo atžalos? Ar tikrai norite, jog suaugęs jūsų atžala keiktų nenusisekusį gyvenimą ir keiktų sėkmingą kaimyno vaiką?
Aš – ne. Aš noriu savo vaikus auklėti ir užauginti daug geresniais už save. Aš noriu, kad jie mane pralenktų kaip galima anksčiau, o kol lenkia, dar sukaupęs paskutines jėgas stumtelėčiau juos į nugarą.
Užbėgant už akių: suprantu ir žinau, kad norai ir realybė ne visada gaunasi tapatūs ir žmogaus tapimas sėkmingu nebūtinai turi koreliuoti su mokamu darželiu lankytu vaikystėje. Bet aš darysiu viską, kad prielaidos sėkmei, kiek priklauso nuo manęs, būtų sukurtos. Čia tikrai yra ką veikti: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių: kaip neišlepinti vaiko? Kaip nežlugdyti jo? Kaip neprikurti jam visokių nereikalingų neurozių, kai negalvodamas jam siunčiu prieštaringas žinutes? Kaip jį paruošti galimoms bendraamžių patyčioms? Kaip sukurti adekvačią savivertę? Kaip ugdyti darbštumą ir kūrybiškumą tuo pačiu metu? Kaip nepersistengti? Kaip kažko nepraleisti?
Nieko nėra blogiau, kaip nežinomybė, kai net neaišku nuo ko pradėti arba už kur užsikabinti. Todėl pamėginsiu dabar įsivaizduoti savo ir savo vaikų ateitį – tai gali tapti tarsi griaučiai ant kurių galėsiu kabinti smulkesnius sprendimus, atitinkančius situaciją, kai informacijos turėsiu jau daugiau.
Mano vaiko ateitis
0-2 metai. Vaikai auga namie. Apsupti bent jau vieno iš tėvų nuolatiniu ir kito kasdieniniu rūpesčiu ir meile.
2-7 metai. Vaiką vedu į darželį, kuriuo pilnai pasitikiu, kur dirba pakankamai motyvuoti profesionalai, naudojantys pažangią metodologiją, kurią supranta, kurią sugeba keisti kintant sąlygoms, kuri padeda ugdyti vaiką visapusiškai:
Vaikui turi būti padedama suprasti kas jis toks, kas yra aplinka ir kaip jis su ja sąveikauja.
Vaikas turi išmokti bendrauti su kitais žmonėmis, jausti jų nuotaiką, reikalui esant atsiprašyti ar užjausti, dalintis su draugais žaislais.
Vaikas turi išmokti valdyti savo kūną, jį lavinti.
Vaikui reikia parodyti kas yra logika, kaip ji veikia ir kaip jis ją gali panaudoti savo naudai
Vaikui reikia parodyti kas yra muzika, būtų gerai, kad išmoktų jausti taktą, pats dainuotų ar šoktų.
Vaikui paaiškinti kaip reikia reikšti mintis ir kalbėti taip, kad tai padėtų jam pačiam mąstyti ir perduoti savo mintis kitiems.
Namie džiaugiuosi sūnų pasiekimais, nešaukiu ant jų dėl smulkmenų, neaiškinu jiems nuolat koks aš pavargęs ir kad atstotų. Aiškiai rodau ribas ir laikausi jų pats be jokių išlygų. Hm… Čia gaunasi daugiau savęs paraginimas taip daryti, nes ne visada pavyksta šių principų laikytis.
7-11 metai. Pradinė mokykla. Pirma pradžia savarankiškam mokymuisi ir užsienio kalbai. Noriu kad mokykloje dirbtų savo srities profesionalai, kuriems darbas ne vien tik pašaukimas, o ir motyvacija tobulėti bei siekti tikslų.
11-18 metai. Vidurinė mokykla arba gimnazija. Mokymasis turi būti pareiga, bet ne kančia. Mokykla nebūtinai turi būti prestižinė, kurioje vaikai spaudžiami pasiekti maksimumą. Atostogų metu nuo kokios 9 klasės mano vaikas galėtų dirbti paprastą, bet apmokamą darbą, kurio aplinka man yra skaidri ir suprantama. Mokyti mano sūnus turėtų taip, kad būtų ugdomas jų kūrybiškumas, o ne vadovėlių kalimas, kad visko ką naujo išmoksta jis galėtų pabandyti pritaikyti, kad susidūręs su iššūkiais ieškotų sprendimo, kad pajustų džiaugsmą iš to, jog sunkiai dirbęs galų gale gavo rezultatą ir suprastų, jog jis savo pastangomis jį pasiekė ir kiek jam tai kainavo, bei jaustųsi pilnai atsakingas už šių rezultatų pasiekimą.
Labai tikiuosi, kad tokių paveiksliukų nebus, kai mano vaikai eis į mokyklą. Kad niekam nė nešaus į galvą ko nors panašaus paišyti, nes mokykla ir baimė bus netapatinami.
18-21. Aš pats, o ir mano tėvai neturėjo jokių kitų planų, kaip kad mane leisti į kokią nors aukštąją mokyklą ar universitetą. O ir dabar galvodamas apie savo vaikus – nesugalvoju jiems nieko kito kaip aukštoji mokykla ar universitetas. Čia aš taip galvoju, o kaip ten bus, tai paaiškės vėliau.
Tačiau noriu, kad ateities Lietuvoje būtų mano sūnums sulaukus 18 metų būtų lygiai tokios pačios galimybės siekti aukštojo mokslo, kaip pažangiose Vakarų Europos šalyse ar JAV. Kai kurie dalykai Lietuvoje turi būti vieni geriausių arba geriausi pasaulyje, net lyginant ir su prestižiniais universitetais (pvz. kokia nors taikomoji fizika lazeriams ar biotechnologiniai mokslai ir panašiai).
Noriu, kad Lietuvoje dirbti, baigus mokslus, būtų prestižinis dalykas. Kad koks nors darbas užsienyje būtų tik praktika, kurios patirtį mano sūnūs panaudotų dirbdami jau Lietuvoje.
Noriu ir dirbsiu tam, kad Lietuvoje žmonės ugdytų savo gerąsias savybes, kurių mes turime daug, taip pat noriu, kad iš mūsų valstybės valdymo būtų išgyvendintas marazmas, mura, kad sprendimai būtų priimami kaip medžiotojų (tikslas -> sąlygos -> priemonės -> rezultatas), o ne kaip aukų (grėsmė -> reakcija ->pasekmės). Kad galų gale žmonės suprastų, jog ilgalaikiai tikslai yra svarbesni už trumpalaikius, kad priimdami sprendimus vadovautųsi sveiku protu.
Kartais susidaro įspūdis, jog pas mus sprendimų priėmėjai tik šitaip galvojaČia paveiksliuko grafinis atvaizdavimas. Akivaizdu, kad kad pašalinus "didelius kiekius" irba "sunkiai virškinamus derinius" taip pat galėtumėm pasiekti malonius pojūčius be pilvo skausmų.
Tai štai, apsibrėžiau tikslą, o dabar belieka tik jo siekti. Ir dabar, kai galvoju kas bus po 20 metų nebejaučiu to kiek bjauraus nerimo jausmo, jog viskas tada bus neaišku ir nesuprantama, tarsi už kokios foninės kosminės spinduliuotės ribų, už kurių pasislėpę Dievai lemia mūsų likimą.
Mūsų smalsuolis Augustas retkarčiais nustverdavo jį į savo mažus delniukus.
– Augustai, šitas daiktas yra tėčio ir mamos, negalima jo imti… – sakydavome.
Ir išties – nenorėjome, kad jis imtų šį vis dar gerą daiktą ir jį sudaužytų arba apterliotų maistu arba kitaip sugadintų. Tačiau, po kelių mėnesių vis pažaisdami parodėme kaip su juo galima fotografuoti, Augusto pirščiukai įgudo paspausti užrakto mygtuką ir laikyti jį įspaudus tiek kiek reikia (pirmais bandymais rankos net drebėdavo iš pastangų kaip galima stipriau paspausti tą mygtuką, kad fotoaparatas suveiktų). Kairė ranka beveik visada užstoja blykstės lempą. Labai daug vaikui džiaugsmo suteikia galimybė nufotografuoti vaizdą ir kelias sekundes jį pamatyti sustabdytą fotoaparate, tad ėmėm nedrausti imti fotoaparatą jam į rankas ir pačiam fotografuoti tai ką jis nori.
Dabar paėmiau kortelę ir žiūriu ką turime, o turime visai įdomių kadrų. Įdomu ir tai, jog galime daug maž įvertinti, kaip jam atrodo pasaulis iš jo požiūrio taško, tad štai jos:
Augustas nufotografavo mano ranką
Štai kaip aš atrodau jam kartais.
Paties fotoaparato apsitrynusi dėtuvė Augustui pasirodė įdomi.
Dėtuvės kraštas šaligatvio fone
O čia į kompoziciją dar ir pėdos galas.
Baisiai įdomi fotoaparato dėtuvė
Čia yra senelio kojos
Dangus
Tai yra mūsų opelio priekinių durų apatinis kampas iš vidaus su degančia lempute
Nešvarus priekinis automobilio stiklas su manęs kraštu
Mūsų automobilio prietaisų skydelis
Čia yra priekinis mūsų automobilio stiklas su kažkokių žolelių pundeliu, kurios ten ne visai turėjo būti paliktos, bet jau kai palikome, tai jau neberenkame…
Turėjome prieš keletą metų su draugais tokią pramogą: “Vakarienės klubas”. Viskas prasidėjo nuo to, kad gan švieži naujakuriai Vilniuje mėgome lankytis pas draugus svečiuose ir ten žinoma kažką valgydavome ir gerdavome. Vėliau kai visi vedėme ir visos ištekėjo, kas išvažiavo, šeimose ėmė rastis vaikai ir klubas apmirė.
O štai sekmadienį, prieš tą lietų, kai čia, Vilniuje, tvyrojo baisiausia tvankuma, mes įsijungę savo kondicionierių susitvarkėme namus ir aš ėmiau svarstyti ką čia nuveikus, kad tik nereiktų į kiemą eiti.
Nutariau, kad reikia skambinti draugams, kurie tikriausiai kenčia nuo tos tvankumos į svečius ir tuo pačiu pasidarytumėm ką nors skanaus vakarienei. Ir gavosi puikiai! Gal net vakarienės klubo atgaivinimo pradžia!
Namie turėjome sprandinės, bulvių… Nutarėme padaryti mėsos troškinį su alumi. Užmačmožytą mėsą įvairiais prieskoniais sudėjome į keptuvę, apkepinome kiaulės taukuose (kurių gavome pirkę kaime pusę kiaulės ir paskui kaitindami kresnas). Tada sumetėme mėsą į puodą su šiek tiek verdančio vandens:
Kažkaip fotiko nesusigrizbau paimti anksčiau ir parodyti kepimo proceso... Tai va, čia mėsa jau apkepinta ir įmesta į patį didžiausią puodą su trupučiu vandens.
Svogūnų ir morkų kepimo proceso nepavyko užfiksuoti dėl įvairių priežasčių. Bet apkepinti svogūnai ir apkepintos morkos buvo sumestos į puodą.Čia mūsų pačių džiovintos slyvos. Ten inde dar matosi berods abrikosai kiek padžiūvę irgi... Tai mes jų nedėjome. Slyvos kokios penkios buvo gan smulkiai supjaustytos ir sumestos į troškinį taip pat.Štai jums filmas viso to grožio, kai alus pilamas į troškinį.Štai taip atrodė kelios sekundės po alaus supylimo į troškinįPutoms nutilus troškinys atrodė štai taip.Vualia! Nuostabaus grožio ir skonio daržovių ir mėsos troškinys aluje!
Išvažiavimas su šeima kur nors ilgesniam laikui (pavyzdžiui savaitei į Šventąją) prilygsta karinės operacijos planavimo ir vykdymo mastams. Bet kad ir kiek yra akivaizdžių pragmatiškų argumentų ko nors nedaryti, darymą motyvuoja ilgalaikių naudų supratimas. Ilgalaikės naudos supratimas yra tai, kas mus leidžia vadinti protingomis būtybėmis.
Turėjau apie tai galvoti tomis sunkiomis, tarsi dramblys, minutėmis.
Mintyse rikiuojamos ilgalaikės naudos, turint omenyje faktą, jog dar tik antras vakaras, o jų bus dar berods 3.
Didžioji dalis nepasitenkinimo, bent jau mano atveju, kildavo iš savigraužos, kai galvodavau kaip man sunku ir koks aš vargšas. Žinote, tokia paaugliška dėmesio stoka, tokie nuvertinimai, tokia savigyna. Ta būsena iš principo nieko gero neduodanti, ta būsena, iš kurios tiesus kelias degradacijai. Tai va, čia ne ta savigrauža, čia kitokia -grauža. Čia retkarčiais perdėto tėviško rūpesčio, jaudulio, kai nuo tavęs beveik 100 proc. priklausančių vaikų kontrolė drastiškai sumažėja papuolus į kitą, mažiau kontroliuojamą, nepažįstamą aplinką. Čia ir tas pyktis, kai šaltas ir šiltas vanduo bėga iš skirtingų čiaupų (čia mat taip yra, nes treileriai pirkti buvo Anglijoje) ir plaunant sūnaus užpakalį vandenį reikia sumaišyti saujoje arba prašyti pagalbininko padaryti šilto vandens mišinį plastmasiniame butelyje, iš kurio piltų vandenį ant kūdikio užpakalio. Čia internetuose esu matęs tos problemos sprendimų, bet deja, neturėjau lipnios juostos, o pirkti parduotuvėje vis pamiršdavau.
Tad, nieko pernelyg rimto, dėl ko turėčiau būti surūgęs visų atostogų metu. Na, gal kiek rimtesnė priežastis yra tai, jog vyresnysis mūsų gan skausmingai reaguoja į uodų įkandimus. Tiksliau organizmas jo toks: įgėlus uodui, ta vieta ištinsta, paskui susidaro gan stambi limfos sankaupa (tokia kaip pūslelė), tada užsideda toks šašiukas, kuris maždaug per savaitę ar daugiau užgyja palikdamas žymę, kuri matosi dar keletą savaičių. Galiu dabar visus įkandimus suskaičiuoti eilės tvarka: vienas virš kairiojo antakio, vienas tarp antakių (lyg trečia akis būtų – šis įkandimas ištinęs įtempė veido odą kiek iškreipdamas veido mimiką ir į vaiką buvo tiesiog skauda žiūrėti), vienas į kairį skruostą, vienas į dešinį smilkinį, vienas į kaklą po smakru, vienas į dešinę koją ties blauzdos kaulu, vienas į dešinės kojos didįjį pirštą. Gerai kad bent jau nesikasė jis tų žaizdelių ir neatrodė, kad jam tas vietas labai skaudėtų. Jaunėliui, tuo tarpu, neįkando nei vienas uodas arba jo organizmas kitoks – nes nei vieno įkandimo nesimatė.
Bene priešpaskutinę naktį gan stipriai lijo naktį ir stipraus lietaus lašų triukšmas į skardinį treilerio stogą suteikė ir romantiškai nostalgiškų minčių: Treilerio romantika by Skirmantas Tumelis
Knarkimas, tuo tarpu vienodai bjauriai įkyrus kaip ir uodo zyzimas prie ausies.
Užtai su oru pasisekė: nebuvo žiauriai karšta, reti debesys slėpė itin tiesioginius svilinančius saulės spindulius todėl nei aš, nei vaikai nenusvilome.
Čia paplūdimio žvaigždė: jaunėlis pažindinasi su Baltijos pliažo smėliu, o visiems aplinkui ne mažiau įdomu kaip jis tai daro.Smėlio apdirbimas spec. įrankiais buvo taip pat įsisavinamasTai paplūdimio žvaigždei dėmesio per daug nebus. Siūloma pusseserės pagalbos ranka su šlapiu smėliu.Čia esame liudininkais gamtos fenomeno, kai pasisuka žemė, bet jūra neišbėga.Kažkas pastatė didžiulę smėlio pilį. Mūsų džiaugsmui.Bala, o baloj kojos. O aplinkui smėlio pilis.Nes smaguTekšt-tekšt-tekšt...Nes ir jauniausiems smagu šiltoje baloje smėlyje.
Na, o pabaigai šiek tiek ornitologijos. Prie mūsų treilerio augo didžiulis raudonųjų serbentų krūmas. Prie to krūmo buvo kažkokie du šuliniai – aš įtariu, kas ten per šuliniai ir kodėl tas serbentų krūmas toks didžiulis… Tai va, tame serbentų krūme man kažkokiu tai būdu žiūrint į besileidžiančią saulę, šakų tankmėje pavyko įžiūrėti lizdą, o lizde ir paukštuką.
O čia raudonųjų serbentų didžiulis krūmas, kuris auga prie mūsų treilerio, o krūme paukštelis kažkoks lizdą susisukęs.Čia kiek geriau turėtų matytis tas paukštukas tame krūme raudonųjų serbentų, kur prie mūsų treilerio augaO čia tas paukštukas turi geriausiai matytis. Nenorėjau labai lįsti prie jo. Kažkaip ir taip matėsi, kad persigandęs vargšelis, kad kažkoks lenda ir čiaksi keistais garsais.
Gimus Augustui buvo sunku atsisakyti savo kai kurių įpročių, buvo sunku keisti prioritetus. Kad ir pavyzdžiui indų plovimas, tiksliau jų sutalpinimas į indaplovę, o švarių išdėstymas po indaujas: juk tai daryt galėdavome tada kai reikėdavo, tada kai sumanydavome tai padaryti. Arba rūbų skalbimas, tiksliau jų sutalpinimas į skalbimo mašiną ir jau išskalbtų rūbų džiovimas. Arba nusiprausimas po dušu – kada nori tada prausiesi. Atsiradus kūdikiui viskas kiek pasikeitė: dabar šiuos paprastus, bet kiek triukšmingus darbus (prausimasis po dušu netriukšmingas, tiesiog kai prausiesi – negali tuo pačiu ir vaiko prižiūrėti) galima daryti tik tada, kai nemiega vaikas ir tik tada, kai turi laisvą minutę. “Ai dabar tingiu, padarysiu tai kiek vėliau” – šito nebeliko, o tiksliau nebeliko vietos tam būti.
Poreikis griežtai disciplinai iš pradžių nervino ir pykdė, kol supratome, jog gyvenimo būdo pokyčiai ir disciplina yra privalomi atributai. O dar vėliau, tiksliau po pusantrų metų, kai gimė kitas sūnus, supratome, jog ta disciplinukė visiškas juokas palyginus su ta, kuri atsiranda šeimoje su antru vaiku. Viena šeimos ašis dar leidžia retkarčiais pasisukti mums, tėvams kiek kitaip, dar kiek kitur, kur norime, o dvinarė super-masyvioji ašis nepalieka jokių prošvaisčių: taip ir sukamės aplink jas.
O kad retkarčiais būtų dar sudėtingiau, nei galima, išvažiuojame iš sau įprastos aplinkos, tam, kad suprastumėm, kaip mums lengva ir gera namie. Na gerai, ne dėl to – dėl vaikų, juk nelaikysi jų uždarytų, kaip stiklo pilyje. Dar dėl rutinos sulaužymo – juk reikia, tiesa? Ten visoks jodas, jūra, oras, saulė, smėlis – tokių Vilniuje negausim.
Dalia suorganizavo išvažiavimą prie jodo, smėlio ir jūros. Tiksliau pradėjo organizuoti, o ten kažkaip gavosi, kad ir mano mama prisijungė prie organizavimo. Su sąlyga, kad kiek ankstėliau (berods pernai) ji buvusi Šventojoje ir gyveno labai fainame namelyje kur visai netoli jūros su mano brolio dukrom, tai nutarė ir šįkart pasiūlyti mums tą patį sprendimą.
Tada atsirado kitos sąlygos… Viena iš jų, kad tas namelis rezervuotas dažniausiai metams į priekį būna, kita sąlyga yra ta, jog to namelio savininkė turi gerą kaimynę, kuri irgi nuomoja namelius, tai buvo paskambinta tai kaimynei ir rezervuotas namelis mums: mūsų šeimai, žmonos mamai ir mano mamai.
– Ot gerai! – galvojome: – juk galėsime be vaikų kur nors nusimuilinti, kol bobutė su močiute vaikus prižiūrės!
Siurprizai
Matosi, kaip tai moteriai patinka gyventi tame daikte, o vyrui tas gėlės vazonas irgi kažkuo labai patinka
Siurprizas #1 paaiškėjo atvykus į vietą (Ošupio takas 5, Šventoji): gan linksmai atvažiavome su savo Opeliu visu būriu (aš, žmona, mūsų vaikai ir žmonos mama) ir sustojome prie namelio, kuriame planuojame apsistoti. Apžvelgiau kritišku žvilgsniu: “na, gerai, kiek senas namas, bet gan erdvus ir tvarkingas; didelis kiemas, nusilaužt galūnes vietų daug nėra, nors… Tikėjausi tai naujos statybos padoraus namelio su terasa ten ir gal net balkonu”.
Mano minčių srautą pertraukė žmonos imperatyvas paskambinti šeimininkei, ką ir padariau, pranešdamas džiugią žinią, jog atvykome. Tuoj pat priėjusi greitakalbe kažką ėmė malti ir žmona su vyresnėliu nuėjo kažkur tai į priešingą kiemo pusę, dar išgirdau ją šūktelėjant, jog man reikia važiuoti paskui jas, mašiną pastatyti arčiau to namelio, kuriame apsistosime. Kol iškrapščiau jaunėlį ir įdaviau jį žmonos mamai, kol nuvairavau automobilį skersai kiemo – paskui žmoną ir šeimininkę, šios jau buvo kažkur dingusios. Sustojau netankiame beržynėlyje ir ėmiau dairytis: beržynėlyje/pušynėlyje tai ten tai šen matėsi įvairaus gražumo treileriai su primontuotomis stoginėmis konstrukcijomis. “Aha… treileriai. Na, gal ir visai nieko ana va tas būtų” – galvojau žiūrėdamas į gan padoriai atrodantį ir dar nuo naujumo blizgantį “transportuojamą namelį” (šitaip savo namelį buvo pavadinusi šeimininkė savo pokalbyje su mano mama, kai ji pastarąjį rezervavo, kaip vėliau paaiškėjo į tuos žodžius ji dėmesio daug nekreipė). Ėmiau dairytis žmonos ir šeimininkės. Išgirdau manęs šūktelėjimą iš priešingos pusės, iš, sakyčiau, baisiausiai atrodančio treilerio:
Ne pirmos jaunystės "Torino - 28" su dviem miegamaisiais.
Aš lengvai nusivylęs stengiausi neparodyti to jausmo savo žmonai, kuri, aišku, jį iškarto pamatė. Tačiau jodas, jūra, smėlis ir saulė nugalėjo. Laukiame dabar mano mamos.
Siurprizas #2 paaiškėjo paskambinus mano mamai. Ji pasirodo važiuoja ir su mano tėvu. Viskas OK. Bus dar lengviau!
Siurprizas #3 paaiškėjo to paties telefoninio pokalbio metu (kalbėjo žmona). Pasirodo važiuoja dar ir dvi mano brolio dukros (10-metė ir berods 7-metė).
Aha: treileris su dviem miegamaisiais (kad ir su dviem miegamaisiais bet vietos kaip lėktuve), 5 suaugę (aš, žmona, žmonos mama, mama ir tėvas) ir dar 4 vaikai (10-metė, 7-metė, 2.5-metis ir 1.3-metis). “Bus šaunios atostogos” – pagalvojau.
Čia matosi terasa su stogu ir visokie pliažo reikalai džiūstantysČia yr salionas, fotikas, čiamudamas ir kompas iš kurio jums dabar ir rašau visa tai. Ten antai ir šikpuodis ir telikas be distancinio (sakė, kad anie kiti svečiai išsivežė).Čia yra virtuvė, katroje yra dujinė viryklė su orkaite ir šaldytuvas yra ir indų visokių (džiaugėsi mamos).Miegamasis su antresole, kuris buvo užimtas mano mamos ir mano brolio dukrų.Tai yra normalus klozetas ir kriauklė, bet kranai angliški. Nes, kaip vėliau paaiškėjo, treileriai gauti iš U.K. Tebūnie prakeikti tie U.K. atskiri čiaupai. Ir tebūnie prakeiktas tas klozeto dangtis, kuris nesilaiko atidarytas (jaučiu specialiai).Tai yra dušas. Visai nieko dušas, tik remtis į sienas baisu, nes jos kažkokios kartoninės. Vanduo karštas generuojamas dujiniu boileriuku. Dujų balionas stovi šalia treilerio.Čia miegojo žmona su savo mama ir mūsų vyresnėliu (ten jam tas ir maniežas).Mamų maistas. Barščiai su bulvėm. Visai skanu, bet į Žąsis nerašysiu apie tai. Ar parašyti?
Buvo beveik smagių akimirkų ir buvo itin sunkių, tarsi dramblys, minučių. O ko gi norėti, juk dvi mamos (uošvienė ir anyta), paauglė, trys vaikai – sprogstamasis užtaisas. Žinokite, jei išgyvensiu, tai būsiu labai sustiprėjęs. Šiąnakt yra paskutinė naktis – rytoj važiuojam namo. Net ašara ištryško…
Važiuojam į Kaišiadoris. Apžiūrėsime miestą, įvertinsime kokį nors vietinį restoraną (jei nerasime mieste, tai žinome, kad yra garsieji Bačkonys netoliese), pažiūrėsime kaip atrodo Kaišiadorių Kristaus atsimainymo katedra, Kaišiadorių vyskupija ar net Kaišiadorių geležinkelio stotis.
Čia mes taip su Dalia sutarėme vartydami Lietuvos didįjį kelių atlasą. Viena iš pramogų, kurias mes esame prasimanę su žmona yra važinėjimas po Vilnių, susipažinimas su savo miestu, kuriame gyvename. Keletą kartų esame jau tai darę ir jaučiamės, kad visai neprastai pažįstame jau dabar savo miestą. O dar važinėdami nemažai kartų stebėjomės: “hmm… sunku patikėti, kad tokia vieta yra Vilniuje!”
Dabar, su vaikais, mūsų įpročiai turėjo keistis. Vaikams ne taip įdomu važinėtis automobiliu mieste, o juoba po naktinį Vilnių. Dabar važiuojame gan standartinius maršrutus į parkus ar tiesiog į centrą (Gedimino pr., Sereikiškių parkas, Katedros aikštė).
Sugalvojome naują dalyką: važiuojame pasivažinėti ne po Vilnių, o po Lietuvą! Šiaip jau jaučiamės Lietuvą daug maž pažįstantys – pravažiavom nemažai įvairių miestelių ir kaimelių važiuodami pas tėvus ar pas draugus. Esame aplankę daug turistinių vietų. O šių važinėjimų principas turi būti važiuoti ten, kur nesame buvę, nebūtinai ten kur nusivežtum turistus, kur pravažiuodami nė nepagalvodavom, kad ta vieta nors kiek įdomi, juoba ir tie važinėjimai po Vilnių taip pat tokie – važiuojame visur, kad ir į miegamuosius rajonus, nes norime pažinti jį visą ir visokį.
Taigi, Lietuvos lankymo kriterijai šiai dienai: važiuoti reikia maždaug pietų miego atstumu, miestas turi būti ne per didelis, kad nepervargtumėm su savo pypliais, bet ir pakankamai didelis, kad rastumėm padorią vietą pavalgyti ar pakeisti jaunėliui sauskelnes.
Pabandėme prisiminti kokį nors miestelį, į kurį paprastai šiaip sau nevažiuotum. Tada mes prisiminėme vieną įdomų nutikimą: mūsų draugė labai norėjo nusipirkti mašiną, bet biudžetas jos nebuvo toks didelis, kad galėtų nusipirkti iš karto automobilį, kuris jai patiktų. Ilgai ieškojusi visokiuose skelbimuose rado Ford “Ka” – gan keistas mini automobilis. Mašinos pardavėjas Kaišiadoryse, ji paprašė mūsų ją ten nuvežti. Tai mes ją ten ir nuvežėme. Toks iš manęs mašinų specialistas: man ta “Ka” šiaip jau ir taip nepatiko, bet draugė dėl jos tiesiog svaigo, tad įkalbėti nepirkti nepavyko, juoba kad nelabai aš ir supratau ar su ja ten viskas gerai ar ne. Vėliau paaiškėjo, kad ta mašina buvo lūžusi pusiau arba sulipdyta iš dviejų mašinų, kurių viena buvo trenkta į užpakalį, kita į priekį. Geri suvirinimo specialistai gyvena Kaišiadoryse… Nors draugė su ta mašina buvo gan dažna servisų lankytoja – gali būti, kad tos mašinos kaina padvigubėjo po tų servisų visų…
Taigi, Kaišiadorys! Pietų miego atstumas, be reikalo ten neužsuktum. Internete ir knygose apžvelgėme kas tai per miestas ir ko iš jo tikėtis, susirinkome vaikus, daiktus ir pirmyn!
KaišiadorysTen tolumoje už Girelės II tvenkinio matosi kažkokie nameliai, o kairėje matosi puikūs tramplinai šokinėjimui į vandenįElektromagnetinių bangų bijančių siaubas. Ant vandens bokšto antenos.Ėhey! Mes į Kaišiadorius atvažiavome. Apsisukom ir nuvingiavome nepagrindinėmis gatvėmis, nes vaikai miega, tad žadinti be reikalo nevalia.Štai taip atrodo nepagrindinės gatvės - regis visos visuose miesteliuose jos tokios.O statybos vyksta. Statomas naujas: kompleksas. Tik kaži ar iki Spalio suspės...Seni ir tikriausiai jau ardomi bėgiai. Pervaža be jokių perspėjimo ženklų.O čia naujasis. Su elektra.
Sustojome čia. Prie pastato su kryžiumi. Prie Kaišiadorių Kristaus atsimainymo katedros, kurią netgi buvo aplankęs būsimas popiežius (kai lankė dar nebuvo popiežiumi, o kai buvo popiežiumi tai buvo Pijus XI).Mums traukiant link parko, kurį buvome užmatę važiuodami, žmona išgirdo zyzimą ir liepė man greitai nešdintis iš ten, kur nuėjau, nes ji pamatė bičių spiečių. Aš žinoma, žmonos klausau, nors spiečius buvo gan aukštai. Pro pat mus praskridęs pasuko link katedros (tie taškeliai - tai bitės). Tikiuosi rado namus pas kokį nors gerą bitininką.Mokyklos stadionas, o tolumoje matosi ištaigingi namaiTai yra Kaišiadorių vyskupijos kurija
O čia ta kurija iš kitos pusės. Gražus pastatas. Norėčiau tokiame name gyventi.O štai čia vieta kurioje pietavome. Kaip matote, logistika su vežimėliu - puiki!Rūkantys rūkaliai parke nepageidaujamiKaišedarai. Augustas su burbuliatoriumi pirmame plane. XVI amžiuje šiose vietovėse gyveno kilmingas totorius Chašaidaras, tai Vikipedija sako, kad iš ten ir miesto vardas kildinamas."Prakeikti kiniečiai industrializavo ir tokį romantišką dalyką, kaip burbulų pūtimas" - ar tai kažkaip panašiai sakė vienas žmogus pamatęs šį puikų burbulų ginklą.Į brolį burbulais! Negalima! Sėskit! Tuoj įsijungsiu mėgstamiausią muziką ir lekiam!Ir grįžtant į Vilnių, Žiežmarių peizažai su įspūdingomis, nors ir su nesisukančiomisvėjo jėgainėmis
Reziumuojant: išvyka pavyko. Idėja pasiteisino. Buvo įdomu ir smagu. Tos, kur prastesnės nuotraukos – mano darytos, o visos kitos – Dalios. Deja nepavyko aplankyti Kaišiadorių muziejaus ir Algirdo Mykolo Brazausko namų (paverstos muziejumi jau). Žinome, kad šis žmogus Kaišiadoriuose yra gerbiamas ir kad šis Lietuvos prezidentas šio miesto labui nuveikė itin daug.
Mūsų pasivažinėjimai po Vilnių išaugo į pasivažinėjimus po Lietuvą – Lietuvos lankymą. Artimesnis susipažinimas jos mumis ir vaikais. Juk labai svarbu suprasti kur gyvename. Akies krašteliu pažvelgėme į vieną iš Lietuvos miestų – kiek didesniu krašteliu, nei tiesiog važiuojant Vilnius-Kaunas magistrale, kurioje puikuojasi nuoroda į Kaišiadoris.
Commonsense.lt tinklaraštį ėmiau skaityti tada, kai pradėjau domėtis lietuviškais blogais. Lietuviškais blogais ėmiau domėtis ne taip jau ir seniai (gal prieš 3 metus). Galvojau kodėl gi taip vėlai susidomėjau tokiu dalyku? Į galvą atėjo tik keletas minčių: kalta aplinka (niekas iš tų, su kuriais artimai bendravau nesidomėjo lietuviška blogosfera ar panašia saviraiška), užteko veiklos ir be blogų skaitymo (kompiuteriniai žaidimai, pramogos su žmona ar draugais ir pan.). Taigi, šis tas pasikeitė: ėmiau aktyviau bendrauti su draugais, kurie domisi ir užkrėtė blogais, prasidėjo šeimyniškesnis gyvenimas (nu… vaikai…).
Aha, šios dvi priežastys yra pagrindinės, dėl kurių ėmiau domėtis ką žmonės internete rašo. Ai, dar viena kiek šalutinė priežastis: mūsų butų savininkų bendrijoje buvo bardakas (kol kas ir dabar nėra ideali tvarka, bet jau kur kas geriau) ir manęs paprašė sukurti “puslapį” bendrijai. Tai aš ir sukūriau. Paklausinėjau, dar pamenu, friendų kokią platformą jie man pasiūlytų (wordpress’as tai tapo). Ach, štai, dar viena priežastis: aktyvus dalyvavimas socialiniame tinkle (tada vienintelis, kurį žinojau buvo FB). Į FB irgi atėjau gan vėlai, nes niekinau tą daiktą, laikiau tai tuštybe, nes mačiau Farm Wille.
Ilgoka įžanga gavosi… Na, žodžiu Commonsense.lt yra keletas itin protingų ir veiklių žmonių, kurie sugeba priversti mąstyti, parodyti tai kas paviršiuje (tai, ko daug kas nemato) ir tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios juos skaičiau skaitau ir manau, kad skaitysiu. Tai va, Commonsense.lt autoriai tikriausiai dažniausiai dirba pagal TOC, tai tokia teorija, kuri užkrečia ir įtraukia tartum sekta (išties požymių panašių yra, nes dažnai klausia: “kiek pardavei?”, “Kur babkės?”, organizuoja visokius susitikimus)… Buvau jau keliuose jų susirinkimuose (bene dviejuose – vienas iš jų buvo jų gimtadienio šventimas, o kitas, visai neseniai, organizuotas seminaras). Nuogai nusirenginėti ir žudyti nekaltų gyvūnų nereikėjo. Reikėjo klausyti ir suprasti. Nieko panašaus nesu matęs ar girdėjęs: universalūs mąstymo metodai ir įrankiai tais metodais naudotis. Vien ta frazė yra kažkokia mistinė: “mąstymo metodai” arba “mąstymo įrankiai”… Kas per nesąmonė?! Ir iš tiesų tai šiek tiek netgi pasąmonė: į paviršių ištraukiama informacija naudojantis universaliomis sakinių struktūromis, laikantis mąstymo disciplinos. Aha, mąstymo disciplinos. Net nežinau kaip tai paaiškinti… Gal kaip “Kas? Kur? Kada?” žaidimas – turi mąstyti disciplinuotai, tam, kad komanda rastų teisingą atsakymą. Maždaug taip.
Taigi, šio penktadienio schema bus konfliktų debesys! Tai yra tas dalykas, su kuriuo susipažinau tame pačiame commonsense.lt, o seminare man aiškino, kaip tuos debesis kurti ir kaip ieškoti problemos/konflikto sprendimo. Susipažinimui galite rasti medžiagos VersloAkademija.lt portale. O aš paišysiu debesis man aktualia tema:
Ką daryti žinom. Bet kaip daryti? Kiekvienam tikriausiai savo...
Vaikui užsiožiavus ir reikalaujant daryti nepageidaujamą veiką, būtina parodyti vaikui, kad šios veikos nevykdymas jums yra labai svarbus, jam suprantamai išaiškinti neigiamos veikos pasekmes naudojant jam suprantamus vertinimo kriterijus.
Poilsis turi būti pilnavertis ir naudingas:
Soc. tinklai internete ne poilsis
gulėjimas ant grindų
bendravimas su draugais
Kita naudą nešanti veikla:
knygų skaitymas
veikla susijusi su profesinių žinių gilinimu
buitiniai darbai (lyginimai, skalbimai, plovimai, valymai, taisymai, remontai, valgio gamyba, parduotuvė)
Nebeprigalvoju daugiau principų.
Dabar didžiausias iššūkis visus šiuos principus turėti galvoje ir nepamiršti jais naudotis kas vakarą grįžus iš darbo į laukiančią ir mylinčią šeimą. Ir naudotis ja tikriausiai reikėtų nuosekliai iš viršaus į apačią. Ar kaip?
