Tos “žąsys” tai sparčiai populiarėjantis Andriaus Užkalnio projektas. Aš labai džiaugiuosi, kad jis sugalvojo jį ir kad jį įgyvendino, nes tai iš principo vienintelė vieta, kur objektyviai, nes ten viskas subjektyviai (aha!) galima gauti informacijos apie restoranus, kavines ir kitokias valgyklas, t.y. apie aptarnavimą, maistą ir net kainas!
Labai svarbus dalykas apie tas “žąsis” yra dar ir tai, jog jis savotiškas open source – t.y. į jį gali parašyti svečiai (ne tik Andrius Užkalnis). Ir aš ten netgi galiu parašyti!! Publikuoti jau du atsiliepimai:
G+ socialiniame tinkle buvo šiokia tokia diskusija, kurios iniciatorius buvo Saulius B., kuris pateikė nuomonę apie tai, kad šitaip “kankinti” vaiką dar per anksti. Aš, žinoma, apie tai irgi turiu savo nuomonę, o tam, kad sužinočiau ką manote jūs – sukūriau apklausą ir nustačiau, kad ji užsidarytų pasiekus 150 balsų. Užsibrėžtas tikslas pasiektas, todėl nuorodos į ją nebeduodu.
Visiems labai nuoširdžiai dėkoju už jūsų atsakymus!
Apklausos klausimas buvo toks:
Ar 2 metų vaiką jau galima mokyti raidžių?
Pateikti atsakymų variantai:
Taip
Ne
Atiduokite vaikui vaikystę!
Tokio amžiaus vaikas jau turi mokėti skaičiuoti bent jau iki 10, kalbėti rišliais sakiniais ir užrašyti bent jau 15 raidžių.
Paskutinis ir priešpaskutinis variantai mano buvo sugalvoti pajuokavimui. Ir įsivaizduokite mano nustebimą, kai pamačiau štai tokius balsavimo rezultatus:
Tai yra ekrano nuotrauka, nes norint kitaip iš Polldady pasiimti rezultatus, reikia susimokėti. Kol kas dar nežinau ar man reikia jų mokamų paslaugų.
Sunku pasakyti ar čia norėjote pajuokauti ar rimtai taip galvojate. Tam atvejui jei rimtai, tai, manau, ši informacija jums pravers (paimta iš PBS Parents – pastaruoju metu ten dažnai užsuku, o čia apie tai kas yra PBS):
Kiekvieno vaiko vystymasis yra savitas ir kompleksinis. Tačiau seka ir žingsniai yra nuspėjami, t.y. ne visi vaikai vienodai pasiekia tam tikrus etapus vienu metu ar vienu būdu. Aplinka ir vaiko patirtys turi didžiulę reikšmę vaiko vystymuisi. Tai kas bus paaiškinta žemiau yra daugelio specialistų “pripažinti lūkesčiai” tam, kaip vidutinis vaikas turėtų vystytis ir ką daug-maž turėtų mokėti. Turėkite tai omenyje analizuodami šią informaciją ir bandydami pritaikyti ją savo vaikui.
Bendros 2-3 metų vaiko vystymosi tezės
Dvimečiai tyrinėdami pasaulį mėgaujasi savo potyriais, motorikos galimybėmis ir pojūčiais, labai domisi nepažįstamais objektais, įvykiais ir fenomenais. Gali išspręsti įvairias problemas bandymo-klaidų keliu ir gali daug kartų tai daryti kol galų gale išmoks vieną ar kitą dalyką. Tokio amžiaus vaikai mėgsta žaisdami apsimetinėti naudodami pažįstamus objektus ir situacijas, šitaip apdorodami savo dienos įspūdžius.
Nauji potyriai skatina vaiką uždavinėti “kodėl”, “kas” ir “kaip” klausimus. Einant antriems metams vaikas po truputį išmoksta konstruoti sudėtingesnius sakinius. Dvimetis jau gali žinoti šimtus žodžių, bet nepažįstamiems suaugusiems vis dar gali reikėti išversti jo žodžius, dėl nepilnai išsivysčiusių kalbos gabumų. Jie taip pat supranta paprastus nurodymus ir daug rutininėse situacijose naudojamų bendrų frazių.
Tokio amžiaus vaikas lieja pamatus skaitymo ir rašymo įgūdžiams. Jiems patinka, kai jiems skaitomos knygos, gali patys dažnai apsimesti, jog skaito, žiūrinėdami pažįstamas knygeles. Dvimetis jau gali dainuoti “A-B-C daineles”, bet dar nesupranta, kad raidžių pavadinimai atitinka specifinius grafinius vaizdinius. Dar tokio amžiaus vaikai mėgsta rašinėti įvairius ženklus ant bet kokių paviršių ir gali netgi pabandyti užrašyti savo pirmąją vardo raidę.
Žaidimais ir dienos rutina jie po truputį išmoksta svarbių matematinių įgūdžių. Vaikas jau gali panaudoti žaislą, kaip kažkokį kitą daiktą, gali atpažinti paternus (tendencijas, panašius dalykus – nežinau kaip vienu liet. žodžiu tai apibūdinti) ir laiko konceptus kaip “vakar” arba “rytoj”. Dvimečiai tik-tik pradeda suprasti loginius problemų sprendimų pagrindimus. Jie jau gali surūšiuoti figūras, išspręsti galvosūkius iš 8’ų ar mažiau dalių. Taip pat supranta sumą bei skirtumą su skaičiais “vienas” ir “du”.
Fiziškai dvimetis išbando įvairius būdus persikelti iš taško “A” į tašką “B”: eina, bėga, šliaužia, šokinėja, žingsniuoja, kopia, keuturiom, dviem, viena… Jie taip pat jau moka spirti kamuolį, pagauti paridentą kamuoliuką ar jį išmesti (bet ne visai tiksliai). Tokio amžiaus vaikai mėgsta žaidimus su pirštais (pvz. “tam davė, tam davė…”), minkyti plastiliną ar molį, daužyti ritmiškai instrumentus (pvz. mušamuosius). Jie jau moka atsidaryti duris, išsukti lemputes ar buteliukus, o taip pat naudotis virtuvės reikmenimis (šaukštu/šakute/lėkšte).
Dvimečiai išnaudoja savo motorikos įgūdžius tam kad ištyrinėtų menus. Jie gali išgauti garsus daužydami ką nors ar kratydami, gali mėgti šokti, dainuoti. Labiausiai jie mėgaujasi jutiminiais malonumais kurdami meną, bet ne darbo rezultatu.
Šio amžiaus vaikai mėgsta žaisti su kitais vaikais, bet papratai išlieka savarankiški. Iškilus konfliktams reikalingas suaugusiųjų įsikišimas ir blogo/gero elgesio paaiškinimas. Dvimečiai jau pradeda įvardinti jausmus, kuriuos jaučia ir mato kituose. Emocijas kontroliuoja dar sunkiai, todėl kai kurie nusivylimai gali iššaukti emocines krizes. Patogūs/švelnūs daiktai kaip antklodės ar pliušiniai žaislai padeda dvimečiams susidoroti su naujomis situacijomis ir stipriomis emocijomis.
Tikiuosi ši informacija jums buvo naudinga ir nepamirškite, kad jūsų vaikas yra jūsų, kad jis yra unikalus ir vienintelis toks ir nebūtinai jis turi daryti tai ką daro kaimynų ar draugų(-ių) vaikai. Ir net jeigu daro daugiau, nei draugų(-ių), tai neskubėkite girtis, jiems, nes šitaip galite juos kiek nuliūdinti ir kelti jiems stresą. Žinot, mažų vaikų tėvai patys yra maži vaikai…
Šeštadienis. Kaziukas. Šeštadieniais žmona mokosi buhalterijos pas Pačiolį1 . Tai reiškia, kad aš šeštadieniais iki berods gegužės ten kažkada būsiu vienas namuose! Na, su manimi dar vyresnysis (2+m) ir jaunesnysis mano sūnūs (<10 mėn). Tai reiškia, kad mes su žmona apsikeičiame vietomis vienai dienai.
Labai sunku… Labai sunku, kai neaišku ko tikėtis ir kai neturiu dienos plano. Na, gerai, ko tikėtis jau žinau. Buvau jau paliktas vienas su abiem porą vakarų po keletą valandų (neskaitant to karto, kai buvau pasilikęs tik su jaunėliu kelioms paroms), bet tikriausiai neturėjau dienos plano. Nors… ką aš čia uodegą siukioju – sunku su tokio amžiaus vaikais nedideliame bute. Reikia tikėtis, kad už pastangas bent jau alaus, o ne vandens stiklinę vaikai atneš, kai pasensiu…
Jaunėliui kas 3-4 valandos reikia duoti ką nors valgyti. Vyresniajam valgyti reikia duoti du kartus iki mamos sugrįžimo. Jaunėliui nors kartą reikia duoti kokių nors virtų šviežiai daržovių irba mėsos. Taigi, į puodą buvo įmestas aviuko2 gabalas, vėliau buvo įmesta šiek tiek bulvių ir cukinijos (dar nesupuvusi gulėjo ant stalo). Kol dūkau su vaikais (žaidėm kamuoliu, lakstėm po kambarius kartais net rėkaudami ir skėryčiodamiesi rankomis) išvirė ten viskas. Cukinija su bulvėm ir trupučiu sultinio buvo sumalta su blenderiu ir tas daiktas sušertas jaunėliui. Vyresniajam dar į sriubą buvo įmestas pakelis šaldytų daržovių, kurios per pusvalandį (tikriausiai) išvirė ir, žinoma, vyresnysis to brudo nevalgė.
Tada atvažiavo motinos kompas3. Visiems buvo labai smagu išpakuoti tą daiktą. Vaikai sumigo, o aš sėdau instaliuoti Linux’ą4… Linux’ą įkalbėjo sudėti žmonės iš G+’o. Nutariau kad dėsiu Ubuntu. Šiek tiek esu jau instaliavęs aš linux’ų į kompiuterius: tai buvo Baltix’as, su katruo man susitarti nepavyko, nes vienu atveju nepalaikė vieno tokio laptopo grafikos, o antru atveju kažką pridirbau su juo taip, kad sugadinau visą boot-sector’ių ir gavau nuo žmonos daug velnių, kad daug žaidimų tokiu būdu ištryniau.
Šį kartą ištrinti kažką nebuvo rizikos, tai kol vaikai miegojo sudėjau Ubuntu 10.04, nes tai LTS (Long Term Support) ir stabili išdirbta versija ir… Suinstaliavau, o tinklas neveikia. Trūkinėja rupkė. Prigalvojau visokių baisybių: kad kompas negeras, kad kompas su mano maršrutizatoriumi nesusitaria, kad draiverius reikia perinstaliuoti (o kaip Linuxe tai padaryti neturiu nei menkiausio supratimo)… Tada ėmiau ir sudėjau 11.10 versiją, nes tokią siūlė atsisiųsti pats Ubuntu.com. Ten tos pačios bėdos. Bet G+’as yra labai geras dalykas, nes kai ten paklausiau ką daryt – gavau atsakymą. Pradžioj pagalvojau, kad eisiu dabar copy/paste į terminalą padarysiu, bet tada (paakintas tų pačių G+ gerų žmonių) pastebėjau, kad viršuje parašyta: UPDATE: Stock kernel driver is fixed in Ubuntu 12.04 Precise Pangoling. Current kernel is 3.2.0-17-generic and everything has been working for quite some time.
Grįžusi žmona rado, kad:
visur betvarkė,
per teliką baby tv,
vaikai daugmaž patenkinti ir
tėvas visas pavargęs, alkanas ir su išvarvėjusiom akim…
P.S. O šeštadienį vyko “Kaziukas”… O apie “Kaziuką” youtubėj tokį filmuką žiūrėjau:
…
______________________________
1-Iš žmonos sužinojau tos firmos pavadinimo kilmę. Pasirodo įmonė pavadinta dvejybinės buhalterinės apskaitos sistemos paskelbėjo, žymaus XV a. italų mokslininko Luca Pacioli (Lukos Pačiolio) vardu.
O mokosi, nes nutarėme, kad jai reikia tų žinių, o jai dar tai ir įdomu (tai vėlgi parodo kokie mes skirtingi)
2-aviuką neseniai pirkau iš kažkokio ūkininko (tiksliau pusę aviuko):
Aviukas triračiu važiavo, ir sustojo pailsėti, tai išsidrėbė ant vazonų laikyklės. Rauginti agurkai atėję į svečius liko nesupratę.
3-Mamos kompiuteris, kurį ji naudoja šiuo metu skaipams pagrinde yra ~7 metų senumo ir vos pasivelka, genda po truputį, o detalių jau nebėra. Tad pasišoviau mamai padėti nusipirkti kompą. Čia didelis dėkui buvusiam kursiokui, katras padėjo kompą surinkti, jį ištestavo net ir atsiuntė man savo vadybininką, katras atvežė tą daiktą iki pat durų.
Su darbu susiję įstatymai man leidžia vieną darbo dieną per mėnesį paversti išeigine. Tai va, vakar tokia viena ir buvo. “Bet tai kaip daug padarysiu per tą dieną” – galvojau prieš jai ateinant.
Bet taip nieko ir nepadariau:
Neišvežiau seno kompo su dideliu monitoriumi į tam skirtą konteinerį (užima vietą spintoj)
Neišėjau pasivaikščioti su vaikais
Nepažiūrėjau įdomaus filmo
Neišsilyginau marškinių
Bet vistiek pavargau. Visą dieną mažinom betvarkę1. Porą kartų užsnūdau ir iškepiau krepų2:
Keturis kiaušinius išplakiau su trupučiu druskos ir trupučiu cukraus
įpyliau ~2/3 stiklinės pašildyto pieno su sviestu
įdėjau miltų tiek, kad tešla taptų tirštoka ir gabaliukai išsimaišytų
įpyliau dar ~2 stiklines pašildyto pieno su sviestu, kad tešla gautųsi skysta – tokia, kokia tinkama krepams.
Iškepiau krepus:
Visiškai atsitiktinai gavosi gan įdomus raštas... Priminė man vieną skulptūrą Oslo oro uoste.
įdaras buvo padarytas iš varškės sutrintos blenderiu su grietinėle, o į ten dar buvo įdėta rūkytos/sūdytos lašišos
Suvyniotus krepus kepėm svieste/grietinėlėje:
Sviestas sviestuotas su grietinėle
Nutariau, kad pradėsiu kaip kad Buržujus su savo penktadieniniais internetais, taip aš su savo penktadieninėmis schemomis. Jei pavyks kas savaitę sugalvosiu po naują vizualinę informaciją jums pateikti. O jei ne tai ne. 😉
Taigi jūsų dėmesiui mano žmonos įprastos dienos schema:
Piešta ant languoto popieriaus, tad skanavimas būtų bjaurus, o norėjosi perkelti tokią, kokia ant popieriaus.
Kas įdomu kad G+’e Gabija eGoiste irgi papaišė schemą:
Gabijos eGoistės schema
O kas dar įdomiau, tai tas ratukas man labai primena kai ką… Ogi va ką:
Man truputį primena Gabijos ir mano žmonos schemų principą
Arba atvirkščiai – tie žmonės, kurie kūrė tų tablečių pakuotę gerai išmano moterų mąstymą…
Primenu, jog čia jau paišiau savo paprastos darbo dienos schemą, kurią galima sugretinti su žmonos:
Paspaudus didinasi ir paskui skrūlinasi jei reikia…
Tai tiek schemų šiam penktadieniui. O jei Buržujus bus įdėjęs savo penktadienius, tai eikite ten žiūrėtisties.
Neseniai svečiavausi pas gimines Norvegijoje. Giminės ten gyvena ir dirba (su
pertraukomis) jau nuo 2004 metų.
Nerašysiu apie tai kaip sekėsi svečiuotis, o apie tai ką sužinojau apie Norvegiją tikriausiai jau emigranto akimis.
Švogeris užsiima statybomis. Vidaus/išorės apdailomis. Pradžioje dirbo pas kažkokį norvegą firmelėje, kuri parūpindavo jam objektus už tam tikrą mokestį, vėliau jis ėmė pats jų ieškoti, dabar vėl galvoja grįžti prie senojo modelio.
Pradžioje mes labai daug ir sunkiai dirbome, tada mus Dievulis apdovanojo nafta.
Tai citata iš pokalbio su tuo pačiu švogeriu. Anot jo taip galvoja norvegai.
Skulptūra Oslo oro uoste
Ir iš tiesų Norvegai galvoja labai kitaip nei pvz lietuviai. Turiu omenyje viešuosius sprendimus, tokius kaip mokestinė aplinka, aplinkos priežiūra, paslaugos ir kt. Vienas įdomesnių pavyzdžių iš mokestinės aplinkos, tai automobilių registracija ir mokesčiai: yra keleto tipų numeriai. Vieni iš jų “žali”:
Norvegiški žali numeriai
Šiais automobiliais galima vežti vieną arba du žmones. Jie skirti verslui. Jų mokesčiai mažesni nei automobilių skirtų asmeniniam naudojimui, kurie turi “baltus” numerius:
Esminis skirtumas nuo Lietuvos (kiek man sakė, pats netikrinau), tai jog pas mus verslui naudojami automobiliai turi daugiau visokių apmokestinimų, nei skirti asmeniniam. Įdomu, kaip geriau…
Тęsiant automobilių temą, ten yra mokami ir nemokami keliai. Nemokami, tai tie, kurie jau seniai nutiesti, o mokami – šviežiai. Mokamus kelius įrenginėja privačios kompanijos, žinoma valstybė subsidijuoja kažkurią dalį (gal pusę…), o visą kitą kompanijos arba iš savo lėšų arba iš paskolų. Vėliau, pagal sutartį su valstybe yra nustatomas tam tikras mokestis už tą kelią, už kurį kiekvienas važiuojantis privalo susimokėti. Kiek teko važiuoti, tai važiavome 30 kronų kainuojančiu keliu. Žinoma, tikslą gali pasiekti ir nemokamais keliais, tik jais važiuoti reikia kiek lėčiau, nes jie labiau vingiuoti ir labiau “per aplinkui”. Kiek supratau, privačios kompanijos analizuoja kur kokį kelią galėtų nutiesti ir kiek jais važinėtų žmonės, t.y. kaip greitai atsipirktų ir kokį pelną duotų – pagal tai pasiskaičiuoja, sudaro sutartį su valstybe ir pirmyn. Nors tikriausiai viskas daug sudėtingiau, bet principas, turėtų būti toks.
Kainos. Skirtumai didžiuliai alkoholiui ir rūkalams. Nors tai ne naujiena. Man naujiena buvo ta, kad sauskelnių kainų skirtumas yra daugiau nei dvigubas! Norvegijoje, tokios sauskelnės:
Pampers „Premium care“
Kainuoja ~10 litų, kai Lietuvoje jos kainuoja ~24 litus. Panašu jog tai yra dalis “šeimos politikos”. Žodžiu ne viskas ten brangiau, nors sakoma, kad tai “pati brangiausia šalis”.
Gyvenome ne mieste. Kažkur visiškoje periferijoje kalnų slėnyje, kažkur va čia. Nuomojamas namelis, kurio pirmame aukšte gyvena savininko tėvas, o mes antrame. Namas pagrinde apšildomas elektra. Elektros kaina yra ~1NOK už 1KWH. Kaina elektros skiriasi priklausomai nuo to ar daug sniego žiemą iškrito į kalnus ar ne 😉 Anot švogerio, ten visur veikia mažesnės ar didesnės hidroelektrinės ant įvairių upių tekančių iš kalnų – daugiau sniego, daugiau vandens, mažiau už elektrą mokėt. Spėju todėl, kad tada mažiau reikia kitokiu būdu elektros gaminti. Čia antai vaizdas pro namelio langą, kuriame matosi fone kalnai, ir einantis tėvukas iš pirmo aukšto:
Dėl temperatūrų kaitos švogeriui neužsivedė automobilis, tačiau taisytis jį norėjo jis pats, prašyti pagalbos iš norvego, sakė, negalima. Negalima, nes norvegai labai gerbia privatumą – negalima belstis pas juos, jei reikalas nemirtinas. Jeigu ateina ir pats pasisiūlo, pamatęs kad vargsta, tada gerai – tada tinka.
Geriamas vanduo nekainuoja. Kainuoja tik jo perdavimas iki vartotojų. Geriamo vandens norvegai turi apsčiai.
Anot švogerio, kuris sakė, jog anot tėvuko, kuris gyveno pirmame aukšte, tik senieji norvegai atsimena laikus, kai neturėjo kartais nei ko pavalgyti. Dabar jie viskuo aptekę. “Europos amerikiečiai” – vėlgi mano švogerio mintis. Visi ima paskolas, paskolos duodamos lengvai. Yra bankroto įstatymas, leidžiantis be didesnių pasekmių (valstybė apmoka visas skolas) vieną kartą bankrutuoti. Aišku, paskui 9 metus negali imti nei paskolų, nei verslo pradėti. Tokių turbūt ten nedaug.
Bomžų nėra. “Bomžai” širdyje gyvena geriau nei mano švogeris, t.y. darbo emigrantas. Bet šita tiesa apie skandinavus lyg ir žinoma…
Žodžiu, man norvegiškas ūkiškumas padarė šiokį tokį įspūdį. Daug ką galėtumėm daryti kaip jie. Iš kitos pusės gerai kad daug ko kito nedarome taip kaip jie.
