Balsavimo dilema

Informacijos perdavimo procese visada dalyvauja trys dalykai:

• Informacijos šaltinis
• Perdavimo kanalas
• Informacijos gavėjas.

Balsuojant  ir informacijos šaltinis, ir gavėjas yra žmonės[1]: vienas jų sako kitam, ką jis palaiko ir už ką balsuoja, o kitas tai užregistruoja ir patvirtina, tada balsuotojas supranta, kad jo perduota informacija sėkmingai pasiekė adresatą. Informacijos perdavimo kanalo terpė čia gali būti oras ar šviesa (tai yra garsas arba tekstas). Balsuotojas, gavęs patvirtinimą iš  balso gavėjo, įsitikina, kad jo perduota informacija pasiekė adresatą ir buvo nepakeista[2].

Balsavimo slaptumui užtikrinti būtina, kad informacijos gavėjas nežinotų, kas yra informacijos šaltinis[3], todėl reikia atskirti šiuos du asmenis. Tuo pačiu svarbu laiduoti, kad per tą filtrą praeitų tik informacija apie balsuotojo sprendimą (o ne apie balsuotoją) ir informacijos niekas tame kanale nepakeistų ar kitaip neiškraipytų. Tam mums reikalingi tretieji asmenys, stebintys ir valdantys perdavimo kanalą.

Turime dilemą: tam, kad užtikrintume informacijos autentiškumą, svarbu ją „surišti“ su informacijos šaltiniu, o norėdami garantuoti balsavimo slaptumą, turime atskirti informacijos šaltinį nuo informacijos:

(Galima pasididinti paspaudę čia galite dilemą redaguoti ir išsaugoti ją kita nuoroda)

Daugiau apie problemų debesis ieškokite www.toc.lt ir Verslo Akademijoje.

Tad jeigu šiame problemų debesyje viskas yra teisinga, tai didžiausias rūpestis ir darbas yra užtikrinti „E“, t.y. turi būti „labai“ objektyvi trečioji šalis, kuri laiduotų informacijos atitiktį reikalavimams „B” bei „C“.

Kaip galėtumėm užtikrinti „E“, t.y. turėti kuo objektyvesnę trečiąją šalį?

Galiojanti mūsų balsavimo sistema

Visi balsavę žinome: gauname rinkėjo pažymėjimą (arba negauname) rinkimų dieną (arba išankstinio balsavimo laikotarpiu) einame prie balsadėžės, parodome asmens dokumentą, gauname iš komisijos biuletenį, einame į kabiną, užpildome biuletenį, išeiname iš kabinos, metame biuletenį į urną – pilietinė pareiga atlikta.

 

Tretieji asmenys tai tie žmonės, kurie dalina biuletenius rinkėjams, kurie atidaro urnas, kurie suskaičiuoja balsus, kurie perduoda informaciją apie juos į VRK. Pati VRK taip pat yra trečiasis asmuo, paskelbiantis rezultatus. Būna, kad tie tretieji asmenys išneša biuletenius iš rinkimų apylinkių, kad specialiai gadina biuletenius, blogai suskaičiuoja ir panašiai.

O dar būna ir „karuselės“, kai žmonės išsineša biuletenius, atneša balsų pirkėjui, kuris pažymi, ką reikia, tada kitas įmeta jį į balsadėžę, o tuo pačiu atneša naują tuščią, kurį vėl pirkėjas pildo ir duoda kitam žmogui.

Dar būna, kad piliečiai yra paliepiami balsuoti už kokį nors kandidatą grasinant susidorojimais, taip pat reikalaujama atnešti įrodymą, jog balsuota „teisingai“[4].

Žodžiu, netobula sistema. Patys matome, kokie skandalai po pastarųjų rinkimų. Keliose apygardose rinkimai pripažinti negaliojančiais, keliose balsai perskaičiuojami. Bet viena šioje sistemoje nekinta – visur dalyvauja žmonės.

Balsavimo sistema naudojant šiuolaikines informacines technologijas

Jau aptarėme kas yra informacijos šaltinis ir informacijos gavėjas balsavimo atveju. Tai žmonės.

Informacinės technologijos yra taip pat tie patys trys elementai: informacijos šaltinis, perdavimo kanalas ir informacijos gavėjas, tik informacijos perdavimo kanale tų „trijų dalykų“ gali būti daug ir tai ne žmonės.

Pavyzdžiui, informacija apie žodį „TAIP“, gavėją iš siuntėjo galėtų pasiekti tokiu keliu:

Tas žmogeliukas prie kompiuterio yra nykštukas, kuris gyvena kompiuteryje<[5], ir jis:

• Pamato, kad parašėte „TAIP“;
• Tuoj pat praneša kitam nykštukui, kad šis paimtų žodį „TAIP“ ir nuneštų jį į saugyklą;
• Trečias nykštukas iš saugyklos paėmęs tą „TAIP“ nuveža į logistikos centrą, dar vadinamą „internetais“.
• Logistikos centre labai daug nykštukų ir jie tampo savo krovinius nepavargdami.
• Jūsų „TAIP“ galų gale patenka į jūsų draugo kompiuterį, kuriam siuntėte tą žodį – tiksliau, į jo kompiuterio saugyklą,
• Iš jūsų draugo kompiuterio saugyklos nykštukai krovinį perduoda vienas kitam ir paskutinysis prilipdo „TAIP“ prie ekrano.

Jūsų draugas, taip pat gali tokią pačią informaciją atsiųsti per savo nykštukus jūsų nykštukams, kurie prilipdo ją jūsų ekrane. O piktasis trolis prisijungęs prie logistikos centro irgi ten kažką daro, bet mes jaučiamės saugūs už savo ugniasienių ir antivirusų.

Baisokas išėjo paveiksliukas. Iš tiesų tai viskas yra kiek gražiau ir kartu baisiau – priklausomai nuo to kur žiūrėsit[6]. Kai tiek daug informacijos šaltinių, perdavimo kanalų ir gavėjų, visus juos kontroliuoti pasidaro ypatingai sunku.

Informacija, kuria jūs daugiausiai naudojatės kompiuteryje yra suskaitmeninta. Visos informacinės technologijos paremtos skaitmeninio signalo tai yra suskaitmenintos informacijos apdorojimu. Skaitmeninta informacija, tai informacija paversta skaitmeniniu kodu arba „nuliukais-vienetukais“.

Mūsų šiuolaikinės informacinės technologijos, pažvelgus pakankamai giliai, paremtos dvejetainiu kodu, jame yra tik du simboliai: „0“ ir „1“. Pavyzdžiui „žodis“ gali būti užrašytas „nuliukais-vienetukais“: 1001111001101111011001000110100101110011[7]. Šis žodis, matome, yra daug ilgesnis už lotyniškos abėcėlės raidėmis užrašytą, bet informacija mūsų šiandieniniuose kompiuteriuose (taip pat kitokiuose daiktuose, kurie dirba su skaitmeninta informacija) yra apdorojama ir perduodama tokiais greičiais, kad mūsų analoginiai receptoriai (akys, ausys ir pan.) net nevirptelėtų.

Suskaitmenintas „žodis“ yra 40 bitų[8] dydžio arba 0,04 kilobito, arba 0,00004 megabito, o jeigu jūsų kompiuteris sugeba perduoti ir įrašyti informaciją kokių 100 megabitų per sekundę greičiu (na, maniškis su SSD disku tai gali – ką tik pažiūrėjau), tai jis per tą vieną sekundę gali 2 500 000 kartų perduoti žodį „žodis“.

Viena „Haris Poteris. Išminties akmuo“ knyga „sveria“ ~143,95 KB (e-knyga), o tai reiškia, kad per 1 sekundę kompiuteris jums gali perduoti apie 694 tokio dydžio knygas. Ir tas 694 knygas jūsų kompiuteris per tą pačią sekundę gali perkelti iš vienos disko vietos į kitą, irba gali perkelti jas į kompiuterį jūsų draugui (na, užtruktų gal ilgiau nei sekundę – gal kokias 1,007 sekundės)[9].

Plika akimi nepamatysite, ką daro jūsų kompiuteris ir niekaip nesuprasite, kas jame vyksta. Tai padaryti galima tik naudojant įvairius interpretatorius-dekoderius, kurie sugeba informaciją iškoduoti ir pateikti mums suprantama forma (dažniausiai ekrane arba garsiakalbyje).

Interpretatorių–dekoderių kiekio informacijos perdavimo ir apdorojimo greičiai reikšmingai (nagrinėjamame kontekste) neriboja, tad informacijos perdavimo kanale jų darbo jūs savo receptoriais negalėsite niekaip pamatyti ar užfiksuoti. Tam specialistai telkiasi pagalbon įrankius, kuriuos jie manosi visiškai valdą, t.y. susiprogramuoja kažką ir iš įvairių požymių bei kitų loginių operacijų pagalba išsiaiškina, ar mato šaltinį, ar tik eilinį interpretatorių, kuris emuliuoja šaltinį.

Dabar ir tokie dalykai kaip virtualūs kompiuteriai yra norma. Tai yra kompiuteriai kompiuteriuose: dirbdamas su virtualiu kompiuteriu niekaip negalėsite patikrinti, ar jis yra virtualus ar ne, jei koks nors administratorius, sukonfigūravęs tą virtualią mašiną, nuspręs jums to nerodyti. O tas administratorius nesupras, kad pats dirba virtualioje mašinoje, jei yra dar kitas administratorius, kuris padarė virtualų kompiuterį, kuriame dirba pirmasis administratorius. Na, nebent tie administratoriai susitiks serverinėje ir prisijungs tiesiai prie kompiuterio kokia nors standartizuota sąsaja, kuri gali būti suprogramuota kokio nors administratoriaus, kuris…

Kita skaitmeninio signalo ar informacijos savybė yra ta, kad jie gali būti kopijuojami visiškai nepakeičiant originalo. Ne taip kaip analoginis signalas – ten gyva galybė visokių triukšmų ir kitokių virpėjimų. Kopijuoti analoginį signalą ar informaciją galima tik su tam tikru tikslumu ir niekada idealiai[10]. Pavyzdžiui jūsų uždėtas „X“ balsavimo biuletenyje yra toks unikalus, kad niekas daugiau, net jūs pats, lygiai tokio paties kiek besistengsite nupiešti nebegalėsite. Žinoma, jeigu nusistatysite pakankamai griežtus tikrinimo kriterijus.

Skaitmeninėje informacijoje tokių patikrinimo kriterijų nėra, yra tik „1“ arba „0“ ir viskas. O tai reiškia, jog dirbant su skaitmenine informacija neįmanoma atsekti, kas nuo ko ir kur buvo nukopijuota, t.y. neįmanoma atgalinė proceso analizė[11].

Jeigu į e-balsavimo sistemą įdiegtumėm papildomus stebėjimo mechanizmus, kurie būtų tie patys IT sprendimai, mes turėtumėm vieną sistemą ir dar vieną meta-sistemą, kurią paveikti yra lygiai taip pat sunku arba lengva, kaip ir pirmąją. Kaip ir visas kitas, kiek jų vienų ant kitų bekrautumėm.

O čia jau visai baisus paveiksliukas:

Kompiuterį arba kitą šiuolaikinę sistemą, kuri apdoroja informaciją, galėtumėm sulyginti net su tokia filosofine koncepcija kaip Šriodingerio katė. Nežinosime, ar katė mūsų kompiuteryje gyva ar mirusi, t.y. ji tuo pačiu metu bus ir gyva, ir mirusi, mūsų balsas bus ir „TAIP“ ir „NE“ vienu metu:

 

 

Tik Šriodingerio katės atveju jos gyvybė priklauso nuo radioaktyvaus elemento, o balsavimo atveju rezultatasi priklausys nuo to, kas gali paspausti mygtuką, sudaužantį nuodų buteliuką.

Mišri sistema

IT pagalba gali būti pasitelkiama kopijuojant užpildytus biuletenius ir atliekant skaičiavimą, atsietą nuo rankinio. Galbūt tokie mišrūs sprendimai dar labiau išsunktų nesąžiningų žmonių išteklius ir jų poveikis rezultatams būtų mažesnis.

Bet galimybės keisti e–balsavimo rezultatus lieka tos pačios. Galbūt galima būtų e-balsavimo rezultatus laikyti tik patariamaisiais, bet matom, kas yra patariamasis referendumas – reikalingas tarsi šuniui penkta koja.

Išvados

Kad ir kokia netobula yra klasikinė rinkimų sistema, ji vistiek tobulesnė už bet kokią elektroninio balsavimo sistemą (vertinant kontrolės galimybes), nes joje bent jau yra ką perskaičiuoti,  interpretatorių (trečiųjų šalių) kiekis yra patikrinamas, informacija yra koduojama ir perduodama taip, kad žmogaus jutimais jos perdavimą įmanoma užregistruoti, o tai reiškia, kad bet kuris žmogus gali stebėti procesą ir jį analizuoti.

Mišrioje sistemoje IT sprendimai būtų tik pagalba klasikinei – papildoma kontrolė, papildomas trečiųjų asmenų galimos įtakos ribojimas. Bet tokios sistemos efektyvumas yra labai abejotinas –  įdiegti prireiks daug pastangų, o nauda miglota. Kuo daugiau kontrolės mechanizmų, kuo sudėtingesnė sistema – tuo daugiau galimybių ją paveikti.

DUK

Ar e-balsavimas patogesnis, nes galima balsuoti namuose?
E-balsavimas leidžia žmonėms balsuoti namuose. Bet namuose dabar balsuoja senyvi žmonės, kurie negali nueiti iki apylinkių. Aš, tiesą sakant, nežinau, ar yra žmonių, balsuojančių neteisingai, jei pas juos ateina surinkti balsų į namus.

Ar e-balsavimas patogesnis, ir emigrantams nereiks ieškoti atstovybių?
Didžiausia problema, kurią išspręstų e-balsavimas, tai emigrantų, esančių toli nuo Lietuvos atstovybių, pilietinės valios reiškimas. Bet tikrai pilietiški ir susirūpinę Lietuvos piliečiai žino, kad rinkimai būna kas 4 metus, balsavimo diena žinoma iš anksto (o be to įmanomas išankstinis balsavimas). O jeigu žmogui ne visai įdomu kas vyksta Lietuvoje, tai…

„Prieš atsirandant elektroninei bankininkystei irgi buvo skeptikų…“
Taip. Ir prieš atsirandant automobiliams irgi buvo skeptikų. Bet kaip tai susiję su e-balsavimu? Ta „e“ raidė ir viskas. Kiti reikalavimai yra visiškai skirtingi.

„Ar partijos galės siųsti savo stebėtojus stebėti balsavimų skaičiavimo?“
Taip. Tik jie stebės, kaip ūžia vėsintuvai ir mirga lemputės, o ekrane galės žiūrėti jų mėgstamą filmą – bent jau laikas bus praleistas naudingai.

Daugiau DUK’o http://www.balsavimas.lt

Nuorodos

Diskusija Gplus tinkle
http://www.balsavimas.lt/
FaceBook puslapis „Internetiniam Balsavimui NE“
Dilemų sprendėjas
kiskis.eu
http://isaldainis.com/

____________________

[1]– O jei tai pasikeis, tai tada mus valdys mašinos.

[2]– Kas tas balso gavėjas? Čia galima būtų parašyti ir„gavėjai“, nes jų yra keli: kandidatas, tarpininkai (pavyzdžiui, VRK) pats balso „siuntėjas“ ir kiti balsuotojai. Žodžiu visi kandidatai, ir visi balsuotojai, ir visi tarpininkai…

[3]– Informacijos gavėjas dar turi būti tikras, kad balsuoja žmogus, o ne koks nors ateivis ar katės, ar mašinos, bet turi nežinoti, kuris tiksliai žmogus.

[4]– Tiems žmonėms patarčiau pažymėti „teisingą“ kandidatą, nufotografuoti, o paskui ant biuletenio nupiešti mėgstamą animacinio serialo herojų prieš metant į urną…

[5]– Tiems, kas nežino, paaiškinu: kompiuteryje gyvena daug mažų nykštukų, kuriuos veisia silicio slėnyje, tie nykštukai minta elektra ir nešioja informacijos bitus savo iXad planšetėse, arba kaip pavaizduotame paveiksliuke: savo iXad kompiuteriuose, kuriuose taip pat gyvena nykštukai, kurie nešioja informaciją savo…

[6]– O internete galima žiūrėti į daug kur. Pavyzdžiui į Wikipedia, į kačiukus, į ministrų blogus, į Pipediją, į Delfi ar į kokią nors Internetų kloaką, kur vien tik visokios baisybės ir šlykštynės.

[7]– Visai smagu kartais tiesiog sugalvoti „ką norėčiau padaryti“ ir tai surasti Internete jau padarytą. Na, pavyzdžiui, rašydamas šį straipsnį sugalvojau, jog būtų gerai jums parodyti kaip žmonių kalba užrašytas „žodis” gali būti užkoduojamas dvejetainėje sistemoje. Tereikėjo paieškoti kažko panašaus į „transform letters into machine code“ ir radau šį visai puikų daiktą.

[8]– Štai ką Wikipedia rašo apie bitą.

[9]– Čia jeigu gyvenate Lietuvoje, tai tikėtina, kad taip ir būtų, nes Lietuvoje 100 Mb/s greitaveika jau niekas nebesigiria.

[10]– Pavyzdžiui šiuolaikiniai televizoriai moka rodyti „High Resolution“ filmus, kur ant žmogaus veido matosi kiekvienas plaukelis ar spuogelis, bet priėjus prie ekrano ir prikišus veidą prie pat ekrano – matome mirgančius taškelius.

[11]– Skaitmeninės informacijos autentiškumui užtikrinti yra kuriami įvairūs matematiniai modeliai, pavyzdžiui, e-parašai ir panašiai. Originale užfiksuojama data yra anksčiausia. Bet visi šie modeliai turi vieną didelį trūkumą – jie yra atsiejami nuo žmogaus. Pavyzdžiui, jūsų e-parašo raktas yra sertifikato išdavimo įmonės saugykloje, kurias šios įmonės saugo po 9 užraktais (taip jos sako). Tas parašas, o tiksliau, jūs pats sau nebe priklausote, ir jumis naudotis ta įmonė galėtų su jumis nepasitarusi. O be to bet kokį matematinį modelį galima išspręsti pasitelkus ta pačia matematika. Sprendimas tik laiko klausimas (tiesa, gan rimtas – nesikeičiant turimoms sąlygoms (pvz. naudojant patį galingiausią žmonijai dabar žinomą super-kompiuterį), kai kurių modelių sprendimas užimtų daugybę metų, bet niekas nėra užtikrintas, kad sąlygos nepasikeis, o jei pasikeis, tai niekas nebus užtikrintas, kad matematinio modelio autoriai suspės jį patobulinti, kol kokie nors negeri žmonės suspės sprendimu pasinaudoti).