Ilgai svarsčiau nuo ko pradėti. Svarsčiau ar apskritai pradėti? Ar verta viešai bei atvirai pasakoti apie save ir taip apsinuoginti prieš jus visus? Skubu nuraminti (ar nuliūdinti) – mano nuogos plaukuotai spuoguotos subinės čia nepamatysit. Vėlgi, daug gražesnių ir įvairių formų bei dydžių subinių yra kitur.

Skausmas, stresas ir ryšys

 

Stovėjau anądien parduotuvėje eilėje su savo būsimais pietumis krepšyje. Priekyje per kokius 5 žmones stovėjo moteris su vežimėliu. Vežimėlyje esantis pyplys buvo kažkuo ypatingai nepatenkintas ir, žinoma, savo visą nepasitenkinimą išreiškė kraupiu klyksmu. Mane išpylė “šaltas” prakaitas, pulsas padažnėjo ėmė skirtis adrenalinas, širdin smelkėsi žiaurus nerimas. Aš visiškai aiškiai supratau, jog tai svetimas vaikas, jog motina geriau žino ką daryti su savo vaiku, bet tos mintys tik “praslysdavo” paviršiumi ir didesnės įtakos tai sumišusiai savijautai nepadarė. Kasininkė, kaip tyčia, buvo pasitaikiusi lėtesnė ir to kūdikio klyksmo teko klausytis ilgiau negu norėjosi.

Visas tas jausmas, patirtas eilėje atklydo iš tų, surūdijusiu peiliu išdraskytų įrėžių atmintyje, kurie atsirado su pirmuoju mano sūnaus karščiavimu. Aš sąmoningai tų kelių dienų net nebe atsimenu. Taigi ir prisiminimai kyla iš tų žaizdų atmintyje, po panašių dirgiklių, kuriuos patyriau eilėje. Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau visokiom bio-filosofinėm temom apie stresą ir meilę ir ryšį, kurį sukuria stresas. Ir frazė, jog gimdyme skausmas reikalingas įgauna kitokią prasmę. Žinoma, gimdė žmona… Bet jos ir ryšys matyt stipresnis.

Mano ryšys pasireiškia naujais sąlyginiais refleksais: visada pasupu maistą prekių vežimėlyje (turbūt tam, kad maisto produktams būtų mažesnis stresas, juos perkėlus iš lentynų į vežimą)… Ramiai, nesvyruodamas stovėti nebemoku, net valgydamas niūniuoju “lietuva brangi” arba “aaaa puuupa”. Su draugu, kuriam dukra gimė beveik tą pačią dieną, kaip ir man, kalbame ne apie žvejybą, žaidimus, alų – tiesą sakant mūsų pokalbių ištraukas galima dėti tiesiai į supermamas.

Šūdai ir myžalai

 

Visai neseniai išeidinėjau iš buto ruošdamasis kažkur važiuoti. Tuo pačiu metu iš savo buto išeidinėjo ir mano kaimynas. Laiptinėje sklido kažkokio kepinio malonus kvapas (iš kažkurio kito kaimyno buto). Kaimynas užvedė “small-talk’ą”:

– Ar čia jūs kažką kepate? Taip skaniai kvepia…

– Nee… Ne pas mus. Pas mus dabar smirda šūdais ir myžalais. – Atsakiau

– Kodėl? – Nustebo kaimynas kiek kitokiu tonu. Matyt ėmė jau galvoti, kad aš jį įžeidinėju.

– Pas mus šis kvapas dominuoja. Ypatingai prie durų, kur kelioms minutėms, prieš išnešant į konteinerį, padedame šiukšlių maišą su vaiko sauskelnėmis.

– Aaa… Aišku… Naudinga informacija. – Atsakė.

Matyt išgąsdinau. Kaimynas jaunas, neseniai tik užmatėme, kad pas jį į svečius mergina viena nuolatinė lankosi.

Taigi… Šūdai smirda šūdais. Kol buvo dar tik naujagimis, kol mito motinos pienu šūdas buvo beveik bekvapis ar bent jau silpnesnio kvapo. Dabar kai jaunas organizmas turi daugiau fermentų/enzimų/bakterijų kvapas intensyvesnis. Aš nesu toks, kad man mėšlo ar šūdo kvapas keltų didžiulį pasibjaurėjimą, nuo kurio turėčiau bėgti žiaugčiodamas. Nesiraukydamas valau katės vėmalus, mėžiau kaime mėšlą taipogi. Nieko ten baisaus. Bet pastovėjusių sauskelnių kvapas šiukšlių dėžėje yra kur kas stipriau… Tenka ir pažiaugčioti. Panašiai buvo kartą, kai mūsų ilgaplaukė katė skysčiau pašikusi apsišiko savo šlaunis (ten tokie poilgiai plaukai). Tas šūdas ten sudžiūvo, o katė toks gyvūnas, kur mėgsta glaustytis, užlipti ant krūtinės gulinčiam. Nutariau išplauti tą guzą. Katę – į vonią. Katei stresas. Dušas, vanduo… Smaaaarvė… Tokios smarvės, žinot, nebuvau dar jautęs. Na o vaiko pastovėjusios sauskelnės taip stipriai gal ir nesmirda, bet lygis panašus.

Tiesa, anksčiau, kai matydavau brolį ar kitus draugus, kurie turi vaikų iš anksčiau jau, nuimant prišiktas sauskelnes ir plaunant kūdikį ar valant drėgnom servetėlėm, galvodavau, kad vargas… kad sunku. Na, bet realybė kitokia – nei vargas, nei sunku… Na nebent pirmais kartais.

Darbas ir laisvalaikis

Važiuodamas liftu iki buto aš atsirišu batus, nusiimu kaklaraištį/švarką. Nes tam nebus laiko namie. Atsidaręs duris dažnai randu žmoną su vaiku stovinčią. Batus nusimetu, švarką ir kaklaraištį numetu ant vežimėlio prieškambaryje. Vaikas, kaip pereinamasis prizas, atitenka man.

Vis dažniau atsimenu tą mėnesį Anglijoje, kur vienas pats praleisdavau daug laiko. Dabar vienas galiu pabūti nuo ~22:30. Tos kelios minutės būna labai brangios, nes jas vagiu iš savo miego.

Matyt todėl darbdaviui dabar skiriu mažiau savo laiko. Tiesa, filmų nežiūriu, nes turbūt užmigčiau. Skaitau tinklaraščius. Rašau tinklaraštį. Domiuosi semiotika. Nors bendrai ne, nesidomiu – skaitau ką Rokiškis apie tai rašo. Skaitau apie astrofiziką, bandau suprasti kas tai yra trolinimas ir kaip tai daro geriausi (kol kas tai tik tokią pačią temą naudoju, sakau gal įkvėps?), svarstau kiek Lietuvoje dar yra sveiko proto, svarstau kokius filmus pažiūrėsiu (kada nors), įvairiausių įdomybių internetuose žiūrau, dar žiūriu tekstinę televiziją, žvengiu iš kawenskų bajerių, stebiu kaip stato namą, dar truputį lyg ir politika domiuosi, pavartau gražias fotkes, žiūriu kaip pilietiškai trolinama, tikrinu kur yra geroji žurnalistikos ateitis… Turbūt dėl miego trūkumo man vis vaidenasi, kad kažkur kažką praleidau ir tikrinu naujausius popo įrašus kas keletą minučių. Tada mane išpila šaltas prakaitas ir apima sąžinės graužatis. Tai va, o paskui dar arbatos atsigeri, dar porą emeilų parašai ten šen ir va jau beveik penkios, o eidamas link mašinos vis pasižadu, kad rytoj jau gal daugiau padirbėsiu…

Atlygis

 

Kažkokios įdomios rūšies endorfinų gaunu kas kartą kai paimu sūnų į glėbį grįžęs iš darbo, kai jis savo pirštukus man kiša į burną, ausis, į nosį (kartais tiesa bando į ją ir įkasti, o gal paskandinti savo seilėse?), peša plaukus, spiegia į ausį…

Mane kažkas išderino, pagadino: tomis retomis naktimis, kai tenka nakvoti ne namie, kai sūnų prižiūri kuri nors močiutė, kai reikėtų mėgautis tomis laisvomis minutėmis aš vis svarstau ar sūneliui nieko netrūksta, kaip jis ten be manęs vaduojasi? Ar labai liūdi… Jaučiu visa tai baigsis, kai prasidės tie sunkieji laikai, kai iš tiesų bus prastai (visi draugai taip sako), kai paaugs.

Na, o nuotraukoje gėlės, nes vaikai tai juk gyvenimo gėlės…