Būna, kad retkarčiais liekame vieni namie. Tai prasimanome visokių pramogų.
O užtai kad panaudojau Rocky filmo eye of the tiger, tai video įdėjau į Vimeo, o slaptažodis yra tas daiktas, kuris nukrenta ant žemės, kai būna šalta (mažosiomis raidėmis)*:
*- tas daiktas iš “s” raidės ir turi 7 raides, o gale irgi “s”… Ir vienaskaita…
ATN:
Čia yra puikus paaiškinimas apie tai, jog negalima vertikaliai filmuoti (ačiū Cronusui už parodymą):
Bet aš šitam filmavimui turiu krūvą pasiteisinimų. Bet kam jie įdomūs? Užtai šitas su lėlėm gerulis.
Mano abudu sūnūs motinos pienu buvo maitinami iki 9 mėnesių. Taip gavosi visai natūraliai – vaikams nebeužteko motinos pieno, reikėjo primaitinti, o tada apskritai perėjome prie normalaus maisto. Nepritempė iki vienerių metų, o Pasaulio sveikatos organizacija sako kad reikia bent 2 metus maitinti. Nesigilinau labai kuom jie grindžia tokį ilgą laiką, bet man tai atrodo itin sunki užduotis motinai, juoba kad ir to pieno kokybė bei reikšmė ne tokia didelė, kai vaiko virškinimo sistema jau veikianti ir kai jau gali pasisavinti naudingąsias medžiagas iš sudėtingesnio maisto, kai jau moka gamintis antikūnius pats.
Kitas požiūris – psichologinis. Išties galima teigti, jog noras ilgiau žindyti nei vieneri metai yra labiau motinos sprendimas, nei kūdikio poreikiai. Sprendimas gali būti paremtas įvairiais faktoriais: neramus vaikas, nurimstantis tik žįsdamas krūtį, o čiulptuko neįsiūlant (mums beje, nei vienam sūnui nepavyko įsiūlyti jokio čiulptuko), kitos psichologinės motinos sąlygos (nesakau “problemos”, nes poreikis meilei ir artumui nebūtinai yra blogai).
Trečias požiūris – estetinis. Kai kurie žmonės sako, jog nuogos krūtys, arba kūdikio žindymas krūtimi juos trikdo. Bet juk buvo laikai ir žmonės, kuriuos trikdydavo moterys su kelnėmis ir net turinčios teisę balsuoti! Pasirodo Niujorke yra atskiras įstatymas leidžiantis moteriai vaikščioti topless arba nuoga iki pusės (nuo viršaus, nuo galvos), taip kaip tą gali daryti vyrai, jei tik tai ne kokia nors komercija (įdomu kodėl):
Estetinio požiūrį paplėtojant dar galima surasti ir galimai seksualinę potekstę (sveikas, Froidai[1]). Žinant, jog pvz. Jungtinėje Karalystėje galioja precedentinė teisė ir ten šiuo metu vyksta Olimpiada, galima būtų pafantazuoti, jog sportininkai matydami maitinančias moteris nebegalės pilnavertiškai sportuoti, todėl viešai krūtimi maitinančios moterys gali pakenkti jų rezultatams, tad viešai maitinti krūtimi olimpiados metu būtų draudžiama. Kur gi ne: visos ligos dėl nervų arba iš meilės (žinoma, jeigu jūsų vaistininkas arba gydytojas nepasakė kitaip).
O čia puikieji “Little Britain” ir “Harvey Pinher wants bitty now” (kas nemokat angliškai pakentėkit iki 1’20”):
Manau, kad toks vaizdas sutrikdytų ne vieną olimpinių rekordų siekiantį sportininką…
__________________________
[1] – Žmonės sako arba rašo “Sveikas Froidai”, kai nori pasirodyti protingi ir papasakoti ką nors “nepatogaus” susijusio su seksu
Čia foninė kosminė spinduliuotė iš http://www.konstanta.lt/. Tai toks daiktas už kurio mes negalime nieko daugiau matyti, nes tada visata buvo neskaidri (eikit pas konstantą paskaityti apie tai kas tai yra, o tai yra žiūrėjimas į praeitį, kurį aš panaudojau iliustruoti žiūrėjimui į ateitį, kas yra kardinaliai priešinga, nors domintis astrofizika ir laiko samprata tie prieštaravimai kažkaip mažėja)
Dabar man 33 ir jau galiu įsivaizduoti, koks galėčiau būti 50’ies ar vyresnis (čia, žinoma, jei šiemet neužpuls pasaulio Majų pasaulio pabaiga, na arba kitais metais ar dar kitais).
Tik dabar daugiau galvoju ne kaip man seksis ir koks aš būsiu 50’ies, o kokie bus mano sūnūs po ~20 metų. Gal būt čia kiek vyresnių tėvų (vyresnėlis gimė, kai mums buvo 30) specifika. Nors nebuvau jaunu tėvu ir nežinau ką reiškia auginti vaikus studijuojant arba metus mokslus ir dirbant kokį nors nekvalifikuotą darbą. Gal ir jie mąsto, kokie bus jų vaikai ir kaip jiems seksis po ~20 metų. Ar aplanko jus, jaunieji tėveliai, tokios mintys?
Būna tėvų, kad pasakoja: “jūs tai čia šiltnamio sąlygomis augate! Man va 5 km per sniegą į mokyklą teko bristi! Liepdavo eiti šieną grėbti ar mėšlą vežti – ir eidavome, be ginčų. Į šokius tik jeigu nepervargęs po lauko darbų”, o jau miesto kartos vyresnieji matyt pasakoja kitokias savo vaikystės/jaunystės nuoskaudas. O dar būna, kad sako, jog neturėjome to ano (televizoriaus, kompiuterio ar kamuolio ar dar ko nors) ir išgyvenome! Ir nieko! Ir gerai! Ir dar piktai porina, kad “mūsų laikais tokių nesąmonių nebūdavo, tai apsieisi ir tu”.
Štai kaip auginami vaikai šiltnamio sąlygomis
Vienas dalykas, kai taip sako vien dėl to, kad neturi pinigų, o kitas dalykas – principas. Juk kvaila dabar būtų kokiam 17’mečiui vaikui nepirkti kompiuterio vien dėl to, kad ir pats jo vaikystėje neturėjęs – nes juk tėvams buvo gerai ir be jo! Arba reikalauti iš savo atžalos valstybiniame darželyje gerti tą bjaurų virintą šiltą pieną su plėvele ant viršaus, nuo kurios ir jūs žiaukčiodavote. Dar baisiau: negi tikrai norite auklėti taip savo vaiką, kaip auklėjo jus? Ar tikrai norite savo vaikystės nuoskaudas perkelti ant savo atžalos? Ar tikrai norite, jog suaugęs jūsų atžala keiktų nenusisekusį gyvenimą ir keiktų sėkmingą kaimyno vaiką?
Aš – ne. Aš noriu savo vaikus auklėti ir užauginti daug geresniais už save. Aš noriu, kad jie mane pralenktų kaip galima anksčiau, o kol lenkia, dar sukaupęs paskutines jėgas stumtelėčiau juos į nugarą.
Užbėgant už akių: suprantu ir žinau, kad norai ir realybė ne visada gaunasi tapatūs ir žmogaus tapimas sėkmingu nebūtinai turi koreliuoti su mokamu darželiu lankytu vaikystėje. Bet aš darysiu viską, kad prielaidos sėkmei, kiek priklauso nuo manęs, būtų sukurtos. Čia tikrai yra ką veikti: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių: kaip neišlepinti vaiko? Kaip nežlugdyti jo? Kaip neprikurti jam visokių nereikalingų neurozių, kai negalvodamas jam siunčiu prieštaringas žinutes? Kaip jį paruošti galimoms bendraamžių patyčioms? Kaip sukurti adekvačią savivertę? Kaip ugdyti darbštumą ir kūrybiškumą tuo pačiu metu? Kaip nepersistengti? Kaip kažko nepraleisti?
Nieko nėra blogiau, kaip nežinomybė, kai net neaišku nuo ko pradėti arba už kur užsikabinti. Todėl pamėginsiu dabar įsivaizduoti savo ir savo vaikų ateitį – tai gali tapti tarsi griaučiai ant kurių galėsiu kabinti smulkesnius sprendimus, atitinkančius situaciją, kai informacijos turėsiu jau daugiau.
Mano vaiko ateitis
0-2 metai. Vaikai auga namie. Apsupti bent jau vieno iš tėvų nuolatiniu ir kito kasdieniniu rūpesčiu ir meile.
2-7 metai. Vaiką vedu į darželį, kuriuo pilnai pasitikiu, kur dirba pakankamai motyvuoti profesionalai, naudojantys pažangią metodologiją, kurią supranta, kurią sugeba keisti kintant sąlygoms, kuri padeda ugdyti vaiką visapusiškai:
Vaikui turi būti padedama suprasti kas jis toks, kas yra aplinka ir kaip jis su ja sąveikauja.
Vaikas turi išmokti bendrauti su kitais žmonėmis, jausti jų nuotaiką, reikalui esant atsiprašyti ar užjausti, dalintis su draugais žaislais.
Vaikas turi išmokti valdyti savo kūną, jį lavinti.
Vaikui reikia parodyti kas yra logika, kaip ji veikia ir kaip jis ją gali panaudoti savo naudai
Vaikui reikia parodyti kas yra muzika, būtų gerai, kad išmoktų jausti taktą, pats dainuotų ar šoktų.
Vaikui paaiškinti kaip reikia reikšti mintis ir kalbėti taip, kad tai padėtų jam pačiam mąstyti ir perduoti savo mintis kitiems.
Namie džiaugiuosi sūnų pasiekimais, nešaukiu ant jų dėl smulkmenų, neaiškinu jiems nuolat koks aš pavargęs ir kad atstotų. Aiškiai rodau ribas ir laikausi jų pats be jokių išlygų. Hm… Čia gaunasi daugiau savęs paraginimas taip daryti, nes ne visada pavyksta šių principų laikytis.
7-11 metai. Pradinė mokykla. Pirma pradžia savarankiškam mokymuisi ir užsienio kalbai. Noriu kad mokykloje dirbtų savo srities profesionalai, kuriems darbas ne vien tik pašaukimas, o ir motyvacija tobulėti bei siekti tikslų.
11-18 metai. Vidurinė mokykla arba gimnazija. Mokymasis turi būti pareiga, bet ne kančia. Mokykla nebūtinai turi būti prestižinė, kurioje vaikai spaudžiami pasiekti maksimumą. Atostogų metu nuo kokios 9 klasės mano vaikas galėtų dirbti paprastą, bet apmokamą darbą, kurio aplinka man yra skaidri ir suprantama. Mokyti mano sūnus turėtų taip, kad būtų ugdomas jų kūrybiškumas, o ne vadovėlių kalimas, kad visko ką naujo išmoksta jis galėtų pabandyti pritaikyti, kad susidūręs su iššūkiais ieškotų sprendimo, kad pajustų džiaugsmą iš to, jog sunkiai dirbęs galų gale gavo rezultatą ir suprastų, jog jis savo pastangomis jį pasiekė ir kiek jam tai kainavo, bei jaustųsi pilnai atsakingas už šių rezultatų pasiekimą.
Labai tikiuosi, kad tokių paveiksliukų nebus, kai mano vaikai eis į mokyklą. Kad niekam nė nešaus į galvą ko nors panašaus paišyti, nes mokykla ir baimė bus netapatinami.
18-21. Aš pats, o ir mano tėvai neturėjo jokių kitų planų, kaip kad mane leisti į kokią nors aukštąją mokyklą ar universitetą. O ir dabar galvodamas apie savo vaikus – nesugalvoju jiems nieko kito kaip aukštoji mokykla ar universitetas. Čia aš taip galvoju, o kaip ten bus, tai paaiškės vėliau.
Tačiau noriu, kad ateities Lietuvoje būtų mano sūnums sulaukus 18 metų būtų lygiai tokios pačios galimybės siekti aukštojo mokslo, kaip pažangiose Vakarų Europos šalyse ar JAV. Kai kurie dalykai Lietuvoje turi būti vieni geriausių arba geriausi pasaulyje, net lyginant ir su prestižiniais universitetais (pvz. kokia nors taikomoji fizika lazeriams ar biotechnologiniai mokslai ir panašiai).
Noriu, kad Lietuvoje dirbti, baigus mokslus, būtų prestižinis dalykas. Kad koks nors darbas užsienyje būtų tik praktika, kurios patirtį mano sūnūs panaudotų dirbdami jau Lietuvoje.
Noriu ir dirbsiu tam, kad Lietuvoje žmonės ugdytų savo gerąsias savybes, kurių mes turime daug, taip pat noriu, kad iš mūsų valstybės valdymo būtų išgyvendintas marazmas, mura, kad sprendimai būtų priimami kaip medžiotojų (tikslas -> sąlygos -> priemonės -> rezultatas), o ne kaip aukų (grėsmė -> reakcija ->pasekmės). Kad galų gale žmonės suprastų, jog ilgalaikiai tikslai yra svarbesni už trumpalaikius, kad priimdami sprendimus vadovautųsi sveiku protu.
Kartais susidaro įspūdis, jog pas mus sprendimų priėmėjai tik šitaip galvojaČia paveiksliuko grafinis atvaizdavimas. Akivaizdu, kad kad pašalinus "didelius kiekius" irba "sunkiai virškinamus derinius" taip pat galėtumėm pasiekti malonius pojūčius be pilvo skausmų.
Tai štai, apsibrėžiau tikslą, o dabar belieka tik jo siekti. Ir dabar, kai galvoju kas bus po 20 metų nebejaučiu to kiek bjauraus nerimo jausmo, jog viskas tada bus neaišku ir nesuprantama, tarsi už kokios foninės kosminės spinduliuotės ribų, už kurių pasislėpę Dievai lemia mūsų likimą.
Bičiulis pakvietė mane į tokį forumą. Nutariau sudalyvauti, nes man tai įdomu. Įdomu, nes auginu du sūnus, kuriems noriu suteikti visas galimybes arba gal tiksliau, suteikti galimybes neprarasti galimybių. Mums su žmona tai labai svarbu, štai ir korteles padarėme, štai galvodamas apie vaikų kūrybiškumą prisiminiau savo vidurinės mokyklos nuoskaudas.
Taip šviesu ir gražu, entuziastinga ir šaunu!
Beveik visa pirmoji forumo diena (tik joje dalyvavau) buvo tarsi didžiulė pozityvumo bomba mano sąmonėje sprogusi spalvinga “Skittles” vaivorykšte! Forumo labai netgi negadino standartinės “Powerpointinės” prezentacijos, nuo kurių, mano žiniomis kitiems žmonėms automatiškai, neslepiant konvulsijų, ima vystytis breivikizmo sindromas.
Na, išties, jei jau kalbame apie kūrybiškumą, net jei esame labai rimti dėdės, tai galėtumėm jau kažkaip pasistengti ir kūrybiškiau pažvelgti į prezentacijų darymą.
Važiuodamas į forumą tikėjausi tokių panelių mokytojų sąskrydžio ir kalbų aukštomis materijomis apie susvetimėjusį žmogų, krentantį vaikų raštingumą bei nesandarius mokyklų langus. Buvo. Buvo to šiek tiek. Vienas jų: kai „švietimo plėtotės centro“ atstovėms baigus savo pranešimą apie humanizmą Lietuvos švietime nepriklausomybės aušroje (~1989-2000), išstojo vienas iš mokytojų iš auditorijos ir paklausė: “kodėl krenta vaikų raštingumas?”. Į klausimą buvo atsakyta, jog mokytojai turėtų geriau dirbti, tam kad keltų vaikų raštingumą.
Toks atsakymas buvo nepriimtinas – pasigirdo papiktintas šnaresys ir net piktoki riksmai: „čia ne mes turime keisti požiūrį, o jūsų požiūris yra pasenęs, vis mes ir mes kalti dėl visko!“.
Buvo besimezgąs puikus konfliktas, tačiau forumo moderatorius habil. dr. Gintautas Mažeikis nutraukė ugnį, paliepęs nuoskaudas išsiaiškinti asmeniškai.
Tai buvo išimtinis įvykis ir giriu mokytojus, kad susivaldė, kad vis dėlto yra tie žmonės, kurie turi rodyti gerą pavyzdį ir nepasiduoti viešai emocijoms šūkaujant piktas replikas, kaip kokio nors Lietuvos teisėsauga nepatenkintų nesankcionuoto mitingo dalyviams. Aš suprantu, ten tikrai yra dalykų susijusių su sistemos ydomis ir panašiai, bet mokytojai turėtų būti tie žmonės, kurie supranta kas yra sprendimų priėmėjai, supranta, kaip yra veiksmingiausia įtakoti tuos priėmėjus ir kada.
Dr. Gintauto Mažeikio kalboje išgirdau keletą žodžių, kurį kritikuoja gerb. glum. pasikėl. dr. Andrius Užkalnis (IMHO minėtasis prelegentas turi tokį HO): Holivudas yra blogis, lietuviai nieko nekurią, o tik aptarnaują Holivudą, tauta yra nususinama iki dykynės, baisios didžiosios korporacijos kuria sraigtelius, dusina kūrybingumą, industrializacija yra antipodas kūrybiškumui ir pan.
Bet gerbiu habilituotą daktarą užtai, kad jis bent jau nekviečia naikinti tos blogio sėklos, nepradėti tiesinti dalgių ir išeiti į gatves, neatmesti, o tiesiog kritikuoti. Nuolat kritikuoti.
Žodžiu viskas yra gerai! Dalgius keičiame į žoliapjoves ir kombainus, pasisocializuojame socialiniuose tinkluose prie to baisaus kompiuterio – viskas ok. Galima. Tik kritikuokime, tobulėkime. Valio! Tik ta kritika galėtų būti ir įvairiapusiškesnė, t.y. nukreipta visomis linkmėmis, o ne tik į “blogą Holivudą” ir piktas didžiąsias korporacijas.
Nususinta Lietuva! (Na štai, pagaliau ir pas mane bloge atsirado šis paveiksliukas)
Buvo labai įdomu išgirsti ir suprasti kaip “Švietimo plėtotės centre” (nežinau ar jis taip vadinosi ir gūdžiais 1989 metais) kūrė švietimo koncepciją, kokiomis temomis diskutuota.
Pavyzdžiui buvo diskutuojama ar mokyti daugiau dailės istorijos ar daugiau leisti vaikams patiems piešti (ar kažkaip panašiai). Pasakojo kaip buvo nelengva susidoroti su iškilusiomis užduotimis, kai “ant galvos užgriuvo demokratija”.
Vargšės mokytojos galvą drasko rausvos ir rusvos kiaulės.
Supratau, jog vidurinėje mokiausi būtent tuo laikotarpiu, kai niekas negalėjo apsispręsti ką daryti, kaip daryti1. Mūsų karta buvo savotiški eksperimentiniai triušiai.
Pranešime buvo minimos tik įvairios humanitarinės idėjos ir kryptys, bet nieko nebuvo paminėta apie vadybą ar ekonomiką – pasirodo jie tiesiog neturėjo su kuo tartis. Nežinojo į ką kreiptis, visiškai nenutuokė ką daryti ir apie šias disciplinas diskusijos atsirado tik kokiais 1998 metais. Man tai paaiškino daugelį dalykų.
Retorika buvo tokia liūdna ir melancholiška, tokia net ilgesinga, kad net regis ašarą beveik išspaudžiau, kaip pagailo man mūsų… Na taip, rašiau “pozityvumo bomba, sprogusi “Skittles” vaivorykšte”, tai taip, bendra visos dienos nuotaika buvo tokia, bet buvo ir šis melancholiškas momentas, taip maloniai kuriantis tautinį bendrumo įspūdį, kurį dar sodrino rodomo melancholiškos rudų ir tamsių atspalvių iliustracijos “powerpointe”.
Paskui išstojo Prezidentės patarėja, kuri ten kažką pasakė apie britų tarybą ir, kad “Prezidentė yra nekartą sakiusi” kažką…
O tada atėjo eilė svečiams britams, kurių prezentacijos davė tą pozityvų toną, kuris suteikė vaivorykštės spalvas visai dienai.
Dr. Guy Claxton pasakojo apie vaikų kūrybiškumo ugdymą, kodėl tai svarbu ir kaip tai daryti4. Šio daktaro požiūris man priminė Eliyahu M. Goldratt’o pasakytus žodžius, kuriuos retkarčiais pakartoja jo bažnyčios kunigai commonsensavičiai: „visi žmonės iš prigimties yra geri“. Tad nėra blogų ar visiškai negabių vaikų, jiems tik reikia suteikti šansą patiems surasti išeitį, patiems surasti atsakymą ir leisti džiaugtis pasiektais rezultatais.
“Joy of struggle” (malonumas intensyviai stengtis), tai citata pildanti naująją paradigmą: vaikui reikia duoti atsakomybę pačiam surasti atsakymus, nes tik nesėkmės ir susierzinimas skatina kūrybą. Taigi, visi žmonės, o ir vaikai iš prigimties yra geri ir mokytojo darbas nėra priversti vaikus dirbti, bei mokytis, jo pareiga yra nukreipti ir patarti.
Pasirodo Rusijoje yra tokia mokyklų programa vadinama “Golden key school” pradėta dar 1989 metais L. S. Vygotsky’io ar tai jo dukros… Tai toje mokykloje jos direktorius yra vadinamas fantazijos valdovu ir mokoma ten mums įprastų dalykų tik kuriant įvairias gyvenimiškas situacijas, iš kurių išeitis, arba kurių analizei pasitelkiami mums įprasti dalykai. Na, pavyzdžiui fizikos pamokoje apie inerciją yra inscenizuojamas teismo procesas, kuriame advokatai ir prokurorai bando įrodyti ar inercija yra gera ar bloga. Inscenizuojama nusikaltimo vieta, kurios apžiūrai ir sprendimams naudojami kiti dalykai kaip logika, biologija ir pan.
Kūryba tai viskas: ir vyšnaitė ir pyragas.
O kodėl mes mokomės? Tam, kad galėtumėm gautas žinias panaudoti. O kas yra kūryba? Žinių praktinis panaudojimas. Sakyčiau tokia gan “TOC’iška” problemos interpretacija ir problemų sprendimų paieška. Tai atrodo taip elegantiškai ir savaime teisinga, nes akivaizdu; “self explanatory” (save paaiškinantis) – kaip išsireiškė tas pats daktaras Guy Claxton’as: “Creativity is not a cherry on a cake. Creativity is a cake!” (Kūrybiškumas, tai ne vyšnaitė ant pyrago. Kūrybiškumas ir yra pats pyragas.).
Tačiau yra ir neigiama kūrybiškumo pusė, nes galima kurti ir blogus dalykus: paminėjo bankininkus ir jų kūrybiškumą gviešiantis pinigų, kas tikriausiai įtakojo šią paskutinę finansinę krizę; Napalmas – dar vienas kūrybos rezultatas.
Tad siūloma akcentuoti ir tai ką verta kurti, padėti suprasti, jog destrukcija neturėtų būti kūrybos siekiamybė (aha, papasakokit gotams ir emo). Čia šiek tiek tenka papildyti ir kūrybos vertinimo matavimus: kūryba tai ne šiaip laimė, o laimė ir pasitenkinimas gautais rezultatais, pasitenkinimas, jog po sunkaus darbo gaunama nauda ir džiaugsmas.
Kitas gi britas pasakojo, kaip tai praktiškai veikia vienoje iš Kauno mokyklų.
Berods literatūros pamokoje vaikams jų mokytojas pasiūlė pirmiausiai nieko nerašyti, nieko daug negalvoti o tiesiog klausyti – atsigulti ant kilimo klasėje ir klausyti mokyklos garsų. Tada nusivedė į traukinių stotį ir klausytis ten girdimų garsų, kuriuos paprašė užrašyti į bloknotus. Vėliau parduotuvės garsų ir pan3.
Kaip ten ta istorija baigėsi nepamenu, bet esmė yra tokia: vaikai mokomi interpretuoti garsus raidėmis, jie mokomi žvelgti į viską analitiškai ir naudojantis tomis patirtimis kažką kurti.
Dar ir kitos mokyklos už auditorijos ribų rengė pristatymus apie tai kaip vykdė savo kūrybiškumo praktikas – akys visų švytėjo, visi buvo be galo nustebinti gautais rezultatais.
Teko pakalbėti su nedidelio miestelio gimnazijos mokytojomis, kurios pasakojo, jog atmosfera pas juos gimnazijoje ne kokia: vaikų tėvai nepersistengia perteikti išsilavinimo naudos ir reikšmės savo vaikams, kurie vis dar turi tą požiūrį, jog mokomasi ne sau, o mokytojams ir tėvams. T.y. jog mokydamiesi jie daro pasaugą ne sau.
Kaip supratau didžiausia bėda tame, kad yra daug vaikų, kurie vis antrame/trečiame Maslovo piramidės laiptelyje, jog informacinė aplinka yra ydinga, skleidžianti negatyvumą. Iš kitos pusės kova dėl krepšelių, lokalūs “kunigaiščiai” (mokyklų direktoriai) su savo ambicijomis2.
O kai paklausiau ką davė tos kūrybiškumo sesijos (jos buvo atstovės vienos iš gimnazijų, kurioje buvo vykdomas tas eksperimentas), tai sakė, jog tai labai geras dalykas ir kad tai turėtų “išgelbėti sielas”.
Lietuvos švietimo ministras Gintaras Steponavičius kartu su savo patarėju Albertu Lakštausku pasirodo palaiko šias iniciatyvas ir aš tuo džiaugiuosi. Šviečia man jie dabar kaip vasarinė vaivorykštė, net nežiūrint į tai, kad įvairūs žmonės, o ir gerbiami blogeriai, sako, kad pastarasis daug ką daro negerai.
Esu dabar kiek ramesnis dėl savo vaikų ateities. Stebėsiu “mokyklų rinką” ir aiškinsiuosi kurioje iš jų diegami arba įdiegti kūrybiškumo ugdymo principai ir tik į tokią mokyklą leisiu saviškius mokytis. O jūs? Ar leistumėte savo vaikus į tokią mokyklą?
P.S. Visiškai netikėtai dar neprasidėjus forumui sutikau savo vieną iš klasės auklėtojų (teko laimė turėti jų keletą) Rasą Naujalienę – jums linkėjimai iš mano blogo! Dėl tų nuotraukų iš klasės šventimo kažkokia ten proga buvusiame jūsų kol. sode tai prie progos susitikt reiks.
___________
1– Tų visų diskusijų rezultatas – ugdymo koncepcija, kurią pavadino “Tautinė mokykla“
2– Dar viena sritis, kur suteikiamas postas, nieko apie tai neišmanančiam (arba minimaliai išmanančiam) asmeniui. Alytuje yra viena vidurinė mokykla, kurios direktorius yra (ar gal jau buvo) ne mokytojas pagal išsilavinimą (jei neklystu) – tai bene pati yra (o gal jau tik buvo) ūkiškiausia ir geriausia mokykla visame mieste.
3– Pasakodamas britas rodė powerpointines skaidres su nuotraukomis iš tos pamokos. Vienoje iš jų, vaikams beklaidžiojant po miestą ieškant garsų buvo įsimaišęs ir Kauno meras. Pasirodo jis pamatė tuos vaikus ir taip impulsyviai paprašė su jais nusifotografuoti – žiū bando “piarintis” kaip ir jo kolega Vilniuje, tik jam gaunasi kiek keistai…
4– Pasakojo apie neaiškią neapibrėžtą ateitį, kuriai surasti konkrečiai taikomus ugdymo ir mokymo metodus neįmanoma – kūryba vienintelė išeitis. Čia prisiminiau Aurelijaus Katkevičiaus ir kitų autorių VK perskaitytus kelis straipsnelius apie paradigmos poslinkį.
Commonsense.lt tinklaraštį ėmiau skaityti tada, kai pradėjau domėtis lietuviškais blogais. Lietuviškais blogais ėmiau domėtis ne taip jau ir seniai (gal prieš 3 metus). Galvojau kodėl gi taip vėlai susidomėjau tokiu dalyku? Į galvą atėjo tik keletas minčių: kalta aplinka (niekas iš tų, su kuriais artimai bendravau nesidomėjo lietuviška blogosfera ar panašia saviraiška), užteko veiklos ir be blogų skaitymo (kompiuteriniai žaidimai, pramogos su žmona ar draugais ir pan.). Taigi, šis tas pasikeitė: ėmiau aktyviau bendrauti su draugais, kurie domisi ir užkrėtė blogais, prasidėjo šeimyniškesnis gyvenimas (nu… vaikai…).
Aha, šios dvi priežastys yra pagrindinės, dėl kurių ėmiau domėtis ką žmonės internete rašo. Ai, dar viena kiek šalutinė priežastis: mūsų butų savininkų bendrijoje buvo bardakas (kol kas ir dabar nėra ideali tvarka, bet jau kur kas geriau) ir manęs paprašė sukurti “puslapį” bendrijai. Tai aš ir sukūriau. Paklausinėjau, dar pamenu, friendų kokią platformą jie man pasiūlytų (wordpress’as tai tapo). Ach, štai, dar viena priežastis: aktyvus dalyvavimas socialiniame tinkle (tada vienintelis, kurį žinojau buvo FB). Į FB irgi atėjau gan vėlai, nes niekinau tą daiktą, laikiau tai tuštybe, nes mačiau Farm Wille.
Ilgoka įžanga gavosi… Na, žodžiu Commonsense.lt yra keletas itin protingų ir veiklių žmonių, kurie sugeba priversti mąstyti, parodyti tai kas paviršiuje (tai, ko daug kas nemato) ir tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios juos skaičiau skaitau ir manau, kad skaitysiu. Tai va, Commonsense.lt autoriai tikriausiai dažniausiai dirba pagal TOC, tai tokia teorija, kuri užkrečia ir įtraukia tartum sekta (išties požymių panašių yra, nes dažnai klausia: “kiek pardavei?”, “Kur babkės?”, organizuoja visokius susitikimus)… Buvau jau keliuose jų susirinkimuose (bene dviejuose – vienas iš jų buvo jų gimtadienio šventimas, o kitas, visai neseniai, organizuotas seminaras). Nuogai nusirenginėti ir žudyti nekaltų gyvūnų nereikėjo. Reikėjo klausyti ir suprasti. Nieko panašaus nesu matęs ar girdėjęs: universalūs mąstymo metodai ir įrankiai tais metodais naudotis. Vien ta frazė yra kažkokia mistinė: “mąstymo metodai” arba “mąstymo įrankiai”… Kas per nesąmonė?! Ir iš tiesų tai šiek tiek netgi pasąmonė: į paviršių ištraukiama informacija naudojantis universaliomis sakinių struktūromis, laikantis mąstymo disciplinos. Aha, mąstymo disciplinos. Net nežinau kaip tai paaiškinti… Gal kaip “Kas? Kur? Kada?” žaidimas – turi mąstyti disciplinuotai, tam, kad komanda rastų teisingą atsakymą. Maždaug taip.
Taigi, šio penktadienio schema bus konfliktų debesys! Tai yra tas dalykas, su kuriuo susipažinau tame pačiame commonsense.lt, o seminare man aiškino, kaip tuos debesis kurti ir kaip ieškoti problemos/konflikto sprendimo. Susipažinimui galite rasti medžiagos VersloAkademija.lt portale. O aš paišysiu debesis man aktualia tema:
Ką daryti žinom. Bet kaip daryti? Kiekvienam tikriausiai savo...
Vaikui užsiožiavus ir reikalaujant daryti nepageidaujamą veiką, būtina parodyti vaikui, kad šios veikos nevykdymas jums yra labai svarbus, jam suprantamai išaiškinti neigiamos veikos pasekmes naudojant jam suprantamus vertinimo kriterijus.
Poilsis turi būti pilnavertis ir naudingas:
Soc. tinklai internete ne poilsis
gulėjimas ant grindų
bendravimas su draugais
Kita naudą nešanti veikla:
knygų skaitymas
veikla susijusi su profesinių žinių gilinimu
buitiniai darbai (lyginimai, skalbimai, plovimai, valymai, taisymai, remontai, valgio gamyba, parduotuvė)
Nebeprigalvoju daugiau principų.
Dabar didžiausias iššūkis visus šiuos principus turėti galvoje ir nepamiršti jais naudotis kas vakarą grįžus iš darbo į laukiančią ir mylinčią šeimą. Ir naudotis ja tikriausiai reikėtų nuosekliai iš viršaus į apačią. Ar kaip?
Vienas toks pats geriausias Lietuvos regbio treneris ir visokiausių įdomiausių istorijų pasakotojas visiems viename socialiniame tinkle (G+) pranešė, jog 2012 metų gegužės 5 dieną žais Lietuvos ir Kroatijos regbio komandos. Nutariau, jog būtinai reikia nuvažiuoti. Mačiau epizodiškai regbio varžybų per tv ir man visai patiko: azartiškos rungtynės su gan įdomiais vaizdais (ypač, kur vyrai stumdosi vienas kitam galvas beveik į klynus sukišę ir labai techniškai išnaudoja vienas kito jėgą, arba kur įmeta kamuolį iš užribio ir komandos draugai iškelia saviškius aukštyn ir pan.). Dar, pamenu, mano vienas dėdė sportavo šį sportą Kaune.
Taip jau išėjo, kad svečiavosi žmonos mama (žinau, galima ir vienu žodžiu parašyti), kuri, deja, bet turėjo šeštadienį ir išvykti (autobusas 15 val, o varžybos prasideda 13:30). Tad ėmėme krautis amuniciją:
vandens į buteliuką,
varškytės/jogurto,
vandens mineralinio,
sauskelnės,
palutė,
treningai (jei pataps šalta),
atsarginiai rūbai vyresnėliui (jei nepavyks pasisiot/pakakot kaip ir kur reikia),
drėgnos servetėlės,
termosas šilto vandens,
foto aparatas,
triratis (be šito, pastaruoju metu, vyresnysis nenori niekur eiti) ir vežimas.
Išsikrapštyti, žinoma, pavyko tik ~13 val. Kelioninis vežimukas (kuris gyvena bagažinėje), didelis vežimas ir triratis vos tilpo, bet tilpo į mano caravan’inę bagažinę (ačiū opeli, kad tavo omega tokia talpi). Miegantis jaunėlis (dar namie užmigo) buvo įkeltas į kėdutę gale, o vyresnysis jau moka užlipti pats į kėdutę, įtaisytą priekyje (nes jaunėliui gale dar reikia priežiūros ar net paėmimo ant rankų ilgesnėse kelionėse). Žmonos mamos tašės ir ji pati tilpo šalia jaunėlio (ačiū opeli dar kartą). Panašiomis situacijomis važiavimas automobiliu yra pats lengviausias ir paprasčiausias darbas, tad kiek pasiilsėjęs, jau Geležiniame Vilke už Seimo tunelio ir už Čiurlionio viaduko pastebėjau, įtartinai ilgą automobilių ir motociklų koloną, prasidėjusią iškarto už įvažiavimo į Pietarį. Teko staigiuoju būdu pakeisti planą (planavau sustoti prie Lakštingalos (vienas baisesnių dalykų Vilniuje)) ir sukti į tą Pietarį, o sustoti Konarskio gatvėje ties požemine perėja į Vingio parką. Perėjus tą perėją pastebėjome daugybę motociklų ir kitokių dviračių motorinio transporto priemonių važiuojančių Geležiniu Vilku. Tada jau kilo įtarimai, jog jie visi į Vingio parką.
Taigi, eidami siaurais nepagrindiniais parko takais kažkaip atsidūrėme toje vietoje kur tų motociklininkų buvo daugiausiai ir kurie važinėjo parko takais kaip su dviračiais. Vyresnėlio triračio valdymo svirtį (turi tokį featurą, kuriuo galiu valdyti triračio vairą, dėl ko vyresnėlis nelabai patenkintas ir dėl valdymo kovoja gan įnirtingai sukdamas būtinai į priešingą pusę, nei aš suku ir iš visų jėgų) teko imti dviem rankom ir šiek tiek pasiginčijant prasiveržti pro visą tą maišalynę. Vargšė žmonos mama su vežimu ir jaunėliu jame, sukaupusi drąsą ir jėgas taip pat stengėsi nuo mūsų neatsilikti.
Baisus šurmulynasGausi mišrainė baikeriųVažinėja belekur...Ir net su tokiu melžėjų siaubu atvažiavusių buvoDaugybė visokiausių mototarkų pristatinėta kur tik telpa
Dar prieš išvažiuodamas pažiūrėjau žemėlapyje kur tas stadionas yra – ir gerai padariau, nes ten dar nei karto nebuvęs radau pastarąjį gan lengvai ir greitai. Jei čia būtų kokios nors Laukinės žąsys, tai sakyčiau, kad logistika iki stadiono yra labai prasta – nėra kur su vežimu prasibrauti… Ar bent jau nesimato iš pirmo žvilgsnio… Žmonos mamą su jaunėliu palikau paprastame stadione, o į regbio stadioną nuėjome tik su vyresnėliu ir foto aparatu. Jau buvo gerokai po pusės antros, bet, kaip rėkė rėkautojai į mikrofoną, treneriai savo auklėtiniams dar sakė įkvepiančias kalbas, o jie tuo tarpu mums visiems pasakojantys baisiai įdomią kažkokią informaciją. Tad mes su Augustu patraukėme laikrodžio rodyklės kryptimi aplink stadioną.
Orkestras pasiruošęs himnams
Energinga ristele subėga mūsiškiaiEnerginga ristele subėga ir svečiai
Beeinant subėgo komandos į stadioną ir buvo sugiedoti Kroatijos ir Lietuvos himnai.
ATN:
Kažkaip naktį pražiopsojau šitą fotkę, kur kroatai gražiai apsikabinę gieda savo himnąČia lietuviai giedaArtūrai, atkreipk dėmesį: Stebėtojas pasiruošęs.
Priėjus dešinį (nuo pagrindinių tribūnų) stadiono šoną vyresnėlis užsimanė sysių. Tad teko pažymėti stadioną.
Vejos lyginimo aparatas.Pradedamasis įmetimas bene, jei neklystuVa, čia tas įdomus momentas, kai iškeliamas komandos narys, gaudantis išmetimą. Kiek suprantu metantysis turi mesti stačiu kampu šoninei linijai ir reguliuoja tik aukštį ir stiprumą metimoČia kaip matome, fiktyvus mūsiškių pakėlimas suklaidina svečius ir aukštai pralėkusį kamuolį pagauna antrasis užkėlimas jiems už nugarų. Pagavo, man regis, mūsiškiai.Jo, mūsiškiai pagavoTeisėjas kažką rodo visiemsČia ruošiasi grumtynėms dėl kamuolio. Šitas ar tai kitas grumtynes truputuką užfilmavau
Prasidėjo varžybos, ėmė rėkti sirgaliai, Augustas išsigando ir liepė būti nešamas, tad mano norai truputį pafilmuoti buvo stipriai apriboti ir laiku ir kokybe…
Apėjimą pabaigėme ~14 val. Grįžau pas žmonos mamą su jaunėliu, pamaitinom pastarąjį varške, kad nerėktų ir 14:20 teko išskubėti link automobilio.
Augustas apžiūrinėja teritoriją, žmonos mama maitina Bernardą, o aš ilsiuosi (čia prie to kito stadiono, kuris ne regbio bet šalia).
Jaunėlį teko stverti į nešionę, o vyresnėlį su šiokiais tokiais jo protestais grūsti į vežimą ir paspartinti žingsnį. Vyresnėlis po kelių metrų užmigo, o mus su žmonos mama užplūdo nujautimas, jog į autobusą (kuris išvažiuoja 15:00) nespėsime. Spartinome žingsnį. Vargšė žmonos mama jau net ėmė skųstis, jog širdį pykina… Prie automobilio buvome 14:47, prie stoties 14:55. Žmonos mama sėkmingai suspėjo į autobusą. O man net kiek sąžinė ėmė graužti, kad čia šitaip gavosi…
Įdomus tas regbis. Geras sportas. Sako mūsiškiai laimėjo, bet deja ne taip gerai, kaip norėjosi ir į sekantį etapą papuolė Švedai.
G+ socialiniame tinkle buvo šiokia tokia diskusija, kurios iniciatorius buvo Saulius B., kuris pateikė nuomonę apie tai, kad šitaip “kankinti” vaiką dar per anksti. Aš, žinoma, apie tai irgi turiu savo nuomonę, o tam, kad sužinočiau ką manote jūs – sukūriau apklausą ir nustačiau, kad ji užsidarytų pasiekus 150 balsų. Užsibrėžtas tikslas pasiektas, todėl nuorodos į ją nebeduodu.
Visiems labai nuoširdžiai dėkoju už jūsų atsakymus!
Apklausos klausimas buvo toks:
Ar 2 metų vaiką jau galima mokyti raidžių?
Pateikti atsakymų variantai:
Taip
Ne
Atiduokite vaikui vaikystę!
Tokio amžiaus vaikas jau turi mokėti skaičiuoti bent jau iki 10, kalbėti rišliais sakiniais ir užrašyti bent jau 15 raidžių.
Paskutinis ir priešpaskutinis variantai mano buvo sugalvoti pajuokavimui. Ir įsivaizduokite mano nustebimą, kai pamačiau štai tokius balsavimo rezultatus:
Tai yra ekrano nuotrauka, nes norint kitaip iš Polldady pasiimti rezultatus, reikia susimokėti. Kol kas dar nežinau ar man reikia jų mokamų paslaugų.
Sunku pasakyti ar čia norėjote pajuokauti ar rimtai taip galvojate. Tam atvejui jei rimtai, tai, manau, ši informacija jums pravers (paimta iš PBS Parents – pastaruoju metu ten dažnai užsuku, o čia apie tai kas yra PBS):
Kiekvieno vaiko vystymasis yra savitas ir kompleksinis. Tačiau seka ir žingsniai yra nuspėjami, t.y. ne visi vaikai vienodai pasiekia tam tikrus etapus vienu metu ar vienu būdu. Aplinka ir vaiko patirtys turi didžiulę reikšmę vaiko vystymuisi. Tai kas bus paaiškinta žemiau yra daugelio specialistų “pripažinti lūkesčiai” tam, kaip vidutinis vaikas turėtų vystytis ir ką daug-maž turėtų mokėti. Turėkite tai omenyje analizuodami šią informaciją ir bandydami pritaikyti ją savo vaikui.
Bendros 2-3 metų vaiko vystymosi tezės
Dvimečiai tyrinėdami pasaulį mėgaujasi savo potyriais, motorikos galimybėmis ir pojūčiais, labai domisi nepažįstamais objektais, įvykiais ir fenomenais. Gali išspręsti įvairias problemas bandymo-klaidų keliu ir gali daug kartų tai daryti kol galų gale išmoks vieną ar kitą dalyką. Tokio amžiaus vaikai mėgsta žaisdami apsimetinėti naudodami pažįstamus objektus ir situacijas, šitaip apdorodami savo dienos įspūdžius.
Nauji potyriai skatina vaiką uždavinėti “kodėl”, “kas” ir “kaip” klausimus. Einant antriems metams vaikas po truputį išmoksta konstruoti sudėtingesnius sakinius. Dvimetis jau gali žinoti šimtus žodžių, bet nepažįstamiems suaugusiems vis dar gali reikėti išversti jo žodžius, dėl nepilnai išsivysčiusių kalbos gabumų. Jie taip pat supranta paprastus nurodymus ir daug rutininėse situacijose naudojamų bendrų frazių.
Tokio amžiaus vaikas lieja pamatus skaitymo ir rašymo įgūdžiams. Jiems patinka, kai jiems skaitomos knygos, gali patys dažnai apsimesti, jog skaito, žiūrinėdami pažįstamas knygeles. Dvimetis jau gali dainuoti “A-B-C daineles”, bet dar nesupranta, kad raidžių pavadinimai atitinka specifinius grafinius vaizdinius. Dar tokio amžiaus vaikai mėgsta rašinėti įvairius ženklus ant bet kokių paviršių ir gali netgi pabandyti užrašyti savo pirmąją vardo raidę.
Žaidimais ir dienos rutina jie po truputį išmoksta svarbių matematinių įgūdžių. Vaikas jau gali panaudoti žaislą, kaip kažkokį kitą daiktą, gali atpažinti paternus (tendencijas, panašius dalykus – nežinau kaip vienu liet. žodžiu tai apibūdinti) ir laiko konceptus kaip “vakar” arba “rytoj”. Dvimečiai tik-tik pradeda suprasti loginius problemų sprendimų pagrindimus. Jie jau gali surūšiuoti figūras, išspręsti galvosūkius iš 8’ų ar mažiau dalių. Taip pat supranta sumą bei skirtumą su skaičiais “vienas” ir “du”.
Fiziškai dvimetis išbando įvairius būdus persikelti iš taško “A” į tašką “B”: eina, bėga, šliaužia, šokinėja, žingsniuoja, kopia, keuturiom, dviem, viena… Jie taip pat jau moka spirti kamuolį, pagauti paridentą kamuoliuką ar jį išmesti (bet ne visai tiksliai). Tokio amžiaus vaikai mėgsta žaidimus su pirštais (pvz. “tam davė, tam davė…”), minkyti plastiliną ar molį, daužyti ritmiškai instrumentus (pvz. mušamuosius). Jie jau moka atsidaryti duris, išsukti lemputes ar buteliukus, o taip pat naudotis virtuvės reikmenimis (šaukštu/šakute/lėkšte).
Dvimečiai išnaudoja savo motorikos įgūdžius tam kad ištyrinėtų menus. Jie gali išgauti garsus daužydami ką nors ar kratydami, gali mėgti šokti, dainuoti. Labiausiai jie mėgaujasi jutiminiais malonumais kurdami meną, bet ne darbo rezultatu.
Šio amžiaus vaikai mėgsta žaisti su kitais vaikais, bet papratai išlieka savarankiški. Iškilus konfliktams reikalingas suaugusiųjų įsikišimas ir blogo/gero elgesio paaiškinimas. Dvimečiai jau pradeda įvardinti jausmus, kuriuos jaučia ir mato kituose. Emocijas kontroliuoja dar sunkiai, todėl kai kurie nusivylimai gali iššaukti emocines krizes. Patogūs/švelnūs daiktai kaip antklodės ar pliušiniai žaislai padeda dvimečiams susidoroti su naujomis situacijomis ir stipriomis emocijomis.
Tikiuosi ši informacija jums buvo naudinga ir nepamirškite, kad jūsų vaikas yra jūsų, kad jis yra unikalus ir vienintelis toks ir nebūtinai jis turi daryti tai ką daro kaimynų ar draugų(-ių) vaikai. Ir net jeigu daro daugiau, nei draugų(-ių), tai neskubėkite girtis, jiems, nes šitaip galite juos kiek nuliūdinti ir kelti jiems stresą. Žinot, mažų vaikų tėvai patys yra maži vaikai…
Tai kodėl nesujungus šių dviejų dalykų į vieną puikų daiktą? Tai štai kaip mes tai sujungiame:
Imam du kiaušinius, pakelį grūdėtos varškės, bananų, miltų ir šlakelį vandens (kad lengviau valdomi blynai būtų):
Vandens, miltų, truputėlio druskos ir truputėlio cukraus nepasakiau darČia sumaišome kiaušinius, varškę, žiupsnelį druskos, truputį cukrausČia jau su miltais (4 kaupini sriubiniai šaukštai) ir truputėėėlis kepimo miltelių
Bananus pjaustyti prieš pat kepimą, kad nespėtų pajuoduot
Dedam blynus į įkaitintą keptuvę ir uždedame bananų griežinėlius:
Kuo daugiau bananų tuo geriau! Ir tik dėdamas šią foto supratau, jog čia galima "demerera" (ar kaip ten vadinasi) cukraus užbarstyt, kad būtų graži karamelinė plutelė...
Tada apkepame iš kitos pusės:
Pakept, kol bananai pasidengs pluteleNa, daug-maž tokia
Nu va tokia
Valgom:
Čia praplėšdamas blyną bandžiau parodyti lengvai tystančius varškės gabaliukus
O čia prakąsta - kad matytųsi tie šiek tiek tystantys varškės gabaliukai, kurie labai dera su paskrudusiu bananu. Nereikia nei uogienės.
Man atostogos nuo darbo. Taigi, turiu džiaugsmą visą parą džiaugtis šeima. Taip jau sutapo, kad jaunėliui (kol kas taip manome) nuo pirmadienio prasidėjo 3dienė karštinė. Vaikas liūdnas, karščiuojantis – gyvena tik ant rankų arba tėčiui ant pilvo (naktį). Tai iš principo tik todėl rašau apie kažkokį socialinį tinklą, kuris daugeliui jūsų visiškai neįdomus…
Tai kol aš taip turiningai atostogauju, retkarčiais (viena ranka spaudydamas užverstuką) užmetu akį į G+ socialinį tinklą. O ten šįryt žiū viskas ėmė taip ir pasikeitė! Aš, prispažinsiu, iš pradžių pažiūrėjau į tai labai pozityviai ir ėjau žiūrėti kas gero padaryta, bet deja teko nusivilti:
Anksčiau pagrindinis dalykas (postai ir info juose) buvo pagrindinis dalykas pagrindinėje vietoje aiškiai matomi. Dabar tai yra paslėpta tarp krūvos nepagrindinių dalykų išmėtytų storame, kol kas man nepatinkančiame rėme.
Anksčiau paspaudus ant permalinko posto – galėdavai skaityti postą išskėstą beveik per visą ekraną. Dabar tai yra susiaurinta ir man tai nepatinka.
Kiekvienas postas dabar yra uždarytas į tokius rėmus ir primena išmanaus telefono pokalbių programėles. Visur pilna visokių balionėlių.
Dabar galima notifikacijose pamatyti viską kur esu paminėtas ar buvau ką papliusinęs
Kairėje yra nuolat kybantis meniu, kuris gali būti pasiekiamas bet kur nuskrūlinus (bet nežiūrint to yra labai blogai, kad norint pasiekti norimus ratus, reikia jų ieškoti “drop-down” meniu – norėčiau, kad tie ratai būtų tame nepajudiname kairiajame meniu).
Whitespace’as– tai naujas žodis ir gal net fenomenas, apie kurį žmonės laaabai intensyviai aptarinėja tame pačiame socialiniame tinkle. Čia keletas memų ta tema:
Viską (tiksliau daug ką) kas kaip atrodo galima keisti CSS pagalba (tiem, kas nežino ir tingi aiškintis, tai sakau, jog tai toks dalykas, katras saugo informaciją apie internetinio turinio stilių, ir ten su visokiais addon’ais ir extention’ais galima padaryti, kad tas css kodas būtų skaitomas jūsų naršyklės, o tai reiškia, kad naršyklė jums internetinį turinį tą rodys taip kaip tas css liepia).
Tai štai tas paskutinis geras dalykas ir leidžia mums išnaudoti visus apribojimus bei geras puses savo naudai ir pasidaryti socialinį tinklą sau patinkančiu. Čia atėjo Mantas Malcius ir su savo gudriu AdBlockPlus (kuris taipogi yra plėtinys naršyklės, kuriuo Mantas atsiriboja nuo reklamų) išgaudė CSS kodus ir padėjo čia. Už šį puikų poelgį viena mergina G+e pažadėjo nuplėšti nuo sienos Byber’io viso ūgio plakatą, kurį pirko E-bay’juje už daug pinigų ir vietoje jo pakabinti Manto Malciaus. Tai štai kaip atsiranda nauji stabai.
Bet tačiau jis tą CSS kodą keitė keletą kartų ir paskutinis variantas neblokuoja ten kai kurių negerų dalykų, kuriuos, mano nuomone reiktų blokuoti, todėl aš iš tų visų variantų išsirinkau man patogiausią, ir paskutinis variantas yra tiesiog idealus, o pereinant iš ilgų išvedžiojimų prie trumpesnių, tai aš jums, brangieji(-osios) tuoj parodysiu kaip viską padaryti žingsnis po žingsnio:
Atsidariusiame lange spaudžiame User Styles(1) ir Write New Style(2):
Atsidariusiame lange Name(1) laukelyje įrašome “Pliusui”, Tags(2) laukelyje įrašome “https://plus.google.com/*” (be kabučių su žvaigždute), o tame dideliame lauke įklijuojame tą patį kodą (žr. kairiau)(3), o tada spaudžiame Save(4):
Dėl viso pikto restartuojame dar Firefox’ą ir dalinai džiaugiamės daliniais pakeitimais.
Na o penktadienio schemos vėl nebus… Nes nėr kada 😉 Turiu minčių ir bus gal fainiai visai kai padarysiu.
__________________________
1– kažkodėl firefox’ui su jo “stylish” addon’u nevisus dalykus pavyksta padaryti… Pvz. neprasiplečia postai sraute, nors paspaudus ant posto permalinko – ten viskas ok… Tegu būna tai kol kas taip…
