“F” – tai kodas žymintis psichikos sveikatos sutrikimus. Bene baisiausia diagnozė po kokio nors vėžio ar vienos kitos baisesnės ligos (pvz. va šitie NSFL). Nors, jei, pavyzdžiui, pasveiksta žmogus nuo vėžio ar kitokios baisios ligos, tai jis tampa valios, stiprybės ir kitokių gerų žodžių bei emocijų simboliu. Kaži ar taip galvojama, jei kas nors pasveiksta nuo psichikos ligos.

Kiekvienas iš mūsų savo gyvenime apturime daugybę psichologinių krizių. Vienos gilesnės, kitos lengvesnės. Didžiausias skirtumas tikriausiai yra tame kaip mes išeiname iš tų krizių: ar mus jos sustiprina, ar susilpnina, ar palaužia.

“Tai yra natūrali atranka” -sako vieni. “Mums jų nereikia” – dar priduria. Atseit patys kalti, kad palūžo. Bet kai kuriais atvejais gali būti, kad tie, kurie taip sako, tai gal tiesiog per daug paviršutiniškai žvelgia į problemas. Kaži ar negautų dar gilesnės patologijos, jei tikrai atidžiai imtų apie tai galvoti. Jei, žinoma, būtų pakankamai protingi, kad sugebėtų. Tokie, kaip, pavyzdžiui, Einšteinas.

O šiaip, nebūtina ta “F” diagnozė, kad sukeltum įtarimų. Užtenka pasakyt, jog buvai “Vasaros 5”. Justė užsiminė, kad jos vaikystėje pasiuntimas į Vasaros 5 yra baisiau už kokį nors pasiuntimą į Peru.

Tai va. Buvau Vasaros 5.  Vilniuje. Beje, aš kažkaip maniau, kad Vasaros 5 yra Naujojoje Vilnioje (man ši gyvenvietė irgi asocijuojasi su psichikos problemomis). Ogi pasirodo, kad Antakalnyje!

Kaip tyčia (gal visai ir tyčia) važiuojant į ten mašinos grotuve grojo štai šie:

Nuvažiavau kiek per anksti, tai turėjau progos pasivaikščioti po apylinkes. Nuostabi vieta. Bus keletas nuotraukų. Viena iš jų štai čia:

Pasivaikščiojęs nutariau palaukti kolegų blogerių prie įstaigos vartelių. Kolegų, kurie taip pat atsiliepė į kvietimą ir nutarė atvažiuoti į Vasaros 5. “Tiksli vieta – 7 korpusas, I aukštas, kavinė, kur gausim pusryčių” – taip buvo parašyta kvietime. Dar ten buvo parašyta, kad organizuoja tai mums Karilė Levickaitė iš VŠĮ “Psichikos sveikatos perspektyvos”.

Atsistojau aš prie tų vartelių ir ėmiau laukti. Bet kuo ilgiau stoviniavau, tuo keisčiau jaučiausi. Vienas kitas žmogus įėjo, vienas kitas išėjo. Aš juos mačiau ir jie mane matė. Įėjau į teritoriją, nufotografavau planą, vėl nuėjau prie vartelių.

Stoviniuojant ėmė tai juokas, tai nejaukumo jausmas. Pats supratau, kad čia viską išsigalvoju, bet nejaukumo jausmo neatsikračiau. Nutariau palaukti automobilyje šalia vartelių. Nuėjęs ten pamačiau stoviniuojant porelę. Pagalvojau, kad gal čia kokie nors nepažįstami blogeriai. Paklausiau ar jie iš blogosferos elito ir ar laukia ekskursijos, kaip ir aš. Pasakė kad ne. Aš tada įlipau į automobilį – ten jaukiau. Porelė sėdo į savąjį ir išvažiavo.

Galų gale sulaukiau organizatorių, nuėjome į tą 7 korpusą ir prie labai skanaus kekso, pyrago, bei kavos ėmėme kalbėtis apie psichikos ligų problemas Lietuvoje.

Tiesiog puikiai pagrindinę problemą apie psichikos sveikatos stigmas, padėtį Lietuvoje ir perspektyvas surašė Emilija. Kaip ir Giedrė, kaip ir Justė. Aš tik gal dar pridursiu, jog panašiomis stigmomis apveltas ir problematiškas yra seksualinis švietimas Lietuvoje. Žodžiu su galvos, t.y. minčių problemomis tvarkytis nemokame. Bet perspektyvų yra. Jeigu tik psichikos sveikatos perspektyvoms pavyks įgyvendinti savo planus, jeigu tik sveikatos apsaugos ministerijoje atsiras protingų žmonių. Gal tokių kaip ponas Žilvinas Padaiga – sako, kad geras ministras buvo, net keista sako, nes šiaip tai darbietis. O geras jis tuo, kad jam vadovaujant, ministerija išleido dokumentą pavadinimu “Psichikos sveikatos strategija“. Strategija, sako specialistai – gera. Kiek ten to protingumo ponui Žilvinui prireikė šio dokumento pasirašymui šiaip jau neaišku, bet geri dalykai yra geri dalykai.

Problema, priduria specialistai, yra tos strategijos vykdymas. Pripuolama tai ten tai šen, kažką pagerina vienoj vietoj – kitoj. Jokio sistemiškumo, jokio fokusavimosi ar holistinio požiūrio.

Reikia, kad politika būtų kokybiškesnė. Reikia, kad politikai būtų kokybiškesni. Ne tokie, kurie, pavyzdžiui sako “apsmurtinta moteris” (real stori). Ir daktarų reikia, kurie naudotųsi daugiau savo didelėmis galvomis, o ne aklai vykdytų komandinį darbą (sakoma, kad “komandinis darbas” dabar suprantamas taip: duodama komanda ir komanda yra vykdoma).

Reikia, kad funkcionieriai, kurie dangstosi užpakalius popieriais išeitų. Tiesiog išeitų. Tokie, kurie jų darbo kritiką priima kaip asmeninius įžeidimus: iniciatyviems žmonėms, kurie priverčia juos dirbti, viešai žemina – šitaip, mat, keršija (dar viena real stori, aišku girdėta vienos pusės, bet aš ja kažkodėl tikiu).

Dar buvo paminėta JTO “neįgaliųjų asmenų konvencija”, kurią ratifikavo ir Lietuva (berods 2006). Ką ratifikavo funkcionieriai nelabai tesuprato. Dabar jiems reikia teikti ataskaitas. Ir jie jas teikia. Ir tos ataskaitos gan gražios ir tvarkingos. Bet JTO priima ir taip vadinamas “šešėlines ataskaitas”, kurias rašo nevyriausybinės organizacijos.  Tada lygina. Tai va šios dvi Lietuvos ataskaitos gan stipriai skirsis. Bent jau aš taip supratau.

Grįžtant prie F-diagnozės prisiminiau dar vieną svarbų dalyką apie psichikos sveikatos problemas: žmonės bijo šios diagnozės. Bijo taip, kad atidėlioja problemos sprendimą kiek gali. Atidėlioja iki tada, kai jau būna per vėlu. Daugeliu atveju kraštutinių bėdų, kai žmogus šlaistosi, ką nors žaloja ir šitaip gąsdina aplinkinius, galima išvengti. Psichologė minėjo, jog tokia kraštutinė būklė neatsitinka staiga. Visada būna simptomai, kuriuos profesionalai pastebėtų, jei tik žiūrėtų. Ir padėtų efektyviau, jei tik laiku pamatytų.

Save laikau gan progresyviu šiuo požiūriu, bet man buvo keista ir baisoka stovėti prie šios įstaigos vartelių. Aš turiu tą stigmą. Man gėda. Bet šis vizitas Vasaros 5 man padėjo. Tikiuosi, kad padės (o nepakenks) ir jums, jei tik teks ten kada nors apsilankyti.

Pabaigai dar šiek tiek nuotraukų, kurias padariau vaikštinėdamas apylinkėse, kol laukiau kolegų blogerių.

Čia bevaikščiodamas rajonu supratau, kad jis ryte labai ramus:

Na ir visai pabaigai Adomo užrekomenduotas Patton’o solo, kuris dainavo ir kartu su “Naked City”: