Įsivaizduokite kad jūs esate vidurinės mokyklos arba studentiškojo amžiaus žmogus. Tuo pačiu įsivaizduokite, kad kur nors galbūt mokotės arba dirbate, o kai pasimokote arba padirbate – turite laisvo laiko, kurį skiriate sau.
Ką darėte savo laisvalaikiu, kai buvote tokio amžiaus? Arba ką darote, jei jums įsivaizduoti to nereikia?
Ar jūs esate vienas iš tų, kuris(-i) vaikšto (arba vaikščiotumėte) į kokią nors vietą, kurioje galima rasti įvairios technikos, kompiuterių, 3D spausdintuvų, grąžtų, pneumatikos, stiklo pluošto su epoksidine derva, osciolografų, diodų, aukštos temperatūros krosnių, plaktukų, atsuktuvų, lituoklių ir ten savo malonumui mokytumėtės programuoti, ar konstruoti ar lituoti?
Mes gimstame seksualiais ir tai labai svarbi mūsų asmenybės ir fizinio kūno dalis.
Net jeigu jūs niekada iki šiol nepagalvojote apie lytinius santykius ar lytiškai nesusijaudinote dėl kokių nors dirgiklių; net jeigu kokie nors geležinkelio bėgiai stoties rajone jums atrodo tiesiog geležinkelio bėgiais – jūs seksuali(-us).
Seksualumas sąlygoja daugelį mūsų minčių ir sprendimų ir dėl to šią savybę išnaudoja daugybė industrijų savo naudai: nuo pornografijos ar propagandos iki maisto rinkodaros ir religijos.
Kodėl seksualumas yra toks svarbus? Ir apskritai, kas tai yra?
Traukinys įvažiuoja į tunelį ir išvažiuoja iš jo.
Savo paaiškinimus apie seksualumą, neabejoju, turi visi: ir pornografijos industrijos magnatai, ir reklamos rykliai, ir politikai ar šiaip diktatorai, ir visokiausios bažnyčios. Tačiau man įdomiausias ir svarbiausias yra mokslininkų išaiškinimas:
Daug žodžių ir daug sričių, tiesa? Ką jie iš tiesų reiškia?
Daugelio jų neapžiūrėsi. Nepaimsi gi to viso seksualumo rankomis, pirštų į ten neįkiši ir nepamaigysi; į burną gi neįsidėsi. Štai čia mums labai padeda nuostabi savybė: mąstyti abstrakčiai. Santykinai didelės žmonių smegenys ir jų geras veikimas (gebėjimas kurti abstrakcijas ir jomis manipuliuoti) leidžia pažvelgti į save iš šalies. Todėl mes esame pajėgūs analizuoti net savo seksualumą. Mes galime atsikratyti manymo, jog gamta yra viena, o žmonija yra kita, jog seksualumas, tai kažkas gyvuliško ir atskirai nuo žmogaus.
Labai svarbūs dalykai (ypač seniau) vadinti stebuklais dabar aiškinami kitaip (pvz.: gamtos reiškiniai kaip žaibai ar cheminės medžiagų savybės). O stebuklų ėmė kiek mažėti, kai ėmė populiarėti mokslas ir atsirado švietimas. Švietimo nauda neginčytina, kaip ir faktas, jog gydomas kalavijas, kuriuo buvo sužeistas žmogus, nepadės šiam pasveikti .
Šiaip jau stebuklai ir tikėjimas jais apsaugo mus nuo pernelyg dažno kognityvinio disonanso[1]. Na, pavyzdžiui, faktas, jog žemė ne plokščia nėra toks akivaizdus, nes kaip galima išsilaikyti ant apvalaus daikto? Pamėginkite atsistoti ant kamuolio. Pagalvokite kaip baisu pakeisti visą savo iki šiol buvusį įsivaizdavimą, kai iš saugaus plokščio paviršiaus atsiduriate ant kažkokio kamuolio, kuris nepritvirtintas jokiais lynais skrieja erdve.
Na, o štai seksualumas ir lytinis potraukis yra tokie stiprūs, kad dažnai nustelbia visas kitas žmogaus savybes ir mintis. Nustelbia taip, kad nesugebama analizuoti seksualumo sąlygotų procesų. Be to prievarta, lytiniu keliu plintančios ligos, visokie bepročiai lakstantys su kirviais, nelaukti nėštumai ir gal dar kokios nors problemos lėmė seksualumo ir lytinių santykių aiškinimą, kaip labai blogą ir purviną dalyką, nepritinkantį inteligentiškam žmogui.
KPŠ paveiksliukas kontekstui.
Bet pokyčiai vyko. Žmonės netgi ėmė pjaustyti lavonus, ėmė aiškintis vidaus organų sandarą. Ėmėsi gydyti įvairius akivaizdžius sveikatos sutrikimus. Seksualumas ir lytiškumas ilgai buvo tabu tema, nes ten nedaug akivaizdžių dalykų. Tas tabu laikėsi tol, kol nebuvo pakankamai ištyrinėtos kitos žmogaus sandaros sritys. Na, ir kol nenutiko sekso revoliucija.
Seksas. Seksas, seksas, seksas. Juokeliai apie seksą. Žeminimai seksu (dažniausiai žeminantysis siūlo savo genetinę medžiagą, kokiu nors būdu perkelti į irba ant žeminamojo). Keiksmažodžiai apie seksą. Valdžios rodymas ir turėjimo vaizdavimas per seksą. Prievartavimai. Reklama apie seksą (sex sells). Sekso draudimas.
To sekso visur pilna gal todėl, kad seksualumas labai svarbus. Kaip ir noras išlikti: ilgametės evoliucinės kovos nulemti pasirinkimai, laimėjimai ir pralaimėjimai lemia žmogaus savijautą ir elgesį. Pažiūrėkime kokius žaidimus žaidžia žmonės? Kas yra sportas? Galų gale dauginimasis lytiniu būdu yra paremtas konkurencija ir noru laimėti – tokiu būdu atrenkamas geriausias genų rinkinys palikuoniams. Konkurencija, pergalės, pralaimėjimai ir seksualumas – glaudžiai susiję tarpusavyje dalykai. Čia žmonijos požiūris per visą jos žinomą istoriją pasislinko visai nedaug.
Seksualumas – unikalus: jį galime padėti beveik ant bet kurio Maslovo piramidės laiptelio: juk seksualumas įtakojamas: biologiniais, psichologiniais, socialiniais, ekonominiais, politiniais, etniniais, teisiniais, istoriniais, religiniais, dvasiniais faktoriais.
Taigi didelė seksualumo dalis be akivaizdžiosios jo dalies, kaip išoriniai lytiniai organai, yra mūsų galvose. Ir ką gi mes darome su lytiniais organais problemomis galvoje? Ignoruojam. Jei negalime ignoruoti: izoliuojam. O jei dar to negana, tai dar gydom: lazdomis, klizmomis, tramdomaisiais marškiniais, eksperimentiniais medikamentais, elektros srove, lobotomija… Na gal dar taikome gydomąją eutanaziją, kurią daugeliu atveju, neslėpdama agonijos, siūlo Pipedija.
Žinoma – juokauju. Nejuokauja tik totalitarinių režimų diktatoriai, kai kurie Lietuvos Seimo nariai ir davatkos. Jie turi erdvės savo demagogijoms: ta erdvė ten, kur informacijos mažiau, kur ją sunkiau suprasti ir analizuoti. Štai seksualumas – ne tik kūnas, bet ir mintys ir dar mintys, kurios sudaro kitas mintis. Tad, iš ties, nekeista, kad šią sritį monopolizavo (arba bando monopolizuoti) įvairūs stebukladariai ir religijos. Piktadarių aukomis tampa žmonės, kurie turi mažesnes galimybes gauti bei priimti informaciją – ypač vaikai.
Tamsumas šioje srityje yra blogis. Blogis, kuris sudarys sąlygas pasinaudoti jumis, jūsų nežinojimu ir kompleksais. Todėl pats laikas šiek tiek paspirti seksualumo supratimą tolyn, kol dar beviltiškai neatsilikome ir gėjropa neatvyko mūsų visų prievartauti ir visaip kitaip mus tobuluosius luošinti, nes jiems tai mat labai reikalinga. Jiems ypač reikalingi mūsų vaikai.
“MASTURBACIJA ankstyvojoje VAIKYSTĖJE” – žodžių junginys, kuris yra tarsi didelis raudonas mygtukas įjungiantis didžiulį rankinį stabdą seksualumo lavinimui. Dokumentas (paimta iš Standards for Sexuality Education in Europe. A framework for policy makers, educational and health authorities and specialists), kuriame yra šie žodžiai yra mokslininkų darbo rezultatas. O tiksliau ekspertų grupės sudarytos iš 19 medicinos, psichologijos ir socialinių mokslų ekspertų darbo rezultatas. Šiame dokumente teigiama, jog yra kelios lytinio švietimo paradigmos :
Tipas. Tai tos programos, kurios fokusuojasi tik ties tuo, kad seksualinės sueitys galimos tik po vedybų. Visas mokymas sukasi apie “kaip pasakyti ne” arba “kaip susilaikyti” programas.
Tipas. Išsamusis seksualinis švietimas, kuriame kalbama ne tik apie abstinensiją, bet ir apie saugų seksą, bei kontracepciją. Bet apie seksualumą kalbama kaip apie atskirą žmogaus gyvenimo reiškinį.
Tipas. Holistinis požiūris. Čia į seksualumą žiūrima, kaip į bendrą žmogaus augimo ir vystymosi dalyką ir seksualumas laikomas viena pagrindinių žmogaus gyvenimo dalių.
Pagrindinė pirmojo ir antrojo tipų paradigmų problema yra tai, kad į seksualumą žiūrima, kaip į problemą. Išsivysčiusioje Vakarų Europoje viršų ima holistinė – trečioji paradigma. Žmogaus išskaidymas į skirtingas, menkai persidengiančias sritis yra ydingas. Juk mes jau suprantame, kad viskas su viskuo susiję. Nenatūralūs, dirbtinai primetami ir net prieštaraujantys žmogaus prigimčiai dalykai neveikia. Vakarų Europoje seksualumas pirmiausiai laikomas ne problema ar grėsme, o vertingu asmens tobulėjimo šaltiniu. Mes kiekvienas esame seksualūs ir ši mūsų dalis turi vystytis kartu su mumis antraip neišvengsime žalingų kompleksų.
Ar jums žodžiai “MASTURBACIJA ankstyvojoje VAIKYSTĖJE” sukelia stiprų kognityvinį disonansą? Ką jaučiate? Ar pagalvojate – kodėl? Jums tikriausiai nesinori apie tai net galvoti. Ar priešingai? Negalite nustoti apie tai galvoję? Tų, kuriems vis vien – turėtų būti mažiausiai. Na, gal kiek pavojinga, jei jūs iš tų antrųjų su problemomis galvoje, kur negali nustoti. Svarbu gi pagalvoti – kodėl. Pamatyti save iš šalies, panaudoti kaip galima daugiau turimų žinių – žvelgti holistiškai. Specialiai vyti tas mintis nuo savęs, užmiršti ar ignoruoti – galbūt blogiausias sprendimas.
Įvardinkite bent vieną problemą, kuri išsisprendė ją ignoruojant arba nuvertinant? Arba perkeliant ant ko nors kito ar kur nors kitur. Prievarta ir išliejamas kraujas – šių problemų pasekmė. Vien todėl, kad seksualumas yra labai svarbi žmogaus dalis, kompleksai su tuo susiję turi baisių pasekmių.
Baisiosios pasekmės.
Piktieji stebukladariai kritikuoja holistinį požiūrį į lytinį švietimą naudodamiesi savo stereotipais ir beveik niekada nesiremia faktais. Vakarų Europos ekspertai teigia, jog Lietuva, kaip ir Rusija ir kelios kitos Rytų Europos šalys, su savo lytiniu švietimu atsilieka ~20-30 metų nuo Vakarų. Tai yra arba išviso neturi jokio lytinio švietimo programos arba tai pirmosios – draudimo bei susilaikymo paradigmos programos.
Pavyzdžiui, štai Lietuvos švietimo ministerijos paruoštas dokumentas ir citata iš ten: “[…]Daugelis berniukų meluoja į akis, sakydami bet ką, kad tik gautų seksą.[…]”. Stand-up komedijos žanro atstovai šiame dokumente tikrai ras daug medžiagos – rekomenduoju.
Neanalizuojamos išvadų prielaidos ar jų analizės šaltiniai man sako, jog veikalas parašytas vieno asmens remiantis grožine literatūra ir savo patirtimis, bei įsivaizdavimu. Raktiniai žodžiai: “dvasingumas” ir “tikėjimas” – kitaip tariant stebuklai. Išnyrantys iš fantazijos vandenyno stebuklai virsta teorijomis, kurios propagandiniais metodais įkišamos vaikams į galvas.
Man baugu. Baugiau negu įsivaizdavimas, kad pusnuogis skaitytojas, kuriam nuspaudžiau jo raudonąjį mygtuką, su savo stačiu kognityviniu disonansu stvers kirvį ar kokį kitą daiktą panašų į ginklą ir išbėgs į gatvę manęs ieškoti.
Tokie fanatiški paklaikusių akių veidai pasiekia dabar mus per TV arba Youtube stebint Kremliaus elgesį su Ukraina. Ten daugybė žmonių su Kremliaus propagandos puoselėtais, užaugintais ir jau nuspaustais didžiuliais raudonais mygtukais.
Berods antimaidano eisena Maskvoje dar visai neseniai. Putino palaikytojai – raudoni nuspausti mygtukai.
Štai, neaprėpiama šalis, kelianti iš kapo baisųjį komunistinį totalitarizmą nedaug atsilieka nuo mūsų.
Jei tikėtumėm rusų spauda (cha-cha), tai ten lytinis vaikų švietimas pradėtas taikyti tik prieš kelis metus. Prieš tai ~1996 metais pradėtos iniciatyvos buvo sužlugdytos masinių nepasitenkinimo bangų.
Yra dokumentas, kur kalbama apie konkrečius metodus ir lytinio švietimo principus Rusijoje. Tai 24-aisiais (1924-aisiais!) atsiradęs veikalas “Dvylika revoliucinio proletariato lytiškumo įsakų“. Panašu, kad Rusija šiais įsakais vadovaujasi iki šiol. Raudoniems mygtukams šie įsakai netrukdo.
Bet juk negali šimtametės tradicijos klysti! – pasakysite jūs. Tačiau argumentas, jog tai teisinga tik dėl to, kad anksčiau žmonės taip elgėsi ar taip galvojo – prastas. Anksčiau žmonės gydė kalaviją, kuriuo sužeistas žmogus, tikėdamiesi, kad taip sužeistasis pasveiks.
O štai mokslas yra tuo geras, kad ten nevengiama kritikos ir net tikimasi jos. Moksle viskas tikrinama, pertikrinama ir paskui dar kartą patikrinama kitaip – ypač, jeigu gaunama daugiau informacijos. Be to seksualinio švietimo standartai – tikrai nėra tas dokumentas, kuriuo paminama minties laisvė (arba sąžinės laisvė)! Į šios laisvės pažeidimą referuoja kritikai užsipuldami Europos parlamento narę Edite Estrela ir tuos pačius 19 mokslininkų-ekspertų, šio dokumento autorius. Tuo tarpu paskaičius ruošimo šeimai metodiką, kuri šiuo metu yra patvirtinta ir veikianti Lietuvoje, galime padaryti priešingą išvadą. Štai XXI amžius – o vis dar aktyviai priešinamasi objektyviems mokslo teiginiams. Ką turėtumėm šiandien, jei smalsiems žmonėms nebūtų buvę leidžiama pjaustyti lavonų? Ką turėtumėm, jei draudimas sakyti, jog žemė apvali, galiotų šiandien?
Pagal 1989 Jungtinių Tautų vaikų teisių konvenciją – vaikai turi teisę gauti informaciją. Visi vaikai ir jaunuoliai turi teisę gauti amžiui pritaikytą seksualumo švietimą.
JT rezoliuciją ratifikavo didžioji dalis šalių-narių, tuo pačiu jos įsipareigojo teikti vaikams išsilavinimą, kuris tarp viso kito padėtų juos apginti ir nuo seksualinio išnaudojimo.
Aš noriu geresnio gyvenimo savo vaikams. Geresnio visomis prasmėmis. Galų gale aš noriu, kad mano vaikai sugebėtų atskirti kada jiems meluojama, kada juos išnaudoja, kad galėtų tam pasipriešinti. Juk konservatyvus požiūris į seksualumą yra pasenęs. Įvairios politinės propagandos ir rinkodaros priemonės yra seniai aplenkusios šią paradigmą ir dažnai išnaudoja žmonių silpnybes ir tamsumą. Todėl negalime leisti savęs vedžioti už nosies. Juk mes nenorime turėti didžiulio raudono mygtuko, kurį kas panorėjęs galėtų nuspausti. Negalime užsimerkti ir apsimesti, kad problemų nėra arba nieko nedaryti ir tikėtis, kad viskas išsispręs savaime.
Štai konservatyvieji kelia į viršų visokias paleistuvystes, kurios nutiksiančios žmogų, jeigu šis nesusilaikysiąs. Štai baisioji pornografija: purvinanti, žeminanti, rodanti, kaip savo genetinę medžiagą, kokiu nors būdu perkelia į irba ant žeminamojo.
Deja, baisioji pornografija nedings, jeigu apie ją negalvos keli žmonės. Ji nedings netgi jeigu ją uždraus (žr. googlo paieškos tendencijų kreives įvedę žodį porn ir palyginkite su kitais).
Visagalė internetų pornografija.
Pagalvokime: jeigu mūsų vaikai gaus pilnavertį seksualinį švietimą, tai gal žemi ir purvini dalykai, pasiekiantys juos iš bendraamžių ar ekranų, nesukels gilių vidinių prieštaravimų – nežalos psichikos? Galgi tai net lemtų pačios baisiosios pornografijos industrijos mažėjimą. Žinote tą nutrūkusio nuo grandinės šuns alegoriją? Šuo, kuriam viskas buvo draudžiama, nutrūkęs nuo grandinės stengiasi atsigriebti visko su kaupu. Tuo tarpu, kai žinoma ko galima tikėtis, kai galimos pasekmės apmąstytos – elgiamasi atsakingiau. Kai sakoma, kad viskas kas apie seksualumą yra blogai, nešvaru, slėptina, o žmogus realiame gyvenime tai patirdamas mato, jog viskas yra kitaip – jam kyla kognityviniai disonansai.
Lietuvoje turime siekti geresnio, holistinio seksualinio švietimo. Mūsų raudoni, riebūs mygtukai labai krenta į akis: moteris transeksualė su barzda (Austrijos atstovė 2014 metų Eurovizijoje) kelia didelį šaršalą. Homoseksualų Europa, konkursas homoseksualams, visur gėjai, nėra ko tikėtis – sakote jūs. O aš matau, kaip plaukuota letena glosto jūsų didelį raudoną mygtuką, o šis auga ir laukia kada šeimininkas paspaus. Paspaus ir jūs virsite pusnuogiu bepročiu su kirviu rėkiančiu “pyderai puola!”.
Taip. Mes gyvename pirmojoje arba antrojoje paradigmoje – mes negalime pažvelgti į savo seksualumą iš šalies. Mes nesugebame suprasti kodėl mumyse tai kelia prieštaringus jausmus, kodėl mūsų įsivaizdavimas apie gyvenimą ir žmones kitoks negu realybėje. Mes bandome neigti realybę. Ir dėl to pykstame.
Bet neigti realybę – neracionalu.
Mes esame seksualūs. Tai yra didžiulė ir labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Džiaukimės ir naudokimės savo didele gyvenimo dalimi. Leiskime sau ir kitiems džiaugtis. Užauginkime laimingus vaikus, laimingus žmones.
________________
[1]– Tai yra, kai aplinkui, realybėje, gaunant daugiau informacijos, suprantama, jog esantys procesai ir reiškiniai prieštarauja turimam įsivaizdavimui apie pastaruosius.
Rinkau parašus už LRLS į EP. Ant popieriaus, nes kai pasako kad pasirašysiu Internetu, tai dar nereiškia, kad taip padarys.
Tai va, rinkau parašus ir vienas žmogus pareiškė, kad nepasirašysiąs už Liberalų Sąjūdį, nes jie už Estrelos reformas. Tos baisiosios Estrelos, kuri liepia visoje Europos Sąjungoje mokyti keturmečius vaikus masturbuotis.
Pasirodo garbingasis Leonidas Donskis už tą baisų Estrelos pranešimą.
Netgi Feisbuke žmonės gan grubiai piktinosi:
Vytenio Petrusevičiaus feisbuko paskyroje rastas paveiksliukas
Aš pasidomėjau. Ir padariau išvadas. Nenorintiems skaityti kaip ir kodėl padariau tokias išvadas, tiesiog jas čia pateikiu, o kurie norės, tai prašom skrūlinti žemyn ir skaityti:
Editos Estrelos pranešimas neskatina 0-4 amžiaus (kaip ir vyresnių) vaikų masturbuotis. Tame dokumente apie tai neužsimenama.
Dokumentas kuriame kalbama apie masturbaciją ir kitus seksualinio švietimo standartus neturi formalių sąsajų su ponios Editos Estrelos pranešimu. Tiesiog, Editos pranešime kviečiama įtvirtinti bendrus, specialistų paruoštus, seksualinio švietimo standartus.
Viešoji infosklaida (aš nagrinėjau daugiausiai bernardinai.lt portalą) ankstyvos vaikystės masturbaciją pateikė savo išsigalvotame kontekste, gąsdinant, jog minimas dokumentas skatina pedofiliją. Dokumentas apie kurį kalbama yra Europos biuro ir fedaralinio sveikatos švietimo centro (20 specialistų iš kelių Vakarų Europos šalių darbo grupė) paruoštas dokumentas: “Seksualinio švietimo standartai Europoje”. Dokumentas skirtas švietimo ir medicinos specialistams, bet ne neformaliems žmonėms (t.y. ne tėvams ar dvasininkams).
Mano nuomone, tiek Editos, tiek Europos švietimo centro paruošti dokumentai labai adekvatūs, svarbūs ir aktualūs. Šį dokumentą, mano galva, pilnavertiškai kritikuoti galima tik specialistų lygyje. T.y. vaikų psichologų, medikų ar galbūt net socialinių mokslų graužėjų.
Lietuviškos rastos alternatyvos (jos paimtos iš čia: http://www.upc.smm.lt/ugdymas/vidurinis/rekomendacijos/) yra tokios pasenusios ir blogos, kad jų lyginimas su šiais dokumentais būtų nusikaltimas.
Na, štai. Dabar jūs žinote daugiau. Jei norite pasiginčyti – prašome skaityti visa tai kas žemiau.
0–4 metų amžiaus vaikai turi būti informuojami apie: „malonumą bei pasitenkinimą, pasiekiamą liečiant savo kūną “, „ankstyvosios vaikystės masturbaciją“, „įvairių rūšių šeimyninius santykius“, „teisę tyrinėti skirtingas lytines tapatybes“, „teisę atrasti nuogumą bei tyrinėti kūną, būti smalsiam“ ir t.t. Šios amžiaus grupės vaikai taip pat turėtų ugdytis „smalsumą savo bei kitų kūnų atžvilgiu“ bei „pozityvų požiūrį į kitokią seksualinę gyvenseną propaguojančius“.
Baisu.
Bet Bernardinai vis tiek šaunuoliai, nes bent jau pasivargina nuorodas į dokumentus sudėti (ne taip kaip kita isteriškai žviegianti žiniasklaida). Dokumentas, kuriame yra žodžiai apie 0-4 amžiaus vaikų masturbaciją:
The “Standards for Sexuality Education in Europe” were elaborated jointly by the WHO (World Health Organisation) Regional Office for Europe and the Federal Centre for Health Education (BZgA) in close cooperation with a group of 20 experts from nine European countries. They are to apply to all European WHO Member States.
T.y. Pasaulio sveikatos organizacija su regioniniu Europos biuru ir fedaraliniu sveikatos švietimo centru. Tuo tarpu Edita Estrela yra: Committee on Women’s Rights and Gender Equality (EP moterų teisių ir lyčių lygybių komiteto) narė. Ponios Estrelos pranešimas kviečia įteisinti lytinį švietimą ES sveikatos strategijos dokumentuose:
11. Deeply regrets the fact that the proposal for a new ‘Health for Growth Programme 2014-2020’ does not mention SRHRs and urges the Commission to include SRHRs in its next EU Public Health Strategy;
Taigi, Estrelos pranešime giliai gailimasi, kad “2014-2020 Sveikatos vystymo programoje” nepaminėtos seksualinės reprodukcinės ir žmogaus teisės. Todėl ponia Edita kviečia Europos komisiją įtraukti tai į sekančią ES visuomenės sveikatos strategiją. Ponia Edita neturi oficialių ryšių su šia organizacija (ar bent jau aš neradau). Pats Editos Estrelos pranešimas, mano galva, yra geras. Aš jį perskaičiau. Mano analizės juodraštį galite rasti čia. O čia išrinksiu keletą dalykų, kuriuos man atrodo, kad verta pabrėžti (mano laisvas vertimas irba komentarai):
F. Lyčių nelygybė yra pagrindinė priežastis, dėl kurios moterų ir paauglių seksualinė sveikata (vaisingumas, galimybė gyventi pilnavertį seksualinį, o tuo pačiu ir psichologinį gyvenimą) negali būti pasiekta; bendrai moteriškumo ir vyriškumo, o dar labiau merginų ir moterų seksualumo stereotipai yra pagrindinė kliūtis trukdanti pasiekti seksualinės, reprodukcines sveikatos ir teisių.
K. suprantamas, amžiui pritaikytas, faktais paremtas, moksliškai tikslus ir nepeikiantis seksualinis švietimas, kokybiškos šeimos planavimo paslaugos ir kontraceptikų pasiekiamumas padeda išvengti netikėto ir nenorėto nėštumo, padeda sumažinti abortų kiekį, kontroliuoti ŽIV ir kitų seksualiniu keliu plintančių ligų sklaidą; jaunų žmonių mokymas prisiimti atsakomybę už jų pačių seksualinę ir reprodukcinę sveikatą turi ilgalaikių pozityvių pasekmių, kurios gali tęstis visą jų gyvenimą ir turėti pozityvią reikšmę visai visuomenei.
R. Seksualinės reprodukcjos žmogaus teisės yra vienas pagrindinių dalykų siekiant lyčių lygybės, vargo mažinimo ir ekonominio augimo bei vystymosi.
T. Nelaukto nėštumo prevencija yra ne tik kontraceptikai ir informacija apie juos, bet taip pat ir suprantamo seksualinio švietimo vystymas, bei materiali/finansinė pagalba nėščioms moterims, jei reikia.
AH. Jaunų mergaičių ir merginų seksualumo populiarinimas medijoje yra tas fenomenas, kuris įtakoja tiek vyrų tiek moterų emocinį vystymąsi ir seksualinį gyenimą, t.y. padeda įtvirtinti lyčių stereotipus ir įvairias diskriminacijų bei seksualinės prievartos formas.
AK. Šalių narių geri pavyzdžiai rodo, kad abortų legalizacija ir efektyvus seksualinis švietimas, aukštos kokybės šeimos planavimo paslaugos ir įvairių kontraceptikų pasiekiamumas sumažino abortų kiekį ir padidino gimstamumą.
25. SRHR’o (Sexual and Reproductive Health and Rights – Seksualinės ir reprodukcinė sveikatos ir teisės) negali siaurinti jokios religijos.
31. Pabrėžia, kad abortas negali būti jokiais būdais skatinamas kaip šeimos planavimo būdas.
40. Kviečia šalis nares ir kandidates naudoti ir sugalvoti kuo daugiau gerų metodų, leidžiančių efektyviausiai diegti seksualinės edukacijos metodus tokius kaip: prezervatyvai, kontracpecija ar konfidencialios telefonų helplinijos. Edita nekviečia diegti būtent šių metodų. Kviečia diegti panašiai ir dar efektyvesnius. Išvardyti pavyzdžiai yra pavyzdžiais, kuriuos galima taikyti, o galima ir geriau daryti.
41. Edita kviečia daryti privalomą seksualinį švietimą tiek pradinėse tiek vidurinėse klasėse. Taip pat galimą švietimo programą nuolat tobulinti. Taip pat pabrėžti moterų ir lyčių lygumą
44. Kviečia šalis nares suteikti paaugliams pritaikytas seksualinio išsilavinimo paslaugas. Šios paslaugos neturėtų diskriminuoti žmonių nepriklausomai nuo jų socialinio statuso ar seksualinės orientacijos. Šis išsilavinimas turi būti suteikiamas ir be tėvų/globėjų žinios. Čia akcentuojams lygiateisiškumas. T.y. visi žmonės nepriklausomai nuo lytinės orientacijos, fizinės negalios negali būti diskriminuojami lytiniame švietime. Svarbus aspektas tas, kad čia neprivalomas derinimas su tėvais ar globėjais.
45. Kviečia šalis nares atsižvelgiant į amžių, seksualinę orientaciją ir bendravimą užtikrinti privalomą seksualinę edukaciją, organizuojant mišraus seksualumo sesijas vaikams ir paaugliams. Čia paryškinama, kad edukacinis procesas turi būti orientuotas į subjektą, kuriam teikiama edukacija, o ne tam, kuris edukuoja. Kitaip tariant – nediskriminuojant vaikų nepriklausomai nuo jų lytinės orientacijos. Paryškinau atsižvelgimą į amžių. Tai reiškia, kad vaikai bus mokomi taip, kaip juos reikėtų mokyti.
52. Seksualinis švietimas reikalingas ir dėl to, kad vaikai nuo jaunumės turi priėjimą prie pornografinio ir degradacinio turinio – ypač Internetu. Todėl seksualinė edukacija turi tapti platesnio padedančio požiūrio jauniems žmonėms dalimi, padedančio vystytis emociškai, padedančio vystyti santykius paremtus pagarba. Kviečia šalis nares vystyti akcijas-programas padedančias suprasti žalingą pornografijos įtaką paaugliams, skirtas tėvams ir suaugusiems, kurie dirba su jaunais žmonėmis.
53. Prašo šalių narių atkreipti dėmesį į emocinį santykių seksualinio švietimo aspektą, pabrėžiant visuomenėje įsivyravusį fenomeną, kai paplitusiu audiovizualiniu turiniu, kurį pasiekia jauni žmonės, erotizuojamos jaunos mergaitės.
Paauglių gimdyvių, abortų ir venerinių ligų kiekis ir augimas siejamas su nepakankamu seksualiniu švietimu. Dabartinė ES statistika tą rodo, t.y. Rytų Europos šalyse narėse šie skaičiai didesni.
Grįžtant prie 0-4 amžiaus vaikų masturbacijos ir dokumento, kurį sukūrė 20 ekspertų, tai aš jį irgi perskaičiau. Ten perskaičiau, jog prie projekto dirbo:
Dr Gunta Lazdane of the WHO Regional Office for Europe for initiatingthis important process and to the expert group, consisting of:
Professor Dan Apter (Sexual HealthClinic, Väestöliittoo),
DrRaisa Cacciatore (Sexual Health Clinic, Väestöliittoo),
Dr Marina Costa (PLANeS, Swiss Foundationfor Sexual and Reproductive Health),
Dr PeterDecat (International Centre for ReproductiveHealth, University of Ghent),
Ada Dortch (IPPF),
Erika Frans (SENSOA),
Olaf Kapella (Austrian Institutefor Family Studies, University of Vienna),
DrEvert Ketting (consultant on sexual and reproduc-Acknowledgementstive health and HIV/AIDS),
Professor Daniel Kunz(Lucerne University of Applied Sciences and Arts),
Dr Margareta Larsson (University of Uppsala),
Dr Olga Loeber (European Society for Contraception),
Anna Martinez (Sex Education Forum, NationalChildren’s Bureau, United Kingdom),
Dr KristienMichielsen (International Centre for ReproductiveHealth, University of Ghent),
Ulla Ollendorff (NorwegianDirectorate of Health),
Dr Simone Reuter(Contraception and Sexual Health Service, NottinghamshireCommunity Health),
Sanderijn vander Doef (World Population Foundation),
Dr Inekevan der Vlugt (Rutgers Nisso Group) and
EkuaYankah (UNESCO)
Šis dokumentas yra labai įdomus. Jame, kaip jau ne kartą minėjau ir yra tie baisūs žodžiai apie MASTURBACIJĄ ankstyvojoje VAIKYSTĖJE. Bet apie tai vėliau.
“Kūnui reikalinga mankšta. Smegenys yra kūne, todėl joms ši taisyklė taip pat galioja”.
-Aš.
Analizė ir komentaras:
A/ Fizikai sako, jog judėjimas, tai kūno savybė būti keliuose erdvėlaikio taškuose. Remiantis entropija galima daryti išvadą, jog minėtas kūno judėjimas normalioje būsenoje yra chaotiškas. Visame tame chaose atsiranda gi informacijos centrai, kuriuose atsiranda dėsningumų. Tie dėsningumai vėliau perduodami į kitus energijos lygius. Todėl šio posakio semantiką reikėtų apsukti.
B/ Serioža iš trečio padjiezdo komentaras: Vo! Aš irgi taip sakau! Vovka sekančio butelio nubėga tik gerai užvožus atbula ranka jam per galvą…
C/ Reikalų ministerijos popierizmo departamento segtuvų vedėjo komentaras: Reikalų ministerijos popierizmo departamentų segtuvo skyrius (toliau ~ Skyrius) atliko jūsų užklausos analizę ir pateikia šį atsakymą:
Pagal Skyriaus darbo reglamentą, kompetencijas ir taisykles, jokių individų fizinės veiklos normatyvų nustatymai yra nereglamentuojami.
D/ Simonos iš Feisbuko komentaras: LOL! :DDD Piewa! :/ Ne cool… :((((( Mewwwww…. ^o^
Štai ta mankšta smegenims.
E/ Skirmanto Tumelio komentaras:
Labai gera knyga. Šią knygą reikia skaityti daug kartų. Tiek, kol kiekvieno komentaro prasmė bus aiški.
Daugiausiai nesupratau eiliuotų komentarų, bet tais, kuriuos supratau, labai džiaugiausi. Tikrasis “Joy of struggle” (malonumas siekti sunkiai pasiekiamą tikslą ir gal net jį pasiekti)!
Man atrodo aš jau nustebinau keletą žmonių nei iš šio nei iš to žvingtelėdamas kur nors eilėje ir besidairydamas į šalis su žvilgsniu: “Matėt! Pagavau kampą! Bet tai matot kaip čia?!”.
Austėja Landsbergienė, tai ne tik vardas ir pavardė. Tai ir prekės ženklas.
Aš tai keletą kartų pakartojau blogerių susitikime, kurį suorganizavo ta pati Austėja savo naujoje Karalienės Mortos mokykloje. Pakartojau keletą kartų, nes man pasirodė, kad per mažai dėmesio į tai buvo atkreipta pirmąjį kartą.
Čia galiu tai pakartoti kiek noriu kartų: Austėja Landsbergienė – tai ne tik vardas ir pavardė, tai prekės ženklas.
Austėjos blogą žino kiekviena supermama. Jeigu jūs esate supermama ir jūs nežinote Austėjos blogo, tai jūs nevisai dar supermama. Dabar, kai jau ten apsilankėte ir viską įdėmiai perskaitėte – galite vadintis supermama. Užtai jums net galima būtų išrašyti sertifikatą.
Šitą galite atsispausdinti, pasirašyti ir įsidėti į savo CV.
Su pačia Austėja turėjau laimės susitikti kokius tris kartus. Vieną kartą Rokiškio gimtadienio šventėje, į kurią netyčia buvo užsukęs tuometinis ministras pirmininkas Andrius Kubilius, kitą kartą tiesiog šiaip prie kavos puodelio pakalbėjome apie kažką. Na ir trečias kartas buvo Karalienės mortos mokykloje kartu su:
mama Ieva, kurios atžalos lanko Vaikystės Sodą ir ši moteris rimtai žiūri į savo darbą.
Iš to paskutinio, trečiojo susitikimo sužinojau daugiausiai apie pačią Austėją. Pasirodo mokykloje ji mokėsi bene geriausiai iš visų ir galėjo pasiekti viską ką tik norėjo, bet kažkodėl nusprendė pasirinkti pedagogikos kryptį. Ir daug kas jos šio pasirinkimo nesuprato.
Tie, kažko nesupratę, dabar sako: “ahaaaa…. tai štai kaip čia viskas yra!”. O viskas yra taip, kad Austėja dabar turi “Vaikystės sodas” darželių tinklą, žinanti daugybę dalykų apie pedagogiką. Tiek daug, kad bene niekas daugiau už ją Lietuvoje nežino. Bent jau man taip atrodo. Aš ją sulyginčiau nebent tik su ponu Ken’u Robinsonu:
Man šis žmogus tapo autoritetu iš karto, kai pamačiau šitą jo ted’o šneką.[1]
Nuo to laiko, kai aš ėjau į mokyklą daug kas Lietuvoje pasikeitė. Ir daug kas pasikeitė į gerąją pusę. Štai vienas iš tų puikių dalykų yra kūrybinės partnerystės projektas. Turėjau laimės pabuvoti viename iš jų organizuotų renginių Litexpo rūmuose. Iš ten išėjau savotiškos pozityvios afekto būsenos, trykštančios saldainių vaivorykšte.
Vaikystės sodo darželių tinklas, o ir pati Karalienės Mortos mokykla yra tai, kas arčiausiai mano įsivaizduojamo idealo. Mano vaikai kol kas eina į Taškių – ne į Vaikystės Sodo tinklo darželį. Bet man patinka, kad daugelis principų, apie kuriuos kalbėjome pas Austėją yra taikomi ir Taškiuje. Apie šį darželį sužinojau tame pačiame forume, į kurio aprašymą nuorodą rasite aukščiau. Renginio dūzgių metu sužinojau, jog yra toks darželis Lietuvos vaikų ir jaunio centre.
Taškius
Leisiu sau paspekuliuoti ir pasakyti, jog šis darželis, kurį lanko mano vaikai, tikriausiai daug ką nusižiūrėjo iš Vaikystės Sodo tinklo ir bando tai savotiškai atkartoti.
Tą išdavė ir viena smulkmena, apie kurią papasakojo Austėja. Ji papasakojo, jog Vaikystės Sodo auklėtiniai į pasivaikščiojimus lauke eina nesusikibę rankomis, o vorele. Vorele ir pasidabinę šviesą atspindinčiomis liemenėmis ir dažnai įsikabinę į kokią nors virvutę: pavyzdžiui pasiūtą slieką su rankenomis. Ir tai yra, pasirodo, labai svarbus dalykas. Šituo jie užkrėtė visus kitus darželius. Aš tai žinau, nes visai netyčia mačiau maniškį linksmai linguojantį įsikibusį tokį daiktą su savo chebra į planetariumą.
Vaikystės Sodas.
Visi geri dalykai turi savo kainą. Mūsų keturių asmenų šeimai šis geras dalykas kainuoja >2000 lt/mėn. Ir nei vieno lito negaila. Vienintelė problema – juos turėti. Gyvenimo Stebėtojas apie tai užsiminė, sakydamas, jog tai mokykla danguje (žr. nuorodą aukščiau).
Jeigu tęsčiau mūsų lankomo darželio lyginimą su, pavyzdžiui, Karalienės Mortos mokykla, tai pastebėčiau, jog mūsiškiame visa infrastruktūra idealiai tinka vaikui: yra įvairių salių (a.k.a. erdvių) visokiems užsiėmimams, yra baseinas, darželis praktiškai centre. Mano sūnūs jau spėjo aplankyti daugiau visokių muziejų ir vietų, negu aš: lėlių muziejus, karo mašinų muziejus, planetariumas, botanikos sodai aplink Vilnių ir t.t.
Kas kartą pasirašydamas ant popieriuko, jog leisiu savo vaikui keliauti į kokią nors vietą (biurokratija pas mus didelė ir plati), aš jaučiuosi lyg padaręs kažkokį gerą darbą ar suvalgęs ką nors žiauriai skanaus. Toks labai malonus jausmas užplūsta, jog mano sūnūs gauna viską, ką galiu geriausio jiems duoti.
O štai vienas itin didelis skirtumas tarp mūsų lankomo darželio ir Karalienės Mortos mokyklos yra tai, jog pas mus tik darželis. O ten MOKYKLA! Tai reiškia, jog tie patys principai, kurie veikia, bus taikomi ir vėliau. Vėliau – augant ir vystantis jaunam protui ir kūnui.
Kai kurios mamos mokyklų tiesiog bijo. Kai kurios mamos tai vadina labai paprastai – mėsmalė. Mėsmalė, tai toks įrankis į kurį įdedami skirtingo dydžio skirtingi gabalai mėsos, o iš kito galo išlenda sutrinta ir sumaišyta vienodai atrodanti masė.
Išties nekeista, kad 80% Vaikystės Sodo tinklo darželių auklėtinių tėvų pareiškė norą lankyti Karalienės Mortos mokyklą.
Šiuo metu šios mokyklos pastate vyksta vidaus apdailos darbai. Viršutiniame aukšte yra gan didelė patalpa sporto salei, kiekviename aukšte po daugybę patalpų klasėms ir kitokiems reikalams.
Kažkurie iš šio renginio dalyvių fotografavo kažką (aš šį kartą neturėjau kuo), bet tik Arvidas paviešino vieną:
Emocijų mokymosi įranga
Darželio patalpoje, kurioje diskutavome su Austėja visur buvo priklijuoti užrašai: ant grindų – “grindys”, ant lubų – “lubos”, ant lentynų – “lentyna” ir taip toliau. Pasirodo šitaip maži žmonės išmoksta susieti raides ir žodžius su daiktais.
Austėja čia gali pasakyti: “trust me – I’m a scientist” (tikėkite manimi – aš mokslininkas). Ir tai iš jos lūpų būtų visiškai patikima. Jos mokslinėm žiniom neleido abejoti diskusijos tarp Leo ir Austėjos. Šie du kalbėjo apie kažkokias Pizos skales, reitingus, universitetus, mokymo metodus, emocinį intelektą, mokymo įstaigų kokybės rodiklius ir kt.
O pedagoginį universitetą reikia nugriauti, sukasti ir apipilti rūgštimi, kad daug metų ten niekas neaugtų. Čia ne mano žodžiai. Tas, kieno jie yra parašys manau apie tai daugiau. Ir iš tiesų – kodėl nėra fizikos universiteto? Arba kokio nors galvijų universiteto?
Štai Vaikystės Sodo tinklas ruošia savo mokytojus patys. Negana to jie dar reguliariai veda seminarus tėvams (~1 kartą per mėnesį). Taigi, tai yra kompleksinis požiūris į vaiko raidą.
Tai štai, kaip ir baigėsi nuorodos ta tema mano bloge. Belieka tik pasidžiaugti koks aš gudrus:
Smartass SEO
O jei rimčiau, tai ši tema man įdomi (spėkite kodėl). Ir labai džiaugiuosi, kad yra tokių pokyčių iki šiol buvusioje konvejerinėje švietimo sistemoje.
Karalienės Mortos mokykla – tai vėliavnešė mokykla, kuri jau dabar kurią didžiulę naudą net ir tiems vaikams, kurie jos nelanko ir nelankys.
Turiu dar vieną labai aiškų ir pasiekiamą tikslą.
_____________________________________
[1]– Austėja ir pati nevengia pakalbėti prieš auditoriją apie tai ką daro:
<— Čia viskas bus apie šio žurnalo reklamą, nes tai yra puikus žurnalas.
Vieni geriausių mano vaikystės prisiminimų arba happy moments, kuriuos prisimenu, tai atostogos Kiaušų kaime (Anykščių rajonas).
Pats ryškinau vonioj. Tas medis, kur dešiniau, tai tas kaštonas, tik gerokai apgenėtas jau. Nuotrauka daryta gerokai vėliau po tų mano skaitymų medyje.
Žvejyba prūde su nulupta lazdyno rykšte, į kurią įkalti įstrižai vinukai laikydavo žilką (mes valą tik taip vadindavome ir dabar taip vadinu), žiedai būdavo daromi iš aliumininės vielos, kurios pilna senelio dirbtuvėse arba už tvarto (elektros perdavimo linijos kažkur buvo sukombinuotos truputėlį), o žiedus privyniodavome “Moment” klijuose išmirkytu siūlu arba tiesiog mėlynąja lipniąja juostele (tada, kiek atsimenu, tos tokios būdavo tik mėlynos). Pasivaikščiojimai prie Jalmos, susipažinimas su apsiuvomis (tokios kirmėlės gyvenančios vandenyje – kartais vietoje sliekų naudodavom).
Buvo ir tokių pramogų. Lankas - puodas be dugno, kamuolys - medinė kaladė, sportbačiai inkaro.
Tačiau pats smagiausias dalykas, kurį patyriau kaime, tai palėpės. Palėpėse (jų buvo keletas), buvo sukrauti žurnalai ir knygos. Knygos ir žurnalai išmėtyti bet kaip ir visur. Kas kartą užėjęs ten ir pasirinkęs kokį nors kampą patyrinėjimams vis rasdavau ką nors įdomaus, o radęs ką nors skaitomo skaitydavau kuriame nors kambaryje “ant aukšto” arba pasiimdavau su savimi į kaštoną, kuriame įsikūręs tarp šakų skaitydavau. Buvo ten ir žurnalų. “Nemuną” vartydavau, nes ten retkarčiais pasitaikydavo erotikos. Visokias ten “Tarybines moteris” mesdavau šalin.
Tokia štai mano ta iliustruota istorija, tai yra vaikystės prisiminimai. Kiti gi happy moments, susiję su skaitymu, pažinimu ir žurnalais buvo jau namie. Prenumeruodavom mes tada “Mokslas ir gyvenimas” (ar tai panašiai). Skaitydavau su didžiausiu malonumu tą žurnalą. Kaip ir knygą “Mokslas ir visata” arba “Žemė ir jos gelmės” – pačios mėgstamiausios knygos buvę namie – o ypač astro-fizikiniai straipsniai. Dabar yra žurnalas “Iliustruotasis mokslas“. Prenumeravau jį kokius metus, kol supratau, jog nebesugebu perskaityti, o mano vaikai dar per maži šiam žurnalui.
Istorijos mokykloje nemėgau, nors mokėmės jau nebe komunizmą ir ne Lenino raštus. Inžinerija, tikslieji mokslai – tai regis buvo tai, kas apčiuopiama ir svarbu. Istorijos mokiausi per mažai, negu reikėtų. Tas “reikėtų” kiek subjektyvus, bet šiuo atveju tai tikrai yra mažiau negu reikėtų. “Nemokantys istorijos pasmerkti jos kartojimui” – ar kažkaip panašiai kažkas yra pasakęs (čia štai mano istorijos žinių spragos šviečiasi). O gal čia natūralu ir įprasta domėtis istorija tada, kai prieštaravimų ir protestų amžius praeina, kai savo saviraiškos poreikius imi kreipti sąmoningesne kryptimi?
Socialiniai tinklai čia man ateina į pagalbą: Baltasis Vaiduoklis, Leo Lenox, Aurelijus Katkevičius – žmonės, kurie sugeba papasakoti apie istoriją taip, kad suprantu kiek daug praradau ja nesidomėdamas vidurinėje. Jie sugeba parodyti priežastis ir ryšį su pasekmėmis, kad ir kiek metų tarp šių dviejų dalykų yra praėję. Man atrodo, jog tai ir yra istorijos mokslo pagrindas – ne įvykių datos ar vardai ir pavardės. Nes tos datos ir tie žmonės, tiksliau jų veiksmai turi savo vietą priežasčių-pasekmių grandinėje – visas malonumas ir svarbumas surasti tas grandines.
Aš tikiuosi, jog mano sūnūs (o ir kiti būsimi vaikai, pvz. dukros) ims domėtis istorija dar vaikystėje ir mokysis kartu su manimi istorijos iš jos įdomiosios pusės. O tam tikrai padėda “Iliustruotoji istorija“, kurios žurnalus archyvuosiu saugiai į lentyną, nes tai žurnalai, kurie nesensta, kurie turi išliekamąją vertę.
Tad vieni geriausių mano šiuo metu happy moments’ų yra abu miegantys vaikai vienu metu, “Iliustruotoji istorija” ir arbatos puodelis (čia kai “Verslo klasė” jau perskaityta)…
Čia pirmasis numeris
P.S. Dovanotas žurnalas “Pasakojimai apie istoriją” irgi puikus. Paskaitę šio žurnalo galėsite nueiti pas draugus ar kolegas ir pasakyti “ar žinojote, kad…”, visos merginos ir kolegos tada jums šypsosis ir norės jūsų kompanijoje praleisti kuo daugiau laiko:
Pasakojimai apie istoriją (nemokamas žurnalas prie "Iliustruotoji Istorija")
P.P.S. Aš šio žurnalo pernumeratą gavau, nes esu aktyvus soc. tinklo dalyvis ir sugebėjau pasinaudoti proga. Tačiau aš jį prenumeruosiu, kai tik baigsis nemokami.
P.P.P.S. Ar žinote kuo skiriasi šiitai nuo sunitų ir kokio velnio jie nori iš pasaulio ir kodėl tokie dalykai Afganistane yra įmanomi? Kokią mėsą valgė katalikai pasininko metu? Kodėl apie bebrus sklando tos legendos?
Mano vyriausiajam sūnui dabar beveik 3 metai. Pirma klasė bus ne anksčiau kaip už ~4 metų.
Esu jau minėjęs, jog kiekvienas vaikas yra atskira asmenybė – nėra tokio pačio žmogaus, net identiški dvyniai vistiek kažkuo skiriasi. Ten pat ir buvo balsavimo rezultatai, kurie mane lengvai šokiravo (na, gal nešokiravo, jei turėti omenyje, jog pas mane tada lankėsi vien internetiniai troliai). Kalbėta buvo apie tai ar ne per anksti vaikus pradėti mokyti visokių rimtų dalykų ir ar neverta jiems leisti pasaulį tyrinėti taip, kaip jiems gaunasi, kaip jiems tai gaunasi savaime. Tai yra, ar verta skiepyti savo vaikui nuo pat vaikystės savo požiūrį? Ar tikrai tas požiūris yra tas teisingasis? O gal vaikas tyrinėdamas pasaulį taip, kaip jis sugeba pats, atras kitas, mums nepastebėtas puses?
Štai jaunėlis mūsų jau pusantrų metų, bet vaikšto kol kas tik įsikibęs į ranką. Galėtų vaikščioti ir pats, bet kažko lygtais bijo: tik paleidžiame ranką – iš karto atsisėda ir tada juda pasišokinėdamas ant užpakalio[1]. Vyresnėlis vaikščioti pradėjo beveik nepastebimai: regis atsistojo ir nuėjo. Jaunėlis yra kiek atsargesnis, vyresnysis gi – visiškas nenuorama ir jo interesų laukas yra ypač platus. Jaunėlis regis kiek intravertas, o vyresnysis ekstravertas. Žinoma, jaunėlį auklėti labai padeda ir vyresnysis sūnus, gal dėl to jis kiek mažiau ir drąsus.
DNR užprogramuoja daugybę informacijos. Mokslininkai, sako, kad į DNR sugebėjo užkoduoti kažkokią knygą...
Taigi, vaikai skirtingi. Ir tai yra gerai. Apie savo vaikus galėčiau pripasakoti ir daugiau, tiek kad jums atsibostų. Dalia apie juos papasakot galėtų dar daugiau. Ji galėtų papasakoti tiek, kad net negalėtumėte įsivaizduoti kiek: ji gali identifikuoti paternus kiekviename smulkiausiame judesyje ar elgesyje ir papasakoti kodėl taip yra. Mamos savo vaikus pažįsta dar geriau nei savo vyrus, geriau nei save. Štai dar prisiminiau vieną istoriją, kurią papasakojo mums per gimdymo kursus lektorė (ne Sheri Bayles, kita): laiko kūdikį apgaubusi medžiagos gabalu Afrikoje (o gal Australijoje) juodaodė (o gal aborigenė) ir staiga praskleidžia medžiagą, kūdikis nusišlapina, ji ramiai vėl įsuka kūdikį – nei lašo ant medžiagos ar jos pačios; jos tada paklausia: “iš kur žinojote, kad kūdikis nori šlapintis?”, ta kiek pagalvojusi atsakė: “O iš kur jūs žinote, kad norite?”.
Mama su vaiku kažkur plaukia. Gali būti, kad tas kūdikis mamai nugaros net vandenyje neapsisioja.
Taigi, motinos ir vaiko ryšys paprastai būna itin stiprus ir nerasite jokio kito žmogaus, kuris geriau suprastų vaiką nei mama. Su viena tokia neseniai kalbėjausi apie jos sūnų, kuriam 7’eri sukanka gruodžio pabaigoje. Mama pasiskundė, kad jos nuomone, jos vaikas yra nepasiruošęs dar eiti į mokyklą. Jos argumentai buvo tie, kad jos sūnus, kiek daugiau nei vidutiniškai sirguliavęs, kad nėra subrendęs sociališkai ir psichologiškai tiek, kad jį galėtų išleisti į mokyklą. Jokių atsilikimų nėra, bet nenori vesti į mokyklą, kuria jos draugės ir gal net mokytojos vadina “mėsmale”[2].
Gan įdomiai sutapo ir tai, jog Google Plus socialiniame tinkle vienas jo dalyvių pusiau viešai pasvarstė kaip jam padaryti, kad savo vaiką galėtų išleisti vėliau į mokyklą, o ne tada, kai privaloma? Anot jo ir pusmetis tokiame amžiuje reiškia labai daug. Čia jo posto dalies citata:
Toks Malcolm Gladwell, žmogus, kuris rašo knygas iš tau pažįstamos statistikos (publicly available statistikos) savo puikioje knygoje Outliers dėjo konkrečią lentelę – USA ledo ritulio rinktinės narių gimimo datos. Guess what – du trečdaliai jų yra gimę pirmąjį metų ketvirtį. Pažiūrėjau mūsų kašio rinktinę kažkada – akurat, tas pats patternas. Treneriai renkasi didesnius, stipresnius, mokytojai irgi taip pat – gudresnius, protingesnius. Aišku, sporte tai matosi ryškiau, nei moksle, bet moksle matosi irgi ryškiai. Tą man patvirtino ir bičiulė Austėja Landsbergienė.
Vienareikšmiškai – GALIMA. Ką reiškia pasakymas išleistas per anksti?! Tai reiškia, kad padarėte vaikui meškos paslaugą. J.Uphoff ir J.Gilmore atliko tyrimą, kuris parodė, kad vaikai, kurie išėjo į pirmą klasę anksčiau, nei 6m3mėn, sudėtingiau adaptavosi mokykloje nei tie, kurie išėjo į mokyklą vyresni. (N.B.: JAV į mokyklą VISI vaikai išeina šešerių, vadinasi, čia kalbama tiesiog apie jauniausius klasėje). Pasirodo, šiems – jauniausiems klasėje – vaikams prasčiausiai sekėsi laikyti egzaminus ir apskritai jų pažymiai buvo prastesni. Be to, jie dažniau lieka kartoti kurso ir dažniau turi mokymosi sunkumų. Liūdniausia, kad ta uodega velkasi per visą mokyklą ir net universitetą.
Taigi, šnekučiavomes su mama, kurios vaiko gimtadienis gruodžio pabaigoje, kuris anot jos nepasiruošęs eiti į mokyklą šiais metais. Pasirodo, jog Švietimo įstatyme parašyta, jog į mokyklą vaiką galima vesti anksčiau nei 7 metai, bet jokiu būdu ne vėliau (ir ten niekam neįdomu, kad jei vaikas būtų gimęs trim dienom vėliau, tai tos problemos gal net nebūtų, t.y. visiškas biurokratiškas požiūris ir formalus kalendoriaus laikymasis). Ką gi, anot Austėjos, šis įstatymas leidžia jums padaryti meškos paslaugą savo vaikui. Tokios paslaugos nenori nei viena mama savo vaikui. Kas būtų, jei ji nesilaikytų šio įstatymo? Kiek supratau iš pokalbio, tai baudos, socialiniai visokie darbuotojai (su šeimos statuso pakeitimu į “asocialią”), prarasta teisė į darželį. Iš visų šių dalykų mažiausiai bjaurus ir brangus tai baudos.
Išimtys įstatyme yra dėl raidos sutrikimo: yra tokia “pedagoginės psichologijos” tarnyba, kuri įvertina ar vaikas gali eiti į mokyklą anksčiau, jei nori tėvai. Bet ta tarnyba nevertina ar vaikas gali eiti į mokyklą, jei jam jau sukako septyneri metai, net jei gimtadienis Gruodžio 31’ą.
Biurokratijos jūra - kaip nepaskęst?
Prisipažinsiu, jog dar neišnagrinėjau šio įstatymo, bet “visom keturiom” esu už šią mamą. Juk savo vaiką geriausiai pažįsta ir žino tik jo mama. Na, o jeigu ji klysta, tą galėtų patikrinti profesionalai. Įdomu, išties, kaip ir ką vertina ta “pedagoginės psichologijos” tarnyba. Žinoma, negalima tikėtis, jog mama sėdės rankas sudėjusi: Internetuose jau yra ir peticija, o ir supermamos apie tai gan plačiai diskutuoja.
O aš, tuo tarpu, džiaugiuosi, kad mano vyresniajam kol kas dar 3 metai, o apie mokyklą reiks galvoti tik po ~4 metų – tada gal jau bus požiūris į mokymą bus pasikeitęs? O ir šiaip jis labai guvus, labai komunikabilus, nors gimęs “vėlai” metuose – lapkritį. Va tik po <6 metų, jaunesniajam bus septyneri. Įdomu ar neatsidursime tos mamos vietoje?
_________________________
[1]– Mano tėvai man irgi pasakojo, kad aš irgi šitaip pradėjau savarankiškai judėti, t.y. ant užpakalio. Tik aš kojas sušleivindavau į išorę, o maniškis į vidinę pusę.
[2]– Na taip, mokykla kaip kariuomenė – muštruoti ir priversti paklusti. Tokį slogų bendrąjį įspūdį apie savąją mokyklą atsimenu ir aš. Žinoma, buvo puikių momentų, bet jie buvo retesni, nei nusivylimai ir kaltės jausmas. Bet, supratau, kad mano vaikams gali pasisekti labiau, nes Lietuvoje gan sėkmingai ir gan plačiai vyksta “Kūrybinės partnerystės” forumas, kurio esmė yra ugdyti vaikų kūrybiškumą
Bičiulis pakvietė mane į tokį forumą. Nutariau sudalyvauti, nes man tai įdomu. Įdomu, nes auginu du sūnus, kuriems noriu suteikti visas galimybes arba gal tiksliau, suteikti galimybes neprarasti galimybių. Mums su žmona tai labai svarbu, štai ir korteles padarėme, štai galvodamas apie vaikų kūrybiškumą prisiminiau savo vidurinės mokyklos nuoskaudas.
Taip šviesu ir gražu, entuziastinga ir šaunu!
Beveik visa pirmoji forumo diena (tik joje dalyvavau) buvo tarsi didžiulė pozityvumo bomba mano sąmonėje sprogusi spalvinga “Skittles” vaivorykšte! Forumo labai netgi negadino standartinės “Powerpointinės” prezentacijos, nuo kurių, mano žiniomis kitiems žmonėms automatiškai, neslepiant konvulsijų, ima vystytis breivikizmo sindromas.
Na, išties, jei jau kalbame apie kūrybiškumą, net jei esame labai rimti dėdės, tai galėtumėm jau kažkaip pasistengti ir kūrybiškiau pažvelgti į prezentacijų darymą.
Važiuodamas į forumą tikėjausi tokių panelių mokytojų sąskrydžio ir kalbų aukštomis materijomis apie susvetimėjusį žmogų, krentantį vaikų raštingumą bei nesandarius mokyklų langus. Buvo. Buvo to šiek tiek. Vienas jų: kai „švietimo plėtotės centro“ atstovėms baigus savo pranešimą apie humanizmą Lietuvos švietime nepriklausomybės aušroje (~1989-2000), išstojo vienas iš mokytojų iš auditorijos ir paklausė: “kodėl krenta vaikų raštingumas?”. Į klausimą buvo atsakyta, jog mokytojai turėtų geriau dirbti, tam kad keltų vaikų raštingumą.
Toks atsakymas buvo nepriimtinas – pasigirdo papiktintas šnaresys ir net piktoki riksmai: „čia ne mes turime keisti požiūrį, o jūsų požiūris yra pasenęs, vis mes ir mes kalti dėl visko!“.
Buvo besimezgąs puikus konfliktas, tačiau forumo moderatorius habil. dr. Gintautas Mažeikis nutraukė ugnį, paliepęs nuoskaudas išsiaiškinti asmeniškai.
Tai buvo išimtinis įvykis ir giriu mokytojus, kad susivaldė, kad vis dėlto yra tie žmonės, kurie turi rodyti gerą pavyzdį ir nepasiduoti viešai emocijoms šūkaujant piktas replikas, kaip kokio nors Lietuvos teisėsauga nepatenkintų nesankcionuoto mitingo dalyviams. Aš suprantu, ten tikrai yra dalykų susijusių su sistemos ydomis ir panašiai, bet mokytojai turėtų būti tie žmonės, kurie supranta kas yra sprendimų priėmėjai, supranta, kaip yra veiksmingiausia įtakoti tuos priėmėjus ir kada.
Dr. Gintauto Mažeikio kalboje išgirdau keletą žodžių, kurį kritikuoja gerb. glum. pasikėl. dr. Andrius Užkalnis (IMHO minėtasis prelegentas turi tokį HO): Holivudas yra blogis, lietuviai nieko nekurią, o tik aptarnaują Holivudą, tauta yra nususinama iki dykynės, baisios didžiosios korporacijos kuria sraigtelius, dusina kūrybingumą, industrializacija yra antipodas kūrybiškumui ir pan.
Bet gerbiu habilituotą daktarą užtai, kad jis bent jau nekviečia naikinti tos blogio sėklos, nepradėti tiesinti dalgių ir išeiti į gatves, neatmesti, o tiesiog kritikuoti. Nuolat kritikuoti.
Žodžiu viskas yra gerai! Dalgius keičiame į žoliapjoves ir kombainus, pasisocializuojame socialiniuose tinkluose prie to baisaus kompiuterio – viskas ok. Galima. Tik kritikuokime, tobulėkime. Valio! Tik ta kritika galėtų būti ir įvairiapusiškesnė, t.y. nukreipta visomis linkmėmis, o ne tik į “blogą Holivudą” ir piktas didžiąsias korporacijas.
Nususinta Lietuva! (Na štai, pagaliau ir pas mane bloge atsirado šis paveiksliukas)
Buvo labai įdomu išgirsti ir suprasti kaip “Švietimo plėtotės centre” (nežinau ar jis taip vadinosi ir gūdžiais 1989 metais) kūrė švietimo koncepciją, kokiomis temomis diskutuota.
Pavyzdžiui buvo diskutuojama ar mokyti daugiau dailės istorijos ar daugiau leisti vaikams patiems piešti (ar kažkaip panašiai). Pasakojo kaip buvo nelengva susidoroti su iškilusiomis užduotimis, kai “ant galvos užgriuvo demokratija”.
Vargšės mokytojos galvą drasko rausvos ir rusvos kiaulės.
Supratau, jog vidurinėje mokiausi būtent tuo laikotarpiu, kai niekas negalėjo apsispręsti ką daryti, kaip daryti1. Mūsų karta buvo savotiški eksperimentiniai triušiai.
Pranešime buvo minimos tik įvairios humanitarinės idėjos ir kryptys, bet nieko nebuvo paminėta apie vadybą ar ekonomiką – pasirodo jie tiesiog neturėjo su kuo tartis. Nežinojo į ką kreiptis, visiškai nenutuokė ką daryti ir apie šias disciplinas diskusijos atsirado tik kokiais 1998 metais. Man tai paaiškino daugelį dalykų.
Retorika buvo tokia liūdna ir melancholiška, tokia net ilgesinga, kad net regis ašarą beveik išspaudžiau, kaip pagailo man mūsų… Na taip, rašiau “pozityvumo bomba, sprogusi “Skittles” vaivorykšte”, tai taip, bendra visos dienos nuotaika buvo tokia, bet buvo ir šis melancholiškas momentas, taip maloniai kuriantis tautinį bendrumo įspūdį, kurį dar sodrino rodomo melancholiškos rudų ir tamsių atspalvių iliustracijos “powerpointe”.
Paskui išstojo Prezidentės patarėja, kuri ten kažką pasakė apie britų tarybą ir, kad “Prezidentė yra nekartą sakiusi” kažką…
O tada atėjo eilė svečiams britams, kurių prezentacijos davė tą pozityvų toną, kuris suteikė vaivorykštės spalvas visai dienai.
Dr. Guy Claxton pasakojo apie vaikų kūrybiškumo ugdymą, kodėl tai svarbu ir kaip tai daryti4. Šio daktaro požiūris man priminė Eliyahu M. Goldratt’o pasakytus žodžius, kuriuos retkarčiais pakartoja jo bažnyčios kunigai commonsensavičiai: „visi žmonės iš prigimties yra geri“. Tad nėra blogų ar visiškai negabių vaikų, jiems tik reikia suteikti šansą patiems surasti išeitį, patiems surasti atsakymą ir leisti džiaugtis pasiektais rezultatais.
“Joy of struggle” (malonumas intensyviai stengtis), tai citata pildanti naująją paradigmą: vaikui reikia duoti atsakomybę pačiam surasti atsakymus, nes tik nesėkmės ir susierzinimas skatina kūrybą. Taigi, visi žmonės, o ir vaikai iš prigimties yra geri ir mokytojo darbas nėra priversti vaikus dirbti, bei mokytis, jo pareiga yra nukreipti ir patarti.
Pasirodo Rusijoje yra tokia mokyklų programa vadinama “Golden key school” pradėta dar 1989 metais L. S. Vygotsky’io ar tai jo dukros… Tai toje mokykloje jos direktorius yra vadinamas fantazijos valdovu ir mokoma ten mums įprastų dalykų tik kuriant įvairias gyvenimiškas situacijas, iš kurių išeitis, arba kurių analizei pasitelkiami mums įprasti dalykai. Na, pavyzdžiui fizikos pamokoje apie inerciją yra inscenizuojamas teismo procesas, kuriame advokatai ir prokurorai bando įrodyti ar inercija yra gera ar bloga. Inscenizuojama nusikaltimo vieta, kurios apžiūrai ir sprendimams naudojami kiti dalykai kaip logika, biologija ir pan.
Kūryba tai viskas: ir vyšnaitė ir pyragas.
O kodėl mes mokomės? Tam, kad galėtumėm gautas žinias panaudoti. O kas yra kūryba? Žinių praktinis panaudojimas. Sakyčiau tokia gan “TOC’iška” problemos interpretacija ir problemų sprendimų paieška. Tai atrodo taip elegantiškai ir savaime teisinga, nes akivaizdu; “self explanatory” (save paaiškinantis) – kaip išsireiškė tas pats daktaras Guy Claxton’as: “Creativity is not a cherry on a cake. Creativity is a cake!” (Kūrybiškumas, tai ne vyšnaitė ant pyrago. Kūrybiškumas ir yra pats pyragas.).
Tačiau yra ir neigiama kūrybiškumo pusė, nes galima kurti ir blogus dalykus: paminėjo bankininkus ir jų kūrybiškumą gviešiantis pinigų, kas tikriausiai įtakojo šią paskutinę finansinę krizę; Napalmas – dar vienas kūrybos rezultatas.
Tad siūloma akcentuoti ir tai ką verta kurti, padėti suprasti, jog destrukcija neturėtų būti kūrybos siekiamybė (aha, papasakokit gotams ir emo). Čia šiek tiek tenka papildyti ir kūrybos vertinimo matavimus: kūryba tai ne šiaip laimė, o laimė ir pasitenkinimas gautais rezultatais, pasitenkinimas, jog po sunkaus darbo gaunama nauda ir džiaugsmas.
Kitas gi britas pasakojo, kaip tai praktiškai veikia vienoje iš Kauno mokyklų.
Berods literatūros pamokoje vaikams jų mokytojas pasiūlė pirmiausiai nieko nerašyti, nieko daug negalvoti o tiesiog klausyti – atsigulti ant kilimo klasėje ir klausyti mokyklos garsų. Tada nusivedė į traukinių stotį ir klausytis ten girdimų garsų, kuriuos paprašė užrašyti į bloknotus. Vėliau parduotuvės garsų ir pan3.
Kaip ten ta istorija baigėsi nepamenu, bet esmė yra tokia: vaikai mokomi interpretuoti garsus raidėmis, jie mokomi žvelgti į viską analitiškai ir naudojantis tomis patirtimis kažką kurti.
Dar ir kitos mokyklos už auditorijos ribų rengė pristatymus apie tai kaip vykdė savo kūrybiškumo praktikas – akys visų švytėjo, visi buvo be galo nustebinti gautais rezultatais.
Teko pakalbėti su nedidelio miestelio gimnazijos mokytojomis, kurios pasakojo, jog atmosfera pas juos gimnazijoje ne kokia: vaikų tėvai nepersistengia perteikti išsilavinimo naudos ir reikšmės savo vaikams, kurie vis dar turi tą požiūrį, jog mokomasi ne sau, o mokytojams ir tėvams. T.y. jog mokydamiesi jie daro pasaugą ne sau.
Kaip supratau didžiausia bėda tame, kad yra daug vaikų, kurie vis antrame/trečiame Maslovo piramidės laiptelyje, jog informacinė aplinka yra ydinga, skleidžianti negatyvumą. Iš kitos pusės kova dėl krepšelių, lokalūs “kunigaiščiai” (mokyklų direktoriai) su savo ambicijomis2.
O kai paklausiau ką davė tos kūrybiškumo sesijos (jos buvo atstovės vienos iš gimnazijų, kurioje buvo vykdomas tas eksperimentas), tai sakė, jog tai labai geras dalykas ir kad tai turėtų “išgelbėti sielas”.
Lietuvos švietimo ministras Gintaras Steponavičius kartu su savo patarėju Albertu Lakštausku pasirodo palaiko šias iniciatyvas ir aš tuo džiaugiuosi. Šviečia man jie dabar kaip vasarinė vaivorykštė, net nežiūrint į tai, kad įvairūs žmonės, o ir gerbiami blogeriai, sako, kad pastarasis daug ką daro negerai.
Esu dabar kiek ramesnis dėl savo vaikų ateities. Stebėsiu “mokyklų rinką” ir aiškinsiuosi kurioje iš jų diegami arba įdiegti kūrybiškumo ugdymo principai ir tik į tokią mokyklą leisiu saviškius mokytis. O jūs? Ar leistumėte savo vaikus į tokią mokyklą?
P.S. Visiškai netikėtai dar neprasidėjus forumui sutikau savo vieną iš klasės auklėtojų (teko laimė turėti jų keletą) Rasą Naujalienę – jums linkėjimai iš mano blogo! Dėl tų nuotraukų iš klasės šventimo kažkokia ten proga buvusiame jūsų kol. sode tai prie progos susitikt reiks.
___________
1– Tų visų diskusijų rezultatas – ugdymo koncepcija, kurią pavadino “Tautinė mokykla“
2– Dar viena sritis, kur suteikiamas postas, nieko apie tai neišmanančiam (arba minimaliai išmanančiam) asmeniui. Alytuje yra viena vidurinė mokykla, kurios direktorius yra (ar gal jau buvo) ne mokytojas pagal išsilavinimą (jei neklystu) – tai bene pati yra (o gal jau tik buvo) ūkiškiausia ir geriausia mokykla visame mieste.
3– Pasakodamas britas rodė powerpointines skaidres su nuotraukomis iš tos pamokos. Vienoje iš jų, vaikams beklaidžiojant po miestą ieškant garsų buvo įsimaišęs ir Kauno meras. Pasirodo jis pamatė tuos vaikus ir taip impulsyviai paprašė su jais nusifotografuoti – žiū bando “piarintis” kaip ir jo kolega Vilniuje, tik jam gaunasi kiek keistai…
4– Pasakojo apie neaiškią neapibrėžtą ateitį, kuriai surasti konkrečiai taikomus ugdymo ir mokymo metodus neįmanoma – kūryba vienintelė išeitis. Čia prisiminiau Aurelijaus Katkevičiaus ir kitų autorių VK perskaitytus kelis straipsnelius apie paradigmos poslinkį.
Tai mano sugalvotas dialogas, kuris tik turėtų perteikti nuotaiką. Tokia nuotaika vyravo mano klasėje. Visokie anekdotai pasakojami apie vaikų nenorą mokytis išduoda, jog ta nuotaika arba tiesiog mintis, apie nenorą eiti į mokyklą, “sėdėti” pamokose yra daugelio žmonių sąmonėje.
Kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą? Juk žinios ir saviraiška, tai malonumas, tai yra dalykas, kuris motyvuoja, siekdami pažinti mes kuriame naujus būdus gauti daugiau žinių ir save išreikšti(na, ten visokie patogumai, kaip automobilis ar klozetas – pageidaujamas šalutinis žinių gavimo ir siekimo efektas).
Manau, galimų atsakymų daug, tiksliau galimų simptomų daug: nes yra smagesnių užsiėmimų t.y. smagiau pažaisti kieme/namie/kompu, nes smagu maištauti, nes nesvarbios/neįdomios pamokos, nes smagu pačiam mokytis iš savo klaidų… Smagesni užsiėmimai, maištavimas ar siekis kitaip patirti pažinimo džiaugsmus nėra priežastis, o tik simptomai.
Tad kodėl? Kodėl vaikai labiau nori žaisti kieme/namie/kompu; kodėl smagu maištauti; kodėl smagiau mokytis iš savų klaidų?
Nes darydami tai kas patinka, vaikai patiria daugiau džiaugsmo, nei sėdint nuobodžioje pamokoje.
Kodėl pamoka nuobodi, jei pažinimas ir saviraiška yra tai kas motyvuoja? Irba kodėl vaikai patiria daugiau džiaugsmo ne pamokose?
Nes tie “labiau patinkantys” dalykai suteikia siekiamus rezultatus, o tuo pačiu malonias emocijas. Žinoma, vaikai negali žinoti ko jie nori, nes jie yra vaikai ir kol kas nežino iš kur atsiranda daiktai, apie kuriuos jiems mes norime papasakoti nuobodžiose pamokose. Per daug nesicackindami mes tiesiog sakome vaikams, kad mokytis būtina ir kad to iš jų besąlygiškai reikalaujame.
"Durnas buvau, nesimokiau..." - Išgirsta vieno, labai liūdno žmogaus frazė.
– Kokie puikūs mokymai! Bet tai Lektorius(-ė) kokis šaunuolis(-ė)! Kaip įdomiai papasakojo viską… Bet tai geras, ane!?
Čia dar viena frazė, kurią girdėjau iš kai kurių savo kolegių(-ų). Ir dar: kiekvieną kartą po kursų lektorius padalina lapus, kuriuose atsakome į keletą klausimų, apie tai kaip mums buvo svarbu/įdomu, ką patobulinti ir panašiai. Tą informaciją lektorius tikriausiai pateikia užsakovui (kad ir per tarpininkus). Užsakovas pagal tai sprendžia ar lektorius gerai atliko darbą ir ar jis bus užsakomas kitą kartą.
Kodėl vidurinėje nebuvo taip įdomu mokytis? Kodėl mes ten tokie nemotyvuoti būdavom? Kodėl dabar žmonėms įdomu būti kursuose ir juos lengva motyvuoti? Ką reikia daryti?
Taigi, imame ir sukuriame gerą mokymo programą, patvirtiname ją ministerijoje ir perduodame į mokyklas vykdymui. Bet sugalvojame tokią gerą programą, kad jauni protai būtų sudominti, kad jie pajustų pažinimo džiaugsmą, kad galėtų naudodamiesi žiniomis išreikšti save.
Tačiau bet kokią programą galima sugadinti netinkamai ją diegiant. Todėl mes į darbą mokyklose priimame tik gerus mokytojus ir sukuriame matavimų ir motyvacinę sistemą, kad mokytojai būtų skatinami dirbti geriau, kad jie patys tobulėtų.
Kaip užtikrinti, kad matavimo metodai būtų teisingi ir kad matavimų rezultatai atspindėtų tiesą?Kaip pamatuoti, kad vaikai gauna ir priima informaciją?Kaip užtikrinti kad mokytojai būtų įvertinami objektyviai?
Reikia žiūrėti kaip vaikas sugeba panaudoti tą informaciją.
Kaip objektyviai pamatuoti vaiko gebėjimą save išreikšti?
Viskas daugmaž paprasčiau kalbant apie tiksliuosius mokslus.
Bet kaip sužinoti ar vaikas išreiškia save pakankamai kūryboje? Kaip išmatuoti kūrybiškumą? Ar vaikas pakankamai save išreiškia savo kūryboje?
Pažiūrėję 360 laipsnių kampu pamatytumėt savo nugarą.
O ką jeigu duotumėm vaikui užpildyti klausimyną, kuriame būtų vertinamas mokytojas ir jo perteikiama informacija? O ką jeigu mes tiesiog paklaustumėm ar vaikas yra laimingas?
Kaip išmatuoti laimę?
Vaiko reikia tiesiog paklausti: “ar smagu? Ar patinka? Ar džiaugiesi? Ar nori tai daryti vėl?”. Netgi gavus teigiamą apsimestinį (dėl kokių nors priežasčių) rezultatą, tai identifikuoti galima nesunkiai. Jei manote, kad to per mažai, tai pagalvokite, kodėl vaikas gali būti nelaimingas užsiimantis kūrybine veikla? Gal todėl, kad nesigauna, kaip pats nori? Gal nesigauna kaip kitiems? Gal nori padaryti geriau nei gaunasi? Kodėl gaunasi blogiau, nei tikisi jis pats ir aplinkiniai? Gal todėl, kad neįsisavino žinių ir praktikos, kuri bandoma jam perteikti? O ką mes matuojame? Taigi tai ir matuojame – kaip vaikas įsisavina žinias ir kaip sekasi jam praktika.
Pats augdamas, atsimenu jausdavau retkarčiais tokį nejaukų neužtikrintumo jausmą, tokį nerimą, nepasitikėjimą savimi. Na, tokį lyg adrenalinas kiltų iš pilvo aukštyn ir spausdamas gerklę baigdavosi nemaloniomis mintimis. Tais momentais jausdavausi nelaimingas, nes nesuprasdavau kaip pasiekti iš manęs prašomą rezultatą, nes nežinodavau ką turiu padaryti. O mokytojams nebuvo labai svarbu kaip jaučiuosi. Jiems svarbu perduoti man informaciją ir pagal patvirtintus metodus patikrinti kaip tą informaciją gavau, o įvertinimas priklauso nuo patikrinimo rezultato.
Čia mokytojas giria mokinį, nes labai gerai nukopijavo, nes to iš jo ir tikėjosi.
Man rašymas patiko, bet gaudavau prastus pažymius už rašinius (ne vien dėl gramatinių klaidų). Niekaip nesupratau ką negerai darau. Klasiokės, regis, prirašydavo visokių lėkštybių arba perrašydavo savais žodžiais chrestomatijose esančias mintis ir gaudavo puikius pažymius. Jos tiesiog suprato kaip veikia patikrinimo algoritmas ir tiesiog darydavo taip, kad atsakymas būtų teisingas. Aš manau, jog tai yra negerai, nes tokio patikrinimo rezultatas tėra vaiko gebėjimo perprasti patikrinimo algoritmą įvertinimas, o ne žinių, kurių perteikimą buvo norėta pamatuoti.
Na gerai jau… Nemanau, kad aš toks puikus rašytojas. Netgi priešingai, manau, kad esu nelabai koks rašytojas – nesugebu perteikti savo minčių taip, kad suprastų daugelis, nesugebu jų taip poetiškai ir vaizdžiai iliustruoti, kad net ašarą išspaustų, bet ir nemanau, kad buvau tinkamai to mokomas. Galų gale ir pats pradėdavau perrašinėti chrestomatijas, o už atmestiną to darymą gaudavau tik patenkinamus pažymius. Negana to, aš net neskaičiau tų būtinųjų kūrinių – aš tiesiog perskaičiau chrestomatiją (tiksliau tik ištraukas).
Kaip išmatuoti, kad pedagogas pakankamai lavina vaikų kūrybą? Kaip pamatuoti pedagogo darbą? Matuoti reikia jo darbo rezultatus, t.y. patikrinti ar jo mokiniai laimingi. Kūrybiškumas tai laimė. Laimingas vaikas, kuris jaučiasi įvertintas ir kai jis jaučiasi darąs tiek kiek jis nori padaryti.
This website uses cookies to improve your experience. We'll assume you're ok with this, but you can opt-out if you wish.AcceptRead More
