Pati efektyviausia viešojo transporto priemonė Vilniuje šiuo metu yra troleibusas. Tas troleibusas yra 9Tr pagamintas 1981 metais.
33 metų elektroautotransporto priemonė. Kiek suprantu, pagrindinės detalės – originalios.
Troleibuso variklio skyriuje matosi keletas jungiklių grupių. Kai vairuotojas spaudžia akceleratoriaus pedalą – palaipsniui įsijungia vis daugiau jungiklių ir į elektrinį variklį perduodama daugiau el. energijos.
Tie jungikliai ten, matyt, junginėjasi priklausomai nuo greičio. Jei įsijungtų visi vienu metu – troleibuso ratai nuolat prasisukinėtų pradedant važiuoti, o keleiviai sugriūtų į troleibuso galą.
Štai variklio skyrius. Tiksliau valdymo skyrius. Jungikliai, saugikliai… Varikliai kažkur ties ratais. Nuolat judančių detalių nedaug – tik variklis ir ratai. Todėl tai yra itin efektyvi transporto priemonė.
Šis troleibusas pats efektyviausias, nes jam jau 33 metai, o jis vis dar važiuoja. Jis vis dar važiuoja, nes jo konstrukcija genialiai paprasta ir patikima.
Ta proga troleibusas.lt portalo savininkas pasikvietė visus norinčiu pasivažinėti tuo senuoju 33 metų senumo troleibusu. Tarp pasivažinėjančiųjų buvau ir aš.
Principe tai nieko ten labai faino ar dvasingo važinėtis senu troleibusu. Troleibusas kaip troleibusas. Gal kiek kietesne pakaba – jaučiasi daugelis duobių ir kalnelių. Bet tai ko norėti iš 33 metų senumo viešosios transporto priemonės. Įdomi buvo to pasivažinėjimo metu organizuota viktorina.
Ir gal net ne viktorina, o tai, jog į jos klausimus žmonės atsakinėjo neįtikėtinai tiksliai. Klausimai buvo maždaug tokie:
Kokia ilgiausia pasaulyje troleibusų linija?
Koks troleibusų maršrutas trumpiausias Lietuvoje?
Kuriais metais ten gamino kažkokius troleibusus?
Koks kontaktinio tinklo laido storis?
Ir panašiai. Kitų klausimų net neatsimenu. Bet esmė ta, kad troleibusai su savo kontaktiniu tinklu, tai ne tik itin efektyvi transporto priemonė, bet ir tradicija, tai yra žmonės. Žmonės pasišventę savo darbui
Tai yra didžiulė vertybė ir turtas. Nėra jokios prasmės griauti turimą infrastruktūrą ir pradėti statyti ten kokias nors bėgines elektroautotransporto priemones. Požeminės ar antžeminės turi savo gerų savybių, bet kaina per didelė šiandieniniam Vilniui. Be to mes turime troleibusus. Troleibusai yra labai gerai! Pigu ir efektyvu. Na, gal reikėtų dar kiek padirbėti, kad būtų gera ir patogu.
O čia keletas fotkių iš to pasivažinėjimo senu, 1981 metais pagamintu 9Tr troleibusu:
O čia tas 9Tr troleibusas prieš atidarant jo valdymo skyrių. Bei dvi keleivės antrame plane.Troleibusas.lt savininkas lipdo GoPro kamerą. Tikriausiai greitai bus koks nors klipas.Na o čia laimėtas varžtelis už atsakytą į vieną iš viktorinos klausimų. Tuos varžtelius buvo galima paskui išsikeisti į prizą, bet man ten buvo be šansų ką nors laimėti. Atsakiau į klausimą, jog kontaktinio tinklo laido diametras yra 10 mm 🙂Armonikinės durys ir vaizdas į naujesnį troleibusą, kuris šiaip jau irgi yra labai senas, jeigu kalbėtumėm autobusų terminais.
Vakar Delfyje pasirodė Mariaus (su keletu mano sakinių) straipsnis apie atgaivinamus troleibusus Vilniuje.
Marius yra aktyvus visuomenininkas, sukūręs ir rašantis troleibusas.lt.
Tame straipsnyje pokštų beveik nėra. Vienas labai didelis pokštas buvo tai, kad Vilniaus vadovybė taip nusprendė.
Balandžio pirmoji buvo ta diena, kai galėjome sau leisti pamąstyti apie racionalesnius Vilniaus savivaldybės sprendimus. Pabandėme padaryti tokią reversinę balandžio pirmąją.
Daugiau detalių apie tai kur buvo pokštas skaitykite pas tą patį Marių, tame pačiame troleibusas.lt.
Na, o mes, Vilniečiai, liekame gyventi nuolatinėje balandžio 1’ojoje ~364 dienas per metus. Dar džiaugiamės, kad kai kurie pokštai naudingi ne tik pokštaujantiems.
Į ekskursiją šią buvo kviečiami žmonės iš klaikiai pretenzingos ir slaptos socialinių tinklų grupės. Tad, jei nesate šios elitinės grupės nariu, tai šio pakvietimo negavote. Ir vėliau negalėsite mėgautis šios itin slaptos organizacijos teikiamais privalumais.
Enorca apie šį įvykį jau viską surašė. Surašė, kol aš meditavau ties anksčiau parašytais sakiniais. Nepamiršo ir visokių garažinių autoservisų, kurie šildosi degindami viską kas papuola[3]. Ir net nesigėdija savo juodų tirštų dūmų rūkstančių iš kamino. Nesigėdija, nes yra galimai artimi kokiai nors miesto valdžiai. Tokį tai smirdžių autoservisą matėme prie pat antrojo troleibusų parko.
Kai yra konfliktas, tai konfliktuojančios pusės būna, kad ima rėkauti. Rezultatus geresnius pasiekia tie, kas pasiruošęs rėkavimams, o ne nuoširdūs.
Visos ekskursijos idėja (bent jau mano galva) buvo sužinoti kaip galima daugiau apie troleibusus. Tai dar buvo ir anos ekskursijos tęsinys. Apie troleibusus ir kontaktinį tinklą dabar tikrai žinome daugiau. Sužinojome viską iš žmonių, su ryškiaspalvėm uniformom ir šalmais, kurie dirba pamaininį darbą.
Augusto Didžgalvio nuotrauka.
Tie žmonės kalbėjo apie savo kasdieninį darbą. Kalbėjo ir rodė, todėl interpretacijoms ar demagogijai ten vietos nebuvo. Tai šie rūstūs kontaktinio tinklo inžinieriai mus netgi pavaišino tortu, arbata ir kava. Pavaišino nežiūrint net į tai, kad algos vėluoja jau mėnesį (prieš keletą dienų buvo pagaliau atiduota alga už spalį).
Galima nueiti ir kalbėtis su visokiais direktoriais ar skyrių viršininkais. Šie žmonės pasakys jums tik tai ką jie nori, kad jūs sužinotumėte. Direktoriai ar skyrių viršininkai jums gali pripasakoti, kad štai kontaktinis tinklas ir troleibusai yra baisiai brungu. O štai ekologiškieji autobusai yra pigu. T.y. iš jų kalbos taip lengvai neatskirsi, kur yra karvės blynai, o kur tiesa.
Sako, kad vienam autobusui paprastai reikia >300 litrų kuro per dieną ir tai neužtenka. Dar aušinimo skysčio ir alyvos tonomis. O ten toliau matosi autobusai. Remontuojami autobusai troleibusų parko garaže, kuris nepritaikytas autobusams – žmonės duobėje turi būti susirietę, nes autobusai žemesni.
Marius, kuris suorganizavo ir aną ir šitą ekskursijas, pats yra persismelkęs pesimizmu: visą informaciją, kuri, regis, yra už troleibusus, jie sugeba persukti taip ir pateikti ją mums, lyg tai būtų nenaudinga troleibusams. Tie “jie” yra visi žmonės, kurie skleidžia savo karvių blynus, blokuoja investicijas į kontaktinį tinklą ir troleibusų parką. Ir kaip Enorca rašė – stumia troleibusus iš Vilniaus. It kokios stambios suplukusios davatkos bažnyčioje maldininkus savo storais užpakaliais po truputį, lyg niekur nieko priverčia užimti tik stovimą poziciją (tikra girdėta istorija).
Tai nufaktinimo mašina. Mes turime įtarimų apie tai kas suka tos mašinos rankenėlę.
Troleibusų parkas ir kontaktinis tinklas tapo savo efektyvumo įkaitais. Kontaktinio tinklo laidai tiesioje linijoje laiko ~30 metų, ant posūkių ~15. Troleibusai, kurie neturi daug judančių detalių (būdinga visoms elektrinėms transporto priemonėms) gali būti naudojami daugiau negu 30 metų. Ir dabar tie keli senoliai vis dar geros techninės būklės.
Štai ateina koks nors nufaktinimo specialistas ir sako jums:
– Pažiūrėkite kokie negražūs ir seni troleibusai! Kaip jie darko mūsų nuostabaus Vilniaus vaizdą! O dar tie baisūs laidai pakabinti mums virš galvų!
– Mums reikia naujų autobusų, varomų ružavų vienaragių bezdalais, kurie degdami virsta ekologiškais fėjų pabarstais!
– O be to mes turėsime modernų tramvajų! Arba metro…
Tada dar išvaro iš gatvių daugybę troleibusų, palieka juos stovėti parkuose, prisiperka tų ružavų vienaragių bezdalais varomų autobusų už meleonus ir džiaugiasi efektyviu Vilniaus puošimu. Paskui specialiai blokuoja investicijas į troleibusų parką ir kontaktinį tinklą, nes veikiantį dalyką nugriauti sunkiau. Tai ne efektyvus projektinis ar inžinerinis sprendimas. Čia yra politinis savanaudinis sprendimas. Panašių sprendimų gynėjai dar sako: vagia, negražiai elgiasi, bet vis tiek daro gera ir mums visiems.
Užtai, kad Kalėdos.
Tarp kitko, įdomus dalykas: kuo daugiau kontaktiniame tinkle važiuojančių troleibusų, tuo mažesnės bendrosios kontaktinio tinklo priežiūros išlaidos tenkančios vienam troleibusui (kuris gali važiuoti ~30 metų be didesnių išlaidų remontui). Autobusai tokiu efektu negali pasigirti: kuo daugiau autobusų, tuo daugiau ekologiškų fėjų pabarstų. Čia reikia prisiminti Jo Visatybės užuominas apie tai, kad troleibusai yra per pigūs, todėl nenaudingi.
Dabar gi tiek pirmame tiek antrame troleibusų parkuose remontuojami daugiausiai autobusai. Ekologiškieji autobusai remontuojami tam nepritaikytose patalpose: duobės per mažos (susirietę žmonės turi remontuoti autobusus), aktyvus vėdinimas nenumatytas (spėkite kodėl). O ir patys pastatai atrodo panašiai kaip prasčiausio rajono baisiausia chrušiofkė, kurioje gyvena atnaujinimą blokuojantys, Chruščiovo laikus menantys troliai.
Augusto Didžgalvio nuotrauka. Antrojo troleibusų parko garažo vartai. O po kairei matote autobusą, o ne troleibusą.Enorcos fotkė. Nors ji fotkino tą laivą, bet aš, pamiršęs nufotkinti administracijos pastatą, šiuo atveju rodau būtent jį.
Man įdomu kada sovietiniais metodais dirbantys žmonės kris veidais į savo pačių gamintus karvių blynus. Tiksliau ne įdomu, o norisi, kad tai įvyktų kaip galima greičiau. Tikiuosi, kad mūsų ekskursijos ir postai internetuose padės tam įvykti nors truputėlį greičiau.
O čia dar nuotraukų iš ekskursijos:
Augusto Didžgalvio nuotrauka. Užrašai ant asfalto antrajame troleibusų parke.Augusto Didžgalvio nuotrauka. Susidomėjimo antakį keliąs blogeris Skirmantas ir skubančių elektronų greitkelį rodantis monteris Kęstas.
Augusto Didžgalvio nuotrauka. Kontaktinio tinklo kreipiančioji.
Augusto Didžgalvio nuotrauka. Pati galingiausia ir efektyviausia detektyvų priemonė: rašiklis ir užrašinė.Jurgio Švilpos nuotrauka. Antrojo troleibusų parko gyventojas(-a).
Jurgio Švilpos nuotrauka. Stipriose rankose laikoma skubančiųjų elektronų užtvaras. (a.k.a. izoliatorius). Monteriai sako, kad kažkam sulūžo plaktuko rankena, tai prašė pakeisti. Nepakeitė. Teko pačiam pirkti. Dabar plaktukas yra asmeniškas. Kaip Afonios iš to paties vardo filmo apie sovietūchą.Jurgio Švilpos nuotrauka. Pagrindiniai kontaktinio tinklo elementai: strypas, kuriuo čiuožia troleibuso ūsai, strypus jungiančioji, testeris…
Jurgio Švilpos nuotrauka. Degimo kameros. Šitie daiktai dedami ant tų vietų, kur ūsas peršoka per izoliatorius ar šiaip tarpus jungimo elementuose. Ten susidaro kibirkštys, kurios sudega šiose kamerose.Štai čia yra slaptoji kontaktinio tinklo pamainos bazė.
Kontaktinio tinklo reikalavimai rašyti ranka ir rusiškai.Kontaktinio tinklo reikalavimai rašyti ranka ir rusiškai.Kontaktinio tinklo reikalavimai rašyti ranka ir rusiškai.Kontaktinio tinklo laikymo vamzdžių skerspjūviai.
Vilniaus kontaktinio tinklo schema.
_________________________________________
[1]– Jurgis buvo su fotoaparatu Canon, kurį gavo dovanų gimtadienio proga.
[2]– Augustas irgi atėjo su fotoaparatu Canont ir ne tik su juo. O jam šio fotoaparato niekas nedovanojo…
[3]– problema gan aktuali Vilniui. Daugybė visokių garažinių ir kitokių budulių mažuose nameliuose verčia mus kvėpuoti savo deginamų kaliošų ir atrabotkės tvaiku.
Nusprendėme aplankyti tą vietą iš kurios kas dieną išvažiuoja į gatves ūsuotos ir ratuotos keleivių pervežimo priemonės ir galbūt sužinoti kuo jos tinka sostinei arba kas su jomis negerai. Juk viena yra, kai ką nors sako politikas, o kita, kai pamatai tai savo akimis, išgirsti iš pirminio šaltinio.
Tad, kas tie su ūsais, važinėjantys mūsų gatvėmis ir pastaruoju metu keliantys tiek aistrų?
Nurengtas trūlikas. Štai kaip atrodo jo rėmas.
Troleibusas, tai tokia dėžė, apklijuota visokiom skardom, turinti elektrinį variklį ir ūsus, per kuriuos gauna elektros energijos iš kontaktinio tinklo – kad galėtų elektrinis variklis suktis. Dar turi vairą ir ratus.
Troleibusų parke troleibusai yra tikrinami, remontuojami, valomi, jiems paskirstomi maršrutai ir panašiai. Kontaktinio tinklo dispečerinė yra kitoje vietoje (ją aplankyti, manau, irgi būtų visai įdomu).
Mariui ekskursiją suorganizuoti nebuvo paprasta. Viešojo transporto sistemoje vyko didelės pertvarkos ir žmonės dirbantys toje srityje turėjo ką veikti. Sutarta buvo viena data, bet paskutinę dieną buvo atšaukta, tada suorganizuota iš naujo.
Štai taip atrodo pirmojo troleibusų parko prieigos Vilniuje. Ne taip jau lengva patekti į kitą šių vartelių pusę.
Mus sutiko vienas iš troleibusų parko vadovų. Kiek iš tolimesnio pokalbio supratau, tai jis yra pagrindinis asmuo koordinuojantis visų vairuotojų paskirstymus maršrutams – kažkas panašaus į personalo vadovą.
Skelbimų lenta ties įėjimu/registracija – tuščia.
Visi draugiškai nužingsniavome iki direktoriaus Rimanto Markausko kabineto, kuriame trumpai aptarėme ko mes čia norime ir nutarėme, jog pirma pasivaikščiosime po parką, sugalvosime klausimus ir atsinešime juos pas direktorių į kabinetą, kur ir pakalbėsime.
Budintys troleibusai. Laukia studentų ir atostogautojų grįžtančių į Vilnių.
Nuėjome pirmiausiai iki dirbtuvių, kur pamatėme nemažai įvairių troleibusų detalių. Kalbėdami išsiaiškinome, jog čia ir buvo surinkti pirmieji lietuviški troleibusai “Amberis”. Taigi, pirmasis troleibusų parkas iš principo turi pilnavertę troleibusų rinkimo liniją su visa įranga “know how” ir darbuotojais.
Trūliko važiuokės dalis.Trūlikų remonto linija. Kuo tolyn – tuo labiau išrengti.Yra ir autobusų. T.y. Troleibusų parkas turi įrangą ir žmones, kurie gali remontuoti ir autobusus.Čia šiek tiek išrengto autobuso vidus.Nurengto troleibuso valdymo blokai.
Anot techninio skyriaus vadovo, kažkada sovietmečiu remontuojami trūlikai po remonto galėdavo nuvažiuoti maždaug ~70 000 km ridą, o dabar, su šiuolaikinėm technologijom, medžiagom ir požiūriu trūlikus galima suremontuoti taip, kad važiuotų dar ~350 000 km (tikiuosi mane pataisys, jei klystu dėl skaičių).
Troleibusus remontuoti paprasčiau, nes jų konstrukcija paprastesnė – nėra greičių dėžės, nėra daug judančių detalių variklyje. Be to Vilniaus pirmojo troleibusų parko darbuotojai turi visas žinias, įrangą ir kitus reikalingus resursus tam kad net GALI SURINKTI SAVO TROLEIBUSĄ.
O tai reiškia, kad galutinė troleibuso kaina yra mažesnė, nei perkant ją iš kitų gamintojų. Tai reiškia, kad jiems gali būti iškarto pritaikomi visi technologiniai sprendimai tinkantys mūsų specifikai (klimatui, gatvėms, žmonėms). Tai reiškia, kad remontas gali būti atliktas greitai ir kokybiškai. Tai netgi reiškia, kad Lietuvoje, Vilniuje, pirmąjame troleibusų parke galėtų būti renkami troleibusai ir kitoms rinkoms.
Specialios staklės susidėvėjusių šarnyrų remontui (lyg ir).Truri galimybes ir patys lieti reikalingas gan sudėtingas (šita nėra labai sudėtinga, tiesiog kitų nesigavo gražiai nufotkinti) formas iš plastmasės.
Variklių statoriai laukiantys atnaujinimo (arba jau atnaujinti ;))Variklio rotoriusTuri ir plovyklą.Kažkokios kitokios staklės.Ritės. Atrodo visai įdomiai.Metalo drožlės.Ūso galas. Ta vieta, kur ūsas liečiasi su laidu.Stabdžių būgnas ir stabdžių kaladė. Čia nesimato jos dydžio, bet ji didelė.Rūdžių šalinimo spinta (smėlio ar kitokių abrazyvų būdu (bent jau man taip atrodo).Kažkokie guoliai.
Žinoma, tas stakles ir kitą įrangą jau būtų galima atnaujinti. Bet ji vis dar veikia. Senovinė įranga, turinti didelį overengineering’ą vis dar veikia.
Grįžome tada pas direktorių į kabinetą ir apturėjome kokios valandos pokalbį apie viešąjį transportą Vilniuje.
Sužinojome, kodėl troleibusus dažniau vairuoja moterys. Paaiškėjo, kad pagrindinė priežastis yra ta, jog senesniuose autobusuose nebūdavo vairo stiprintuvo ir ten reikėdavo didesnės fizinės jėgos. O be to, troleibusų parkas yra labiau koncentruotas ir jo kraštuose esantys poilsio centrai yra geresni. Vien tuo, kad yra pakankamai patogūs ir švarūs tualetai.
Yra dar nuomonių, kad anksčiau (o gal ir dabar) autobusuose būdavo galima susikombinuoti nemažai dyzelinio kuro ir ten valdė diedovščina. Šitokio gando nepatvirtino mums troleibusų parke.
Naujasis troleibusų parko vadovas neseniai atėjo iš autobusų parko ir pats yra senas autobusistas (man atrodo jis save taip pavadino) nuo labai jau seniai (dar sovietiniais metais).
Taigi naujasis troleibusų direktorius užsiminė, kad vietoje dviejų troleibusų galima įsigyti tris autobusus. Kai paklausėme ar pasigaminti negalima troleibusų patiems, tai atsakė, jog tai buvo tik pabandymas. Ar vykęs pabandymas – atsakyti dar negali (bent jau aš taip supratau).
Paskui dar sakė, kad geriausi autobusai yra mersai. Yra senų Mercedes markės autobusų – ir jie yra kuo puikiausi! Bet gi nenumatysi konkurso sąlygose, kad pirkti mersą. Negalima… Tai ir perki tada viską ką siūlo – pavyzdžiui, MAN’us. Tai todėl ir galima tris autobusus nusipirkti vietoje dviejų lenkiškų troleibusų ir dar lenkiškos kažkokios labdaros ten belekur…
Dar pasakė, kad nelabai gerai, kad vežėjas tampa ir gamintoju. Kodėl blogai – nesupratau. O jei blogai, tai juk galima atskirti, tiesa?
Išsiaiškinome, kad Amberio (lietuviško troleibuso) surinkimas kainuoja ~750 000 lt. O naujas lenkiškas trūlikas kainuoja ~1 500 000 lt.
Baltarusiški ir čekiški troleibusai konkurso nenugalėjo, nes baltarusiai iškrito dėl sąlygų nevykdymo o čekiški – nepamenu dėl ko.
O kad pasirinkti lenkiški tai visai nereiškia, jog tai susiję kažkaip su kažkokia tai lenkų dovana kažkokios ten vertės berods kažkam Vilniuje…
Mikriukai ir visokie privatininkai yra blogis, nes jų verslas chuliganiškas – perka kurą juodoje rinkoje, klastoja buhalteriją, alina vairuotojus. Su tokiu verslu konkuruoti jie negali, nes tada jie susirenka mokiuosius klientus, o VVT gauna tik visokius kompensuojamus.Už kompensuojamus keleivius Vilniaus savivaldybė pinigų neatiduoda. Todėl juos reikia uždrausti.Juos, tai Vilniaus savivaldybę šlykščiąsias mikrūškes[1].
Užtai Vilniaus Viešasis Transportas planuoja skelbti konkursą privatiems vežėjams garsiesiems privežamiesiems maršrutams. Skelbia, nes neturi tokių transporto priemonių. Pirkti negali nes nebeturi pinigų – išnaudojo visas kreditavimosi galimybes, jau netgi pardavė ir savivaldybės skolas bankams…
Anot direktoriaus, pinigų VVT trūksta dėl to, kad savivaldybė skolinga belekiek meleonų už kompensuojamus bilietėlius.
Direktorius prisimena puikius laikus, kai už tuos bilietėlius sumokėdavo iš valstybės biudžeto – be jokių vėlavimų ir visada centas į centą…
Kodėl Vilniaus savivaldybė neatiduoda, pasikeitus įstatymui? Ogi todėl, kad turi aukštesnio prioriteto išlaidų.
Tai todėl reikia uždrausti Vilniaus savivaldybę privačius vežėjus, nes vienintelės įmonės pajamos yra iš nekompensuojamųjų keleivių.Čia prisiminiau vieną anekdotą, kurį pasakojo Šapranauskas[2]. O gal labiau tą pasaką, kur lapė išsitepė galvą grietine, o ją nešė vilkas be uodegos visas primuštas: muštas nemuštą neša!
VVT – tai vilkas, gaudęs žuvį su uodega, nes lapė taip vilkui patarė. O paskui išsitepė galvą grietine kontrabandine saliarka, pasakė, kad smegenys išbėgo ir liepė nešiot dabar visur.
Dar berods užsiminė, kad VVT pajamos per mėnesį siekia ~10 000 000 lt, o vairuotojai gauna ~3200 ant popieriaus per mėnesį. Čia prisiminiau šitą dalyką, nes vienas toks šių dienų ekonomistas bandė daryti paskaičiavimus, o panašu, kad teisingas prielaidas darė.
Edit: dar prisiminiau, kad tų vairuotojų ten kažkas apie 150 žmonių + 80 kontaktinio tinklo ir parkų darbuotojai.
Edit2: 150 – tik kažkurios vienos transporto rūšies, dar berods apie 100 kitos rūšies. O kontaktiniame tinkle ir priežiūroje 80 – lyg ir nesuklydau.
Edit3: suklydau. Kažkur pamečiau nulį. Nes mat autobusų gatvėse būna ~280, o su pamainomis gaunasi per tūkstantį. Daugiau nebetikslinsiu turbūt…
Dar laukia nemniolika troleibusų autobusų naujų, kuriuos jau nusipirko berods iš lenkų…
Na, o tada nuėjome apžiūrėti vieno Amberio iš arčiau. Šis kaip tik stovėjo be darbo, nes laukė iš Baltarusijos kažkokios detalės.
Amberio gif’as.Amberio kondicionieriusAmberis iš šono.Amberio kamerikė – skaičiouja keleivių srautus.Enorca džiaugias Amberio viduje.Enorca išlipa iš Amberio.
Na ir dar paskutinės fotkės apie seną trūliką, kuris vis dar važiuojantis. Jį galima nusipirkti mergvakariams, bernvakariams ar šiaip kokiai pramogai. Kažkaip tikėjausi, kad ir mus gal pavėžins, bet deja laiko nebeturėjome…
Senas trūlikas.Seno trūliko interjeras.
Tai kaip ir tiek. Dar visai pabaigai paskutinė foto apie mobiliojo ryšio anteną esančią parko teritorijoje. Mobilus ryšys – pagrindinis ryšys, kuriuo dispečeriai gainioja troleibusus ir autobusus po Vilnių.
[2]– Nelabai gal į temą, bet vistiek, priminsiu: Kiškis užmynė vilkui ar ten užkliuvo už jo ir vilkas pareikalavo iš kiškio 100 pinigų. Kiškis vargšas, eina verkia, sutinka mešką, kuri paklausia ko jis verkiąs, o kiškis sako, kad vilkas jam grąsina. Meška sako, kad 100 litų tai nesąmonė, eik sako ir pasiųsk velniop tą vilką. Tai tas kiškis taip ir padarė, o vilkas pasiuto ir pareikalavo 500 pinigų. Tai ciklas sukosi tarp vilko ir meškos iki kelių tūkstančių pinigų ir kai kiškis atėjo pas mešką su didele skola, tai meška tada atsakė:
– Tiek daug pinigų tai jau pinigai… Niekur nedingsi, kiški, reikia gražint…
Taigi Artūras Zuokas labai veiklus žmogus. Tik kas nors bandęs ką nors daryti supranta, kaip lengva ar sunku tą ką nors daryti.
Ir dar daryti nuolat. Nuolat būti priekyje ir nuolat daryti, kad vyktų reikalai.
Tai yra didelis talantas. Kaip ir tavo, Andriau, rašyti.
Šį kart tiesiai šviesiai nerašei. Kažkaip per jausmus ir vaizdus daugiau. Gal dėl to ir blizgančių tramvajų vaizdinius pamačiau:
Tramvajus pub’as (iš whereishelsinki.blogspot.com)Tramvajus pubas (iš heckeranddecker.wordpress.com)
Pamačiau toli išsikrausčiusius miestiečius/kaimiečius, sukišusius nagus į pomidorų lysves ir lyginančius šlipsą kokią penktą ryte, kad spėtų per kamščius paskui ant aštuonių į darbą kur nors Vilniaus centre.
Dvasia ir kūnas atsigauna tarp tokių žiedų (iš drive2.ru)
Išsibėgiojo mat žmonės iš puikiojo Vilniaus centro į periferijas ir todėl viešasis transportas turi problemų. Na… Ne tai, kad taip parašei. Parašei, kad ne valdžia kalta. Aš apskritai – kiek skaitau tavęs, tai visada kartoju, tarsi kokią čiachrą: pradėk nuo savęs! Nuo savęs reikia pradėti. Aš esu ir problema ir sprendimas. Valdžia yra manęs atspindys (truputį šventvagiauju jau).
Taip va matau svetingai bešypsantį Andrių, kiek kukliu, o kiek ir visai drąsiu glėbiu mojantį pabėgusiems iš Vilniaus žmonėms – grįžkite! Grįžkite į miestą!
Bet čia juk puikiai ir pats supranti, kad taip nenutiks. Bent jau artimiausiu metu. Jei žmogus mėgsta valgyti mėsainį su sūrainiu makdake, tai jo visokiais ten rekstoraniniais vykruntasais nesuviliosi. Nusispjaus ir pasakys – kas čia per sriuba? Nei bulbių, nei morkų… O ir kaina kostminė (gerai kad nors stato, o jei pats, tai nieku gyvu tokių nesąmonių nepirkčiau – geriau namie cepakų išsivirsiu).
Nusisvaigę šių dienų ekonomistai kažkokių pievų priskaičiavo. Lotusiukų visokių. Kodėl bl.. tokie gudruoliai ne valdžioj dirba ką? Kodėl?! Kas atsakys? Tegu geriau jie, kaip Zuokas pabando būti priekyje. Tegu pabando patempti! Tegu pabando KAŽKĄ padaryt vietoje to, kad NIEKO nedarytų.
Jiems bi tik parėkt ir kad niekas nesikeistų.
KAŽKAS yra gerai. Good enough. Aš perku KAŽKĄ. Net jei tas dalykas truputį kniaukia. Aš suprantu – užknisa. Užknisa tas stumk-trauk darbas, kai dedamas vienas žingsnis į priekį ir du atgal. Kai svarstoma dėl dienotvarkės dienotvarkei. Taip užknisa, kad ir to KAŽKO užtenka. Nors KAŽKAS tada vyksta. Didelis talantas – pripažįstu. Net jeigu ir kniaukia.
Neklausinėkit kvailų klausimų. Pls…
Tai va. Miestas padidėjo ir mums reikia KAŽKO. Valdžia žino ko. Tie visokie iš periferijos, save vadinantys miestiečiais nežino, nes nemato viso vaizdo. O kai visokie šiuolaikiniai ekonomistai KĄNORS paskaičiuoja, tai yra visiška nesąmonė, nes KASNORS tai ne KAŽKAS.
Galų gale apie grožį ir estetiką reikia pagalvoti. Va jei koks bomžas prismirdina savo lotusiukais kokiose nors pakampėse, tai reikia uždaryt tas pakampes – arba nugriaut velniop, nes smirda. Nereikia mums Vilniuje pakampių. Neaprūvinam ir ne endorsinam.
– Manęs vienas žmogus paklausė ar gerą fotoaparatą turiu, kad tokios gražios nuotraukos gaunasi?
– O tu turbūt labai skaniai gamini, nes labai gerus puodus nusipirkai?
Tai štai, nupirksime mes valdžiai puodus geresnius, tai gal ką nors žmoniško išvirs, nes ta smirdanti afrikietiška mikriukų košė jau atsibodo…
Lyg neskanu būtų srebia Andrius (iš uzkalnis.popo.lt
Tai štai pagaliau sulaukėme kai kas nors ėmė ir atpigo.
Aš čia jau gyriausi, kaip vaikštau į darbą pėsčiomis ir kaip tai yra naudinga tiek sveikatai tiek mintims. Į darbą eiti patogu – nuo kalniuko, bet va užtai atgal, po darbo dienos ne visada drįstu ir važiuoju autobusu 3-4 stoteles.
Dabar, kai vyresnysis eina į darželį, planuoju autobusu važiuoti į darželį bei darbą ir grįžti taip pat. Iki permainų man diena kainuotų 4 litus. Rugsėjį planuoju važiuoti du kartus per darbo dieną autobusu, taigi: 20*4=80 litų (tam, kad būtų paprasčiau skaičiuoju, jog važiuoju 20 dienų į mėnesį autobusu).
Problema, kuri man iki šiol kankindavo, tai tie popieriniai talonėliai: jei jų nusiperku daugiau, aš jų nesugebu visų panaudoti, nes migruodami tarp kelnių/marškinių kišenių ir piniginės jie kažkaip išsibarsto. Tad perku po 1-2 talonėlius beveik kas dieną spaudos kioskelyje. Čia atsiranda kita problema: tai retkarčiais, o ypač tada, kai skubu, prie kioskelio būna eilės, o kai kurios eilės būna iš žmonių, kurie moka už komunalines paslaugas. Komunalinių paslaugų apmokėjimo eilių laukti neverta, o ypač, kai skubu. Tad retkarčiais tenka pirkti talonėlį iš vairuotojo už 2.5 lt.
Iš vairuotojo perkant talonėlius reikia turėti smulkiai, o geriausiai lygiai ir nesijausti kaltu, kai vairuotojas žvilgčioja kiek čia grąžos ir kur tie talonėliai, kol tuo pačiu metu vairuoja. Arba stovi ir taip gaišina visų keleivių laiką. O ir lipti į autobusą tenka tokiais atvejais tik pro priekines duris. O jei dar pilnas autobusas, tai ir stumdytis paskui iki išėjimo.
Geriausia būtų, jei pavyktų už tuos talonėlius atsiskaityti kokiu nors tiesioginiu debetu: gaunu kortelę, susieju jos sąskaitą su savo kokia nors asmenine sąskaita, glaudžiu talonėlį prie autobuso/troleibuso kokio nors aparato, o šis iš mano sąskaitos paima porą litų. Na, gerai iš bėdos galėčiau dar sumokėti ir iš anksto internetu, prisijungęs prie savo transportinio profilio, bet tiesioginis debetas būtų kur kas patogiau! Aš už savo ryšio paslaugas taip ir moku – tiesioginiu debetu, apie įvykdytą tranzakciją man bankas atsiunčia informaciją sms’u į telefoną (galiu ir pats pasitikrinti internete, bet sms’as patogiau, nors ir kainuoja ~30 ct). Labai patogu! Juoba, kad galima nustatyti mėnesio tranzakcijos limitą – jei pvz. operatorius priskaičiuos per klaidą šimtus pinigų, jų negalės per vieną tranzakciją pasiimti, o aš gavęs sms’ą apie neįprastai didelę paimtą sumą – tuoj pat susidomėsiu kas kur ir kodėl.
Kai visai neseniai Vilniaus susisiekimo paslaugos paskelbė apie tai, kad dabar jau galima turėti elektroninius vienkartinius talonėlius – labai apsidžiaugiau! O! – pagalvojau, pagaliau! Nusiperku kortelę, pildau ją internetu ten po kažkiek pinigų ir registruoju važiavimą kiekviename autobuse ar troleibuse priglausdamas kortelę prie specialaus įrenginio. Bet ten pasirodo viskas kiek įdomiau: tą kortelę įsigyti galima buvo tik keliose vietose Vilniuje – susisiekimo paslaugų kioskeliuose, kurių Vilniuje yra visi du: Žolyno gatvėje ir Gedimino prospekte.
Na dviejose vietose tai dviejose. Kodėl gi nenuėjus ir neįsigijus tos kortelės viename iš tų adresų? Juk vistiek – vieną kartą vaikščiot. Nors daug patogiau būtų, jei kortelę būtų galima įsigyti tiesiog internetu, o ją gaučiau paštu. Juk patogiau būtų ar ne? Tai prisiruošiau aš nueiti į tą jų susisiekimo paslaugų kioską: nuėjau ir paprašiau tos kortelės. Manęs tuo metu dirbusi ten moteriškė ir klausia: “tai kiek bilietėlių pildyti?”. Aš sakau: “nei vieno, aš pats pasipildysiu vėliau internetu, man dabar reikia tik kortelės”. Tai pasirodo taip negalima… Negana to, kad tas korteles galima įsigyti tik tuose kioskuose tai dar ir pildyti tas korteles tais bilietėliais galima irgi tik tuose kioskuose!
Taip ir matau: pasidedu į kortelę kokius 20 litų, 10’iai talonėlių ir kai juos išvažinėju, susiplanuoju atliekamą valandą specialiai tam, kad nueiti į tą jų kioską tam, kad galėčiau dar ten pasipildyti tą kortelę keliais bilietais.
Ne, ačiū. Aš jau geriau kas dieną pirksiu po 1-2 popierinius talonėlius ir man tai bus daug patogiau, nors tai yra ir labai nepatogu.
Taigi, dabar susisiekimo paslaugos atpigo. Vietoje 4 litų už dieną man dabar kelionės į darželį/darbą ir atgal namo kainuos 5 litus. +1 lt, bet už tai daug patogiau! Dabar tai yra elektroninis bilietas, kurį galiu pildyti pavyzdžiui 30’iai minučių. Man kelionė iš namų iki darbo ir atgal netrunka taip ilgai – daugiausiai 20 minučių. Na, gal net pavyktų į pusvalandį sutilpti bandant nuvažiuoti ir grįžti. Beda tik, kad tarp nuvažiavimo ir atvažiavimo yra 8 darbo valandos, tad tektų pirkti du pusvalandinius bilietus po 2.5 lito ir viso gautųsi 5 litai už dieną, o mėnesiui 100 lt.
Hm… Kažkas ne taip čia. Na, gerai, gal tada apsimoka pirkti kitokios rūšies bilietą? Taigi, darome prielaidą, jog važiuojame 20 arba 15 (na, pavyzdžiui su automobiliu sugalvosiu važiuoti keletą kartų arba gražią dieną pėsčiomis pasivaikščioti) dienų per mėnesį – 2 autobusais per dieną:
Pasikeitęs viešasis transportas. Kainų paskaičiavimas 20 ir 15 dienų dviem važiavimams per dieną.
* – dėl šito neaišku. Nors parašyta ir “30 dienų”, bet įtariu, jog kalba eina apie 1 mėnesį, o ne 30 dienų. Pasirodo ten 30 dienų.
Tai kaip ir gaunasi toks va štai kainų sumažėjimas. Anglijoje berods yra pritaikyta sistema, kad jeigu visokie ten smulkesni nei mėnesio bilietai pasiekia mėnesinio bilieto kainą, tai tą mėnesį jie virsta būtent mėnesiniu bilietu ir keleivis – viešojo transporto klientas gali nesirūpinti kokią jam kortelę ten pirkti – nusiperka tiesiog vieną kortelę, įdeda į ten pinigų ir važiuoja kur jam reikia, o sistema paima iš keleivio tiek pinigų, pagal tokį planą, kuris palankiausias klientui.
Ką mes turime? Mes turime va šitą puikią lentelę:
Čia šita lentelė sako, kad kortelė vienu metu moka būti tik viena iš 5 galimų variantų.
Kaip aš suprantu tai šita lentelė rodo, jog pas mus yra atvirkščiai nei pavyzdžiui Anglijoje. T.y. stengiamasi visaip padaryti, kad keleivis nesuprastų kada ir kaip jam labiausiai apsimoka ir pasistengti paimti iš jo kaip galima daugiau ypač, jei keleivis sugalvos pakeisti savo elgseną. O jeigu būtų transporto grūstis, kurioje viešasis transportas stovėtų ilgiau nei pusvalandį, tai viešojo transporto klientams ta pati kelionė kainuotų 2 kartus po 2.5. Aš, prasidėjus automobilių grūsčių sezonui, į kiekvieną autobusą ir troleibusą pasodinčiau po etatinį kontrolierių, kuris tikrintų ar visi prasitęsia savo pusvalandinius abonementus. Apskritai kontrolieriams darbas pasidarė daug įdomesnis: dabar net jei turi kažkokį bilietą, vistiek yra didelė tikimybė, jog kažkokią sąlygą pažeisi, o kontrolieriui tereiks surasti tą sąlygą.
Tai štai… Atpigo. Vietoje 4-5 litų už pirmyn/atgal kelionę dabar mokėsiu 5-7 litus. Atpigo +1 arba +2 litais. Teigiamasis atpigimas.
This website uses cookies to improve your experience. We'll assume you're ok with this, but you can opt-out if you wish.AcceptRead More
