Skaidrumas, dilemos, vaikai ir 100 Eurų
Gegužės 21 dieną Transparency International Lietuvos skyrius rengė seminarą Vilniaus savivaldybėje tarybos posėdžių salėje.
Iš karto nusprendžiau, jog tai bus labai įdomus renginys ir kad į jį susirinks daugybė žmonių. Seminaras buvo organizuojamas po darbo valandų, tad daugeliui laikas turėjo tikti.
Panašiai tikėjosi ir Transparency International: buvo suorganizuotas sinchroninis vertimas – ant kiekvieno tarybos nario staliuko buvo imtuvas su ausinėmis, buvo vertėjas.
Šiek tiek nustebau, kai renginiui jau prasidėjus, paaiškėjo, jog mūsų tėra va tiek (su manimi, nes aš fotografavau):
Keletą esminių seminaro detalių jau paminėjo ponia Aušra Maldeikienė savo bloge. Beje, kiek supratau, esu ten paminėtas, kaip neabejotinai doras ir jaunas tarybos narys. Ten ponia Aušra, man atrodo, mano, jog balsavime dėl ikimokyklinio ugdymo kompensavimo yra interesų konfliktas. T.y. konfliktas, tarp tarybos narių, kurie moka už ikimokyklinį ugdymą ir visuomenės, kuri tokių išlaidų nepatiria.
Apie Transparency International renginį Vilniaus savivaldybėje pratęsiu kiek toliau, o dabar paimkime ir išspręskime šią Maldeikienės problemą.
Antai ponia Aušra kiek vėliau savo straipsnyje, jau diskurse apie Air Lituanica, mini vaikus, kaip investiciją su potencialia grąža. Aš šitą analogiją/pavyzdį pasiimsiu iš ten į šią dilemą ir pasakysiu, jog tie 1200 EUR per metus tai ne papildomos pajamos, o investicija. Investicija į mano vaikus, prie kurios mano (beje ir Aušros Maldeikienės taip pat) sprendimu prisideda ir miestas. Ir mano galva, čia naudos iš to gaunu ne tik aš bet ir visuomenė[1]. Nors ši investicija negarantuoja tos grąžos (kaip, beje, beveik visos kitos investicijos), bet sukuria prielaidas gauti ją didesnę. T.y. geriau išugdytas vaikas gali sau, o tuo pačiu ir visuomenei kurti daugiau naudingų dalykų[2].
Taigi, Maldeikienės problema yra ta, kad ji tuos pinigus laiko pajamomis, o ne investicijomis. Investicijomis į vaikus, kurie galimai dėl to kurs didesnę vertę visuomenei.
Apskritai tai visos valdiškos investicijos turėtų tenkinti viešąjį interesą ir pageidautina – kuo efektyviau (mažiau pinigų – daugiau viešojo intereso)[3]. Gi valdžios toks darbas ir yra, nes be jos lyg ir nebūtų kaip tenkinti to viešojo intereso taip efektyviai. Ar ne? Nors antai anarchizmas sako, jog valdžia negali spręsti viešojo intereso problemų efektyviau, nei pati visuomenė ar atskiri jos individai. Dėl efektyvumo visada bus ginčai. Ir retai kada sužinosi, kurie teisesni, o kurie ne, nes dažnai kitokių sprendimų tomis pačiomis sąlygomis patikrinti jau nebegali.
Grįžtam prie Transparency International renginio.
Sužinojome, kad Vilniaus savivaldybėje yra pasitikėjimo telefonas, kuriuo galima anonimiškai pranešinėti apie korupciją, bet nėra aišku nei kas į tuos skambučius atsiliepia, nei kaip saugomi skambintojo duomenys, nei kaip jie naudojami. Arba ta informacija ne vieša. Reiks pasidomėti.
Taip pat paaiškėjo, kad ir Norvegijoje korupcija klesti ir ypatingai savivaldoje. Norvegijoje, pasirodo, yra gan panaši sistema – ypač mažesniuose administraciniuose vienetuose. Ten dirba nepilno etato politikai, t.y. turi pagrindinį darbą ir darbas, kaip miesto politiko yra kaip papildoma veikla. Daugiau gyventojų, didesnėse savivaldose – dirba daugiau pilno etato politikų (nesu tikras ar tai teisingai supratau). Mėginau pasitikslinti ar kas nors mėgino pažiūrėti ar nėra koreliacijos tarp korupcijos indeksų ir tų pusės etato politikų kiekio. Nieks tokių dalykų neskaičiavo. Bet tikriausiai pagrindinės didesnės korupcijos savivaldose priežastys yra šitos:
- vykdomoji valdžia daro konkrečius sprendimus, kurių rezultatai aiškesni, o ir galimos korupcijos užsakovams lengviau gauti naudą;
- savivaldoje sprendimai vietinės reikšmės ir jų daug – lengviau peržengti barjerą, nes galgi mažesnis pasekmių mastas ir mažesniems dalykams – mažiau visuomenės dėmesio;
- barjerai patekti į valdžią mažesni, o tai reiškia, kad gali patekti įvairesnių žmonių.
Gal dar kokių yra, kurių nepaminėjau? Tiesa, antrąjį bullet’ą paneigė patys norvegai papasakoję istoriją apie valdininką, kuris su vandens tiekimo įmone prasuko tokias makles, kad net norvegams pasirodė kaip labai didelės (milijonai, daugybė milijonų pinigų). Bet kyšininko pagavimas galgi ir buvo sąlygotas masto.
Seminare užsirašiau sau tokią pastabą: “Corruption exposes. Barriers to overcome. Barriers to build.”
Korupcija išlenda, todėl reikia mažinti jos išlindimo barjerus, o tai pat didinti barjerus korupcijai kurtis. Pavyzdžiui atviri duomenys irba jų statistinė analizė gali būti veiksniais, kurie mažina barjerus korupcijai išlįsti. Tuo pačiu žinant, kad tai yra – sunkiau apsispręsti užsiimti korupcija. O jei dar padarytumėm prielaidą, jog IT neraštingi galimai kyšininkai apie tai nelabai net galvoja, tai efektyvumą šito dalyko kelia dar aukščiau. Bet čia lazda turi du galus – antai IT neraštingi žmonės kuria įstatymus, apie kurių poveikį nenutuokia. Arba atvirkščiai – nutuokia ir kovoja su tuo savais metodais. Ateis lošimų organizatorius ir užblokuos GitHub’ą, kur atvirieji miesto duomenys, nes ten galimai kas nors lošia iš pinigų (pavyzdžiui stato kuris paviešintas sandoris labiau korumpuotas).
Na ir pabaigai pasvarstymas apie tai kodėl tiek mažai susirinko žmonių į šį seminarą. Priežasčių gali būti daug, bet viena pagrindinių, mano galva, yra tai, kad korupcijos problema yra akivaizdžiai nuvertinama. Nesvarbu ar nuvertina skaidresnis ar korumpuotesnis politikas. Abiem atvejais tai yra blogai. Jeigu į panašų seminarą po metų ar dviejų susirinks bent trečdalis tarybos narių, tai reikš, kad dirbame gerai.
_______________
[1]– parašiau ir mintyse pamačiau įvairiais epitetais papuoštų teiginių srautą iš trolibano apie tai, kad dėję jie ant mano apsiseiliojusių, jokių garantijų neduodančių, išperų ir kad avialinijos buvo šimtąkart geriau. Tai aš gal labai dėl to nesigraužiu, nes čia dabar realybė yra viena, o ponų trolibanerių norai yra kita.
[2]– Čia kai pagalvojau dar atidžiau, tai visuomenė iš to gal net daugiau gauna naudos nei aš. Antai vienas žydas sako, kad renka visus ugdymui ir auginimui išleistų pinigų čekius, o kai atžalos “atsistos ant kojų” pateiks tuos čekius apmokėjimui. Kuo toliau tuo labiau galvoju, jog tai labai gera mintis.
[3]– 100 Eurų miesto investicija į kiekvieną, galintį eit į ne valstybinę ikimokyklinio ugdymo įstaigą yra efektyvi. O efektyvi todėl, kad tai investicija į paslaugą, o ne į kapitalą ar kitokį amortizacines išlaidas turintį turtą. Ir dabar šitaip investuoti yra gerai, nes panašių gimstamumo bangų ateityje deja nesitikima. Tai yra, jeigu investuotumėm į infrastruktūrą arba žmogiškuosius resursus (a.k.a. darželius), tai šie būtų nebenaudojami efektyviai po metų ar kelių, o amortizacinės išlaidos liktų. Aišku lieka klausimas ką veiks privatūs darželiai, jei bus mažiau vaikų, bet privataus kapitalo įmonės moka keistis ir prisitaikyti daug efektyviau nei valdiškos, o jų amortizacinės išlaidos yra jų, o ne savivaldybės.
Dideli ir maži
– Dideli ir maži gyvena visai čia pat. Labai arti. Taip arti, kad net nesimato. Ir kartą… Pala, nori, kad jie pas mus ateitų ar, kad mes pas juos?
– Dideli ir maži prisivalgė pipirų ir pateko pas mus!
– Gerai. Sutrynė kartą vienas didelis ir vienas mažas pipirą. Tada netyčia pauostė ir kad nusičiaudės: aaAAAApči! Taip stipriai nusičiaudėjo, kad pateko pas mus!
O dabar skaityti Vytauto V. Landsbergio įgarsintu pagyvenusio begemoto (iš Rudnosiuko) balsu:
– Sveikas Augustai. Ką veiki? – klausia didelis.
– Guliu.
Su sąlyga, kad didelis iš kito išmatavimo, tai jam reikia viską paaiškinti:
– O ką reiškia “guliu”?
– Na, kai guliu…
Tada įsikišu į dialogą ir aš:
– Žmonės, kai diena, dažnai būna stati. Vaikšto, sėdi ir panašiai. Na, nebent ligoninėje – ten daugiausiai guli. Todėl ir sako – “paguldė į ligoninę”. Kažkada seniai-seniai gyveno žmonių protėviai homos ir jie vaikščiojo keturiomis. Bet homos kiek vėliau suprato, kad stačiomis vaikščioti yra daug geriau ir tapo homos erectus, nes tada galima su rankomis daug ką daryti – pavyzdžiui paploti katučių.
Plekšt-plekšt – paplojam kartu.
– O kai pavargstame vaikščioti stati, tada prigulame pailsėti. Pailsi kiek stuburas, raumenys atsipalaiduoja ir panašiai… – tęsiu.
– O mes niekada negulim. – Vėl kalbu pagyvenusio begemoto balsu. – Mes, dideli, nemokam gulėt. Todėl ir paklausiau. Bet dabar jau supratau, ką reiškia gulėti.
******************************
Čia buvo ištrauka iš mūsų pokalbio su sūnumi. Šiuo metu tai populiariausia pasaka prieš miegą. Gaila tik, kad nelabai migdo. Tiksliau migdo, bet ne sūnų, o mane. Būna, kad išgirstu:
– Tėti! Pasakok! – būnu jau lengvai užsnūdęs ir jau pradėjęs su didelėmis pauzėmis pasakoti savo sapnus. Kažką panašaus į: “o tada jie pamatė… pamatė mašiną… važiavo… važiavo… ciklai programoje….”
O ir šiaip keistas jausmas, kai pusiau sąmoningai bandai gaudyti žodžius ateinančius į mintis tokioje snūdulio būsenoje. Esu kažkada net užsirašęs keletą tų žodžių.
Jaunėlis mano pasakos ir dialogo su vyresnėliu klauso kol kas pasyviai.
Tie dideli ir maži tai visai iš kito išmatavimo todėl kurti galima bet ką ir bet kaip. Klausinėti galima visko. Todėl tai yra labai gera pasaka. Aš pats tuos didelius ir mažus įsivaizduoju kaip balkšvame pilkšvame rūke esantį didelį ir mažą siluetą. Vis tiek šiek tiek panašius į mus – didelius ir mažus. Nežiūrint į tai, kad tie anie iš kito išmatavimo.
Daugiausiai turinio toms keistoms istorijoms prikuriu kol kas aš pats. Sūnus daugiausiai reaguoja reaktyviai, t.y. atsakinėja į didelio ir mažo uždavinėjamus klausimus apie įvairius dalykus. Kad ir kokios keistos tos istorijos bebūtų – jos mano sūnui įdomios.
******************************
Didelio arba mažo žodžius skaityti pagyvenusio begemoto ir ežio balsu.
Didelis:
– Ką čia darai?
– Rašau. – Atsakau.
Tada paklausia ir mažas:
– O ką reiškia “rašau”?
– Na, kai užkoduoji informaciją, atsiradusią galvoje, raštu.
– O kam ją koduoti? Ji tampa geresne, kai ją užkoduoji?
Tada kiek pagalvojęs atsakau:
– Aha. Tada tą informaciją gali gauti kiti žmonės. Tiksliau ne tą, o kiek kitokią. Visi tie kodavimai ir perkodavimai sudėtingas dalykas, tai niekada labai gerai ir nesigauna. Bet stengiamės.
Karalienės Mortos mokykla (arba darželiai IV)
Austėja Landsbergienė, tai ne tik vardas ir pavardė. Tai ir prekės ženklas.
Aš tai keletą kartų pakartojau blogerių susitikime, kurį suorganizavo ta pati Austėja savo naujoje Karalienės Mortos mokykloje. Pakartojau keletą kartų, nes man pasirodė, kad per mažai dėmesio į tai buvo atkreipta pirmąjį kartą.
Čia galiu tai pakartoti kiek noriu kartų: Austėja Landsbergienė – tai ne tik vardas ir pavardė, tai prekės ženklas.
Austėjos blogą žino kiekviena supermama. Jeigu jūs esate supermama ir jūs nežinote Austėjos blogo, tai jūs nevisai dar supermama. Dabar, kai jau ten apsilankėte ir viską įdėmiai perskaitėte – galite vadintis supermama. Užtai jums net galima būtų išrašyti sertifikatą.
Su pačia Austėja turėjau laimės susitikti kokius tris kartus. Vieną kartą Rokiškio gimtadienio šventėje, į kurią netyčia buvo užsukęs tuometinis ministras pirmininkas Andrius Kubilius, kitą kartą tiesiog šiaip prie kavos puodelio pakalbėjome apie kažką. Na ir trečias kartas buvo Karalienės mortos mokykloje kartu su:
- skeptiškuoju Leo Lenox’u,
- susikaupusiuoju ir viską įdėmiai stebinčiuoju Gyvenimo Stebėtoju,
- Rokiškiu,
- Arvidu,
- Aušra (asmenine Austėjos asistente),
- žurnalistu Aurimu Peredniu su jo sūnum,
- mama Ieva, kurios atžalos lanko Vaikystės Sodą ir ši moteris rimtai žiūri į savo darbą.
Iš to paskutinio, trečiojo susitikimo sužinojau daugiausiai apie pačią Austėją. Pasirodo mokykloje ji mokėsi bene geriausiai iš visų ir galėjo pasiekti viską ką tik norėjo, bet kažkodėl nusprendė pasirinkti pedagogikos kryptį. Ir daug kas jos šio pasirinkimo nesuprato.
Tie, kažko nesupratę, dabar sako: “ahaaaa…. tai štai kaip čia viskas yra!”. O viskas yra taip, kad Austėja dabar turi “Vaikystės sodas” darželių tinklą, žinanti daugybę dalykų apie pedagogiką. Tiek daug, kad bene niekas daugiau už ją Lietuvoje nežino. Bent jau man taip atrodo. Aš ją sulyginčiau nebent tik su ponu Ken’u Robinsonu:
Man šis žmogus tapo autoritetu iš karto, kai pamačiau šitą jo ted’o šneką.[1]
Nuo to laiko, kai aš ėjau į mokyklą daug kas Lietuvoje pasikeitė. Ir daug kas pasikeitė į gerąją pusę. Štai vienas iš tų puikių dalykų yra kūrybinės partnerystės projektas. Turėjau laimės pabuvoti viename iš jų organizuotų renginių Litexpo rūmuose. Iš ten išėjau savotiškos pozityvios afekto būsenos, trykštančios saldainių vaivorykšte.
Vaikystės sodo darželių tinklas, o ir pati Karalienės Mortos mokykla yra tai, kas arčiausiai mano įsivaizduojamo idealo. Mano vaikai kol kas eina į Taškių – ne į Vaikystės Sodo tinklo darželį. Bet man patinka, kad daugelis principų, apie kuriuos kalbėjome pas Austėją yra taikomi ir Taškiuje. Apie šį darželį sužinojau tame pačiame forume, į kurio aprašymą nuorodą rasite aukščiau. Renginio dūzgių metu sužinojau, jog yra toks darželis Lietuvos vaikų ir jaunio centre.
Leisiu sau paspekuliuoti ir pasakyti, jog šis darželis, kurį lanko mano vaikai, tikriausiai daug ką nusižiūrėjo iš Vaikystės Sodo tinklo ir bando tai savotiškai atkartoti.
Tą išdavė ir viena smulkmena, apie kurią papasakojo Austėja. Ji papasakojo, jog Vaikystės Sodo auklėtiniai į pasivaikščiojimus lauke eina nesusikibę rankomis, o vorele. Vorele ir pasidabinę šviesą atspindinčiomis liemenėmis ir dažnai įsikabinę į kokią nors virvutę: pavyzdžiui pasiūtą slieką su rankenomis. Ir tai yra, pasirodo, labai svarbus dalykas. Šituo jie užkrėtė visus kitus darželius. Aš tai žinau, nes visai netyčia mačiau maniškį linksmai linguojantį įsikibusį tokį daiktą su savo chebra į planetariumą.
Visi geri dalykai turi savo kainą. Mūsų keturių asmenų šeimai šis geras dalykas kainuoja >2000 lt/mėn. Ir nei vieno lito negaila. Vienintelė problema – juos turėti. Gyvenimo Stebėtojas apie tai užsiminė, sakydamas, jog tai mokykla danguje (žr. nuorodą aukščiau).
Jeigu tęsčiau mūsų lankomo darželio lyginimą su, pavyzdžiui, Karalienės Mortos mokykla, tai pastebėčiau, jog mūsiškiame visa infrastruktūra idealiai tinka vaikui: yra įvairių salių (a.k.a. erdvių) visokiems užsiėmimams, yra baseinas, darželis praktiškai centre. Mano sūnūs jau spėjo aplankyti daugiau visokių muziejų ir vietų, negu aš: lėlių muziejus, karo mašinų muziejus, planetariumas, botanikos sodai aplink Vilnių ir t.t.
Kas kartą pasirašydamas ant popieriuko, jog leisiu savo vaikui keliauti į kokią nors vietą (biurokratija pas mus didelė ir plati), aš jaučiuosi lyg padaręs kažkokį gerą darbą ar suvalgęs ką nors žiauriai skanaus. Toks labai malonus jausmas užplūsta, jog mano sūnūs gauna viską, ką galiu geriausio jiems duoti.
O štai vienas itin didelis skirtumas tarp mūsų lankomo darželio ir Karalienės Mortos mokyklos yra tai, jog pas mus tik darželis. O ten MOKYKLA! Tai reiškia, jog tie patys principai, kurie veikia, bus taikomi ir vėliau. Vėliau – augant ir vystantis jaunam protui ir kūnui.
Kai kurios mamos mokyklų tiesiog bijo. Kai kurios mamos tai vadina labai paprastai – mėsmalė. Mėsmalė, tai toks įrankis į kurį įdedami skirtingo dydžio skirtingi gabalai mėsos, o iš kito galo išlenda sutrinta ir sumaišyta vienodai atrodanti masė.
Išties nekeista, kad 80% Vaikystės Sodo tinklo darželių auklėtinių tėvų pareiškė norą lankyti Karalienės Mortos mokyklą.
Šiuo metu šios mokyklos pastate vyksta vidaus apdailos darbai. Viršutiniame aukšte yra gan didelė patalpa sporto salei, kiekviename aukšte po daugybę patalpų klasėms ir kitokiems reikalams.
Kažkurie iš šio renginio dalyvių fotografavo kažką (aš šį kartą neturėjau kuo), bet tik Arvidas paviešino vieną:
Darželio patalpoje, kurioje diskutavome su Austėja visur buvo priklijuoti užrašai: ant grindų – “grindys”, ant lubų – “lubos”, ant lentynų – “lentyna” ir taip toliau. Pasirodo šitaip maži žmonės išmoksta susieti raides ir žodžius su daiktais.
Austėja čia gali pasakyti: “trust me – I’m a scientist” (tikėkite manimi – aš mokslininkas). Ir tai iš jos lūpų būtų visiškai patikima. Jos mokslinėm žiniom neleido abejoti diskusijos tarp Leo ir Austėjos. Šie du kalbėjo apie kažkokias Pizos skales, reitingus, universitetus, mokymo metodus, emocinį intelektą, mokymo įstaigų kokybės rodiklius ir kt.
Na, tie rodikliai man irgi nėra visai svetima tema. Jau svarsčiau apie tai kaip galima būtų matuoti mokymo įstaigas.
O pedagoginį universitetą reikia nugriauti, sukasti ir apipilti rūgštimi, kad daug metų ten niekas neaugtų. Čia ne mano žodžiai. Tas, kieno jie yra parašys manau apie tai daugiau. Ir iš tiesų – kodėl nėra fizikos universiteto? Arba kokio nors galvijų universiteto?
Štai Vaikystės Sodo tinklas ruošia savo mokytojus patys. Negana to jie dar reguliariai veda seminarus tėvams (~1 kartą per mėnesį). Taigi, tai yra kompleksinis požiūris į vaiko raidą.
Tai štai, kaip ir baigėsi nuorodos ta tema mano bloge. Belieka tik pasidžiaugti koks aš gudrus:
O jei rimčiau, tai ši tema man įdomi (spėkite kodėl). Ir labai džiaugiuosi, kad yra tokių pokyčių iki šiol buvusioje konvejerinėje švietimo sistemoje.
Karalienės Mortos mokykla – tai vėliavnešė mokykla, kuri jau dabar kurią didžiulę naudą net ir tiems vaikams, kurie jos nelanko ir nelankys.
Turiu dar vieną labai aiškų ir pasiekiamą tikslą.
_____________________________________
[1]– Austėja ir pati nevengia pakalbėti prieš auditoriją apie tai ką daro:
Vaikų auklėjimas ir valstybės politika
Taigi šurmuliuoja Internetai apie tai ar bausti vaikus fizinėmis bausmėmis reikia/galima ar negalima.
Štai pas parlamentarą Remigijų Šimašių turėjome neblogą fleimą diskusijų. Ten kalbėdami apie fizinių bausmių šeimose uždraudimą, fizinėms bausmėms pritariantys sakė, jog tai tik nereikalingas kišimasis į šeimos reikalus. Berods keletas žmonių, kaip pavyzdį rodė ir save: “mane auklėjo fizinėmis bausmėmis ir ką? Ir va visai sveikas ir protingas išaugau.” Sakyčiau visai savikritiškas požiūris. Ar ne?
Neslėpiu agonijos ironijos, nes aš esu šiuo atveju irgi prieš fizines bausmes. Juoba, kad manęs nebaudė fizinėmis bausmėmis ir štai koks aš užaugau sveikas ir protingas! Na gal ir gavau diržo ar lupti kokį kartą ar du, bet tai buvo atsitiktinumas ir ne kokia nors taisyklė.
Tai kuris dabar geresnis – tas kur luptas ar neluptas? Gi už vieną luptą duoda >10 neluptų! Sena lietuvių patarlė, sakanti, jog reikia tris kartus per dieną vaiką lupti ir vieną kartą – valgyti. Tada užaugs tikrai geras. Tikriausiai tas, už kurį duoda >10 prastesnių.
Kas gi tas, kuris duoda neluptų už luptus? Pakalbėkime.
Vasalų, tarnų ir feodalų ponų santvarkoje labiausiai buvo vertinami tie tarnai, kurie buvo nuolankiausi ir darbščiausi. Bet kokie išsišokėliai – tai visokie sukilėliai ir nusistovėjusios tvarkos ardytojai yra visiškai nevertingi. Aukštesnės klasės (ar net rasės) žmonėms nereikia tarnų, kurie užduoda klausimus. Jiems reikia vykdančių užduotis: užauginai – atidavei. Arba – paėmei, prisukai, pasukai ir padėjai. Paėmei, prisukai, pasukai ir padėjai.
Viskas buvo labai paprasta: bet kas, kuris užduos klausimą “kodėl?” arba “kam to reikia?”, arba “o kas jeigu?” yra potencialiai pavojingi. Pavojingi, nes supras, kad galima ir nepaklusti.
Taigi, jeigu tarnas užduoda klausimą – jam reikia periferinės nervų sistemos stimuliacijos, suteikiant pokyčius subjekto kūne ir šitaip vystant sąlygine refleksija paremtus pokyčius centrinėje nervų sistemoje. Kitaip tariant – jei užduodi klausimus – gauni beržinės košės. Arba bizūno. Arba lazdų. Kaip kur ir kaip kada.
Nenuostabu, kad mylintys tėvai savo vaikams patys suteikdavo tokios periferinės nervų sistemos stimuliacijos vien iš meilės. Nes svetima stimuliacija galėdavo pasibaigti ir visišku tiek centrinės tiek periferinės nervų sistemos gedimu – kitaip tariant mirtimi. Juk nėra tėvui ir motinai didesnės nesėkmės, nei jų palikuonių mirtis. Tad reikia siekti, kad tai nenutiktų. Net jeigu tai reiškia trumpalaikį skausmo sukėlimą savo vaikams.
Aš šiaip tai net nekalbėsiu apie tuos žmones, kuriems į jų vaikus nusispjauti ir muša savo palikuonis vien dėl to, kad yra tiesiog idiotai. Šitus, kaip sakoma, tik grabas ištiesins. Tačiau šiems vaikams reikalinga pagalba.
Na, o visi kiti, mieli tėvai ir mamos, jeigu nenorite, kad jūsų palikuonis mirtų nuo svetimų rimbų ar lazdų, tai geriau jau paauklėkite savo sūnų ar dukrą fizinėmis bausmėmis – kad suprastų kas tai yra, kad paklustų besąlygiškai, kad neuždavinėtų kvailų klausimų. Juo labiau, jeigu pats esate tik įsakymams paklūstantis varžtelis, kodėl manote, kad jūsų vaikai gali būti geresni už jus? Kam jam suteikti geresnes sąlygas, jeigu jūs užaugote sveikas ir protingas prastesnėmis? Nėra jokio tolko kitaip elgtis! Ar tikrai nėra?
Problemos ir jų sprendimo būdai
Problemas lengviausia išspręsti, nustačius priežasčių pasekmių sąsajas ir ką nors pakeičiant priežastyse. Kovojant su pasekmėmis priežastys nesikeičia, o problema, gaminanti pasekmes ir toliau lieka.
Fizinių bausmių atveju viskas veikia paprastai: jeigu už poelgį gaunama lupti, tai sekantį kartą to daryti nesinorės, nes bus baisu vėl gauti lupti. Nelabai svarbu kaip tas poelgis įtakoja jį ar jo aplinkinius. Jis žino, kad gaus lupti ir to užtenka. Iš mušančiojo pozicijos problemos sprendimas taip pat akivaizdus: paklusti, arba pašalinti skriaudiką.
Aš, žinoma, džiaugiuosi tais puikiais žmonėmis, kurie suprato, jog lupti vaikystėje gavo, nes buvo už ką ir dėl to neturi jokių problemų. Galbūt jie tų neigiamų emocijų ir pykčio ant savo skriaudikų nebelaiko. Galbūt jiems taip iš tiesų atrodo. Aš pakratęs savo atmintį neatsimenu nieko gero apie tas fizines bausmes. Matyt per mažai gavau.
Viskas labai paprasta, kai mums reikia tiesiog varžtelių sistemai. Varžteliai skirti konkrečiam dalykui. O jei sulinkęs – galima ištiesinti. Varžtelių taip lengvai nesulaužysi.
Man labai patiko keletas socialinių reklamų transliuotų per Lietuvos televizijas:
Visi su kuriais aptarinėjome šių socialinių reklamų turinį sutiko, kad jos įtaigios ir stiprios. Dėl automobilio mušimo diržu gal kiek yra daugiau nuomonių, nes mat analogija per daug prasta. Atseit vaikas ne mašina – jį galima mušti diržu. Bet aš asmeniškai šią reklamą suprantu kaip absurdo išryškinimą. Neadekvačių priemonių panaudojimo absurdo išryškinimą.
Prisiminiau kažkur (galbūt “Iliustruotoji istorija” žurnale, o gal pas Justę) skaičiau apie tai, kad viduramžiais sužeidimus padarytus ginklais gydydavo aprišdami tą įrankį, kuriuo buvo padaryta žaizda. Atseit, jeigu gydomas bus durklas, tai žaizda irgi užgis. Tai buvo aiškinama kažkokiais religiniais išvedžiojimais. Dabar, kai pagalvoju, net keista, suprantu, jog ir dabar atsirastų žmonių tikinčių šia teorija.
Žmonės ir dabar tiki, kad fizinėmis bausmėmis auklėti yra teisinga. Bet ar jie šitaip išsprendžia problemas? Ar tik dar labiau jas pagilina? Aš manau, jog pagilina.
Štai, pavyzdžiui, vienas iš G+ žmonių parašė:
Mane vaikystėj lupo reguliariai,na neva kai “buvo už ką”, ne už bet ką. Išmokau vieną dalyką labai gerai-to niekada nedarysiu savo vaikam.
Šitam žmogui, panašu, jog fizinės bausmės padarė teigiamą įtaką – jis suprato, kad šitaip jis nesielgs su savo vaikais. Čia, tikiuosi, irgi suprantate, jog tai ironija. Juk suprantate?
Varžtelis ar kūrybiška asmenybė?
Daug protingų žmonių kalba apie besikeičiantį požiūrį į švietimo sistemą. Apie tai, kad mums konvejerinių varžtelių nebereikia. Apie tai, kad kūrybiškumas yra raktas į ateitį. Štai vienas iš tokių TED’e:
Ir tai ne vienintelis žmogus pasakojantis apie tai. Bet šis man daro įspūdį vien tuo, kad man patinka kaip jis prezentuoja, tai kaip jis pasakoja savo mintis. Paprastai tokie žmonės, turėdami tokį talentą, yra protingi ir jų idėjos vertos dėmesio.
Taigi, ko tikitės iš savo atžalos: kūrybiškumo ar buko paklusnumo? Aš renkuosi kūrybiškumą. Prisipažinsiu – nelengva. Retkarčiais tiesiog užstaugiu ant savo sūnų. Retkarčiais kyla noras užploti gerai per subinę. Nei viena iš tų akimirkų nesididžiuoju. Ir stengiuosi pasikeisti taip, kad tokios nebesikartotų. Užtenka vien to, kad matau, kaip mano vaikai į tuos mano protrūkius reaguoja. O reaguoja jie paprastai: ta pačia agresija.
Gerai yra tik tai, kad analizuodamas save post factum randu įdomių dalykų. Dalykų apie kuriuos be tų įvykių taip paprastai nepagalvočiau. Pyktis paprastai kyla tik iš to, kad aš turiu savo įsivaizduojamą pasaulio ir namų tvarką ir esu įsitikinęs, kad apie tai visi žino iki pačių smulkmenų. O jeigu kas nors toms taisyklėms nepaklūsta – aš susierzinu. Vietoje to, kad paaiškinčiau – rodau agresiją. Kaip minėjau – nei viena iš tų akimirkų nesididžiuoju.
Valstybė ir jos institucijų politika šeimos atžvilgiu
Kitas ne mažiau svarbus dalykas yra valstybės kišimasis į šeimos reikalus. Tiesą sakant čia matau daugiau blogų dalykų negu gerų. Vien dėl to, kad valstybės kišimasis į šeimos reikalus irgi labai paprastas: jei yra problemų – atimam vaiką. Problema išspręsta.
Žmonės elgiasi taip, kaip yra matuojami. Ar kažkaip panašiai sako TOC konsultantai a.k.a. komonsensėjai (man atrodo jie irgi iš kažko tą tiesą sužinojo, o paskui įsitikinę jos veikimu – ėmė patys platinti). O valstybinėje tarnyboje ta taisyklė veikia taip gerai, kaip niekur kitur taip gerai neveikia. Jeigu tarnyba matuojama pagal tai kiek daug vaikų atėmė iš asocialių šeimų, tai jie ir stengsis tą rodiklį gerinti, nežiūrint net į savo sąžinės ar sveiko proto balsą.
Šiuo metu žiūrima iš institucijų požiūrio taško. Lyg jos būtų svarbesnės už asocialiose šeimose augančius vaikus. Bet juk taip nėra, juk institucijų problemos mažesnės nei skriaudžiamų vaikų. Kai problemos pasekmės yra kenčiantis vaikas – neturime jo versti kentėti dar daugiau atseit spręsdami problemą ar jos pasekmes.
Taip jau sutapo, kad politinės partijos, kurios nariu esu vieno tokio skyriaus vienas toks vadovas (taip-taip tas pats, į kurio Gplus postą yra nuoroda šito tl;tr viršuje) <pasiūlė galimą problemos sprendimą. O dar vienas toks kitas žmogus komsomolkėj paplatino tokio sprendimo išaiškinimą.
Tai va, tas pats Remigijus Šimašius (apie kurį jau rašau čia trečiąjį kartą) savo bloge rašė ir apie tai kas yra įstatymas ir kaip reikia jo laikytis. Bet kaip padaryti, kad tas požiūris atsirastų vykdomosios valdžios sraigtelių galvose? Tikriausiai reikia priversti juos įstatymus suprasti ir vykdyti ne aklai, o pagal kontekstą, suprantant visuomenės interesą ir ginant nukentėjusius. Už neteisingą įstatymo interpretavimą duoti rykščių? Bet ar ne taip ugdomi varžteliai?
Priminsiu: žmonės elgiasi taip, kaip yra matuojami. Jeigu aiškiai parodysime, kad:
- geriausias sprendimas yra neskriaudžiamas vaikas šeimoje,
- visi kiti, tai tik išlygos – mažesnės problemos,
- institucijos yra tik įrankis o ne tikslas,
tai bent jau turėsime prielaidas gyventi ne varžtelių ir sraigtelių pasaulyje, o žmonių.
Vėl blynai
Ir vėl blynai. Nes labai greitai ir vaikai valgo.
Spėkit kokie čia blynai:
Na? Bulviniai? Ane?
Ot ir ne bulviniai!
Čia yra obuoliniai blynai 😉
Su burokine tarka sutarkuota belekiek obuolių, truputį rudo cukraus ir truputis druskos – vienas kiaušinis ir truputį miltų.
Labai skanūs. Labai skanūs kepti obuoliai su trupučiu kiaušinio cukraus ir miltų.
Gydu
Čia bus apie vieną elektroninę parduotuvę.
Įžanga
– Labas! Paspausk “like” ant ten to ir ano, nes mums reikia jūsų palaikymo!
– Labas! Paspausk “like” ir “dalintis” ir laimėk kokį nors super gerą dalyką!
– Labas! Paspausk “like” ir man tėtis nupirks…
Esu tikras, kad visi, kas naudoja Feisbuką, yra susidūręs su panašiais prašymais. Daugelis iš mano pažįstamų ir šiaip friendų labai nemėgsta tokių.
Esu tikras kad kas nors apie tai yra jau parašęs. Antai Buržujus užsiminė apie tai kad panašūs sukčiautojai rinko “laikus” darbo partijai. Visai neseniai panašią bjaurastį mačiau ir aš pats:
Tokie verslininkai nekelia pasitikėjimo. Bent jau man.
Įžanga baigėsi 😉
Tai čia dabar jums parašysiu, jog elektroninė parduotuvė, apie kurią čia toliau parašysiu, yra nepanaši į įžangoje paminėtus verslus.
Pasiprašė man į friendus toks Gydu Prekės Vaikams. Aš į friendus imu visus, nes naudojuosi feisbuku panašiai kaip Gpliusu[1]. Ir dar, užfriendinęs, visada paspaudžiu mygtuką, jog pažįstu realiame gyvenime – specialiai.
Ne už ilgo čiate tas peidžas pasisveikino, prisistatė Inga Mačiūniene:
Sveiki, Skirmantai Esu Inga Mačiūnienė […] pradėjau el.parduotuvę www.gydu.lt (fb labiau http://www.facebook.com/pages/Gydult/141223852692056?ref=hl), aišku pradžia nelengva tad rašau ir Jums, kad gal galėtumėte savo bloge ką nors parašyti apie mano el.parduotuvėlę, ir įterpti nuorodų, tiesiog taip google mane aukščiau reitinguotų. […]
Šis prašymas skyrėsi tuo, jog jis, matosi, parašytas man asmeniškai. Na… beveik 🙂 Užtai bendravo paprastai, be užuolankų ir aiškiai: nori, kad paminėčiau savo bloge, paaiškino kodėl jai tai yra vertinga ir pasakė kodėl man tai gali būti vertinga jos nuomone.
Žinoma, jos nuomonė teisinga – tų smulkių dovanėlių aš neatsisakysiu, jei Gydu dar neapsigalvojo. Bet didžiausia vertė man yra tai, jog šis verslas turi sąžiningo smulkaus verslo požymių.
Tokius žmones, kurie imasi iniciatyvos ir imasi veiklos aš labai gerbiu ir jais, kaip Lietuvos piliečiais didžiuojuosi.
Apie parduotuvę
Dizainas labai eklektiškas ir žaismingas – pats tas supermamoms. Bet tuo pačiu ir pakankamai funkcionalus ir manęs nesunervino:
Paklausiau žmonos nuomonės, o ji mūsų šeimoje rūpinasi rūbais ir melejonais kitų šeimos dalykų, nuo kurių aš išprotėčiau, jei imčiausi jais rūpintis. Tai ji pasakė:
kaklaskarės labai fainos
ir kaina pusė velnio
Čia, mano nuomone, reiškia, kad gera parduotuvė ir verta apsilankyti.
Nors mes šiaip jau įjunkome į kažkokius kitus internetus, kur žmona perka jau panešiotus daiktus: vertės ir kainos santykis kosminis. Bet, žinoma, mėgstame retkarčiais pasidžiaugti ir naujais dalykais.
Aš pats, kiek permetęs akimis pasiūlą, susidariau įspūdį, jog mama, įkūrusi šią parduotuvę, turi patirties ir žino kokie dalykai yra labiausiai reikalingi jaunoms šeimoms, auginančioms vaikus.
Parduotuvė turi kažkokį mokėjimai.lt pažymėjimą, kas, matyt, reiškia, jog verslas tikrai sąžiningas ir įsipareigojimai yra vykdomi. Čia Powiukė gal galėtų daugiau pakomentuoti.
Internetus verslininkei padarė kitas verslininkas – Justas Turonis, savo portfolio turintis dar vieną kitą man pažįstamą prekės ženklą. Dar vienas smulkus verslininkas – o tai dar viena priežastis parašyti.
Jeigu kas jau pirkote ten – papasakokite kaip sekėsi.
_____________________________
[1]– O Gpliusas šiuo požiūriu yra panašus į Diaspora, kuri tikriausiai daug ką paėmė iš Twitter (arba atvirkščiai), kurio lietuviai nesupranta, o aš pradėjau po truputį suprasti jo gerumą visai neseniai (o ypač po to, kai Google uždarė savo “Google Reader”).
____________________________________
Prenumeruokite komentarus šiam straipsniui
____________________________________
Buitinis sportas su vaikais
Būna, kad retkarčiais liekame vieni namie. Tai prasimanome visokių pramogų.
O užtai kad panaudojau Rocky filmo eye of the tiger, tai video įdėjau į Vimeo, o slaptažodis yra tas daiktas, kuris nukrenta ant žemės, kai būna šalta (mažosiomis raidėmis)*:
*- tas daiktas iš “s” raidės ir turi 7 raides, o gale irgi “s”… Ir vienaskaita…
ATN:
Čia yra puikus paaiškinimas apie tai, jog negalima vertikaliai filmuoti (ačiū Cronusui už parodymą):
Bet aš šitam filmavimui turiu krūvą pasiteisinimų. Bet kam jie įdomūs? Užtai šitas su lėlėm gerulis.
___________________________________
Užsiprenumeruokite komentarus šiam straipsniui
___________________________________
Antis baigėsi
Baigėsi antis.
Ir, žinoma, einu vėl žaisti su vaikais.
Va ką prižaidėm:
Ir nėra ko čia bumbėti kad nesąmonės ir supermama ar Austėjos blogas, nes jau tokiu tampu: galvoje tik sauskelnės, piešinukai, supynės, baby tv, mašinytės, motociklai ir knygutės.
Dar apie greitus makaronus
Baigėsi man rinkimai ir reikia grįžti į virtuvę.
Papildymas: Čia patiekalas tiems kartam, kai ateini į šaldytuvą, o ten dešrelės praėjusios savaitės, grietinėlė (arba grietinė) pasibaigusio galiojimo, svogūnas suvytęs ir makaronai spintelėj. Dešreles galima pjaustyti – bus skaniau (tarkavau dėl jaunėlio).
Labai trumpai bet vaizdžiai:
Kažkaip nesusiprotėjau nuotraukos lėkštėje padaryti :/
