Na štai rytas, kai galiu sau leisti kiek pasivolioti. Tiksliau, kiek leido man jaunėlis. Iš tiesų, tai kiek per ilgai sau leidau pasivolioti, nes jaunėlis jau ėmė rėkti iš noro valgyti.
Reikėjo greitai ką nors padaryti – be to jau seniai ką begaminau.
Prieškambaryje prie durų yra pintinė su kriaušėmis ir obuoliais – kriaušės jau ėmė pūti (net gaila – kokios skanios), nes nespėjom visų suvalgyti. Greitai jas ištraukiau iš pintinės, nulupau ir sutarkavau.
Taip atrodo tarkuojamos kriaušės. Reikia labai atsargiai, nes jos nuluptos slidžios ir įsipjauti ilgai netruktų.
Kriaušių buvo gan daug, tad įmušiau tris kiaušinius, įpyliau paskutinį šlakelį pieno (dėl tos priežasties košės negalėjau išvirti – košės ant vandens mano vaikai nelabai mėgsta), miltų ir į keptuvę.
Blynai keptuvėje - antra pusė kepa.O čia jau iškepę blynai.
Skonis geras. Toks jausmas, kad valgai keistos faktūros kriaušę. Nedėjau nei druskos nei cukraus – gal ir gerai padariau. Vaikai suvalgė po keturis.
Taigi, kriaušės nesupuvo, vaikai pavalgė, o aš dar jums straipsniuką apie tai parašiau. Profitas – kaip sako vienas žmogus.
Mes gyvename Vilniuje. Turime du sūnus: 2 metų ir 11 mėnesių vyresnysis ir 1 metų ir 5 mėnesių jaunesnysis. “Pametinukai” – taip juos vadina daugelis. Mintys apie vyresniojo sūnaus vedimą į darželį ėmė suktis dar prieš gimstant jaunėliui.
Man mano vaikystės darželio prisiminimai nėra malonūs. Pagalvojęs apie darželius prisimenu valgyklos kvapą (toks itin specifiškas), auklyčių (Nuo žodžio “auklytė” mane kiek purto ir dabar) numylėtines, bausmes (pvz. nuogu užpakaliu stovėti viduryje grupės) ir iš kieme esančios metalinės raketos sklindantį kvapą (būdavo kiekviename darželyje po tokią metalinę raketą: užlipama laiptukais arba tiesiog per skylę ir ten būdavo galima stovėti ir vaidinti, jog esi kosmonautas… Taigi, sprendžiant pagal kvapą iš tų raketų, tai daugelis iš ten pabuvojusių kosmonautų testuodavo kosmonautinį asenizacijos procesą, kol esama raketoje).
Gal todėl ir nebėgau į aplinkui esančiu darželius vos gimus sūnui, kad galėčiau užrašyti jį į ten. Tačiau vistiek teko tai padaryti, kai supratome, jog be darželio neišsiversime. Kodėl taip nusprendėme? Todėl kad:
Iš tiesų sunku dviem vaikams 24 val per parą 7 dienas per savaitę skirti pakankamai kokybiško dėmesio, dėl kurio du pypliai konkuruoja
Skiriant nepakankamai dėmesio jaunesniam sūnui silpniau lavinami socialiniai, fiziniai ir kiti įgūdžiai.
Skiriant nepakankamai dėmesio vyresniajam, jis tampa irzlus, užmiega vėlai, keliasi vėlai, kartais nemiega pietų pogulio – t.y. dienos ritmas labai disonuoja su mamos ir tėčio ritmu, o tai reiškia, kad nei tėtis nei mama nepamiega ir nepailsi[1].
Profesionalai geruose darželiuose sugeba geriau lavinti vaiko įgūdžius.
Išties Šeškinė labai geras mikrorajonas, jei kalbėti apie socialinių paslaugų sferą: čia ir poliklinika ir mokyklos ir progimnazija netoli yra ir Akropolis šalia ir darželių daugybė.
Apsilankėme visuose šiuose darželiuose, bet nei viename vietos nebuvo. Bet į visus užsirašėme. Daugelyje buvome kokie nors šimtas-penkiolisdešimti.
Niekur nebuvo ir dabar nėra vietos mano >2 metų sūnui. Liko du variantai: auklė ar privatus darželis. Pasirinkome antrąjį variantą.
Prioritetas buvo kaina, o tai buvo pats pigiausias, kokį mums buvo pavykę rasti darželis. Viena jo neigiama pusė – nevisai arti namų ir ne visai pakeliui į darbą. Todėl teko vykdyti tokią schemą.
Darželio ugdymu buvau daug-maž patenkintas, schema irgi daug-maž veikė. Bet buvo viena itin didelė problema: sūnus nuolat sirgdavo. Visos mamos ir tėčiai sako tą patį: “vaikai darželiuose serga ir serga daug”. Tai neguodžia. Neguodžia, kai vaikas eina vieną savaitę į darželį, o dvi – serga. O kol serga neša į namus užkratą, o tada suserga jaunėlis. Tada du pypliai su snargliais iki žemės ir viena mama, kuri tuos laikus, kai nėjo vyresnysis į darželį prisimena su nostalgija.
Nutarėme daryti pertrauką darželiui, kai abu vaikai susirgo plaučių uždegimu: su abiem teko apsilankyti ligoninėje. Nusprendėme nebevesti į darželį bent jau laikinai, kol sustiprės imunitetas, nes antibiotikų dieta, deja, jo nestiprina.
Praėjo 7 mėnesiai ir kantrybė tiek Daliai tiek man jau ėmė sekti. Šįkart rinkomės kiek brangesnį darželį, bet bent jau pakeliui į darbą. Tai Taškius esantis vaikų ir jaunimo centre.
Šis darželis, nors ir brangesnis, bet ir, atrodo, geresnis. Geresnis vien tuo, kad ugdymo metodologija yra išaiškinta ir pateikta tėvams. Tiesą sakant, aš iš Taškiaus ir pasiėmiau pagrindinius teiginius, ką ir kaip reikėtų lavinti darželyje. Informacijos sklaida ir jų blogas yra nepalyginamai geresnis. Kas svarbu tėvams, kurių vaikai darželyje? Jiems svarbu sužinoti kaip sekasi jų vaikui, kaip jis naujo išmoko, kaip jis atrodo tai mokydamasis. Didelė vertybė yra ir interjeras, bei aplinka, kurioje darželis yra: daug geriau yra didesnis pastatas su erdviomis salėmis-grupėmis, žaislų ir žaidimų centrais, o ne privatus namas ar net butas, kurių patalpų pirminė paskirtis – gyventi nedideliai grupei žmonių, šeimai, ar laikyti automobiliui, o darželiui erdvės buvo pritaikytos pagal reikmes. Ir, žinoma, pats svarbiausias dalykas yra auklėtojos arba asmenys, kurie moko mano vaikus įgūdžių. Naujame darželyje, auklėtojos subjektyviai atrodo tiek pat profesionalios ir gal net labiau, negu to, į kurį prieš tai vedėme vyresnįjį.
Deja, vyresnysis sirguliuoja ir šiame darželyje. Tik ligos šį kartą žymiai lengvesnės (gydome tik čiobrelių arbatėlėmis – be jokių sintetinių vaistų) ir pasveiksta sūnus per savaitę. Tad dabar vieną savaitę serga – vieną eina į darželį (vietoje 1 savaitės ėjimo ir 2 sirgimo anksčiau). Labai tikimės, kad imunitetas prisitaikys ir sustiprės ir bus mažiau vargo.
______________________
[1]– graudžiai juokingos situacijos būna, kai tiesiog imu snausti bežaisdamas su vyresnėliu, o tas savo mažais pirščiukais ima man už akių vokų, kelia į viršų ir sako: “ne liūlia-liūlia, teltis, tėti!”
Mano žmonos mama labi iniciatyvi ir veikli moteris. Sužinojusi, jog kandidatuoju ji beveik nenustebo (mano mama nustebo labiau). Kadangi moteris ji veikli, o ir Skuodo rajone žmonės ten nepėsti (pvz. “Šaulių” būrio vadas Robertas Šakalys, Skuodo meras Stasys Vainoras, kuris kaip paaiškėjo yra Liberalų Sąjūdžio narys ir taip pat kandidatuoja šiemet į Seimą, kandidato numeris 18, sąrašo numeris, primenu, pirmas), tai jie kažkokiais būdais sukontaktavo su PAG-16 CKB grupės vadu[1]Erlandu Snieškum ir sutarė perduoti per KASP Didžiosios Kovos apygardos 8-ąją rinktinę Afganistano vaikams vilnonių kojinių ir visokių ten kitokių rūbelių, kurių tos šalies vaikams ir ypatingai Goro provincijos vaikams labai reikia. Tai mano žmona irgi numezgė keletą kojinių ir aš taip pat nuvažiavau perduoti jų.
Maniau, kad reiks nuvažiuoti, iškilmingai įteikti savo dovanas, atsistoti kur nors prie vėliavų, kas nors pasakys griausmingą kalbą, visi paplosim, papozuosim prieš spaudą ir išsiskirstysim.
Bet viskas buvo kitaip. Viskas buvo daug geriau! Pasitiko mus savo šiltu žvilgsniu vadas Erlandas Snieškus, palydėjo iki konferencijų salės, skardžiu ir griežtu balsu pasakojo apie kareivines, apie kariuomenę, tada susėdome visi ir mums ėmė pasakoti apie Afganistaną.
Ką tik įžengę nešame iškilmingai kojines ir kt. vilnonius rūbusVis dar nešame kojinesBendra foto su vėliavomis fone
Prezentacija buvo labai įdomi, tokia įdomi, kad gali būti, jog jums bus įdomios tos prezentacijos nuotrupos, kurias pavyko man atsiminti/užsirašyti. Viskas kas čia žemiau yra tezių kratinys. Nutariau jų neredaguoti (bent jau kol kas), nes aš pats Afganistane nebuvau, o bandydamas kažką redaguoti dar iškraipysiu mintis…
Mano vyriausiajam sūnui dabar beveik 3 metai. Pirma klasė bus ne anksčiau kaip už ~4 metų.
Esu jau minėjęs, jog kiekvienas vaikas yra atskira asmenybė – nėra tokio pačio žmogaus, net identiški dvyniai vistiek kažkuo skiriasi. Ten pat ir buvo balsavimo rezultatai, kurie mane lengvai šokiravo (na, gal nešokiravo, jei turėti omenyje, jog pas mane tada lankėsi vien internetiniai troliai). Kalbėta buvo apie tai ar ne per anksti vaikus pradėti mokyti visokių rimtų dalykų ir ar neverta jiems leisti pasaulį tyrinėti taip, kaip jiems gaunasi, kaip jiems tai gaunasi savaime. Tai yra, ar verta skiepyti savo vaikui nuo pat vaikystės savo požiūrį? Ar tikrai tas požiūris yra tas teisingasis? O gal vaikas tyrinėdamas pasaulį taip, kaip jis sugeba pats, atras kitas, mums nepastebėtas puses?
Štai jaunėlis mūsų jau pusantrų metų, bet vaikšto kol kas tik įsikibęs į ranką. Galėtų vaikščioti ir pats, bet kažko lygtais bijo: tik paleidžiame ranką – iš karto atsisėda ir tada juda pasišokinėdamas ant užpakalio[1]. Vyresnėlis vaikščioti pradėjo beveik nepastebimai: regis atsistojo ir nuėjo. Jaunėlis yra kiek atsargesnis, vyresnysis gi – visiškas nenuorama ir jo interesų laukas yra ypač platus. Jaunėlis regis kiek intravertas, o vyresnysis ekstravertas. Žinoma, jaunėlį auklėti labai padeda ir vyresnysis sūnus, gal dėl to jis kiek mažiau ir drąsus.
DNR užprogramuoja daugybę informacijos. Mokslininkai, sako, kad į DNR sugebėjo užkoduoti kažkokią knygą...
Taigi, vaikai skirtingi. Ir tai yra gerai. Apie savo vaikus galėčiau pripasakoti ir daugiau, tiek kad jums atsibostų. Dalia apie juos papasakot galėtų dar daugiau. Ji galėtų papasakoti tiek, kad net negalėtumėte įsivaizduoti kiek: ji gali identifikuoti paternus kiekviename smulkiausiame judesyje ar elgesyje ir papasakoti kodėl taip yra. Mamos savo vaikus pažįsta dar geriau nei savo vyrus, geriau nei save. Štai dar prisiminiau vieną istoriją, kurią papasakojo mums per gimdymo kursus lektorė (ne Sheri Bayles, kita): laiko kūdikį apgaubusi medžiagos gabalu Afrikoje (o gal Australijoje) juodaodė (o gal aborigenė) ir staiga praskleidžia medžiagą, kūdikis nusišlapina, ji ramiai vėl įsuka kūdikį – nei lašo ant medžiagos ar jos pačios; jos tada paklausia: “iš kur žinojote, kad kūdikis nori šlapintis?”, ta kiek pagalvojusi atsakė: “O iš kur jūs žinote, kad norite?”.
Mama su vaiku kažkur plaukia. Gali būti, kad tas kūdikis mamai nugaros net vandenyje neapsisioja.
Taigi, motinos ir vaiko ryšys paprastai būna itin stiprus ir nerasite jokio kito žmogaus, kuris geriau suprastų vaiką nei mama. Su viena tokia neseniai kalbėjausi apie jos sūnų, kuriam 7’eri sukanka gruodžio pabaigoje. Mama pasiskundė, kad jos nuomone, jos vaikas yra nepasiruošęs dar eiti į mokyklą. Jos argumentai buvo tie, kad jos sūnus, kiek daugiau nei vidutiniškai sirguliavęs, kad nėra subrendęs sociališkai ir psichologiškai tiek, kad jį galėtų išleisti į mokyklą. Jokių atsilikimų nėra, bet nenori vesti į mokyklą, kuria jos draugės ir gal net mokytojos vadina “mėsmale”[2].
Gan įdomiai sutapo ir tai, jog Google Plus socialiniame tinkle vienas jo dalyvių pusiau viešai pasvarstė kaip jam padaryti, kad savo vaiką galėtų išleisti vėliau į mokyklą, o ne tada, kai privaloma? Anot jo ir pusmetis tokiame amžiuje reiškia labai daug. Čia jo posto dalies citata:
Toks Malcolm Gladwell, žmogus, kuris rašo knygas iš tau pažįstamos statistikos (publicly available statistikos) savo puikioje knygoje Outliers dėjo konkrečią lentelę – USA ledo ritulio rinktinės narių gimimo datos. Guess what – du trečdaliai jų yra gimę pirmąjį metų ketvirtį. Pažiūrėjau mūsų kašio rinktinę kažkada – akurat, tas pats patternas. Treneriai renkasi didesnius, stipresnius, mokytojai irgi taip pat – gudresnius, protingesnius. Aišku, sporte tai matosi ryškiau, nei moksle, bet moksle matosi irgi ryškiai. Tą man patvirtino ir bičiulė Austėja Landsbergienė.
Vienareikšmiškai – GALIMA. Ką reiškia pasakymas išleistas per anksti?! Tai reiškia, kad padarėte vaikui meškos paslaugą. J.Uphoff ir J.Gilmore atliko tyrimą, kuris parodė, kad vaikai, kurie išėjo į pirmą klasę anksčiau, nei 6m3mėn, sudėtingiau adaptavosi mokykloje nei tie, kurie išėjo į mokyklą vyresni. (N.B.: JAV į mokyklą VISI vaikai išeina šešerių, vadinasi, čia kalbama tiesiog apie jauniausius klasėje). Pasirodo, šiems – jauniausiems klasėje – vaikams prasčiausiai sekėsi laikyti egzaminus ir apskritai jų pažymiai buvo prastesni. Be to, jie dažniau lieka kartoti kurso ir dažniau turi mokymosi sunkumų. Liūdniausia, kad ta uodega velkasi per visą mokyklą ir net universitetą.
Taigi, šnekučiavomes su mama, kurios vaiko gimtadienis gruodžio pabaigoje, kuris anot jos nepasiruošęs eiti į mokyklą šiais metais. Pasirodo, jog Švietimo įstatyme parašyta, jog į mokyklą vaiką galima vesti anksčiau nei 7 metai, bet jokiu būdu ne vėliau (ir ten niekam neįdomu, kad jei vaikas būtų gimęs trim dienom vėliau, tai tos problemos gal net nebūtų, t.y. visiškas biurokratiškas požiūris ir formalus kalendoriaus laikymasis). Ką gi, anot Austėjos, šis įstatymas leidžia jums padaryti meškos paslaugą savo vaikui. Tokios paslaugos nenori nei viena mama savo vaikui. Kas būtų, jei ji nesilaikytų šio įstatymo? Kiek supratau iš pokalbio, tai baudos, socialiniai visokie darbuotojai (su šeimos statuso pakeitimu į “asocialią”), prarasta teisė į darželį. Iš visų šių dalykų mažiausiai bjaurus ir brangus tai baudos.
Išimtys įstatyme yra dėl raidos sutrikimo: yra tokia “pedagoginės psichologijos” tarnyba, kuri įvertina ar vaikas gali eiti į mokyklą anksčiau, jei nori tėvai. Bet ta tarnyba nevertina ar vaikas gali eiti į mokyklą, jei jam jau sukako septyneri metai, net jei gimtadienis Gruodžio 31’ą.
Biurokratijos jūra - kaip nepaskęst?
Prisipažinsiu, jog dar neišnagrinėjau šio įstatymo, bet “visom keturiom” esu už šią mamą. Juk savo vaiką geriausiai pažįsta ir žino tik jo mama. Na, o jeigu ji klysta, tą galėtų patikrinti profesionalai. Įdomu, išties, kaip ir ką vertina ta “pedagoginės psichologijos” tarnyba. Žinoma, negalima tikėtis, jog mama sėdės rankas sudėjusi: Internetuose jau yra ir peticija, o ir supermamos apie tai gan plačiai diskutuoja.
O aš, tuo tarpu, džiaugiuosi, kad mano vyresniajam kol kas dar 3 metai, o apie mokyklą reiks galvoti tik po ~4 metų – tada gal jau bus požiūris į mokymą bus pasikeitęs? O ir šiaip jis labai guvus, labai komunikabilus, nors gimęs “vėlai” metuose – lapkritį. Va tik po <6 metų, jaunesniajam bus septyneri. Įdomu ar neatsidursime tos mamos vietoje?
_________________________
[1]– Mano tėvai man irgi pasakojo, kad aš irgi šitaip pradėjau savarankiškai judėti, t.y. ant užpakalio. Tik aš kojas sušleivindavau į išorę, o maniškis į vidinę pusę.
[2]– Na taip, mokykla kaip kariuomenė – muštruoti ir priversti paklusti. Tokį slogų bendrąjį įspūdį apie savąją mokyklą atsimenu ir aš. Žinoma, buvo puikių momentų, bet jie buvo retesni, nei nusivylimai ir kaltės jausmas. Bet, supratau, kad mano vaikams gali pasisekti labiau, nes Lietuvoje gan sėkmingai ir gan plačiai vyksta “Kūrybinės partnerystės” forumas, kurio esmė yra ugdyti vaikų kūrybiškumą
Mano abudu sūnūs motinos pienu buvo maitinami iki 9 mėnesių. Taip gavosi visai natūraliai – vaikams nebeužteko motinos pieno, reikėjo primaitinti, o tada apskritai perėjome prie normalaus maisto. Nepritempė iki vienerių metų, o Pasaulio sveikatos organizacija sako kad reikia bent 2 metus maitinti. Nesigilinau labai kuom jie grindžia tokį ilgą laiką, bet man tai atrodo itin sunki užduotis motinai, juoba kad ir to pieno kokybė bei reikšmė ne tokia didelė, kai vaiko virškinimo sistema jau veikianti ir kai jau gali pasisavinti naudingąsias medžiagas iš sudėtingesnio maisto, kai jau moka gamintis antikūnius pats.
Kitas požiūris – psichologinis. Išties galima teigti, jog noras ilgiau žindyti nei vieneri metai yra labiau motinos sprendimas, nei kūdikio poreikiai. Sprendimas gali būti paremtas įvairiais faktoriais: neramus vaikas, nurimstantis tik žįsdamas krūtį, o čiulptuko neįsiūlant (mums beje, nei vienam sūnui nepavyko įsiūlyti jokio čiulptuko), kitos psichologinės motinos sąlygos (nesakau “problemos”, nes poreikis meilei ir artumui nebūtinai yra blogai).
Trečias požiūris – estetinis. Kai kurie žmonės sako, jog nuogos krūtys, arba kūdikio žindymas krūtimi juos trikdo. Bet juk buvo laikai ir žmonės, kuriuos trikdydavo moterys su kelnėmis ir net turinčios teisę balsuoti! Pasirodo Niujorke yra atskiras įstatymas leidžiantis moteriai vaikščioti topless arba nuoga iki pusės (nuo viršaus, nuo galvos), taip kaip tą gali daryti vyrai, jei tik tai ne kokia nors komercija (įdomu kodėl):
Estetinio požiūrį paplėtojant dar galima surasti ir galimai seksualinę potekstę (sveikas, Froidai[1]). Žinant, jog pvz. Jungtinėje Karalystėje galioja precedentinė teisė ir ten šiuo metu vyksta Olimpiada, galima būtų pafantazuoti, jog sportininkai matydami maitinančias moteris nebegalės pilnavertiškai sportuoti, todėl viešai krūtimi maitinančios moterys gali pakenkti jų rezultatams, tad viešai maitinti krūtimi olimpiados metu būtų draudžiama. Kur gi ne: visos ligos dėl nervų arba iš meilės (žinoma, jeigu jūsų vaistininkas arba gydytojas nepasakė kitaip).
O čia puikieji “Little Britain” ir “Harvey Pinher wants bitty now” (kas nemokat angliškai pakentėkit iki 1’20”):
Manau, kad toks vaizdas sutrikdytų ne vieną olimpinių rekordų siekiantį sportininką…
__________________________
[1] – Žmonės sako arba rašo “Sveikas Froidai”, kai nori pasirodyti protingi ir papasakoti ką nors “nepatogaus” susijusio su seksu
Čia foninė kosminė spinduliuotė iš http://www.konstanta.lt/. Tai toks daiktas už kurio mes negalime nieko daugiau matyti, nes tada visata buvo neskaidri (eikit pas konstantą paskaityti apie tai kas tai yra, o tai yra žiūrėjimas į praeitį, kurį aš panaudojau iliustruoti žiūrėjimui į ateitį, kas yra kardinaliai priešinga, nors domintis astrofizika ir laiko samprata tie prieštaravimai kažkaip mažėja)
Dabar man 33 ir jau galiu įsivaizduoti, koks galėčiau būti 50’ies ar vyresnis (čia, žinoma, jei šiemet neužpuls pasaulio Majų pasaulio pabaiga, na arba kitais metais ar dar kitais).
Tik dabar daugiau galvoju ne kaip man seksis ir koks aš būsiu 50’ies, o kokie bus mano sūnūs po ~20 metų. Gal būt čia kiek vyresnių tėvų (vyresnėlis gimė, kai mums buvo 30) specifika. Nors nebuvau jaunu tėvu ir nežinau ką reiškia auginti vaikus studijuojant arba metus mokslus ir dirbant kokį nors nekvalifikuotą darbą. Gal ir jie mąsto, kokie bus jų vaikai ir kaip jiems seksis po ~20 metų. Ar aplanko jus, jaunieji tėveliai, tokios mintys?
Būna tėvų, kad pasakoja: “jūs tai čia šiltnamio sąlygomis augate! Man va 5 km per sniegą į mokyklą teko bristi! Liepdavo eiti šieną grėbti ar mėšlą vežti – ir eidavome, be ginčų. Į šokius tik jeigu nepervargęs po lauko darbų”, o jau miesto kartos vyresnieji matyt pasakoja kitokias savo vaikystės/jaunystės nuoskaudas. O dar būna, kad sako, jog neturėjome to ano (televizoriaus, kompiuterio ar kamuolio ar dar ko nors) ir išgyvenome! Ir nieko! Ir gerai! Ir dar piktai porina, kad “mūsų laikais tokių nesąmonių nebūdavo, tai apsieisi ir tu”.
Štai kaip auginami vaikai šiltnamio sąlygomis
Vienas dalykas, kai taip sako vien dėl to, kad neturi pinigų, o kitas dalykas – principas. Juk kvaila dabar būtų kokiam 17’mečiui vaikui nepirkti kompiuterio vien dėl to, kad ir pats jo vaikystėje neturėjęs – nes juk tėvams buvo gerai ir be jo! Arba reikalauti iš savo atžalos valstybiniame darželyje gerti tą bjaurų virintą šiltą pieną su plėvele ant viršaus, nuo kurios ir jūs žiaukčiodavote. Dar baisiau: negi tikrai norite auklėti taip savo vaiką, kaip auklėjo jus? Ar tikrai norite savo vaikystės nuoskaudas perkelti ant savo atžalos? Ar tikrai norite, jog suaugęs jūsų atžala keiktų nenusisekusį gyvenimą ir keiktų sėkmingą kaimyno vaiką?
Aš – ne. Aš noriu savo vaikus auklėti ir užauginti daug geresniais už save. Aš noriu, kad jie mane pralenktų kaip galima anksčiau, o kol lenkia, dar sukaupęs paskutines jėgas stumtelėčiau juos į nugarą.
Užbėgant už akių: suprantu ir žinau, kad norai ir realybė ne visada gaunasi tapatūs ir žmogaus tapimas sėkmingu nebūtinai turi koreliuoti su mokamu darželiu lankytu vaikystėje. Bet aš darysiu viską, kad prielaidos sėkmei, kiek priklauso nuo manęs, būtų sukurtos. Čia tikrai yra ką veikti: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių: kaip neišlepinti vaiko? Kaip nežlugdyti jo? Kaip neprikurti jam visokių nereikalingų neurozių, kai negalvodamas jam siunčiu prieštaringas žinutes? Kaip jį paruošti galimoms bendraamžių patyčioms? Kaip sukurti adekvačią savivertę? Kaip ugdyti darbštumą ir kūrybiškumą tuo pačiu metu? Kaip nepersistengti? Kaip kažko nepraleisti?
Nieko nėra blogiau, kaip nežinomybė, kai net neaišku nuo ko pradėti arba už kur užsikabinti. Todėl pamėginsiu dabar įsivaizduoti savo ir savo vaikų ateitį – tai gali tapti tarsi griaučiai ant kurių galėsiu kabinti smulkesnius sprendimus, atitinkančius situaciją, kai informacijos turėsiu jau daugiau.
Mano vaiko ateitis
0-2 metai. Vaikai auga namie. Apsupti bent jau vieno iš tėvų nuolatiniu ir kito kasdieniniu rūpesčiu ir meile.
2-7 metai. Vaiką vedu į darželį, kuriuo pilnai pasitikiu, kur dirba pakankamai motyvuoti profesionalai, naudojantys pažangią metodologiją, kurią supranta, kurią sugeba keisti kintant sąlygoms, kuri padeda ugdyti vaiką visapusiškai:
Vaikui turi būti padedama suprasti kas jis toks, kas yra aplinka ir kaip jis su ja sąveikauja.
Vaikas turi išmokti bendrauti su kitais žmonėmis, jausti jų nuotaiką, reikalui esant atsiprašyti ar užjausti, dalintis su draugais žaislais.
Vaikas turi išmokti valdyti savo kūną, jį lavinti.
Vaikui reikia parodyti kas yra logika, kaip ji veikia ir kaip jis ją gali panaudoti savo naudai
Vaikui reikia parodyti kas yra muzika, būtų gerai, kad išmoktų jausti taktą, pats dainuotų ar šoktų.
Vaikui paaiškinti kaip reikia reikšti mintis ir kalbėti taip, kad tai padėtų jam pačiam mąstyti ir perduoti savo mintis kitiems.
Namie džiaugiuosi sūnų pasiekimais, nešaukiu ant jų dėl smulkmenų, neaiškinu jiems nuolat koks aš pavargęs ir kad atstotų. Aiškiai rodau ribas ir laikausi jų pats be jokių išlygų. Hm… Čia gaunasi daugiau savęs paraginimas taip daryti, nes ne visada pavyksta šių principų laikytis.
7-11 metai. Pradinė mokykla. Pirma pradžia savarankiškam mokymuisi ir užsienio kalbai. Noriu kad mokykloje dirbtų savo srities profesionalai, kuriems darbas ne vien tik pašaukimas, o ir motyvacija tobulėti bei siekti tikslų.
11-18 metai. Vidurinė mokykla arba gimnazija. Mokymasis turi būti pareiga, bet ne kančia. Mokykla nebūtinai turi būti prestižinė, kurioje vaikai spaudžiami pasiekti maksimumą. Atostogų metu nuo kokios 9 klasės mano vaikas galėtų dirbti paprastą, bet apmokamą darbą, kurio aplinka man yra skaidri ir suprantama. Mokyti mano sūnus turėtų taip, kad būtų ugdomas jų kūrybiškumas, o ne vadovėlių kalimas, kad visko ką naujo išmoksta jis galėtų pabandyti pritaikyti, kad susidūręs su iššūkiais ieškotų sprendimo, kad pajustų džiaugsmą iš to, jog sunkiai dirbęs galų gale gavo rezultatą ir suprastų, jog jis savo pastangomis jį pasiekė ir kiek jam tai kainavo, bei jaustųsi pilnai atsakingas už šių rezultatų pasiekimą.
Labai tikiuosi, kad tokių paveiksliukų nebus, kai mano vaikai eis į mokyklą. Kad niekam nė nešaus į galvą ko nors panašaus paišyti, nes mokykla ir baimė bus netapatinami.
18-21. Aš pats, o ir mano tėvai neturėjo jokių kitų planų, kaip kad mane leisti į kokią nors aukštąją mokyklą ar universitetą. O ir dabar galvodamas apie savo vaikus – nesugalvoju jiems nieko kito kaip aukštoji mokykla ar universitetas. Čia aš taip galvoju, o kaip ten bus, tai paaiškės vėliau.
Tačiau noriu, kad ateities Lietuvoje būtų mano sūnums sulaukus 18 metų būtų lygiai tokios pačios galimybės siekti aukštojo mokslo, kaip pažangiose Vakarų Europos šalyse ar JAV. Kai kurie dalykai Lietuvoje turi būti vieni geriausių arba geriausi pasaulyje, net lyginant ir su prestižiniais universitetais (pvz. kokia nors taikomoji fizika lazeriams ar biotechnologiniai mokslai ir panašiai).
Noriu, kad Lietuvoje dirbti, baigus mokslus, būtų prestižinis dalykas. Kad koks nors darbas užsienyje būtų tik praktika, kurios patirtį mano sūnūs panaudotų dirbdami jau Lietuvoje.
Noriu ir dirbsiu tam, kad Lietuvoje žmonės ugdytų savo gerąsias savybes, kurių mes turime daug, taip pat noriu, kad iš mūsų valstybės valdymo būtų išgyvendintas marazmas, mura, kad sprendimai būtų priimami kaip medžiotojų (tikslas -> sąlygos -> priemonės -> rezultatas), o ne kaip aukų (grėsmė -> reakcija ->pasekmės). Kad galų gale žmonės suprastų, jog ilgalaikiai tikslai yra svarbesni už trumpalaikius, kad priimdami sprendimus vadovautųsi sveiku protu.
Kartais susidaro įspūdis, jog pas mus sprendimų priėmėjai tik šitaip galvojaČia paveiksliuko grafinis atvaizdavimas. Akivaizdu, kad kad pašalinus "didelius kiekius" irba "sunkiai virškinamus derinius" taip pat galėtumėm pasiekti malonius pojūčius be pilvo skausmų.
Tai štai, apsibrėžiau tikslą, o dabar belieka tik jo siekti. Ir dabar, kai galvoju kas bus po 20 metų nebejaučiu to kiek bjauraus nerimo jausmo, jog viskas tada bus neaišku ir nesuprantama, tarsi už kokios foninės kosminės spinduliuotės ribų, už kurių pasislėpę Dievai lemia mūsų likimą.
Mūsų smalsuolis Augustas retkarčiais nustverdavo jį į savo mažus delniukus.
– Augustai, šitas daiktas yra tėčio ir mamos, negalima jo imti… – sakydavome.
Ir išties – nenorėjome, kad jis imtų šį vis dar gerą daiktą ir jį sudaužytų arba apterliotų maistu arba kitaip sugadintų. Tačiau, po kelių mėnesių vis pažaisdami parodėme kaip su juo galima fotografuoti, Augusto pirščiukai įgudo paspausti užrakto mygtuką ir laikyti jį įspaudus tiek kiek reikia (pirmais bandymais rankos net drebėdavo iš pastangų kaip galima stipriau paspausti tą mygtuką, kad fotoaparatas suveiktų). Kairė ranka beveik visada užstoja blykstės lempą. Labai daug vaikui džiaugsmo suteikia galimybė nufotografuoti vaizdą ir kelias sekundes jį pamatyti sustabdytą fotoaparate, tad ėmėm nedrausti imti fotoaparatą jam į rankas ir pačiam fotografuoti tai ką jis nori.
Dabar paėmiau kortelę ir žiūriu ką turime, o turime visai įdomių kadrų. Įdomu ir tai, jog galime daug maž įvertinti, kaip jam atrodo pasaulis iš jo požiūrio taško, tad štai jos:
Augustas nufotografavo mano ranką
Štai kaip aš atrodau jam kartais.
Paties fotoaparato apsitrynusi dėtuvė Augustui pasirodė įdomi.
Dėtuvės kraštas šaligatvio fone
O čia į kompoziciją dar ir pėdos galas.
Baisiai įdomi fotoaparato dėtuvė
Čia yra senelio kojos
Dangus
Tai yra mūsų opelio priekinių durų apatinis kampas iš vidaus su degančia lempute
Nešvarus priekinis automobilio stiklas su manęs kraštu
Mūsų automobilio prietaisų skydelis
Čia yra priekinis mūsų automobilio stiklas su kažkokių žolelių pundeliu, kurios ten ne visai turėjo būti paliktos, bet jau kai palikome, tai jau neberenkame…
Išvažiavimas su šeima kur nors ilgesniam laikui (pavyzdžiui savaitei į Šventąją) prilygsta karinės operacijos planavimo ir vykdymo mastams. Bet kad ir kiek yra akivaizdžių pragmatiškų argumentų ko nors nedaryti, darymą motyvuoja ilgalaikių naudų supratimas. Ilgalaikės naudos supratimas yra tai, kas mus leidžia vadinti protingomis būtybėmis.
Turėjau apie tai galvoti tomis sunkiomis, tarsi dramblys, minutėmis.
Mintyse rikiuojamos ilgalaikės naudos, turint omenyje faktą, jog dar tik antras vakaras, o jų bus dar berods 3.
Didžioji dalis nepasitenkinimo, bent jau mano atveju, kildavo iš savigraužos, kai galvodavau kaip man sunku ir koks aš vargšas. Žinote, tokia paaugliška dėmesio stoka, tokie nuvertinimai, tokia savigyna. Ta būsena iš principo nieko gero neduodanti, ta būsena, iš kurios tiesus kelias degradacijai. Tai va, čia ne ta savigrauža, čia kitokia -grauža. Čia retkarčiais perdėto tėviško rūpesčio, jaudulio, kai nuo tavęs beveik 100 proc. priklausančių vaikų kontrolė drastiškai sumažėja papuolus į kitą, mažiau kontroliuojamą, nepažįstamą aplinką. Čia ir tas pyktis, kai šaltas ir šiltas vanduo bėga iš skirtingų čiaupų (čia mat taip yra, nes treileriai pirkti buvo Anglijoje) ir plaunant sūnaus užpakalį vandenį reikia sumaišyti saujoje arba prašyti pagalbininko padaryti šilto vandens mišinį plastmasiniame butelyje, iš kurio piltų vandenį ant kūdikio užpakalio. Čia internetuose esu matęs tos problemos sprendimų, bet deja, neturėjau lipnios juostos, o pirkti parduotuvėje vis pamiršdavau.
Tad, nieko pernelyg rimto, dėl ko turėčiau būti surūgęs visų atostogų metu. Na, gal kiek rimtesnė priežastis yra tai, jog vyresnysis mūsų gan skausmingai reaguoja į uodų įkandimus. Tiksliau organizmas jo toks: įgėlus uodui, ta vieta ištinsta, paskui susidaro gan stambi limfos sankaupa (tokia kaip pūslelė), tada užsideda toks šašiukas, kuris maždaug per savaitę ar daugiau užgyja palikdamas žymę, kuri matosi dar keletą savaičių. Galiu dabar visus įkandimus suskaičiuoti eilės tvarka: vienas virš kairiojo antakio, vienas tarp antakių (lyg trečia akis būtų – šis įkandimas ištinęs įtempė veido odą kiek iškreipdamas veido mimiką ir į vaiką buvo tiesiog skauda žiūrėti), vienas į kairį skruostą, vienas į dešinį smilkinį, vienas į kaklą po smakru, vienas į dešinę koją ties blauzdos kaulu, vienas į dešinės kojos didįjį pirštą. Gerai kad bent jau nesikasė jis tų žaizdelių ir neatrodė, kad jam tas vietas labai skaudėtų. Jaunėliui, tuo tarpu, neįkando nei vienas uodas arba jo organizmas kitoks – nes nei vieno įkandimo nesimatė.
Bene priešpaskutinę naktį gan stipriai lijo naktį ir stipraus lietaus lašų triukšmas į skardinį treilerio stogą suteikė ir romantiškai nostalgiškų minčių: Treilerio romantika by Skirmantas Tumelis
Knarkimas, tuo tarpu vienodai bjauriai įkyrus kaip ir uodo zyzimas prie ausies.
Užtai su oru pasisekė: nebuvo žiauriai karšta, reti debesys slėpė itin tiesioginius svilinančius saulės spindulius todėl nei aš, nei vaikai nenusvilome.
Čia paplūdimio žvaigždė: jaunėlis pažindinasi su Baltijos pliažo smėliu, o visiems aplinkui ne mažiau įdomu kaip jis tai daro.Smėlio apdirbimas spec. įrankiais buvo taip pat įsisavinamasTai paplūdimio žvaigždei dėmesio per daug nebus. Siūloma pusseserės pagalbos ranka su šlapiu smėliu.Čia esame liudininkais gamtos fenomeno, kai pasisuka žemė, bet jūra neišbėga.Kažkas pastatė didžiulę smėlio pilį. Mūsų džiaugsmui.Bala, o baloj kojos. O aplinkui smėlio pilis.Nes smaguTekšt-tekšt-tekšt...Nes ir jauniausiems smagu šiltoje baloje smėlyje.
Na, o pabaigai šiek tiek ornitologijos. Prie mūsų treilerio augo didžiulis raudonųjų serbentų krūmas. Prie to krūmo buvo kažkokie du šuliniai – aš įtariu, kas ten per šuliniai ir kodėl tas serbentų krūmas toks didžiulis… Tai va, tame serbentų krūme man kažkokiu tai būdu žiūrint į besileidžiančią saulę, šakų tankmėje pavyko įžiūrėti lizdą, o lizde ir paukštuką.
O čia raudonųjų serbentų didžiulis krūmas, kuris auga prie mūsų treilerio, o krūme paukštelis kažkoks lizdą susisukęs.Čia kiek geriau turėtų matytis tas paukštukas tame krūme raudonųjų serbentų, kur prie mūsų treilerio augaO čia tas paukštukas turi geriausiai matytis. Nenorėjau labai lįsti prie jo. Kažkaip ir taip matėsi, kad persigandęs vargšelis, kad kažkoks lenda ir čiaksi keistais garsais.
Gimus Augustui buvo sunku atsisakyti savo kai kurių įpročių, buvo sunku keisti prioritetus. Kad ir pavyzdžiui indų plovimas, tiksliau jų sutalpinimas į indaplovę, o švarių išdėstymas po indaujas: juk tai daryt galėdavome tada kai reikėdavo, tada kai sumanydavome tai padaryti. Arba rūbų skalbimas, tiksliau jų sutalpinimas į skalbimo mašiną ir jau išskalbtų rūbų džiovimas. Arba nusiprausimas po dušu – kada nori tada prausiesi. Atsiradus kūdikiui viskas kiek pasikeitė: dabar šiuos paprastus, bet kiek triukšmingus darbus (prausimasis po dušu netriukšmingas, tiesiog kai prausiesi – negali tuo pačiu ir vaiko prižiūrėti) galima daryti tik tada, kai nemiega vaikas ir tik tada, kai turi laisvą minutę. “Ai dabar tingiu, padarysiu tai kiek vėliau” – šito nebeliko, o tiksliau nebeliko vietos tam būti.
Poreikis griežtai disciplinai iš pradžių nervino ir pykdė, kol supratome, jog gyvenimo būdo pokyčiai ir disciplina yra privalomi atributai. O dar vėliau, tiksliau po pusantrų metų, kai gimė kitas sūnus, supratome, jog ta disciplinukė visiškas juokas palyginus su ta, kuri atsiranda šeimoje su antru vaiku. Viena šeimos ašis dar leidžia retkarčiais pasisukti mums, tėvams kiek kitaip, dar kiek kitur, kur norime, o dvinarė super-masyvioji ašis nepalieka jokių prošvaisčių: taip ir sukamės aplink jas.
O kad retkarčiais būtų dar sudėtingiau, nei galima, išvažiuojame iš sau įprastos aplinkos, tam, kad suprastumėm, kaip mums lengva ir gera namie. Na gerai, ne dėl to – dėl vaikų, juk nelaikysi jų uždarytų, kaip stiklo pilyje. Dar dėl rutinos sulaužymo – juk reikia, tiesa? Ten visoks jodas, jūra, oras, saulė, smėlis – tokių Vilniuje negausim.
Dalia suorganizavo išvažiavimą prie jodo, smėlio ir jūros. Tiksliau pradėjo organizuoti, o ten kažkaip gavosi, kad ir mano mama prisijungė prie organizavimo. Su sąlyga, kad kiek ankstėliau (berods pernai) ji buvusi Šventojoje ir gyveno labai fainame namelyje kur visai netoli jūros su mano brolio dukrom, tai nutarė ir šįkart pasiūlyti mums tą patį sprendimą.
Tada atsirado kitos sąlygos… Viena iš jų, kad tas namelis rezervuotas dažniausiai metams į priekį būna, kita sąlyga yra ta, jog to namelio savininkė turi gerą kaimynę, kuri irgi nuomoja namelius, tai buvo paskambinta tai kaimynei ir rezervuotas namelis mums: mūsų šeimai, žmonos mamai ir mano mamai.
– Ot gerai! – galvojome: – juk galėsime be vaikų kur nors nusimuilinti, kol bobutė su močiute vaikus prižiūrės!
Siurprizai
Matosi, kaip tai moteriai patinka gyventi tame daikte, o vyrui tas gėlės vazonas irgi kažkuo labai patinka
Siurprizas #1 paaiškėjo atvykus į vietą (Ošupio takas 5, Šventoji): gan linksmai atvažiavome su savo Opeliu visu būriu (aš, žmona, mūsų vaikai ir žmonos mama) ir sustojome prie namelio, kuriame planuojame apsistoti. Apžvelgiau kritišku žvilgsniu: “na, gerai, kiek senas namas, bet gan erdvus ir tvarkingas; didelis kiemas, nusilaužt galūnes vietų daug nėra, nors… Tikėjausi tai naujos statybos padoraus namelio su terasa ten ir gal net balkonu”.
Mano minčių srautą pertraukė žmonos imperatyvas paskambinti šeimininkei, ką ir padariau, pranešdamas džiugią žinią, jog atvykome. Tuoj pat priėjusi greitakalbe kažką ėmė malti ir žmona su vyresnėliu nuėjo kažkur tai į priešingą kiemo pusę, dar išgirdau ją šūktelėjant, jog man reikia važiuoti paskui jas, mašiną pastatyti arčiau to namelio, kuriame apsistosime. Kol iškrapščiau jaunėlį ir įdaviau jį žmonos mamai, kol nuvairavau automobilį skersai kiemo – paskui žmoną ir šeimininkę, šios jau buvo kažkur dingusios. Sustojau netankiame beržynėlyje ir ėmiau dairytis: beržynėlyje/pušynėlyje tai ten tai šen matėsi įvairaus gražumo treileriai su primontuotomis stoginėmis konstrukcijomis. “Aha… treileriai. Na, gal ir visai nieko ana va tas būtų” – galvojau žiūrėdamas į gan padoriai atrodantį ir dar nuo naujumo blizgantį “transportuojamą namelį” (šitaip savo namelį buvo pavadinusi šeimininkė savo pokalbyje su mano mama, kai ji pastarąjį rezervavo, kaip vėliau paaiškėjo į tuos žodžius ji dėmesio daug nekreipė). Ėmiau dairytis žmonos ir šeimininkės. Išgirdau manęs šūktelėjimą iš priešingos pusės, iš, sakyčiau, baisiausiai atrodančio treilerio:
Ne pirmos jaunystės "Torino - 28" su dviem miegamaisiais.
Aš lengvai nusivylęs stengiausi neparodyti to jausmo savo žmonai, kuri, aišku, jį iškarto pamatė. Tačiau jodas, jūra, smėlis ir saulė nugalėjo. Laukiame dabar mano mamos.
Siurprizas #2 paaiškėjo paskambinus mano mamai. Ji pasirodo važiuoja ir su mano tėvu. Viskas OK. Bus dar lengviau!
Siurprizas #3 paaiškėjo to paties telefoninio pokalbio metu (kalbėjo žmona). Pasirodo važiuoja dar ir dvi mano brolio dukros (10-metė ir berods 7-metė).
Aha: treileris su dviem miegamaisiais (kad ir su dviem miegamaisiais bet vietos kaip lėktuve), 5 suaugę (aš, žmona, žmonos mama, mama ir tėvas) ir dar 4 vaikai (10-metė, 7-metė, 2.5-metis ir 1.3-metis). “Bus šaunios atostogos” – pagalvojau.
Čia matosi terasa su stogu ir visokie pliažo reikalai džiūstantysČia yr salionas, fotikas, čiamudamas ir kompas iš kurio jums dabar ir rašau visa tai. Ten antai ir šikpuodis ir telikas be distancinio (sakė, kad anie kiti svečiai išsivežė).Čia yra virtuvė, katroje yra dujinė viryklė su orkaite ir šaldytuvas yra ir indų visokių (džiaugėsi mamos).Miegamasis su antresole, kuris buvo užimtas mano mamos ir mano brolio dukrų.Tai yra normalus klozetas ir kriauklė, bet kranai angliški. Nes, kaip vėliau paaiškėjo, treileriai gauti iš U.K. Tebūnie prakeikti tie U.K. atskiri čiaupai. Ir tebūnie prakeiktas tas klozeto dangtis, kuris nesilaiko atidarytas (jaučiu specialiai).Tai yra dušas. Visai nieko dušas, tik remtis į sienas baisu, nes jos kažkokios kartoninės. Vanduo karštas generuojamas dujiniu boileriuku. Dujų balionas stovi šalia treilerio.Čia miegojo žmona su savo mama ir mūsų vyresnėliu (ten jam tas ir maniežas).Mamų maistas. Barščiai su bulvėm. Visai skanu, bet į Žąsis nerašysiu apie tai. Ar parašyti?
Buvo beveik smagių akimirkų ir buvo itin sunkių, tarsi dramblys, minučių. O ko gi norėti, juk dvi mamos (uošvienė ir anyta), paauglė, trys vaikai – sprogstamasis užtaisas. Žinokite, jei išgyvensiu, tai būsiu labai sustiprėjęs. Šiąnakt yra paskutinė naktis – rytoj važiuojam namo. Net ašara ištryško…
