Važiuojam į Kaišiadoris. Apžiūrėsime miestą, įvertinsime kokį nors vietinį restoraną (jei nerasime mieste, tai žinome, kad yra garsieji Bačkonys netoliese), pažiūrėsime kaip atrodo Kaišiadorių Kristaus atsimainymo katedra, Kaišiadorių vyskupija ar net Kaišiadorių geležinkelio stotis.
Čia mes taip su Dalia sutarėme vartydami Lietuvos didįjį kelių atlasą. Viena iš pramogų, kurias mes esame prasimanę su žmona yra važinėjimas po Vilnių, susipažinimas su savo miestu, kuriame gyvename. Keletą kartų esame jau tai darę ir jaučiamės, kad visai neprastai pažįstame jau dabar savo miestą. O dar važinėdami nemažai kartų stebėjomės: “hmm… sunku patikėti, kad tokia vieta yra Vilniuje!”
Dabar, su vaikais, mūsų įpročiai turėjo keistis. Vaikams ne taip įdomu važinėtis automobiliu mieste, o juoba po naktinį Vilnių. Dabar važiuojame gan standartinius maršrutus į parkus ar tiesiog į centrą (Gedimino pr., Sereikiškių parkas, Katedros aikštė).
Sugalvojome naują dalyką: važiuojame pasivažinėti ne po Vilnių, o po Lietuvą! Šiaip jau jaučiamės Lietuvą daug maž pažįstantys – pravažiavom nemažai įvairių miestelių ir kaimelių važiuodami pas tėvus ar pas draugus. Esame aplankę daug turistinių vietų. O šių važinėjimų principas turi būti važiuoti ten, kur nesame buvę, nebūtinai ten kur nusivežtum turistus, kur pravažiuodami nė nepagalvodavom, kad ta vieta nors kiek įdomi, juoba ir tie važinėjimai po Vilnių taip pat tokie – važiuojame visur, kad ir į miegamuosius rajonus, nes norime pažinti jį visą ir visokį.
Taigi, Lietuvos lankymo kriterijai šiai dienai: važiuoti reikia maždaug pietų miego atstumu, miestas turi būti ne per didelis, kad nepervargtumėm su savo pypliais, bet ir pakankamai didelis, kad rastumėm padorią vietą pavalgyti ar pakeisti jaunėliui sauskelnes.
Pabandėme prisiminti kokį nors miestelį, į kurį paprastai šiaip sau nevažiuotum. Tada mes prisiminėme vieną įdomų nutikimą: mūsų draugė labai norėjo nusipirkti mašiną, bet biudžetas jos nebuvo toks didelis, kad galėtų nusipirkti iš karto automobilį, kuris jai patiktų. Ilgai ieškojusi visokiuose skelbimuose rado Ford “Ka” – gan keistas mini automobilis. Mašinos pardavėjas Kaišiadoryse, ji paprašė mūsų ją ten nuvežti. Tai mes ją ten ir nuvežėme. Toks iš manęs mašinų specialistas: man ta “Ka” šiaip jau ir taip nepatiko, bet draugė dėl jos tiesiog svaigo, tad įkalbėti nepirkti nepavyko, juoba kad nelabai aš ir supratau ar su ja ten viskas gerai ar ne. Vėliau paaiškėjo, kad ta mašina buvo lūžusi pusiau arba sulipdyta iš dviejų mašinų, kurių viena buvo trenkta į užpakalį, kita į priekį. Geri suvirinimo specialistai gyvena Kaišiadoryse… Nors draugė su ta mašina buvo gan dažna servisų lankytoja – gali būti, kad tos mašinos kaina padvigubėjo po tų servisų visų…
Taigi, Kaišiadorys! Pietų miego atstumas, be reikalo ten neužsuktum. Internete ir knygose apžvelgėme kas tai per miestas ir ko iš jo tikėtis, susirinkome vaikus, daiktus ir pirmyn!
KaišiadorysTen tolumoje už Girelės II tvenkinio matosi kažkokie nameliai, o kairėje matosi puikūs tramplinai šokinėjimui į vandenįElektromagnetinių bangų bijančių siaubas. Ant vandens bokšto antenos.Ėhey! Mes į Kaišiadorius atvažiavome. Apsisukom ir nuvingiavome nepagrindinėmis gatvėmis, nes vaikai miega, tad žadinti be reikalo nevalia.Štai taip atrodo nepagrindinės gatvės - regis visos visuose miesteliuose jos tokios.O statybos vyksta. Statomas naujas: kompleksas. Tik kaži ar iki Spalio suspės...Seni ir tikriausiai jau ardomi bėgiai. Pervaža be jokių perspėjimo ženklų.O čia naujasis. Su elektra.
Sustojome čia. Prie pastato su kryžiumi. Prie Kaišiadorių Kristaus atsimainymo katedros, kurią netgi buvo aplankęs būsimas popiežius (kai lankė dar nebuvo popiežiumi, o kai buvo popiežiumi tai buvo Pijus XI).Mums traukiant link parko, kurį buvome užmatę važiuodami, žmona išgirdo zyzimą ir liepė man greitai nešdintis iš ten, kur nuėjau, nes ji pamatė bičių spiečių. Aš žinoma, žmonos klausau, nors spiečius buvo gan aukštai. Pro pat mus praskridęs pasuko link katedros (tie taškeliai - tai bitės). Tikiuosi rado namus pas kokį nors gerą bitininką.Mokyklos stadionas, o tolumoje matosi ištaigingi namaiTai yra Kaišiadorių vyskupijos kurija
O čia ta kurija iš kitos pusės. Gražus pastatas. Norėčiau tokiame name gyventi.O štai čia vieta kurioje pietavome. Kaip matote, logistika su vežimėliu - puiki!Rūkantys rūkaliai parke nepageidaujamiKaišedarai. Augustas su burbuliatoriumi pirmame plane. XVI amžiuje šiose vietovėse gyveno kilmingas totorius Chašaidaras, tai Vikipedija sako, kad iš ten ir miesto vardas kildinamas."Prakeikti kiniečiai industrializavo ir tokį romantišką dalyką, kaip burbulų pūtimas" - ar tai kažkaip panašiai sakė vienas žmogus pamatęs šį puikų burbulų ginklą.Į brolį burbulais! Negalima! Sėskit! Tuoj įsijungsiu mėgstamiausią muziką ir lekiam!Ir grįžtant į Vilnių, Žiežmarių peizažai su įspūdingomis, nors ir su nesisukančiomisvėjo jėgainėmis
Reziumuojant: išvyka pavyko. Idėja pasiteisino. Buvo įdomu ir smagu. Tos, kur prastesnės nuotraukos – mano darytos, o visos kitos – Dalios. Deja nepavyko aplankyti Kaišiadorių muziejaus ir Algirdo Mykolo Brazausko namų (paverstos muziejumi jau). Žinome, kad šis žmogus Kaišiadoriuose yra gerbiamas ir kad šis Lietuvos prezidentas šio miesto labui nuveikė itin daug.
Mūsų pasivažinėjimai po Vilnių išaugo į pasivažinėjimus po Lietuvą – Lietuvos lankymą. Artimesnis susipažinimas jos mumis ir vaikais. Juk labai svarbu suprasti kur gyvename. Akies krašteliu pažvelgėme į vieną iš Lietuvos miestų – kiek didesniu krašteliu, nei tiesiog važiuojant Vilnius-Kaunas magistrale, kurioje puikuojasi nuoroda į Kaišiadoris.
Bičiulis pakvietė mane į tokį forumą. Nutariau sudalyvauti, nes man tai įdomu. Įdomu, nes auginu du sūnus, kuriems noriu suteikti visas galimybes arba gal tiksliau, suteikti galimybes neprarasti galimybių. Mums su žmona tai labai svarbu, štai ir korteles padarėme, štai galvodamas apie vaikų kūrybiškumą prisiminiau savo vidurinės mokyklos nuoskaudas.
Taip šviesu ir gražu, entuziastinga ir šaunu!
Beveik visa pirmoji forumo diena (tik joje dalyvavau) buvo tarsi didžiulė pozityvumo bomba mano sąmonėje sprogusi spalvinga “Skittles” vaivorykšte! Forumo labai netgi negadino standartinės “Powerpointinės” prezentacijos, nuo kurių, mano žiniomis kitiems žmonėms automatiškai, neslepiant konvulsijų, ima vystytis breivikizmo sindromas.
Na, išties, jei jau kalbame apie kūrybiškumą, net jei esame labai rimti dėdės, tai galėtumėm jau kažkaip pasistengti ir kūrybiškiau pažvelgti į prezentacijų darymą.
Važiuodamas į forumą tikėjausi tokių panelių mokytojų sąskrydžio ir kalbų aukštomis materijomis apie susvetimėjusį žmogų, krentantį vaikų raštingumą bei nesandarius mokyklų langus. Buvo. Buvo to šiek tiek. Vienas jų: kai „švietimo plėtotės centro“ atstovėms baigus savo pranešimą apie humanizmą Lietuvos švietime nepriklausomybės aušroje (~1989-2000), išstojo vienas iš mokytojų iš auditorijos ir paklausė: “kodėl krenta vaikų raštingumas?”. Į klausimą buvo atsakyta, jog mokytojai turėtų geriau dirbti, tam kad keltų vaikų raštingumą.
Toks atsakymas buvo nepriimtinas – pasigirdo papiktintas šnaresys ir net piktoki riksmai: „čia ne mes turime keisti požiūrį, o jūsų požiūris yra pasenęs, vis mes ir mes kalti dėl visko!“.
Buvo besimezgąs puikus konfliktas, tačiau forumo moderatorius habil. dr. Gintautas Mažeikis nutraukė ugnį, paliepęs nuoskaudas išsiaiškinti asmeniškai.
Tai buvo išimtinis įvykis ir giriu mokytojus, kad susivaldė, kad vis dėlto yra tie žmonės, kurie turi rodyti gerą pavyzdį ir nepasiduoti viešai emocijoms šūkaujant piktas replikas, kaip kokio nors Lietuvos teisėsauga nepatenkintų nesankcionuoto mitingo dalyviams. Aš suprantu, ten tikrai yra dalykų susijusių su sistemos ydomis ir panašiai, bet mokytojai turėtų būti tie žmonės, kurie supranta kas yra sprendimų priėmėjai, supranta, kaip yra veiksmingiausia įtakoti tuos priėmėjus ir kada.
Dr. Gintauto Mažeikio kalboje išgirdau keletą žodžių, kurį kritikuoja gerb. glum. pasikėl. dr. Andrius Užkalnis (IMHO minėtasis prelegentas turi tokį HO): Holivudas yra blogis, lietuviai nieko nekurią, o tik aptarnaują Holivudą, tauta yra nususinama iki dykynės, baisios didžiosios korporacijos kuria sraigtelius, dusina kūrybingumą, industrializacija yra antipodas kūrybiškumui ir pan.
Bet gerbiu habilituotą daktarą užtai, kad jis bent jau nekviečia naikinti tos blogio sėklos, nepradėti tiesinti dalgių ir išeiti į gatves, neatmesti, o tiesiog kritikuoti. Nuolat kritikuoti.
Žodžiu viskas yra gerai! Dalgius keičiame į žoliapjoves ir kombainus, pasisocializuojame socialiniuose tinkluose prie to baisaus kompiuterio – viskas ok. Galima. Tik kritikuokime, tobulėkime. Valio! Tik ta kritika galėtų būti ir įvairiapusiškesnė, t.y. nukreipta visomis linkmėmis, o ne tik į “blogą Holivudą” ir piktas didžiąsias korporacijas.
Nususinta Lietuva! (Na štai, pagaliau ir pas mane bloge atsirado šis paveiksliukas)
Buvo labai įdomu išgirsti ir suprasti kaip “Švietimo plėtotės centre” (nežinau ar jis taip vadinosi ir gūdžiais 1989 metais) kūrė švietimo koncepciją, kokiomis temomis diskutuota.
Pavyzdžiui buvo diskutuojama ar mokyti daugiau dailės istorijos ar daugiau leisti vaikams patiems piešti (ar kažkaip panašiai). Pasakojo kaip buvo nelengva susidoroti su iškilusiomis užduotimis, kai “ant galvos užgriuvo demokratija”.
Vargšės mokytojos galvą drasko rausvos ir rusvos kiaulės.
Supratau, jog vidurinėje mokiausi būtent tuo laikotarpiu, kai niekas negalėjo apsispręsti ką daryti, kaip daryti1. Mūsų karta buvo savotiški eksperimentiniai triušiai.
Pranešime buvo minimos tik įvairios humanitarinės idėjos ir kryptys, bet nieko nebuvo paminėta apie vadybą ar ekonomiką – pasirodo jie tiesiog neturėjo su kuo tartis. Nežinojo į ką kreiptis, visiškai nenutuokė ką daryti ir apie šias disciplinas diskusijos atsirado tik kokiais 1998 metais. Man tai paaiškino daugelį dalykų.
Retorika buvo tokia liūdna ir melancholiška, tokia net ilgesinga, kad net regis ašarą beveik išspaudžiau, kaip pagailo man mūsų… Na taip, rašiau “pozityvumo bomba, sprogusi “Skittles” vaivorykšte”, tai taip, bendra visos dienos nuotaika buvo tokia, bet buvo ir šis melancholiškas momentas, taip maloniai kuriantis tautinį bendrumo įspūdį, kurį dar sodrino rodomo melancholiškos rudų ir tamsių atspalvių iliustracijos “powerpointe”.
Paskui išstojo Prezidentės patarėja, kuri ten kažką pasakė apie britų tarybą ir, kad “Prezidentė yra nekartą sakiusi” kažką…
O tada atėjo eilė svečiams britams, kurių prezentacijos davė tą pozityvų toną, kuris suteikė vaivorykštės spalvas visai dienai.
Dr. Guy Claxton pasakojo apie vaikų kūrybiškumo ugdymą, kodėl tai svarbu ir kaip tai daryti4. Šio daktaro požiūris man priminė Eliyahu M. Goldratt’o pasakytus žodžius, kuriuos retkarčiais pakartoja jo bažnyčios kunigai commonsensavičiai: „visi žmonės iš prigimties yra geri“. Tad nėra blogų ar visiškai negabių vaikų, jiems tik reikia suteikti šansą patiems surasti išeitį, patiems surasti atsakymą ir leisti džiaugtis pasiektais rezultatais.
“Joy of struggle” (malonumas intensyviai stengtis), tai citata pildanti naująją paradigmą: vaikui reikia duoti atsakomybę pačiam surasti atsakymus, nes tik nesėkmės ir susierzinimas skatina kūrybą. Taigi, visi žmonės, o ir vaikai iš prigimties yra geri ir mokytojo darbas nėra priversti vaikus dirbti, bei mokytis, jo pareiga yra nukreipti ir patarti.
Pasirodo Rusijoje yra tokia mokyklų programa vadinama “Golden key school” pradėta dar 1989 metais L. S. Vygotsky’io ar tai jo dukros… Tai toje mokykloje jos direktorius yra vadinamas fantazijos valdovu ir mokoma ten mums įprastų dalykų tik kuriant įvairias gyvenimiškas situacijas, iš kurių išeitis, arba kurių analizei pasitelkiami mums įprasti dalykai. Na, pavyzdžiui fizikos pamokoje apie inerciją yra inscenizuojamas teismo procesas, kuriame advokatai ir prokurorai bando įrodyti ar inercija yra gera ar bloga. Inscenizuojama nusikaltimo vieta, kurios apžiūrai ir sprendimams naudojami kiti dalykai kaip logika, biologija ir pan.
Kūryba tai viskas: ir vyšnaitė ir pyragas.
O kodėl mes mokomės? Tam, kad galėtumėm gautas žinias panaudoti. O kas yra kūryba? Žinių praktinis panaudojimas. Sakyčiau tokia gan “TOC’iška” problemos interpretacija ir problemų sprendimų paieška. Tai atrodo taip elegantiškai ir savaime teisinga, nes akivaizdu; “self explanatory” (save paaiškinantis) – kaip išsireiškė tas pats daktaras Guy Claxton’as: “Creativity is not a cherry on a cake. Creativity is a cake!” (Kūrybiškumas, tai ne vyšnaitė ant pyrago. Kūrybiškumas ir yra pats pyragas.).
Tačiau yra ir neigiama kūrybiškumo pusė, nes galima kurti ir blogus dalykus: paminėjo bankininkus ir jų kūrybiškumą gviešiantis pinigų, kas tikriausiai įtakojo šią paskutinę finansinę krizę; Napalmas – dar vienas kūrybos rezultatas.
Tad siūloma akcentuoti ir tai ką verta kurti, padėti suprasti, jog destrukcija neturėtų būti kūrybos siekiamybė (aha, papasakokit gotams ir emo). Čia šiek tiek tenka papildyti ir kūrybos vertinimo matavimus: kūryba tai ne šiaip laimė, o laimė ir pasitenkinimas gautais rezultatais, pasitenkinimas, jog po sunkaus darbo gaunama nauda ir džiaugsmas.
Kitas gi britas pasakojo, kaip tai praktiškai veikia vienoje iš Kauno mokyklų.
Berods literatūros pamokoje vaikams jų mokytojas pasiūlė pirmiausiai nieko nerašyti, nieko daug negalvoti o tiesiog klausyti – atsigulti ant kilimo klasėje ir klausyti mokyklos garsų. Tada nusivedė į traukinių stotį ir klausytis ten girdimų garsų, kuriuos paprašė užrašyti į bloknotus. Vėliau parduotuvės garsų ir pan3.
Kaip ten ta istorija baigėsi nepamenu, bet esmė yra tokia: vaikai mokomi interpretuoti garsus raidėmis, jie mokomi žvelgti į viską analitiškai ir naudojantis tomis patirtimis kažką kurti.
Dar ir kitos mokyklos už auditorijos ribų rengė pristatymus apie tai kaip vykdė savo kūrybiškumo praktikas – akys visų švytėjo, visi buvo be galo nustebinti gautais rezultatais.
Teko pakalbėti su nedidelio miestelio gimnazijos mokytojomis, kurios pasakojo, jog atmosfera pas juos gimnazijoje ne kokia: vaikų tėvai nepersistengia perteikti išsilavinimo naudos ir reikšmės savo vaikams, kurie vis dar turi tą požiūrį, jog mokomasi ne sau, o mokytojams ir tėvams. T.y. jog mokydamiesi jie daro pasaugą ne sau.
Kaip supratau didžiausia bėda tame, kad yra daug vaikų, kurie vis antrame/trečiame Maslovo piramidės laiptelyje, jog informacinė aplinka yra ydinga, skleidžianti negatyvumą. Iš kitos pusės kova dėl krepšelių, lokalūs “kunigaiščiai” (mokyklų direktoriai) su savo ambicijomis2.
O kai paklausiau ką davė tos kūrybiškumo sesijos (jos buvo atstovės vienos iš gimnazijų, kurioje buvo vykdomas tas eksperimentas), tai sakė, jog tai labai geras dalykas ir kad tai turėtų “išgelbėti sielas”.
Lietuvos švietimo ministras Gintaras Steponavičius kartu su savo patarėju Albertu Lakštausku pasirodo palaiko šias iniciatyvas ir aš tuo džiaugiuosi. Šviečia man jie dabar kaip vasarinė vaivorykštė, net nežiūrint į tai, kad įvairūs žmonės, o ir gerbiami blogeriai, sako, kad pastarasis daug ką daro negerai.
Esu dabar kiek ramesnis dėl savo vaikų ateities. Stebėsiu “mokyklų rinką” ir aiškinsiuosi kurioje iš jų diegami arba įdiegti kūrybiškumo ugdymo principai ir tik į tokią mokyklą leisiu saviškius mokytis. O jūs? Ar leistumėte savo vaikus į tokią mokyklą?
P.S. Visiškai netikėtai dar neprasidėjus forumui sutikau savo vieną iš klasės auklėtojų (teko laimė turėti jų keletą) Rasą Naujalienę – jums linkėjimai iš mano blogo! Dėl tų nuotraukų iš klasės šventimo kažkokia ten proga buvusiame jūsų kol. sode tai prie progos susitikt reiks.
___________
1– Tų visų diskusijų rezultatas – ugdymo koncepcija, kurią pavadino “Tautinė mokykla“
2– Dar viena sritis, kur suteikiamas postas, nieko apie tai neišmanančiam (arba minimaliai išmanančiam) asmeniui. Alytuje yra viena vidurinė mokykla, kurios direktorius yra (ar gal jau buvo) ne mokytojas pagal išsilavinimą (jei neklystu) – tai bene pati yra (o gal jau tik buvo) ūkiškiausia ir geriausia mokykla visame mieste.
3– Pasakodamas britas rodė powerpointines skaidres su nuotraukomis iš tos pamokos. Vienoje iš jų, vaikams beklaidžiojant po miestą ieškant garsų buvo įsimaišęs ir Kauno meras. Pasirodo jis pamatė tuos vaikus ir taip impulsyviai paprašė su jais nusifotografuoti – žiū bando “piarintis” kaip ir jo kolega Vilniuje, tik jam gaunasi kiek keistai…
4– Pasakojo apie neaiškią neapibrėžtą ateitį, kuriai surasti konkrečiai taikomus ugdymo ir mokymo metodus neįmanoma – kūryba vienintelė išeitis. Čia prisiminiau Aurelijaus Katkevičiaus ir kitų autorių VK perskaitytus kelis straipsnelius apie paradigmos poslinkį.
Tai mano sugalvotas dialogas, kuris tik turėtų perteikti nuotaiką. Tokia nuotaika vyravo mano klasėje. Visokie anekdotai pasakojami apie vaikų nenorą mokytis išduoda, jog ta nuotaika arba tiesiog mintis, apie nenorą eiti į mokyklą, “sėdėti” pamokose yra daugelio žmonių sąmonėje.
Kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą? Juk žinios ir saviraiška, tai malonumas, tai yra dalykas, kuris motyvuoja, siekdami pažinti mes kuriame naujus būdus gauti daugiau žinių ir save išreikšti(na, ten visokie patogumai, kaip automobilis ar klozetas – pageidaujamas šalutinis žinių gavimo ir siekimo efektas).
Manau, galimų atsakymų daug, tiksliau galimų simptomų daug: nes yra smagesnių užsiėmimų t.y. smagiau pažaisti kieme/namie/kompu, nes smagu maištauti, nes nesvarbios/neįdomios pamokos, nes smagu pačiam mokytis iš savo klaidų… Smagesni užsiėmimai, maištavimas ar siekis kitaip patirti pažinimo džiaugsmus nėra priežastis, o tik simptomai.
Tad kodėl? Kodėl vaikai labiau nori žaisti kieme/namie/kompu; kodėl smagu maištauti; kodėl smagiau mokytis iš savų klaidų?
Nes darydami tai kas patinka, vaikai patiria daugiau džiaugsmo, nei sėdint nuobodžioje pamokoje.
Kodėl pamoka nuobodi, jei pažinimas ir saviraiška yra tai kas motyvuoja? Irba kodėl vaikai patiria daugiau džiaugsmo ne pamokose?
Nes tie “labiau patinkantys” dalykai suteikia siekiamus rezultatus, o tuo pačiu malonias emocijas. Žinoma, vaikai negali žinoti ko jie nori, nes jie yra vaikai ir kol kas nežino iš kur atsiranda daiktai, apie kuriuos jiems mes norime papasakoti nuobodžiose pamokose. Per daug nesicackindami mes tiesiog sakome vaikams, kad mokytis būtina ir kad to iš jų besąlygiškai reikalaujame.
"Durnas buvau, nesimokiau..." - Išgirsta vieno, labai liūdno žmogaus frazė.
– Kokie puikūs mokymai! Bet tai Lektorius(-ė) kokis šaunuolis(-ė)! Kaip įdomiai papasakojo viską… Bet tai geras, ane!?
Čia dar viena frazė, kurią girdėjau iš kai kurių savo kolegių(-ų). Ir dar: kiekvieną kartą po kursų lektorius padalina lapus, kuriuose atsakome į keletą klausimų, apie tai kaip mums buvo svarbu/įdomu, ką patobulinti ir panašiai. Tą informaciją lektorius tikriausiai pateikia užsakovui (kad ir per tarpininkus). Užsakovas pagal tai sprendžia ar lektorius gerai atliko darbą ir ar jis bus užsakomas kitą kartą.
Kodėl vidurinėje nebuvo taip įdomu mokytis? Kodėl mes ten tokie nemotyvuoti būdavom? Kodėl dabar žmonėms įdomu būti kursuose ir juos lengva motyvuoti? Ką reikia daryti?
Taigi, imame ir sukuriame gerą mokymo programą, patvirtiname ją ministerijoje ir perduodame į mokyklas vykdymui. Bet sugalvojame tokią gerą programą, kad jauni protai būtų sudominti, kad jie pajustų pažinimo džiaugsmą, kad galėtų naudodamiesi žiniomis išreikšti save.
Tačiau bet kokią programą galima sugadinti netinkamai ją diegiant. Todėl mes į darbą mokyklose priimame tik gerus mokytojus ir sukuriame matavimų ir motyvacinę sistemą, kad mokytojai būtų skatinami dirbti geriau, kad jie patys tobulėtų.
Kaip užtikrinti, kad matavimo metodai būtų teisingi ir kad matavimų rezultatai atspindėtų tiesą?Kaip pamatuoti, kad vaikai gauna ir priima informaciją?Kaip užtikrinti kad mokytojai būtų įvertinami objektyviai?
Reikia žiūrėti kaip vaikas sugeba panaudoti tą informaciją.
Kaip objektyviai pamatuoti vaiko gebėjimą save išreikšti?
Viskas daugmaž paprasčiau kalbant apie tiksliuosius mokslus.
Bet kaip sužinoti ar vaikas išreiškia save pakankamai kūryboje? Kaip išmatuoti kūrybiškumą? Ar vaikas pakankamai save išreiškia savo kūryboje?
Pažiūrėję 360 laipsnių kampu pamatytumėt savo nugarą.
O ką jeigu duotumėm vaikui užpildyti klausimyną, kuriame būtų vertinamas mokytojas ir jo perteikiama informacija? O ką jeigu mes tiesiog paklaustumėm ar vaikas yra laimingas?
Kaip išmatuoti laimę?
Vaiko reikia tiesiog paklausti: “ar smagu? Ar patinka? Ar džiaugiesi? Ar nori tai daryti vėl?”. Netgi gavus teigiamą apsimestinį (dėl kokių nors priežasčių) rezultatą, tai identifikuoti galima nesunkiai. Jei manote, kad to per mažai, tai pagalvokite, kodėl vaikas gali būti nelaimingas užsiimantis kūrybine veikla? Gal todėl, kad nesigauna, kaip pats nori? Gal nesigauna kaip kitiems? Gal nori padaryti geriau nei gaunasi? Kodėl gaunasi blogiau, nei tikisi jis pats ir aplinkiniai? Gal todėl, kad neįsisavino žinių ir praktikos, kuri bandoma jam perteikti? O ką mes matuojame? Taigi tai ir matuojame – kaip vaikas įsisavina žinias ir kaip sekasi jam praktika.
Pats augdamas, atsimenu jausdavau retkarčiais tokį nejaukų neužtikrintumo jausmą, tokį nerimą, nepasitikėjimą savimi. Na, tokį lyg adrenalinas kiltų iš pilvo aukštyn ir spausdamas gerklę baigdavosi nemaloniomis mintimis. Tais momentais jausdavausi nelaimingas, nes nesuprasdavau kaip pasiekti iš manęs prašomą rezultatą, nes nežinodavau ką turiu padaryti. O mokytojams nebuvo labai svarbu kaip jaučiuosi. Jiems svarbu perduoti man informaciją ir pagal patvirtintus metodus patikrinti kaip tą informaciją gavau, o įvertinimas priklauso nuo patikrinimo rezultato.
Čia mokytojas giria mokinį, nes labai gerai nukopijavo, nes to iš jo ir tikėjosi.
Man rašymas patiko, bet gaudavau prastus pažymius už rašinius (ne vien dėl gramatinių klaidų). Niekaip nesupratau ką negerai darau. Klasiokės, regis, prirašydavo visokių lėkštybių arba perrašydavo savais žodžiais chrestomatijose esančias mintis ir gaudavo puikius pažymius. Jos tiesiog suprato kaip veikia patikrinimo algoritmas ir tiesiog darydavo taip, kad atsakymas būtų teisingas. Aš manau, jog tai yra negerai, nes tokio patikrinimo rezultatas tėra vaiko gebėjimo perprasti patikrinimo algoritmą įvertinimas, o ne žinių, kurių perteikimą buvo norėta pamatuoti.
Na gerai jau… Nemanau, kad aš toks puikus rašytojas. Netgi priešingai, manau, kad esu nelabai koks rašytojas – nesugebu perteikti savo minčių taip, kad suprastų daugelis, nesugebu jų taip poetiškai ir vaizdžiai iliustruoti, kad net ašarą išspaustų, bet ir nemanau, kad buvau tinkamai to mokomas. Galų gale ir pats pradėdavau perrašinėti chrestomatijas, o už atmestiną to darymą gaudavau tik patenkinamus pažymius. Negana to, aš net neskaičiau tų būtinųjų kūrinių – aš tiesiog perskaičiau chrestomatiją (tiksliau tik ištraukas).
Kaip išmatuoti, kad pedagogas pakankamai lavina vaikų kūrybą? Kaip pamatuoti pedagogo darbą? Matuoti reikia jo darbo rezultatus, t.y. patikrinti ar jo mokiniai laimingi. Kūrybiškumas tai laimė. Laimingas vaikas, kuris jaučiasi įvertintas ir kai jis jaučiasi darąs tiek kiek jis nori padaryti.
Commonsense.lt tinklaraštį ėmiau skaityti tada, kai pradėjau domėtis lietuviškais blogais. Lietuviškais blogais ėmiau domėtis ne taip jau ir seniai (gal prieš 3 metus). Galvojau kodėl gi taip vėlai susidomėjau tokiu dalyku? Į galvą atėjo tik keletas minčių: kalta aplinka (niekas iš tų, su kuriais artimai bendravau nesidomėjo lietuviška blogosfera ar panašia saviraiška), užteko veiklos ir be blogų skaitymo (kompiuteriniai žaidimai, pramogos su žmona ar draugais ir pan.). Taigi, šis tas pasikeitė: ėmiau aktyviau bendrauti su draugais, kurie domisi ir užkrėtė blogais, prasidėjo šeimyniškesnis gyvenimas (nu… vaikai…).
Aha, šios dvi priežastys yra pagrindinės, dėl kurių ėmiau domėtis ką žmonės internete rašo. Ai, dar viena kiek šalutinė priežastis: mūsų butų savininkų bendrijoje buvo bardakas (kol kas ir dabar nėra ideali tvarka, bet jau kur kas geriau) ir manęs paprašė sukurti “puslapį” bendrijai. Tai aš ir sukūriau. Paklausinėjau, dar pamenu, friendų kokią platformą jie man pasiūlytų (wordpress’as tai tapo). Ach, štai, dar viena priežastis: aktyvus dalyvavimas socialiniame tinkle (tada vienintelis, kurį žinojau buvo FB). Į FB irgi atėjau gan vėlai, nes niekinau tą daiktą, laikiau tai tuštybe, nes mačiau Farm Wille.
Ilgoka įžanga gavosi… Na, žodžiu Commonsense.lt yra keletas itin protingų ir veiklių žmonių, kurie sugeba priversti mąstyti, parodyti tai kas paviršiuje (tai, ko daug kas nemato) ir tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios juos skaičiau skaitau ir manau, kad skaitysiu. Tai va, Commonsense.lt autoriai tikriausiai dažniausiai dirba pagal TOC, tai tokia teorija, kuri užkrečia ir įtraukia tartum sekta (išties požymių panašių yra, nes dažnai klausia: “kiek pardavei?”, “Kur babkės?”, organizuoja visokius susitikimus)… Buvau jau keliuose jų susirinkimuose (bene dviejuose – vienas iš jų buvo jų gimtadienio šventimas, o kitas, visai neseniai, organizuotas seminaras). Nuogai nusirenginėti ir žudyti nekaltų gyvūnų nereikėjo. Reikėjo klausyti ir suprasti. Nieko panašaus nesu matęs ar girdėjęs: universalūs mąstymo metodai ir įrankiai tais metodais naudotis. Vien ta frazė yra kažkokia mistinė: “mąstymo metodai” arba “mąstymo įrankiai”… Kas per nesąmonė?! Ir iš tiesų tai šiek tiek netgi pasąmonė: į paviršių ištraukiama informacija naudojantis universaliomis sakinių struktūromis, laikantis mąstymo disciplinos. Aha, mąstymo disciplinos. Net nežinau kaip tai paaiškinti… Gal kaip “Kas? Kur? Kada?” žaidimas – turi mąstyti disciplinuotai, tam, kad komanda rastų teisingą atsakymą. Maždaug taip.
Taigi, šio penktadienio schema bus konfliktų debesys! Tai yra tas dalykas, su kuriuo susipažinau tame pačiame commonsense.lt, o seminare man aiškino, kaip tuos debesis kurti ir kaip ieškoti problemos/konflikto sprendimo. Susipažinimui galite rasti medžiagos VersloAkademija.lt portale. O aš paišysiu debesis man aktualia tema:
Ką daryti žinom. Bet kaip daryti? Kiekvienam tikriausiai savo...
Vaikui užsiožiavus ir reikalaujant daryti nepageidaujamą veiką, būtina parodyti vaikui, kad šios veikos nevykdymas jums yra labai svarbus, jam suprantamai išaiškinti neigiamos veikos pasekmes naudojant jam suprantamus vertinimo kriterijus.
Poilsis turi būti pilnavertis ir naudingas:
Soc. tinklai internete ne poilsis
gulėjimas ant grindų
bendravimas su draugais
Kita naudą nešanti veikla:
knygų skaitymas
veikla susijusi su profesinių žinių gilinimu
buitiniai darbai (lyginimai, skalbimai, plovimai, valymai, taisymai, remontai, valgio gamyba, parduotuvė)
Nebeprigalvoju daugiau principų.
Dabar didžiausias iššūkis visus šiuos principus turėti galvoje ir nepamiršti jais naudotis kas vakarą grįžus iš darbo į laukiančią ir mylinčią šeimą. Ir naudotis ja tikriausiai reikėtų nuosekliai iš viršaus į apačią. Ar kaip?
Tos “žąsys” tai sparčiai populiarėjantis Andriaus Užkalnio projektas. Aš labai džiaugiuosi, kad jis sugalvojo jį ir kad jį įgyvendino, nes tai iš principo vienintelė vieta, kur objektyviai, nes ten viskas subjektyviai (aha!) galima gauti informacijos apie restoranus, kavines ir kitokias valgyklas, t.y. apie aptarnavimą, maistą ir net kainas!
Labai svarbus dalykas apie tas “žąsis” yra dar ir tai, jog jis savotiškas open source – t.y. į jį gali parašyti svečiai (ne tik Andrius Užkalnis). Ir aš ten netgi galiu parašyti!! Publikuoti jau du atsiliepimai:
Vienas toks pats geriausias Lietuvos regbio treneris ir visokiausių įdomiausių istorijų pasakotojas visiems viename socialiniame tinkle (G+) pranešė, jog 2012 metų gegužės 5 dieną žais Lietuvos ir Kroatijos regbio komandos. Nutariau, jog būtinai reikia nuvažiuoti. Mačiau epizodiškai regbio varžybų per tv ir man visai patiko: azartiškos rungtynės su gan įdomiais vaizdais (ypač, kur vyrai stumdosi vienas kitam galvas beveik į klynus sukišę ir labai techniškai išnaudoja vienas kito jėgą, arba kur įmeta kamuolį iš užribio ir komandos draugai iškelia saviškius aukštyn ir pan.). Dar, pamenu, mano vienas dėdė sportavo šį sportą Kaune.
Taip jau išėjo, kad svečiavosi žmonos mama (žinau, galima ir vienu žodžiu parašyti), kuri, deja, bet turėjo šeštadienį ir išvykti (autobusas 15 val, o varžybos prasideda 13:30). Tad ėmėme krautis amuniciją:
vandens į buteliuką,
varškytės/jogurto,
vandens mineralinio,
sauskelnės,
palutė,
treningai (jei pataps šalta),
atsarginiai rūbai vyresnėliui (jei nepavyks pasisiot/pakakot kaip ir kur reikia),
drėgnos servetėlės,
termosas šilto vandens,
foto aparatas,
triratis (be šito, pastaruoju metu, vyresnysis nenori niekur eiti) ir vežimas.
Išsikrapštyti, žinoma, pavyko tik ~13 val. Kelioninis vežimukas (kuris gyvena bagažinėje), didelis vežimas ir triratis vos tilpo, bet tilpo į mano caravan’inę bagažinę (ačiū opeli, kad tavo omega tokia talpi). Miegantis jaunėlis (dar namie užmigo) buvo įkeltas į kėdutę gale, o vyresnysis jau moka užlipti pats į kėdutę, įtaisytą priekyje (nes jaunėliui gale dar reikia priežiūros ar net paėmimo ant rankų ilgesnėse kelionėse). Žmonos mamos tašės ir ji pati tilpo šalia jaunėlio (ačiū opeli dar kartą). Panašiomis situacijomis važiavimas automobiliu yra pats lengviausias ir paprasčiausias darbas, tad kiek pasiilsėjęs, jau Geležiniame Vilke už Seimo tunelio ir už Čiurlionio viaduko pastebėjau, įtartinai ilgą automobilių ir motociklų koloną, prasidėjusią iškarto už įvažiavimo į Pietarį. Teko staigiuoju būdu pakeisti planą (planavau sustoti prie Lakštingalos (vienas baisesnių dalykų Vilniuje)) ir sukti į tą Pietarį, o sustoti Konarskio gatvėje ties požemine perėja į Vingio parką. Perėjus tą perėją pastebėjome daugybę motociklų ir kitokių dviračių motorinio transporto priemonių važiuojančių Geležiniu Vilku. Tada jau kilo įtarimai, jog jie visi į Vingio parką.
Taigi, eidami siaurais nepagrindiniais parko takais kažkaip atsidūrėme toje vietoje kur tų motociklininkų buvo daugiausiai ir kurie važinėjo parko takais kaip su dviračiais. Vyresnėlio triračio valdymo svirtį (turi tokį featurą, kuriuo galiu valdyti triračio vairą, dėl ko vyresnėlis nelabai patenkintas ir dėl valdymo kovoja gan įnirtingai sukdamas būtinai į priešingą pusę, nei aš suku ir iš visų jėgų) teko imti dviem rankom ir šiek tiek pasiginčijant prasiveržti pro visą tą maišalynę. Vargšė žmonos mama su vežimu ir jaunėliu jame, sukaupusi drąsą ir jėgas taip pat stengėsi nuo mūsų neatsilikti.
Baisus šurmulynasGausi mišrainė baikeriųVažinėja belekur...Ir net su tokiu melžėjų siaubu atvažiavusių buvoDaugybė visokiausių mototarkų pristatinėta kur tik telpa
Dar prieš išvažiuodamas pažiūrėjau žemėlapyje kur tas stadionas yra – ir gerai padariau, nes ten dar nei karto nebuvęs radau pastarąjį gan lengvai ir greitai. Jei čia būtų kokios nors Laukinės žąsys, tai sakyčiau, kad logistika iki stadiono yra labai prasta – nėra kur su vežimu prasibrauti… Ar bent jau nesimato iš pirmo žvilgsnio… Žmonos mamą su jaunėliu palikau paprastame stadione, o į regbio stadioną nuėjome tik su vyresnėliu ir foto aparatu. Jau buvo gerokai po pusės antros, bet, kaip rėkė rėkautojai į mikrofoną, treneriai savo auklėtiniams dar sakė įkvepiančias kalbas, o jie tuo tarpu mums visiems pasakojantys baisiai įdomią kažkokią informaciją. Tad mes su Augustu patraukėme laikrodžio rodyklės kryptimi aplink stadioną.
Orkestras pasiruošęs himnams
Energinga ristele subėga mūsiškiaiEnerginga ristele subėga ir svečiai
Beeinant subėgo komandos į stadioną ir buvo sugiedoti Kroatijos ir Lietuvos himnai.
ATN:
Kažkaip naktį pražiopsojau šitą fotkę, kur kroatai gražiai apsikabinę gieda savo himnąČia lietuviai giedaArtūrai, atkreipk dėmesį: Stebėtojas pasiruošęs.
Priėjus dešinį (nuo pagrindinių tribūnų) stadiono šoną vyresnėlis užsimanė sysių. Tad teko pažymėti stadioną.
Vejos lyginimo aparatas.Pradedamasis įmetimas bene, jei neklystuVa, čia tas įdomus momentas, kai iškeliamas komandos narys, gaudantis išmetimą. Kiek suprantu metantysis turi mesti stačiu kampu šoninei linijai ir reguliuoja tik aukštį ir stiprumą metimoČia kaip matome, fiktyvus mūsiškių pakėlimas suklaidina svečius ir aukštai pralėkusį kamuolį pagauna antrasis užkėlimas jiems už nugarų. Pagavo, man regis, mūsiškiai.Jo, mūsiškiai pagavoTeisėjas kažką rodo visiemsČia ruošiasi grumtynėms dėl kamuolio. Šitas ar tai kitas grumtynes truputuką užfilmavau
Prasidėjo varžybos, ėmė rėkti sirgaliai, Augustas išsigando ir liepė būti nešamas, tad mano norai truputį pafilmuoti buvo stipriai apriboti ir laiku ir kokybe…
Apėjimą pabaigėme ~14 val. Grįžau pas žmonos mamą su jaunėliu, pamaitinom pastarąjį varške, kad nerėktų ir 14:20 teko išskubėti link automobilio.
Augustas apžiūrinėja teritoriją, žmonos mama maitina Bernardą, o aš ilsiuosi (čia prie to kito stadiono, kuris ne regbio bet šalia).
Jaunėlį teko stverti į nešionę, o vyresnėlį su šiokiais tokiais jo protestais grūsti į vežimą ir paspartinti žingsnį. Vyresnėlis po kelių metrų užmigo, o mus su žmonos mama užplūdo nujautimas, jog į autobusą (kuris išvažiuoja 15:00) nespėsime. Spartinome žingsnį. Vargšė žmonos mama jau net ėmė skųstis, jog širdį pykina… Prie automobilio buvome 14:47, prie stoties 14:55. Žmonos mama sėkmingai suspėjo į autobusą. O man net kiek sąžinė ėmė graužti, kad čia šitaip gavosi…
Įdomus tas regbis. Geras sportas. Sako mūsiškiai laimėjo, bet deja ne taip gerai, kaip norėjosi ir į sekantį etapą papuolė Švedai.
G+ socialiniame tinkle buvo šiokia tokia diskusija, kurios iniciatorius buvo Saulius B., kuris pateikė nuomonę apie tai, kad šitaip “kankinti” vaiką dar per anksti. Aš, žinoma, apie tai irgi turiu savo nuomonę, o tam, kad sužinočiau ką manote jūs – sukūriau apklausą ir nustačiau, kad ji užsidarytų pasiekus 150 balsų. Užsibrėžtas tikslas pasiektas, todėl nuorodos į ją nebeduodu.
Visiems labai nuoširdžiai dėkoju už jūsų atsakymus!
Apklausos klausimas buvo toks:
Ar 2 metų vaiką jau galima mokyti raidžių?
Pateikti atsakymų variantai:
Taip
Ne
Atiduokite vaikui vaikystę!
Tokio amžiaus vaikas jau turi mokėti skaičiuoti bent jau iki 10, kalbėti rišliais sakiniais ir užrašyti bent jau 15 raidžių.
Paskutinis ir priešpaskutinis variantai mano buvo sugalvoti pajuokavimui. Ir įsivaizduokite mano nustebimą, kai pamačiau štai tokius balsavimo rezultatus:
Tai yra ekrano nuotrauka, nes norint kitaip iš Polldady pasiimti rezultatus, reikia susimokėti. Kol kas dar nežinau ar man reikia jų mokamų paslaugų.
Sunku pasakyti ar čia norėjote pajuokauti ar rimtai taip galvojate. Tam atvejui jei rimtai, tai, manau, ši informacija jums pravers (paimta iš PBS Parents – pastaruoju metu ten dažnai užsuku, o čia apie tai kas yra PBS):
Kiekvieno vaiko vystymasis yra savitas ir kompleksinis. Tačiau seka ir žingsniai yra nuspėjami, t.y. ne visi vaikai vienodai pasiekia tam tikrus etapus vienu metu ar vienu būdu. Aplinka ir vaiko patirtys turi didžiulę reikšmę vaiko vystymuisi. Tai kas bus paaiškinta žemiau yra daugelio specialistų “pripažinti lūkesčiai” tam, kaip vidutinis vaikas turėtų vystytis ir ką daug-maž turėtų mokėti. Turėkite tai omenyje analizuodami šią informaciją ir bandydami pritaikyti ją savo vaikui.
Bendros 2-3 metų vaiko vystymosi tezės
Dvimečiai tyrinėdami pasaulį mėgaujasi savo potyriais, motorikos galimybėmis ir pojūčiais, labai domisi nepažįstamais objektais, įvykiais ir fenomenais. Gali išspręsti įvairias problemas bandymo-klaidų keliu ir gali daug kartų tai daryti kol galų gale išmoks vieną ar kitą dalyką. Tokio amžiaus vaikai mėgsta žaisdami apsimetinėti naudodami pažįstamus objektus ir situacijas, šitaip apdorodami savo dienos įspūdžius.
Nauji potyriai skatina vaiką uždavinėti “kodėl”, “kas” ir “kaip” klausimus. Einant antriems metams vaikas po truputį išmoksta konstruoti sudėtingesnius sakinius. Dvimetis jau gali žinoti šimtus žodžių, bet nepažįstamiems suaugusiems vis dar gali reikėti išversti jo žodžius, dėl nepilnai išsivysčiusių kalbos gabumų. Jie taip pat supranta paprastus nurodymus ir daug rutininėse situacijose naudojamų bendrų frazių.
Tokio amžiaus vaikas lieja pamatus skaitymo ir rašymo įgūdžiams. Jiems patinka, kai jiems skaitomos knygos, gali patys dažnai apsimesti, jog skaito, žiūrinėdami pažįstamas knygeles. Dvimetis jau gali dainuoti “A-B-C daineles”, bet dar nesupranta, kad raidžių pavadinimai atitinka specifinius grafinius vaizdinius. Dar tokio amžiaus vaikai mėgsta rašinėti įvairius ženklus ant bet kokių paviršių ir gali netgi pabandyti užrašyti savo pirmąją vardo raidę.
Žaidimais ir dienos rutina jie po truputį išmoksta svarbių matematinių įgūdžių. Vaikas jau gali panaudoti žaislą, kaip kažkokį kitą daiktą, gali atpažinti paternus (tendencijas, panašius dalykus – nežinau kaip vienu liet. žodžiu tai apibūdinti) ir laiko konceptus kaip “vakar” arba “rytoj”. Dvimečiai tik-tik pradeda suprasti loginius problemų sprendimų pagrindimus. Jie jau gali surūšiuoti figūras, išspręsti galvosūkius iš 8’ų ar mažiau dalių. Taip pat supranta sumą bei skirtumą su skaičiais “vienas” ir “du”.
Fiziškai dvimetis išbando įvairius būdus persikelti iš taško “A” į tašką “B”: eina, bėga, šliaužia, šokinėja, žingsniuoja, kopia, keuturiom, dviem, viena… Jie taip pat jau moka spirti kamuolį, pagauti paridentą kamuoliuką ar jį išmesti (bet ne visai tiksliai). Tokio amžiaus vaikai mėgsta žaidimus su pirštais (pvz. “tam davė, tam davė…”), minkyti plastiliną ar molį, daužyti ritmiškai instrumentus (pvz. mušamuosius). Jie jau moka atsidaryti duris, išsukti lemputes ar buteliukus, o taip pat naudotis virtuvės reikmenimis (šaukštu/šakute/lėkšte).
Dvimečiai išnaudoja savo motorikos įgūdžius tam kad ištyrinėtų menus. Jie gali išgauti garsus daužydami ką nors ar kratydami, gali mėgti šokti, dainuoti. Labiausiai jie mėgaujasi jutiminiais malonumais kurdami meną, bet ne darbo rezultatu.
Šio amžiaus vaikai mėgsta žaisti su kitais vaikais, bet papratai išlieka savarankiški. Iškilus konfliktams reikalingas suaugusiųjų įsikišimas ir blogo/gero elgesio paaiškinimas. Dvimečiai jau pradeda įvardinti jausmus, kuriuos jaučia ir mato kituose. Emocijas kontroliuoja dar sunkiai, todėl kai kurie nusivylimai gali iššaukti emocines krizes. Patogūs/švelnūs daiktai kaip antklodės ar pliušiniai žaislai padeda dvimečiams susidoroti su naujomis situacijomis ir stipriomis emocijomis.
Tikiuosi ši informacija jums buvo naudinga ir nepamirškite, kad jūsų vaikas yra jūsų, kad jis yra unikalus ir vienintelis toks ir nebūtinai jis turi daryti tai ką daro kaimynų ar draugų(-ių) vaikai. Ir net jeigu daro daugiau, nei draugų(-ių), tai neskubėkite girtis, jiems, nes šitaip galite juos kiek nuliūdinti ir kelti jiems stresą. Žinot, mažų vaikų tėvai patys yra maži vaikai…
Tai kodėl nesujungus šių dviejų dalykų į vieną puikų daiktą? Tai štai kaip mes tai sujungiame:
Imam du kiaušinius, pakelį grūdėtos varškės, bananų, miltų ir šlakelį vandens (kad lengviau valdomi blynai būtų):
Vandens, miltų, truputėlio druskos ir truputėlio cukraus nepasakiau darČia sumaišome kiaušinius, varškę, žiupsnelį druskos, truputį cukrausČia jau su miltais (4 kaupini sriubiniai šaukštai) ir truputėėėlis kepimo miltelių
Bananus pjaustyti prieš pat kepimą, kad nespėtų pajuoduot
Dedam blynus į įkaitintą keptuvę ir uždedame bananų griežinėlius:
Kuo daugiau bananų tuo geriau! Ir tik dėdamas šią foto supratau, jog čia galima "demerera" (ar kaip ten vadinasi) cukraus užbarstyt, kad būtų graži karamelinė plutelė...
Tada apkepame iš kitos pusės:
Pakept, kol bananai pasidengs pluteleNa, daug-maž tokia
Nu va tokia
Valgom:
Čia praplėšdamas blyną bandžiau parodyti lengvai tystančius varškės gabaliukus
O čia prakąsta - kad matytųsi tie šiek tiek tystantys varškės gabaliukai, kurie labai dera su paskrudusiu bananu. Nereikia nei uogienės.
Man atostogos nuo darbo. Taigi, turiu džiaugsmą visą parą džiaugtis šeima. Taip jau sutapo, kad jaunėliui (kol kas taip manome) nuo pirmadienio prasidėjo 3dienė karštinė. Vaikas liūdnas, karščiuojantis – gyvena tik ant rankų arba tėčiui ant pilvo (naktį). Tai iš principo tik todėl rašau apie kažkokį socialinį tinklą, kuris daugeliui jūsų visiškai neįdomus…
Tai kol aš taip turiningai atostogauju, retkarčiais (viena ranka spaudydamas užverstuką) užmetu akį į G+ socialinį tinklą. O ten šįryt žiū viskas ėmė taip ir pasikeitė! Aš, prispažinsiu, iš pradžių pažiūrėjau į tai labai pozityviai ir ėjau žiūrėti kas gero padaryta, bet deja teko nusivilti:
Anksčiau pagrindinis dalykas (postai ir info juose) buvo pagrindinis dalykas pagrindinėje vietoje aiškiai matomi. Dabar tai yra paslėpta tarp krūvos nepagrindinių dalykų išmėtytų storame, kol kas man nepatinkančiame rėme.
Anksčiau paspaudus ant permalinko posto – galėdavai skaityti postą išskėstą beveik per visą ekraną. Dabar tai yra susiaurinta ir man tai nepatinka.
Kiekvienas postas dabar yra uždarytas į tokius rėmus ir primena išmanaus telefono pokalbių programėles. Visur pilna visokių balionėlių.
Dabar galima notifikacijose pamatyti viską kur esu paminėtas ar buvau ką papliusinęs
Kairėje yra nuolat kybantis meniu, kuris gali būti pasiekiamas bet kur nuskrūlinus (bet nežiūrint to yra labai blogai, kad norint pasiekti norimus ratus, reikia jų ieškoti “drop-down” meniu – norėčiau, kad tie ratai būtų tame nepajudiname kairiajame meniu).
Whitespace’as– tai naujas žodis ir gal net fenomenas, apie kurį žmonės laaabai intensyviai aptarinėja tame pačiame socialiniame tinkle. Čia keletas memų ta tema:
Viską (tiksliau daug ką) kas kaip atrodo galima keisti CSS pagalba (tiem, kas nežino ir tingi aiškintis, tai sakau, jog tai toks dalykas, katras saugo informaciją apie internetinio turinio stilių, ir ten su visokiais addon’ais ir extention’ais galima padaryti, kad tas css kodas būtų skaitomas jūsų naršyklės, o tai reiškia, kad naršyklė jums internetinį turinį tą rodys taip kaip tas css liepia).
Tai štai tas paskutinis geras dalykas ir leidžia mums išnaudoti visus apribojimus bei geras puses savo naudai ir pasidaryti socialinį tinklą sau patinkančiu. Čia atėjo Mantas Malcius ir su savo gudriu AdBlockPlus (kuris taipogi yra plėtinys naršyklės, kuriuo Mantas atsiriboja nuo reklamų) išgaudė CSS kodus ir padėjo čia. Už šį puikų poelgį viena mergina G+e pažadėjo nuplėšti nuo sienos Byber’io viso ūgio plakatą, kurį pirko E-bay’juje už daug pinigų ir vietoje jo pakabinti Manto Malciaus. Tai štai kaip atsiranda nauji stabai.
Bet tačiau jis tą CSS kodą keitė keletą kartų ir paskutinis variantas neblokuoja ten kai kurių negerų dalykų, kuriuos, mano nuomone reiktų blokuoti, todėl aš iš tų visų variantų išsirinkau man patogiausią, ir paskutinis variantas yra tiesiog idealus, o pereinant iš ilgų išvedžiojimų prie trumpesnių, tai aš jums, brangieji(-osios) tuoj parodysiu kaip viską padaryti žingsnis po žingsnio:
Atsidariusiame lange spaudžiame User Styles(1) ir Write New Style(2):
Atsidariusiame lange Name(1) laukelyje įrašome “Pliusui”, Tags(2) laukelyje įrašome “https://plus.google.com/*” (be kabučių su žvaigždute), o tame dideliame lauke įklijuojame tą patį kodą (žr. kairiau)(3), o tada spaudžiame Save(4):
Dėl viso pikto restartuojame dar Firefox’ą ir dalinai džiaugiamės daliniais pakeitimais.
Na o penktadienio schemos vėl nebus… Nes nėr kada 😉 Turiu minčių ir bus gal fainiai visai kai padarysiu.
__________________________
1– kažkodėl firefox’ui su jo “stylish” addon’u nevisus dalykus pavyksta padaryti… Pvz. neprasiplečia postai sraute, nors paspaudus ant posto permalinko – ten viskas ok… Tegu būna tai kol kas taip…
