Kai anądien buvo nevisai penktadienio schema nr. 5, tai ten sakiau, kad darysiu totalizatorių žodžiams ir laimėjusieji galės gauti iš manęs padarytas korteles su jų norimais žodžiais/paveiksliukais.
Bet totalizatoriaus nebus, nes nebuvo tų šimtų konkursantų, nebuvo ir tų dešimčių konkursantų…
Ačiū Amie Kusaite, ačiū Augusta, ačiū Pauliau, ačiū Rasa ir ačiū Laura!! Jums nemokamai (taip taip VISIŠKAI NEMOKAMAI!!!) padarysiu, jei norite, korteles su jūsų žodžiais ir jūsų paveiksliukais. Sakykite ar norite, sakykite žodžius, rodykite paveiksliukus ir per protingą laiką (bet ne vėliau nei per savaitę, nuo žodžių/paveiksliukų parodymo) padarysiu 😉
Kadangi savaitės lekia srautingu domkratu (ištrauka iš Iljos Petrovo ir Ilfo Jevgenijaus “Aukso veršis” berods), tai aš net nespėjau suprasti, kad praėjo dvi savaitės nuo #4 schemos.
Anądien su žmona kalbėjome apie vaikus, tiksliau apie vyresnįjį, apie Augustą. Pasidžiaugėm, kad pasibaigė ligos – jau gerą mėnesį jei ne ilgiau net slogos lengvos nebėra. O tai yra dėl labai paprasto dalyko: mes nebevedame Augusto į darželį. Nebevedame po to, kai tiek vyresnysis, tiek jaunesnysis prasirgo plaučių uždegimu (ten sakė kažkokia “Pneumonija” – sako tai tas pats plaučių uždegimas). Jaunesnysis netgi apsilankė Antakalnio Universitetinėje… Šėrė ten antibiotikais ir darė inhaliacijas, nes Bernardas gavo kažkokį kokteilį virusų/bakterijų ir imunitetas nebespėjo su viskuo tvarkytis.
Taigi, kalbėjome su žmona apie tai, jog amžiaus skirtumas toks, kad bet kuri liga perduodama tarp vaikų per daug lengvai ir kad teks apsieiti be darželio. Bet darželis mūsų vyresnėliui labai patinka. Jis pas mus prie aktyvesnių (nežinau ar jau hyper-aktyvus ar dar ne, nes nežinau tikslaus “hyper” apibrėžimo) ir mėgsta bendrauti – tiek su bendraamžiais, tiek ir su suaugusiais neturi per daug skrupulų. Žodžiu matom, kaip vargšas tiesiog neturi kur savo energijos iššvaistyti. Žmona gi irgi ne robotas – reikia sužiūrėti vaikus, tvarkyti namus, daryti valgyti, dar pasimokyti buhalterijos…
Taigi sumanėme (tiksliau žmona pasiūlė), kad jei nesugebame suteikti fizinio aktyvumo ir bendravimo su bendraamžiais tiek, kiek jis norėtų, tai bandysime užimti jo galvą kokiais nors galvosūkiais, kaip žmonių prigalvotu specifiniu grafiniu kodu, kuris reiškia garsus, o garsų junginiai žodžius, o žodžiai turi tam tikrą prasmę, kuri suteikiama tiek fiziniams tiek konceptualiems daiktams. Padaryti abėcėlę su paveiksliukais 🙂 Regis tos paprastas dalykas, bet daugiau apie tai pagalvojus viską galima padaryti žiauriai sudėtingu.
Taigi, sėdau daryti abėcėlę. Nesu dizaineris, o taip pat ir laiko neturiu tiek daug, kad viską imčiau daryti nuo nulio. Čia į pagalbą atėjo visagalė internetinė paieška, kurioje paieškojau “vaikiška abėcėlė” ir radau tokį “Vaiko kambarys“. Šaunus tinklaraštis! Guste, Laura – šaunuolės! Tai va ten radau štai šią vaikišką abėcėlę. O čia mano darbo su ta abėcėle rezultatas:
Daugiau nespėjau padaryti.
DĖMESIO KONKURSAS!
Į komentarus sudėjau visas korteles (sugrupavau po tris) be paveiksliukų. Spauskite ant kiekvienos ir parašykite savo žodį. Žodis turi būti lengvai iliustruojamas ir suprantamas vaikui. Tada padarysiu totalizatorių ir laimėtojui padarysiu visą abėcėlę su jo išrinktais žodžiais/paveiksliukais.
Mes turime tokį kanalą pavadinimu Baby TV. Ten rodo labai gerus edukacinius filmukus. Aš kiek jį žiūriu tiek negaliu atsistebėti jo gerumu: moko skaičiuoti, konceptualaus mąstymo, skaityti, šokti, lavina fantaziją ir t.t. ir panašiai. Patys pažiūrėkit ir paprieštaraukit jei tai netiesa.
Bet turiu dvi abejones: kiek maksimaliai galima leisti sūnui žiūrėti šitą kanalą? O antroji: ar gerai, kad ten ne lietuviškai? Sako, kad kai formuojasi “kalbos aparatas”, tai nelabai gerai visokios užsienio kalbos, nes vaikas nesugeba visko priimti ir tada vėluoja kalbos raida. Ar tai kažkaip panašiai…
Kaip jūs manote?
Ai tiesa, dar vienas dalykas, tie Baby TV kūrėjai tai turi neblogą juoko jausmą. Ai gal kita vertus aš čia pagedęs, bet šita ištrauka iš vieno jų edukacinio filmukų pradžios, man daugiaprasmė:
(Nuscreeninau iš jų web’o, todėl garsas labai prastas, bet antra vertus, tai tas garsas nėra čia labai svarbus – esminę vietą paleidau ant kelių pakartojimų.)
Kad jau beveik savaitę kaip nupirkęs mamai kompiuterį bandžiau įmasažuoti į jį Ubuntu, tai atėjus šeštadieniui nutarėme, kad mes (aš ir mano sūnūs) nuvešime tą daiktą mamai. Pirmą kartą ~1.5 valandos kelionėn išsiruošiau aš su vaikais be žmonos. Prisipažinsiu, kad buvo baisoka, nes neturėjau jokio plano ką daryti, jeigu mažylis pradės bliauti ir niekaip nenustos. Ankstesnėse kelionėse žmona tiesiog paimdavo jį į rankas ir jis iškarto aprimdavo.
Bet kelionė pavyko puikiai – abudu miegojo nuo slenksčio iki slenksčio. Puikus refleksas! Bus geri keliautojai.
Taiva… Visą savaitę testavau ir tikrinau ar Ubuntu tiks mano mamai. Išvada – tinka. Bet. Bet čia surašysiu patarimus, kuriuos reikėtų atsižvelgti, jeigu ir jūs savo mamai instaliuosite Ubuntu:
Tos savaitės reikia. Be savaitės niekaip. Nebent esate Linux guru ir puikiai viską žinote apie tai ir suprantate. O reikia, nes atsiranda tokių neapibrėžtumų, apie kuriuos Windowsininkai nė nepagalvoja.
Reikia nors vieno pažįstamo/draugo, kuris žinotų ir išmanytų tą Linux bent jau tiek, kad savo nuolat naudojamam kompe turėtų būtent tą OS. Ane Edgarai? 🙂
Reikia išsiaiškinti ir nors truputį suprasti pagrindines Linux’o taisykles, kurios gan stipriai skiriasi nuo Windows
Taigi, kaip minėjau pradžioje nutariau sudėti LTS (LongTermSupport) versiją, kuri teoriškai turėtų būti stabili ir kelti mažiausiai problemų. Bet deja, taip neįvyko dėl vieno sutapimo, kad mano pirkta tinklo plokštė kaip tik pykstasi su šia Ubuntu versija. Tad nors Edgaras ir siūlė atskiruoju būdu tą draiverį sudėti, aš nutariau, kad nėr čia ko man mokytis kaip diegti draiverius į Linux ir nutariau atnaujinti į 12.04 (juoba kad G+’o chebra patikino, kad bėdų didelių su ja nėra, nors ana ir beta).
Atsisiunčiau aš tą 12.04 ir pabandžiau sukišti į instaliacinį USB (taip kaip ir 10.04 versiją, kad buvau sudiegęs), bet deja kažkodėl ta keista programkė, nors ir turi sąraše 12.04 versiją, bet kažkodėl nepripažino iso failiuko ir neleido pasigaminti “usb pen” instalerio. Nu ir fffbala jo nematė. Namie pasikuitęs suradau RW DVD, kuriame kažką kažkada buvau įrašęs – net netikrinęs ištryniau velniop ir įpiešiau tą image’ą. Įpiešiau tą 12.04 Ubuntą į kompą, per daug nesigilindamas pagal defaultinius nustatymus ir BINGO! Tinklas veikia! Bet tai tu matai kaip čia gavosi – sako su kuo jau susikalba Linux’ai tai su tinklo visokiom plokštėm tai jau BŪTINAI, bet va…
Antras atsitiktinumas nutiko, kai paaiškėjo, jog Canon’ai bjaurybės savo printeriams neduoda normalių draiverių Linuxams… O pas motiną kaip tik Canonas printeris. O printeris būtinai reikalingas! Kaip gi be printerio?? Sako, sąskaitas atsispausdina, kai apmoka internetu. Printeris pas mamą Canon PIXMA ip1000. Čia vėl be Edgaro neapsiėjau – užrodė va šitą resursą. Bet kaip tyčia jų PPA neveikiot: sako “404 not found”. :/ Tai va, mama kol kas be printerio. Žodžiu, vistiek neišsisukau be draiverių instaliavimo į Linux’ą :/
Trečias netikėtumas buvo tas, kad ppt prezentacijos, kurias siunčia mamai kolegės rodomos BE GARSO per OpenOfisą… Tai teko susirasti kažkokį PPT viewer’į ir įdiegti – dabar su garsu ir be problemų.
Ketvirtas netikėtumas buvo tas, kad dvd apie bembį (kurį rodo anūkėms) negroja per jokių standartinį įdiegtą player’į… Teko instaliuoti VLC per wine ir BINGO! Veikia…
O jeigu jau iki čia daskaitėt ir galvojate kas per velniava tas PPA ir kodėl ten sunku suinstaliuoti draiverius tai va imsiu ir paaiškinsiu mano galva pagrindinius linux’o principus (na tuos daiktus, katrie skiriasi nuo Windozių):
Eskalacija (na tipo slaptažodžio prašymai ir vartotojų rolės) yra įdiegtos į kernelį (nu branduolys operacinės sistemos). Be jos nėra tiesiog linux’o. Dėl to reikia tokių keistų komandų kaip sudo. Tiesa, nežinau kodėl sudo. Gal kas galit paaiškinti ką tas žodis reiškia (ne prasmė, nes prasmė – eskalacija, o ką reiškia). Skamba kaip kovos menų prijomas arba kaip dar bjauresnis žodis.
Kaži ar be komandų terminale apsieiste. Terminalas tai toks daiktas per kurį Linuxe galia padaryti viską, o grafiniai langai tai tik tam kad visokie useriai kaip aš jaustųsi geriau ir jiems aiškiau, kad būtų.
Geriausia programas linux’e diegti per programų diegimo programą, kuri vadinasi Synaptic. Jei ieškoti analogijų su Windowsais, tai būtų “windows update”. Tik tiek, kad ten ne updeitai o tiesiog programos diegiamos. Darbas su Synaptic yra stulbinamai paprastas ir greitas: susiradai programą, paspaudei “įdiegti”, po kelių sekundžių ji įdiegta. Nebenori programos – susirandi programą ir spaudi “pašalinti”, po kelių sekundžių programa pašalinta. Jokių exe failų, jokių ten papildomų kažkokių atsisiuntimui skirtų kažkokių programų, jokių šiukšlių. Diegti galima kelių rūšių programas
Ubuntu patvirtintas – tai tos, kurios tikriausiai ištestuotos ir patvirtintos kaip nepavojingos, geros ir su kuriomis tikrai neturėsite problemų.
Canonical – tiesą sakant nežinau tiksliai, bet man atrodo, kad tai programos, kurios nebūtinai ištestuotos, bet jomis pasitiki Ubuntu developeriai… Ar kažkas panašaus.
Belekokias visokias kitokias 3’iųjų šalių. Šitas diegti galit tik ant savo galvos ir jei bus bėdų, tai kaltinsit tik save ir tas 3’iasias šalis. Šitas dar galima įtraukti į Synaptic kaip PPA (a velns žino ką tai tiksliai reiškia – gal jūs žinot), t.y. nurodai savo Linux’ui, kad ans ieškotų atnaujinimų programoms tuo PPA adresu, katrą duoda softo gamintojas, kad pvz. nereiktų to daryti rankiniu būdu… Ar kažkaip panašiai. O PPA galima įtraukti tokia komanda per terminalą:sudo add-apt-repository ppa:user/ppa-name.
Jei kas neaišku ir nežinai kaip daryti – klausk draugo, kuris žino Linux’ą arba bandyk googlinti raktažodžius ir copy/paste komandas į terminalą.
Linux’o kernelis (branduolys) yra vienas, bet temų/apipavidalinimų ant tų branduolių yra daug (kaip Ubuntu, Mint… dar ten kažkokie…). Arba čia aš nusišnekėjau.
Rinktis reikia tą temą/apipavidalinimą, kuris yra plačiausiai naudojamas Lietuvoje (nes rašau čia lietuviškai, o jei jūs su google translatoriumi netyčia mane išsivertėte, tai žiūrėkit kokį linux’ą jūsų šalyje daugiausiai naudoja jūsų draugai/pažįstami), nes tada gali gauti patarimų ir pagalbos problemas sprendžiant.
Wine – windows emuliavimo Linux’e programa. Toje aplinkoje programos veikia ne visai stabiliai, bet populiariausios veikia gerai, nes Linux chebra tuo pasirūpino.
Taigi, nors ir buvo problemų su tuo Ubuntu, bet vis dar manau, kad mano mamai tai geriau nei Windozės, nes tokie pliusai: kaina, saugumas, greitis, linux’o bendruomenė, mano atveju yra nenusveriami kitų OS’ų.
Tad jei norite savo mamai instaliuoti linux’ą – kreipkitės. Padėsiu. Arba paprašysiu kad Edgaras padėtų.
Beje, tai galėtų būti puikia dovana mamai artėjančios gegužės proga: Linux’as gali būti labai gražus, jūsų pi..vargimas su juo gali atrodyti kaip didelis kad ir netiesioginis dėmesys mamai, o taip juk ir yra…
Šeštadienis. Kaziukas. Šeštadieniais žmona mokosi buhalterijos pas Pačiolį1 . Tai reiškia, kad aš šeštadieniais iki berods gegužės ten kažkada būsiu vienas namuose! Na, su manimi dar vyresnysis (2+m) ir jaunesnysis mano sūnūs (<10 mėn). Tai reiškia, kad mes su žmona apsikeičiame vietomis vienai dienai.
Labai sunku… Labai sunku, kai neaišku ko tikėtis ir kai neturiu dienos plano. Na, gerai, ko tikėtis jau žinau. Buvau jau paliktas vienas su abiem porą vakarų po keletą valandų (neskaitant to karto, kai buvau pasilikęs tik su jaunėliu kelioms paroms), bet tikriausiai neturėjau dienos plano. Nors… ką aš čia uodegą siukioju – sunku su tokio amžiaus vaikais nedideliame bute. Reikia tikėtis, kad už pastangas bent jau alaus, o ne vandens stiklinę vaikai atneš, kai pasensiu…
Jaunėliui kas 3-4 valandos reikia duoti ką nors valgyti. Vyresniajam valgyti reikia duoti du kartus iki mamos sugrįžimo. Jaunėliui nors kartą reikia duoti kokių nors virtų šviežiai daržovių irba mėsos. Taigi, į puodą buvo įmestas aviuko2 gabalas, vėliau buvo įmesta šiek tiek bulvių ir cukinijos (dar nesupuvusi gulėjo ant stalo). Kol dūkau su vaikais (žaidėm kamuoliu, lakstėm po kambarius kartais net rėkaudami ir skėryčiodamiesi rankomis) išvirė ten viskas. Cukinija su bulvėm ir trupučiu sultinio buvo sumalta su blenderiu ir tas daiktas sušertas jaunėliui. Vyresniajam dar į sriubą buvo įmestas pakelis šaldytų daržovių, kurios per pusvalandį (tikriausiai) išvirė ir, žinoma, vyresnysis to brudo nevalgė.
Tada atvažiavo motinos kompas3. Visiems buvo labai smagu išpakuoti tą daiktą. Vaikai sumigo, o aš sėdau instaliuoti Linux’ą4… Linux’ą įkalbėjo sudėti žmonės iš G+’o. Nutariau kad dėsiu Ubuntu. Šiek tiek esu jau instaliavęs aš linux’ų į kompiuterius: tai buvo Baltix’as, su katruo man susitarti nepavyko, nes vienu atveju nepalaikė vieno tokio laptopo grafikos, o antru atveju kažką pridirbau su juo taip, kad sugadinau visą boot-sector’ių ir gavau nuo žmonos daug velnių, kad daug žaidimų tokiu būdu ištryniau.
Šį kartą ištrinti kažką nebuvo rizikos, tai kol vaikai miegojo sudėjau Ubuntu 10.04, nes tai LTS (Long Term Support) ir stabili išdirbta versija ir… Suinstaliavau, o tinklas neveikia. Trūkinėja rupkė. Prigalvojau visokių baisybių: kad kompas negeras, kad kompas su mano maršrutizatoriumi nesusitaria, kad draiverius reikia perinstaliuoti (o kaip Linuxe tai padaryti neturiu nei menkiausio supratimo)… Tada ėmiau ir sudėjau 11.10 versiją, nes tokią siūlė atsisiųsti pats Ubuntu.com. Ten tos pačios bėdos. Bet G+’as yra labai geras dalykas, nes kai ten paklausiau ką daryt – gavau atsakymą. Pradžioj pagalvojau, kad eisiu dabar copy/paste į terminalą padarysiu, bet tada (paakintas tų pačių G+ gerų žmonių) pastebėjau, kad viršuje parašyta: UPDATE: Stock kernel driver is fixed in Ubuntu 12.04 Precise Pangoling. Current kernel is 3.2.0-17-generic and everything has been working for quite some time.
Grįžusi žmona rado, kad:
visur betvarkė,
per teliką baby tv,
vaikai daugmaž patenkinti ir
tėvas visas pavargęs, alkanas ir su išvarvėjusiom akim…
P.S. O šeštadienį vyko “Kaziukas”… O apie “Kaziuką” youtubėj tokį filmuką žiūrėjau:
…
______________________________
1-Iš žmonos sužinojau tos firmos pavadinimo kilmę. Pasirodo įmonė pavadinta dvejybinės buhalterinės apskaitos sistemos paskelbėjo, žymaus XV a. italų mokslininko Luca Pacioli (Lukos Pačiolio) vardu.
O mokosi, nes nutarėme, kad jai reikia tų žinių, o jai dar tai ir įdomu (tai vėlgi parodo kokie mes skirtingi)
2-aviuką neseniai pirkau iš kažkokio ūkininko (tiksliau pusę aviuko):
Aviukas triračiu važiavo, ir sustojo pailsėti, tai išsidrėbė ant vazonų laikyklės. Rauginti agurkai atėję į svečius liko nesupratę.
3-Mamos kompiuteris, kurį ji naudoja šiuo metu skaipams pagrinde yra ~7 metų senumo ir vos pasivelka, genda po truputį, o detalių jau nebėra. Tad pasišoviau mamai padėti nusipirkti kompą. Čia didelis dėkui buvusiam kursiokui, katras padėjo kompą surinkti, jį ištestavo net ir atsiuntė man savo vadybininką, katras atvežė tą daiktą iki pat durų.
Tai štai, atėjo penktadienis. Buržujus, reikia tikėtis nepasi…s su savo “Penktadienio internetais“, o aš šiukšlinuosi su “Penktadienio schema”. Praėjusį kartą buvo apie tai kaip mes praleidžiame normalią dieną. O dabar štai toks mano išminties blykstelėjimas, kuriame lyginau tai ką žmonės daro internetuose su tuo ką jie daro… lovose ir… metrikacijose 🙂 Tad spauskit čia (ans didinasi):
Jei skaitote iš apačios į viršų, tai žinokite, kad paspaudus didinasi, o jei iš viršaus į apačią, tai žinokite, kad jau pasididino 😉
Grafikai paimti iš Eurostat’o neturi matavimų vienetų “Y” ašyje. Man jų ir nereikia, nes man įdomus tik pokytis. Jeigu jums įdomūs ir absoliutiniai dydžiai, tai prašome į Eurostat.
Mano žmona irgi supermama, tad apie tai sužinojo ir kol nebuvo sunku vedė mūsų Augustą į ten1 pati. Tačiau, kai ėmė lauktis Bernardo ir kai jai pasidarė per sunku tampytis su vyresniuoju, pas ruoniuką teko jį vesti man.
Tai žinot, tai ką rašo A. Užkalnis savo protokoluose apie supermamas, ir ką pašaipiai, kitos šovinistinės kiaulės iš socialinių tinklų rašo apie jąsias, tėra lengvas, draugiškas ir švelnus paplekšnojimas per petį (arba toks švelnus draugiškas mentės patrynimas – mačiau, kaip kolegės/draugės viena kitai tai daro kartais).
Aš pats nesu labai kuklus ar susikaustęs – žinoma turiu kompleksų, bet didžiuodamasis galiu pasakyti, kad mažiau nei daugelis mano sutiktų žmonių. Bet net ir man tai buvo kiek per daug:
“uti-uti-ti, lia-lia, uuUUUuuūūchhhh”,
“Ruoniukas mažas aš esu/ jūroje aš gyvenu/ baltas ir švelnus esu/ glostyk man galvelę tu/ žaisime visi kartu/ džiaugiuosi kiekvienu vaiku!”
“Joki-joki nesustoki!/ lingu-lingu palinguoki ….”
“Žiūrėėėkite! Žiūrėėėkite!/ Dantuką pirmą jau turiu!/ Džiaugias tėtis ir mama!/ Tikrai puiki žiniaaaaa!”
“Aūūūū, aūūūū!/ mes girdim raidę “ūūūū”/ Aūūūū, aūūūū!/ mes girdim raidę ūūūū/ ūūūūū-ŪŪŪŪŪ-ūūūū-ŪŪŪŪŪ-ŪŪŪŪŪŪ-ŪŪŪŪŪŪ-ūūūū-ŪŪŪŪ-ūūūūū-ŪŪŪŪŪ”
“Mes vaikštome visi ratu!/ Mes vaikštome visi ratu!/ Aš ir tu! Aš ir tu!/ Mes vaikštome visi ratu!”
Ir tai dainuojant reikia viską daryti. Tarp moteriškių su tokiais pačiais mažais vaikais aš vienintelis. Patalpa nedidelė, minkštas tatamis, visos su kojinėm (ir aš). Bet stengiuosi neatsilikti. Pirmą kartą buvo labai sunku. Žinote, kaip būna, kai gėda ir daryti ir gėda nedaryti. Vyriškasis ego man vis sakė: “aina naa… aina naa… aina naaa…..”.
Bet paskui pramušė. Nebuvo jau taip sunku. Nors fiziškai tai gan nebloga mankšta – mat vaiką reikia visaip kiloti, su juo žaisti tuos žaidimus, palingavimus…
Labai įdomi ir gera patirtis. Tikrai. O be to labai naudinga jūsų vaikui! Tikrai! Pastebime tai dažnai – vaikas dainuoja ir linguoja į taktą, bendrauja be kompleksų (na, gal tai ne vien tik tos mokyklos nuopelnas). Vienas tokių pastebėjimų buvo viename renginyje, kai buvo surengti šokiai-pokiai vaikams, visi šoko, bet tik tie vaikai, kurie lankė šią mokyklą, lingavo ir šokinėjo į taktą…
_________________________________
1– Kaip supratau, “Yamaha” turi franšizę, kurią gali nusipirkti kas nori (na, tikriausiai ne visai kas nori – tikriausiai tai franšizei nusipirkti reikia dar ir kursų visokių praeiti ar treniruočių). Mes ėjome pas Astą Tunaitienę
Su darbu susiję įstatymai man leidžia vieną darbo dieną per mėnesį paversti išeigine. Tai va, vakar tokia viena ir buvo. “Bet tai kaip daug padarysiu per tą dieną” – galvojau prieš jai ateinant.
Bet taip nieko ir nepadariau:
Neišvežiau seno kompo su dideliu monitoriumi į tam skirtą konteinerį (užima vietą spintoj)
Neišėjau pasivaikščioti su vaikais
Nepažiūrėjau įdomaus filmo
Neišsilyginau marškinių
Bet vistiek pavargau. Visą dieną mažinom betvarkę1. Porą kartų užsnūdau ir iškepiau krepų2:
Keturis kiaušinius išplakiau su trupučiu druskos ir trupučiu cukraus
įpyliau ~2/3 stiklinės pašildyto pieno su sviestu
įdėjau miltų tiek, kad tešla taptų tirštoka ir gabaliukai išsimaišytų
įpyliau dar ~2 stiklines pašildyto pieno su sviestu, kad tešla gautųsi skysta – tokia, kokia tinkama krepams.
Iškepiau krepus:
Visiškai atsitiktinai gavosi gan įdomus raštas... Priminė man vieną skulptūrą Oslo oro uoste.
įdaras buvo padarytas iš varškės sutrintos blenderiu su grietinėle, o į ten dar buvo įdėta rūkytos/sūdytos lašišos
Suvyniotus krepus kepėm svieste/grietinėlėje:
Sviestas sviestuotas su grietinėle
Ilgai svarsčiau nuo ko pradėti. Svarsčiau ar apskritai pradėti? Ar verta viešai bei atvirai pasakoti apie save ir taip apsinuoginti prieš jus visus? Skubu nuraminti (ar nuliūdinti) – mano nuogos plaukuotai spuoguotos subinės čia nepamatysit. Vėlgi, daug gražesnių ir įvairių formų bei dydžių subinių yra kitur.
Skausmas, stresas ir ryšys
Stovėjau anądien parduotuvėje eilėje su savo būsimais pietumis krepšyje. Priekyje per kokius 5 žmones stovėjo moteris su vežimėliu. Vežimėlyje esantis pyplys buvo kažkuo ypatingai nepatenkintas ir, žinoma, savo visą nepasitenkinimą išreiškė kraupiu klyksmu. Mane išpylė “šaltas” prakaitas, pulsas padažnėjo ėmė skirtis adrenalinas, širdin smelkėsi žiaurus nerimas. Aš visiškai aiškiai supratau, jog tai svetimas vaikas, jog motina geriau žino ką daryti su savo vaiku, bet tos mintys tik “praslysdavo” paviršiumi ir didesnės įtakos tai sumišusiai savijautai nepadarė. Kasininkė, kaip tyčia, buvo pasitaikiusi lėtesnė ir to kūdikio klyksmo teko klausytis ilgiau negu norėjosi.
Visas tas jausmas, patirtas eilėje atklydo iš tų, surūdijusiu peiliu išdraskytų įrėžių atmintyje, kurie atsirado su pirmuoju mano sūnaus karščiavimu. Aš sąmoningai tų kelių dienų net nebe atsimenu. Taigi ir prisiminimai kyla iš tų žaizdų atmintyje, po panašių dirgiklių, kuriuos patyriau eilėje. Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau visokiom bio-filosofinėm temom apie stresą ir meilę ir ryšį, kurį sukuria stresas. Ir frazė, jog gimdyme skausmas reikalingas įgauna kitokią prasmę. Žinoma, gimdė žmona… Bet jos ir ryšys matyt stipresnis.
Mano ryšys pasireiškia naujais sąlyginiais refleksais: visada pasupu maistą prekių vežimėlyje (turbūt tam, kad maisto produktams būtų mažesnis stresas, juos perkėlus iš lentynų į vežimą)… Ramiai, nesvyruodamas stovėti nebemoku, net valgydamas niūniuoju “lietuva brangi” arba “aaaa puuupa”. Su draugu, kuriam dukra gimė beveik tą pačią dieną, kaip ir man, kalbame ne apie žvejybą, žaidimus, alų – tiesą sakant mūsų pokalbių ištraukas galima dėti tiesiai į supermamas.
Tai va koks šūdukas sauskelnėse.
Šūdai ir myžalai
Visai neseniai išeidinėjau iš buto ruošdamasis kažkur važiuoti. Tuo pačiu metu iš savo buto išeidinėjo ir mano kaimynas. Laiptinėje sklido kažkokio kepinio malonus kvapas (iš kažkurio kito kaimyno buto). Kaimynas užvedė “small-talk’ą”:
– Ar čia jūs kažką kepate? Taip skaniai kvepia…
– Nee… Ne pas mus. Pas mus dabar smirda šūdais ir myžalais. – Atsakiau
– Kodėl? – Nustebo kaimynas kiek kitokiu tonu. Matyt ėmė jau galvoti, kad aš jį įžeidinėju.
– Pas mus šis kvapas dominuoja. Ypatingai prie durų, kur kelioms minutėms, prieš išnešant į konteinerį, padedame šiukšlių maišą su vaiko sauskelnėmis.
– Aaa… Aišku… Naudinga informacija. – Atsakė.
Matyt išgąsdinau. Kaimynas jaunas, neseniai tik užmatėme, kad pas jį į svečius mergina viena nuolatinė lankosi.
Taigi… Šūdai smirda šūdais. Kol buvo dar tik naujagimis, kol mito motinos pienu šūdas buvo beveik bekvapis ar bent jau silpnesnio kvapo. Dabar kai jaunas organizmas turi daugiau fermentų/enzimų/bakterijų kvapas intensyvesnis. Aš nesu toks, kad man mėšlo ar šūdo kvapas keltų didžiulį pasibjaurėjimą, nuo kurio turėčiau bėgti žiaugčiodamas. Nesiraukydamas valau katės vėmalus, mėžiau kaime mėšlą taipogi. Nieko ten baisaus. Bet pastovėjusių sauskelnių kvapas šiukšlių dėžėje yra kur kas stipriau… Tenka ir pažiaugčioti. Panašiai buvo kartą, kai mūsų ilgaplaukė katė skysčiau pašikusi apsišiko savo šlaunis (ten tokie poilgiai plaukai). Tas šūdas ten sudžiūvo, o katė toks gyvūnas, kur mėgsta glaustytis, užlipti ant krūtinės gulinčiam. Nutariau išplauti tą guzą. Katę – į vonią. Katei stresas. Dušas, vanduo… Smaaaarvė… Tokios smarvės, žinot, nebuvau dar jautęs. Na o vaiko pastovėjusios sauskelnės taip stipriai gal ir nesmirda, bet lygis panašus.
Tiesa, anksčiau, kai matydavau brolį ar kitus draugus, kurie turi vaikų iš anksčiau jau, nuimant prišiktas sauskelnes ir plaunant kūdikį ar valant drėgnom servetėlėm, galvodavau, kad vargas… kad sunku. Na, bet realybė kitokia – nei vargas, nei sunku… Na nebent pirmais kartais.
Darbas ir laisvalaikis
Važiuodamas liftu iki buto aš atsirišu batus, nusiimu kaklaraištį/švarką. Nes tam nebus laiko namie. Atsidaręs duris dažnai randu žmoną su vaiku stovinčią. Batus nusimetu, švarką ir kaklaraištį numetu ant vežimėlio prieškambaryje. Vaikas, kaip pereinamasis prizas, atitenka man.
Vis dažniau atsimenu tą mėnesį Anglijoje, kur vienas pats praleisdavau daug laiko. Dabar vienas galiu pabūti nuo ~22:30. Tos kelios minutės būna labai brangios, nes jas vagiu iš savo miego.
Matyt todėl darbdaviui dabar skiriu mažiau savo laiko. Tiesa, filmų nežiūriu, nes turbūt užmigčiau. Skaitau tinklaraščius. Rašau tinklaraštį. Domiuosi semiotika. Nors bendrai ne, nesidomiu – skaitau ką Rokiškis apie tai rašo. Skaitau apie astrofiziką, bandau suprasti kas tai yra trolinimas ir kaip tai daro geriausi (kol kas tai tik tokią pačią temą naudoju, sakau gal įkvėps?), svarstau kiek Lietuvoje dar yra sveiko proto, svarstau kokius filmus pažiūrėsiu (kada nors), įvairiausių įdomybių internetuose žiūrau, dar žiūriu tekstinę televiziją, žvengiu iš kawenskų bajerių, stebiu kaip stato namą, dar truputį lyg ir politika domiuosi, pavartau gražias fotkes, žiūriu kaip pilietiškai trolinama, tikrinu kur yra geroji žurnalistikos ateitis… Turbūt dėl miego trūkumo man vis vaidenasi, kad kažkur kažką praleidau ir tikrinu naujausius popo įrašus kas keletą minučių. Tada mane išpila šaltas prakaitas ir apima sąžinės graužatis. Tai va, o paskui dar arbatos atsigeri, dar porą emeilų parašai ten šen ir va jau beveik penkios, o eidamas link mašinos vis pasižadu, kad rytoj jau gal daugiau padirbėsiu…
Atlygis
Kažkokios įdomios rūšies endorfinų gaunu kas kartą kai paimu sūnų į glėbį grįžęs iš darbo, kai jis savo pirštukus man kiša į burną, ausis, į nosį (kartais tiesa bando į ją ir įkasti, o gal paskandinti savo seilėse?), peša plaukus, spiegia į ausį…
Mane kažkas išderino, pagadino: tomis retomis naktimis, kai tenka nakvoti ne namie, kai sūnų prižiūri kuri nors močiutė, kai reikėtų mėgautis tomis laisvomis minutėmis aš vis svarstau ar sūneliui nieko netrūksta, kaip jis ten be manęs vaduojasi? Ar labai liūdi… Jaučiu visa tai baigsis, kai prasidės tie sunkieji laikai, kai iš tiesų bus prastai (visi draugai taip sako), kai paaugs.
Na, o nuotraukoje gėlės, nes vaikai tai juk gyvenimo gėlės…
Mečiau rūkyt. Jau mėnuo. Aš iš tų, kuriems veikia duoti pažadai (regis kažkurioje knygoje apie metimą rūkyti tai parašyta): t.y. pažadėk draugams, jog mesi rūkyti, nes jei nepavyks bus gėda ir bus suterštas tavo kaip pažadų besilaikančio vardas, o dar blogiau – paaiškės, jog neturi valios. Mesti nebuvo sunku dar ir dėl to, kad rūkymas malonumo nebeduodavo. Rūkiau, nes reikėjo. Dabar tik sapnuoju kaip rūkau ir kaip sąžinė griaužia, bei kaip savimi nusiviliu. Būna tas jausmas aplanko ir kai nemiegu (t.y. nesapnuoju – ne ne, nesapnuoju kai nemiegu), bet tada prisimenu, jog tai sapnas ir labai palengvėja…
Gerai, bet pagrindinė rūkymo metimo priežastis – vaikai. Planas toks: šiemet vedu (juk pernai piršausi Eifelio bokšte – tas kur Paryžiui, o jei jau sakai kad nori ką padaryti, tai reikia padaryti ar ne?), tada dar truputį padirbam, “susisukam lizdelį” (na turim tokį jau metus – prieš savaitę duris į tualetą ir vonią nusipirkom), o tada… Tai va svarbu, kad būčiau “švarus” nuo visokių dervų ir konservantų.
