Vaikystės žaidimai

Čia neseniai pas Rokiškį dalinomės prisiminimais apie sovietmetį. Apie tualetinio popieriaus trūkumą ir kitas nesąmones (beje, nepamirškite ten prabalsuoti už prezidentą).

Savaime kažkaip prisiminiau vaikystę, kuri iki 11 metų kaip tik ir buvo sovietmetyje. Vaikystėje žaisdavome žaidimus. Pagalvojau, kad reikia apie tai parašyti. Juoba, kad kažkada žaidžiau su sūnumis paplūdimyje ir buvo puiki proga prisiminti vieną žaidimą, kurio tiksliai nepamenu, bet gal jūs padėsite?

Vienas iš “Tūkstančių”

Kažkuo tas žaidimas primena beisbolą.
Kažkuo tas žaidimas primena beisbolą.

Žaidimų pavadinimu “Tūkstantis” buvo ne vienas. Nesu tikras ar mano aprašomas žaidimas šitaip vadinosi:

  • Iškast reikia pailgą duobutę grunte (smėlyje, molyje, vejoje ar panašiai)
  • Apibrėžti gan didelį ratą aplink tą duobutę taip, kad ji atsidurtų centre
  • Tada skersai pailgos duobutės įdėti neilgą pagaliuką
  • Tada su ilgesniu pagaliu užkabinant už to trumpesnio, vedant per tą duobutę išmetamas trumpasis pagaliukas iš rato

Tą lekiantį pagaliuką gaudo oponentas. Jei pagauna – gauna kažkiek taškų. jei ne, tai negauna. Bet kuriuo atveju atsistojęs jis tada turi atsistoti toje vietoje kur nukrito (arba buvo pagautas) pagaliukas. To žaidėjo tikslas yra įmesti pagaliuką į ratą, o rate stovinčio žmogaus tikslas tą pagaliuką išmušti su turimu rankose pagaliu.

Jei pagaliukas atmušamas – tas kur už rato vėl stengiasi iš ten įmesti pagaliuką.

Ai dar buvo matuojama kiek žingsnių yra nuo nulėkusio pagaliuko iki rato… Kuo daugiau žingsnių, tuo daugiau taškų tam, kuris atmušė arba kuris įmetė.

Jei pagaliukas yra įmetamas į duobutę, tai tada pelnoma iškarto 1000 taškų. O gal mažiau. Nepamenu. Gal kas atsimenate tikslesnes taisykles?

“Durnius”

Žaisdavome ir banalųjį kvadratą.
Žaisdavome ir banalųjį kvadratą.

Nesu tikras ar taip vadinosi tas žaidimas. Bet kažkas įžeidžiantis pavadinimas buvo – niekas nenorėjo būti tas žaidėjas su kamuoliu:

  • Vienas žaidėjas būna su kamuoliu
  • Kiti žaidėjai sugula ant nugaros pakalnėje (pas mus kieme kaip tik buvo puikus tam kalniukas)
  • Žaidėjas su kamuoliu stengdavosi pataikyti į bet kurį gulintį su kamuoliu.
  • Gulintys galėdavo kamuolį atmušti su kojomis – taip dažniausiai ir įvykdavo.
  • Kol kamuolio turėtojas bėga gaudyti atmušto kamuolio – visi gulintys gali atsistoti ir bėgti kur nori; bet vos tik kamuolys pagaunamas – visi turi sugulti.
  • Žaidėjas su kamuoliu negali judėti su kamuoliu – turi būtinai išmesti, o kol kamuolys ne rankose – visi sugulę gali bėgti.

Šiame žaidime gal irgi buvo kokia tai taškų sistema. Tik aš jos nepamenu.

“Vienas lietimas”

Čia dideli vyrai žaidžia vieną lietimą :D
Čia dideli vyrai žaidžia vieną lietimą 😀

Žaidimas su kamuoliu. Dar šitam žaidimui reikia vartų – gali būti su virpstais, o galima apsieiti ir su dviem mokyklinėm kuprinėm:

  • Vartuose vienas vartininkas, o kiti žaidėjai aplinkui
  • Aplinkui žaidžiantys žaidėjai kamuolį galėdavo liesti tik vieną kartą (nesu tikras ar ore galima buvo ir daugiau)
  • Aplinkui žaidžiančių žaidėjų tikslas pataikyti į vartus vienu tuo lietimu
  • Jei kuris nors žaidėjas pataiko už vartų – jis keičiasi su vartininku.
  • Vartininkas daro tiek pritūpimų, kiek įvarčių buvo gavęs.
  • Įvarčių arba taškų kiekis priklausydavo ir nuo to kokia kūno vieta buvo įmušama (galva buvo berods 5 taškai)
  • Jei žaidžiama su virpstais tai dar priklauso nuo to ar su virpstu buvo pelnytas įvartis (tada daugiau taškų) ir su kuriuo virpstu (viršutinis daugiau) arba jei pataikydavo į “deviatkę” (viršutinis vartų kampas) tai būdavo berods tie 9 taškai.

“Baudos”

Daugelis lankų neturėdavo net tinklelio užuominos.  Kai kurie neturėjo ir lankų. Man pasisekė, nes tėvas padarė darbe (suvirino iš vielos), tai mes jį prieš žaidžiant užsidėdavome ant lentos, o pabaigę žaisti nusiimdavome.
Daugelis lankų neturėdavo net tinklelio užuominos.
Kai kurie neturėjo ir lankų. Man pasisekė, nes tėvas padarė darbe (suvirino iš vielos), tai mes jį prieš žaidžiant užsidėdavome ant lentos, o pabaigę žaisti nusiimdavome.

Na, šitas žaidimas itin paprastas ir visi jį turbūt iki šiol žino:

  • Žaidėjas meta į krepšį iš pasirinktos vietos
  • Jei pataiko – sekantis žaidėjas turi mesti iš tos pačios vietos, jei pataiko – ir kitas iš ten turi mesti (žaidėjų kiekis neribojamas principe);
  • Jei visi pataiko iš tos pozicijos, tai baudą gauna tas pirmasis įmetęs, arba baudą gauna tas, kuris nepataiko iš ten.
  • Ta vieta iš kurios visi buvo įmetę pavadinama susmirdusia ir iš ten mėtyti nebegalima.

Prizai arba baudos tame žaidime priklauso jau nuo fantazijos.

Dar yra kažkokia “baudų” variacija, kur mėtoma nesvarbu iš kur, tik mesti privaloma ore – t.y. pagauti ir mesti kamuolį galima tik ore. Įmetęs eina mesti nuo baudų linijos, kol padaroma klaida ir ten skaičiuojami taškai o ne baudos…

“33”

Irgi krepšinio žaidimas:

  • Metama nuo baudos linijos.
  • Nesvarbu nuo pataikymo, metęs žaidėjas turi pagauti kamuolį būtinai nuo žemės atšokusį vieną kartą (jei nepagauna – perleidžia eilę kitam žaidėjui);
  • Tada metama iš tos pozicijos, kurioje buvo pagautas kamuolys
  • Nesvarbu nuo pataikymo, metęs žaidėjas turi pagauti kamuolį būtinai neatšokusį nuo žemės (jei nepagauna – perleidžia eilę kitam žaidėjui)
  • Jei sumetami visi trys kartai – turi teisę kartoti, kol padarys klaidą.
  • Taškai skaičiuojami taip: už pirmą metimą 2 taškai, už antrą lyg ir 1, kaip ir už trečią… O gal visi vienodai skaičiuojami – nepamenu
  • Kai kurie sutarti taškų kiekiai dega. T.y. jeigu surenkamas tas taškų kiekis ir padaroma klaida (arba buvo neįmestas kuris nors serijos metimas ir negaunama teisė tęsti), tai visi taškai dega. Degdavo berdos 13, 21 ir 30.
  • Surinkti reikėdavo 33 taškus.

Na, o tada pritūpimai ir panašūs reikalai.

“Durnius” arba “šūdas”

Čia ne visai susijęs paveiksliukas, bet čia irgi gaudo ir gan stipriai :D
Čia ne visai susijęs paveiksliukas, bet čia irgi gaudo ir gan stipriai 😀

Dažniausiai žaisdavome mokykloje pertraukų metu:

  • Tas kas turi trintuką, tas yra “durnius” arba “šūdas”
  • Tas žaidėjas turi tikslą paversti “durniumi” arba “šūdu” kitą žaidėją, todėl laksto, gaudo juos po visą mokyklą ir stengiasi mesdamas pataikyti į jį trintuku.
  • Paprastai liudininkai aplinkui mato ką palietė trintukas.

Tai vienas ekstremalesnių žaidimų, nežiūrint į jo paprastumą. Azartas pagaudavo taip, kad buvo lakstoma nežiūrint nieko – laiptinėje peršokant ištisas laiptų eiles. Kai žaisdavome jau 11’ai ar net 12’ai tai dramblių bėgimo garsas būdavo įspūdingas ir šiurpindavo visus. Visos mokytojos ir vadovybė mokyklos stengėsi visaip užgniaužti šį žaidimą.

 

Kokius žaidimus žaisdavote (žaidžiate) jūs?

Iliustruotoji istorija

<— Čia viskas bus apie šio žurnalo reklamą, nes tai yra puikus žurnalas.

 

 

 

 

 

Vieni geriausių mano vaikystės prisiminimų arba happy moments, kuriuos prisimenu, tai atostogos Kiaušų kaime (Anykščių rajonas).

Pats ryškinau vonioj. Tas medis, kur dešiniau, tai tas kaštonas, tik gerokai apgenėtas jau. Nuotrauka daryta gerokai vėliau po tų mano skaitymų medyje.
Pats ryškinau vonioj. Tas medis, kur dešiniau, tai tas kaštonas, tik gerokai apgenėtas jau. Nuotrauka daryta gerokai vėliau po tų mano skaitymų medyje.

Žvejyba prūde su nulupta lazdyno rykšte, į kurią įkalti įstrižai vinukai laikydavo žilką (mes valą tik taip vadindavome ir dabar taip vadinu), žiedai būdavo daromi iš aliumininės vielos, kurios pilna senelio dirbtuvėse arba už tvarto (elektros perdavimo linijos kažkur buvo sukombinuotos truputėlį), o žiedus privyniodavome “Moment” klijuose išmirkytu siūlu arba tiesiog mėlynąja lipniąja juostele (tada, kiek atsimenu, tos tokios būdavo tik mėlynos). Pasivaikščiojimai prie Jalmos, susipažinimas su apsiuvomis (tokios kirmėlės gyvenančios vandenyje – kartais vietoje sliekų naudodavom).

Buvo ir tokių pramogų. Lankas - puodas be dugno, kamuolys - medinė kaladė, sportbačiai inkaro.
Buvo ir tokių pramogų. Lankas - puodas be dugno, kamuolys - medinė kaladė, sportbačiai inkaro.

Tačiau pats smagiausias dalykas, kurį patyriau kaime, tai palėpės. Palėpėse (jų buvo keletas), buvo sukrauti žurnalai ir knygos.  Knygos ir žurnalai išmėtyti bet kaip ir visur. Kas kartą užėjęs ten ir pasirinkęs kokį nors kampą patyrinėjimams vis rasdavau ką nors įdomaus, o radęs ką nors skaitomo skaitydavau kuriame nors kambaryje “ant aukšto” arba pasiimdavau su savimi į kaštoną, kuriame įsikūręs tarp šakų skaitydavau.  Buvo ten ir žurnalų. “Nemuną” vartydavau, nes ten retkarčiais pasitaikydavo erotikos. Visokias ten “Tarybines moteris” mesdavau šalin.

Tokia štai mano ta iliustruota istorija, tai yra vaikystės prisiminimai. Kiti gi happy moments, susiję su skaitymu, pažinimu ir žurnalais buvo jau namie. Prenumeruodavom mes tada “Mokslas ir gyvenimas” (ar tai panašiai). Skaitydavau su didžiausiu malonumu tą žurnalą. Kaip ir knygą “Mokslas ir visata” arba “Žemė ir jos gelmės” – pačios mėgstamiausios knygos buvę namie – o ypač astro-fizikiniai straipsniai. Dabar yra žurnalas “Iliustruotasis mokslas“. Prenumeravau jį kokius metus, kol supratau, jog nebesugebu perskaityti, o mano vaikai dar per maži šiam žurnalui.

Istorijos mokykloje nemėgau, nors mokėmės jau nebe komunizmą ir ne Lenino raštus. Inžinerija, tikslieji mokslai – tai regis buvo tai, kas apčiuopiama ir svarbu. Istorijos mokiausi per mažai, negu reikėtų. Tas “reikėtų” kiek subjektyvus, bet šiuo atveju tai tikrai yra mažiau negu reikėtų. “Nemokantys istorijos pasmerkti jos kartojimui” – ar kažkaip panašiai kažkas yra pasakęs (čia štai mano istorijos žinių spragos šviečiasi). O gal čia natūralu ir įprasta domėtis istorija tada, kai prieštaravimų ir protestų amžius praeina, kai savo saviraiškos poreikius imi kreipti sąmoningesne kryptimi?

Socialiniai tinklai čia man ateina į pagalbą: Baltasis Vaiduoklis, Leo Lenox, Aurelijus Katkevičius – žmonės, kurie sugeba papasakoti apie istoriją taip, kad suprantu kiek daug praradau ja nesidomėdamas vidurinėje. Jie sugeba parodyti priežastis ir ryšį su pasekmėmis, kad ir kiek metų tarp šių dviejų dalykų yra praėję. Man atrodo, jog tai ir yra istorijos mokslo pagrindas – ne įvykių datos ar vardai ir pavardės. Nes tos datos ir tie žmonės, tiksliau jų veiksmai turi savo vietą priežasčių-pasekmių grandinėje – visas malonumas ir svarbumas surasti tas grandines.

Aš tikiuosi, jog mano sūnūs (o ir kiti būsimi vaikai, pvz. dukros) ims domėtis istorija dar vaikystėje ir mokysis kartu su manimi istorijos iš jos įdomiosios pusės. O tam tikrai padėda “Iliustruotoji istorija“, kurios žurnalus archyvuosiu saugiai į lentyną, nes tai žurnalai, kurie nesensta, kurie turi išliekamąją vertę.

Tad vieni geriausių mano šiuo metu happy moments’ų yra abu miegantys vaikai vienu metu, “Iliustruotoji istorija” ir arbatos puodelis (čia kai “Verslo klasė” jau perskaityta)…

Čia pirmasis numeris.
Čia pirmasis numeris

 

P.S. Dovanotas žurnalas “Pasakojimai apie istoriją” irgi puikus. Paskaitę šio žurnalo galėsite nueiti pas draugus ar kolegas ir pasakyti “ar žinojote, kad…”, visos merginos ir kolegos tada jums šypsosis ir norės jūsų kompanijoje praleisti kuo daugiau laiko:

Pasakojimai apie istoriją (nemokamas žurnalas prie "Iliustruotoji Istorija")
Pasakojimai apie istoriją (nemokamas žurnalas prie "Iliustruotoji Istorija")

P.P.S. Aš šio žurnalo pernumeratą gavau, nes esu aktyvus soc. tinklo dalyvis ir sugebėjau pasinaudoti proga. Tačiau aš jį prenumeruosiu, kai tik baigsis nemokami.

P.P.P.S. Ar žinote kuo skiriasi šiitai nuo sunitų ir kokio velnio jie nori iš pasaulio ir kodėl tokie dalykai Afganistane yra įmanomi? Kokią mėsą valgė katalikai pasininko metu? Kodėl apie bebrus sklando tos legendos?