Nors šiandien ir sekmadienis. Bet penktadienio schema bus šiandien.
Vienas liberalas, t.y. Šarūnas Dubinskas IVPK komitete pasidalino savo pagaminta Lietuvos valdžios schema.
Tai buvo paprasta wordu papaišyta schema, kurioje matosi visos Lietuvos valdžios institucijos iki tarnybų lygio.
Tai aš paėmiau ir tą schemą perkėliau į SOZI. Patingėjau viską gražiai perpiešti, tai tiesiog perkėliau paveiksliukus. Ir dar sudėliojau nuorodas – pripaišiau beveik permatomų stačiakampių ir sudėjau ant raidžių.
Nesu matęs dar niekur panašios schemos. Politologai arba žurnalistai per televizorių pasakoja kartais, kad valdžios padalinimas Lietuvoje yra geras. Čia, žiūrėdami šią schemą, galime tą įvertinti ir patys.
Galima taipogi visokių išvadų prisidaryti žvalgantis po tarnybas. Pavyzdžiui ar kokia tarnyba galimai nedubliuoja kitos veiklos. Arba, pavyzdžiui, kokioje nors ministerijoje yra keistų pavadinimų tarnybų, kurių veiklos, tikslo ir prasmės iš karto nepavyksta net suprasti.
Dar galima atkreipti dėmesį į Interneto higieną. T.y. kaip ir kokios svetaines pagamintos: kai kuriose ministerijose tarnybų svetainės – tai tik kažkoks įstatymo print-screen’as. Gal jos naujai susikūrę? O gal tiesiog labai mažos? Bet net jei labai mažos, tai būtų gi labai gerai bent jau matyti kiek ir kas ten dirba. Neskaidru. Oi neskaidru! O gal aš blogai ieškojau? Pavyzdžiui: biudžeto ir valstybės turto valdymo departamentas yra po susisiekimo ministerija. Kodėl? Kodėl ne pas ūkio ministeriją?
Schema šiaip yra tobulintina – bent jau taip pasakė pats Šarūnas. Gal kas yra praleista, gal kas neteisingai nupiešta? Dėliodamas nuorodas mačiau, kad ir lyg susidubliavę yra. Patikrinimui reiktų sugaišti laiko, kurio dabar neturiu. Gal jūs turite? Gal galite parodyti kas negerai? Kur galėtų būti geresnės nuorodos? O gal visa tokia panaši schema kur nors jau yra ir čia dviratį suradom?
Žinia, šis projektas susilaukęs ir įvairių skandalų: kodėl tiek mažai objektų, kodėl tiek daug lėšų, sraigtasparniai.
Šiemet ta renovacija stipriai suaktyvėjo. Visi suprantame, kad renovacija – tai gerai. Bet mes juk viską norime išsiaiškinti patys. Ar tikrai gerai? Ogi gerai, nes:
Įsivaizduokite, kad tas rudas kairejė yra apverstas medis. Arba medžio šaknis. Jei norite galite daugiau šakų užpavadinti ar net pripaišyti. Paspaudus DIDINASI.
Paryškinu vieną tezę:
Jeigu pastatai bus apšiltinami, tai mažiau juos šildyti reiks
Čia dabar ją paplėtosiu.
Anądien sudalyvavau daugiabučių namų renovacijos (apšiltinimo) seminare. Organizavo štai šie žmonės. Aš, gi, žinia esu DNSB pirmininkas, tai man čia labai įdomu buvo. Net nežiūrint į tai, kad mūsų namai pastatyti 2005-2006 metais. Mums renovacijos dar nereikia. Bent jau teoriškai.
Tai štai to seminaro vedėjai parodė kai kuriuos ne itin sėkmingos renovacijos pavyzdžius:
Čia, antai, žalias kažkoks pelėsis ar tai samanos. Čia, kaip paaiškėjo seminaro metu, yra tinko technologija. Tam kad nežaliuotų reikia labai daug įvairių gerų sprendimų padaryti. Ir kas juos visus sužiūrės?Plyšiai, kuriuos čia lyg ir paukštukai padarė. Foto iš Delfi.
Seminare akcentuojama buvo tai, kad užsakovai (paprasti žmonės arba bendrijos) turi labai atsakingai pasirinkti renovacijos administratorių, o šis turi labai atsakingai sudaryti renovacijos sutartį su rangovais. Mat šitomis visomis kompensacijomis valdžia kiek pakeitė rinką ir dabar ne rangovai konkuruoja dėl objektų, o objektai dėl jų.
Dabar renovuotojai jums gali suteikti tokias paslaugas, kokių iš jų nesitikėjote. Ypač jeigu jų nelaikysite ant trumpo pavadžio, jeigu patys netapsite specialistais ir sutartyse nenumatysite iki smulkmenų įvairių techninių detalių.
Rangovai dabar suinteresuoti užbaigti projektus kaip galima greičiau ir kaip galima mažesniais kaštais. Nes kitas jau eilėje.
Ir štai, mes turime dilemą: norime kaip galima daugiau, bet tuo pačiu norime ir kaip galima kokybiškiau. O kai turime dilemą, tai ją einame spręsti į dilemų sprendiklį:
Pasekmių dilema. Ką daryti, kad geriau būtų su tuo ką turime.
Principe tai visas seminaras buvo apie tai, kad jeigu norite pastatus renovuoti taip, kad juos šildyti reiktų mažiau, tai:
turite pasirinkti gerą renovacijos administratorių ir
Netgi tokios geros intencijos visokiais kompensacijų mechanizmais atsisuka kitu galu. Ypač, jeigu renovacija atlikta, kompensacijos sumokėtos, o rezultatas toks pats, koks buvo prieš renovaciją. Tai būtų blogiausia, kas galėtų nutikti.
Prie bendro gero galime prisidėti visi. Valdžia padeda kaip išmano. Mums reikia priimti tą pagalbą kaip išmanom. Arba…
Arba dilemą nukelti kitur. Aukščiau aprašytąją mes turime, nes tvarkomės su valdžios sprendimų pasekmėmis. O ką, jeigu valdžia padarytų va taip:
O čia pirminė valdžios dilema.
Tai, kad valdžia kompensuoja gyventojams jų išlaidas renovacijos projektams reiškia, jog jie labiau orientuojasi į kiekybę ir greitį. Klausiate kodėl? O todėl, kad žmonės, norintys renovacijos ne visada būna specialistais. O todėl, kad jiems sukurti standartiniai projektai. O todėl, kad rangovai, savo ruožtu, suinteresuoti įvykdyti standartinį projektą kaip galima greičiau, kaip galima mažiau išleisti tam pinigų ir kaip galima greičiau imtis kito projekto.
O jeigu valdžia galėtų skirti kompensacijas rangovams? Ir jeigu tos kompensacijos būtų tokios, kiek sutaupo žmonės renovuotame pastate? Ir jeigu kompensacijos būtų mokamos >5 metus po objekto pridavimo pagal sutaupytus faktus?
Juk tada rangovai būtų suinteresuoti dirbti kaip galima kokybiškiau – kaip ir žmonės, gyvensiantys renovuotame pastate. Rangovai, norintys gauti kuo daugiau kompensacijų turėtų rinkoje dirbti ilgai. Kuo ilgiau rangovas rinkoje – tuo daugiau bent jau patirties jis turi. O valdžia būtų suinteresuota mokėti rangovams gyventojų sutaupytus pinigus, nes valdžia nori kelti Lietuvos ekonomiką.
Ką manote?
2014-08-18 UPD: čia su ponu Siaubu pakalbėjome komentaruose ir man gavosi dar viena dilema:
Dilema Nr.3. Čia reikia, kad valstybei reiktų mažiau visokių popierių tam kad renovaciją būtų galima pradėti. Žinoma, darbo sauga ir kokybė turi būti užtikrinama.
2013-04-03, t.y. šių metų balandžio trečią, t.y. trečiadienį, t.y. rytoj 12:15 bus Vilniaus miesto vežėjų asociacijos organizuojamas sankcionuotas mitingas Europos aikštėje (Konstitucijos 7, Vilnius) priešais Vilniaus savivaldybę.
Aš mikrūškėmis važinėju itin retai. Man pasisekė, nes į darbą galiu nueiti ir pėsčiomis. O kitus reikalus tvarkau važinėdamas automobiliu.
Tai kodėl man rūpi Vilniaus mikrūškės?
Mikrūškes uždraudė. Tiesiog ėmė ir uždraudė. O savivaldybės argumentai tokie:
Kaip gi atrodys Vilnius su tom mikrūškėm?
Jos vagia iš savivaldybės vežėjo pelningiausius maršrutus.
Mūsų vežėjas yra mažiau efektyvus nei privatūs vežėjai, todėl mes negalime su jais konkuruoti.
Dar kokia nors fantazija ir propaganda, kuri nebuvo pakankamai efektyvi, kad aš sužinočiau.
Pagrindinė priežastis, manau, yra ta, jog savivaldybės vežėjas tiesiog yra labai neefektyvus ir negali konkuruoti su privačiais. Jie sako, kad juos smaugia nepelningi maršrutai, kuriais privalo važinėtis savivaldybės auto-trolei-busai.
Išlipa troleibuso SĮ ir dukterinė SĮ.
Tegu, sako, tos mikrūškės pabando pavažinėti tais nepelningais maršrutais! Sako, pažiūrėsim tada kaip joms apsimokės!
Nors pagrindinė priežastis tai visiems žinoma vieša paslaptis – UAB SĮ Susisiekimo paslaugos. Sklinda gandai, jog >90 proc. nuo parduodamo talonėlio pinigų tenka platintojams ir tam UAB’ui SĮ’ei. Šoferiams ir technikai lieka keli centai.
Štai, mikrūškės Vilniuje trukdo efektyvinti transportą, nes yra per daug efektyvios, todėl sprendimas paprastas: UŽDRAUST!
Galima, žinoma, daryti taip, kaip daro privatininkai – į kiekvieną autobusą įdarbinti po kasininkę ir šitaip susitvarkyti savo efektyvumą. Jeigu mikrūškėms ir privatiems autobusams taip apsimoka, tai galbūt apsimokėtų ir savivaldybei? Ne, šitaip nedarysim. Šitaip negražu. Ir papildomų darbo vietų atsirastų. Be to nepelninga.
Tai ką uždraus paskui? Privačias klinikas? Ar mes vėl kolektyvizuojamės? Verslas jau nelegalus?
Jeigu nepritariate tokiems sovietiniams metodams, kai valdžia yra aukščiau visko, tai ateikite:
2013-04-03, t.y. šių metų balandžio trečią, t.y. trečiadienį, t.y. rytoj 12:15 bus Vilniaus miesto vežėjų asociacijos organizuojamas sankcionuotas mitingas Europos aikštėje (Konstitucijos 7, Vilnius) priešais Vilniaus savivaldybę.
Aš pats jokių konferencijų iki šiol neorganizavau – jose tik dalyvaudavau. Viskas prasidėjo nuo to, kad susitikome mes su Džiugu ir su Remigijum Šimašium… O paskui prasitęsė tokiu IVPK atstovo tokios sistemos pristatymu[3].
Tame susitikime su Džiugu ir ministru (pastarajam išbėgus su reikalais) prie mūsų prisijungė “Atviro Kodo Lietuvai” prezidentas Mykolas Okulič Kazarinas, kuris dar plačiau atskleidė valdiškų įstaigų informacinių sistemų problematiką. To susitikimo metu nusprendėme, kad reikia, būtinai reikia konferencijos šia tema. Ir reikia kaip galima greičiau.
Tai aš su Džiugu ir Remigijaus Šimašiaus pagalba suorganizavome šią konferenciją: pasikvietėm pranešėjus susirinkome Teisingumo Ministerijos konferencijų salėje (apie konferenciją viešai sugebėjau pranešti paskutinę dieną prieš jai įvykstant, bet už tai transliavome viską į Internetą[5]).
Pateikiu jums tuos įrašus, kuriuos pavyko išsaugoti ir prezentacijas, kurias kol kas pavyko gauti.:
Lietuvoje tiek verslas tiek valdiškos įstaigos už informacines sistemas įvariems gamintojams sumoka ~1 milijardą litų (1000 milijonų, arba 1000 000 000, arba beveik 6 procentai nuo 17.3 milijardų – dabar projektuojama VAE kaina)
Beveik visi šie pinigai iškeliauja iš Lietuvos įvairiems “uždarakodininkams” užsieniečiams (na, gerai, nebevesiu analogijų į VAE ir dujas, už kurias pinigai iškeliauja iš Lietuvos į užsienį, nes tada tai bus straipsnis nebe apie šią konferenciją).
Naudodami atvirąjį kodą galėtumėm didelę dalį tų pinigų visų pirma sutaupyti, o visų antra palikti Lietuvoje.
Lietuvoje yra aktyvių žmonių, kuriems rūpi “aukštesnės materijos” kaip informacija ir Internetas.
Duomenų atvirumas yra viena pagrindinių prielaidų skaidrumui.
Lietuvoje yra aktyvių žmonių, kuriems rūpi kas vyksta Lietuvoje ir jie gali skirti laiko ir moka informaciją apie valdiškų įstaigų darbą pateikti visuomenei priimtinais būdais, t.y. yra žmonių, kurie moka ir gali mažinti atskirtį tarp valdžios ir žmonių (apie šią atskirtį prieš rinkimus labai daug kalbama būna), bet juos “žudo” tai, kad informacijos šaltinis (tos pačios valdžios įstaigos) yra labai nestruktūruotas, chaotiškas, gaminamas įvairiais uždarais kodais, kurių licencijos kuria papildomų problemų.
Žinau, kad daug ką svarbaus praleidau, nes neturėjau laiko dar kartą išklausyti visos konferencijos ir surašyti pagrindines tezes. Bet labai tikiuosi ir laukiu jūsų komentarų ir papildymų.
Ką daryti?
Taigi, ką daryti, kad atvirasis kodas taptų populiaresniu (ypač valdiškose įstaigose, nes tai yra viešas interesas)? Kaip sumažinti valdžios ir jų darbdavių – žmonių atskirtį?
Ką daryti, kad valdiškų įstaigų darbas taptų efektyvesniu, kad mūsų resursai būtų išnaudojami efektyviau?
Kokia turi būti intelektinės nuosavybės teisė ir ką daryti, kad autoriai kurtų ir kurtų daug ir kurtų kokybiškai?
Kaip turėtumėm spręsti šias problemas? Kaip jūs manote?
Kita konferenciją organizuoti bus paprasčiau, nes problemos jau identifikuotos ir antras blynas dažniausiai būna jau nebe prisvilęs.
P.S. Džiugo ir Mindaugo prezentacijų dar negavau, bet vos tik gausiu – paskelbsiu..
_________________
[1]-Powiukė viską puikiausiai papasakojo ir nupasakojo gražiai su fotografijomis, tad mano šis įrašas tik papildomas prie jos esančio.
[3]– Yra tokia sistema[4], kuri “sukasi” statistikos departamente esančiuose serveriuose ir ji moka iš įvairių informacinių sistemų duomenų bazių surinkti informaciją, ją apdoroti arba neapdoroti jos ir perduoti ją arba per savo vartotojo sąsają ataskaitų pavidalu arba per kokias nors kitokias sąsajas kitoms informacinėms sistemoms. Tiksliau yra dvi sistemos – viena iš jų moka surinkti ir paskirstyti neapdorotą informaciją, kita gi sugeba pagaminti įvairiais pjūviais ataskaitas. Tada paaiškėjo, kad ta sistema naudoja uždaro kodo kažkokius “Business objects” ar tai “Business inteligence”, kas irgi yra visai neaišku, nes jų internetuose nepaaiškinta kas tie “Business Inteligence” ar “Business objects” ir nėra jokios nuorodos į paaiškinimus.
Čia tiek daug apie tą sistemą prirašiau todėl, kad Lietuvos valdiškos įstaigos, tiksliau daugelis iš jų turi kokią nors sistemą, kurią jos turi teisę, konkurso būdu, kiekviena atskirai nusipirkti, paskui tobulinti ir kurti visokius projektus, kurių numatoma pabaiga būna kokiais 2017 metais.
Tikriausiai be reikalo jų nepakvietėme į konferenciją. Bet čia kaltinkite tik mane, nes aš dabar namie gyvenu kaip viešbutyje ir beveik kas dieną važiuoju į Kaišiadoris.
[4]– Nors, pas juos internetuose parašyta “Tarpžinybinė mokestinių duomenų saugykla”, bet teoriškai ta sistema mokėtų ne tik mokestinius duomenis savyje saugoti.
[5]– Pusiau sėkmingai, nes kažkokiais būdais sugebėjau pamesti pirmosios dalies įrašą (kur kalbėjo Remigijus Šimašius, aš šiek tiek papasakojau apie ACTA, o Mykolas papasakojo apie atvirojo kodo privalumus)… Bet aš dar bandau atgauti tą dalį. Jei nepavyks, tai aš pasistengsiu ministro kalbą ir Mykolo pristatymą kaip nors atskirai gauti iš jų asmeniškai ir jums pateikti stenogramą… O čia dar ir statistikos truputis:
Concurent views “Atviros Informacijos Kaina”Unique views “Atviros Informacijos Kaina”
Čia foninė kosminė spinduliuotė iš http://www.konstanta.lt/. Tai toks daiktas už kurio mes negalime nieko daugiau matyti, nes tada visata buvo neskaidri (eikit pas konstantą paskaityti apie tai kas tai yra, o tai yra žiūrėjimas į praeitį, kurį aš panaudojau iliustruoti žiūrėjimui į ateitį, kas yra kardinaliai priešinga, nors domintis astrofizika ir laiko samprata tie prieštaravimai kažkaip mažėja)
Dabar man 33 ir jau galiu įsivaizduoti, koks galėčiau būti 50’ies ar vyresnis (čia, žinoma, jei šiemet neužpuls pasaulio Majų pasaulio pabaiga, na arba kitais metais ar dar kitais).
Tik dabar daugiau galvoju ne kaip man seksis ir koks aš būsiu 50’ies, o kokie bus mano sūnūs po ~20 metų. Gal būt čia kiek vyresnių tėvų (vyresnėlis gimė, kai mums buvo 30) specifika. Nors nebuvau jaunu tėvu ir nežinau ką reiškia auginti vaikus studijuojant arba metus mokslus ir dirbant kokį nors nekvalifikuotą darbą. Gal ir jie mąsto, kokie bus jų vaikai ir kaip jiems seksis po ~20 metų. Ar aplanko jus, jaunieji tėveliai, tokios mintys?
Būna tėvų, kad pasakoja: “jūs tai čia šiltnamio sąlygomis augate! Man va 5 km per sniegą į mokyklą teko bristi! Liepdavo eiti šieną grėbti ar mėšlą vežti – ir eidavome, be ginčų. Į šokius tik jeigu nepervargęs po lauko darbų”, o jau miesto kartos vyresnieji matyt pasakoja kitokias savo vaikystės/jaunystės nuoskaudas. O dar būna, kad sako, jog neturėjome to ano (televizoriaus, kompiuterio ar kamuolio ar dar ko nors) ir išgyvenome! Ir nieko! Ir gerai! Ir dar piktai porina, kad “mūsų laikais tokių nesąmonių nebūdavo, tai apsieisi ir tu”.
Štai kaip auginami vaikai šiltnamio sąlygomis
Vienas dalykas, kai taip sako vien dėl to, kad neturi pinigų, o kitas dalykas – principas. Juk kvaila dabar būtų kokiam 17’mečiui vaikui nepirkti kompiuterio vien dėl to, kad ir pats jo vaikystėje neturėjęs – nes juk tėvams buvo gerai ir be jo! Arba reikalauti iš savo atžalos valstybiniame darželyje gerti tą bjaurų virintą šiltą pieną su plėvele ant viršaus, nuo kurios ir jūs žiaukčiodavote. Dar baisiau: negi tikrai norite auklėti taip savo vaiką, kaip auklėjo jus? Ar tikrai norite savo vaikystės nuoskaudas perkelti ant savo atžalos? Ar tikrai norite, jog suaugęs jūsų atžala keiktų nenusisekusį gyvenimą ir keiktų sėkmingą kaimyno vaiką?
Aš – ne. Aš noriu savo vaikus auklėti ir užauginti daug geresniais už save. Aš noriu, kad jie mane pralenktų kaip galima anksčiau, o kol lenkia, dar sukaupęs paskutines jėgas stumtelėčiau juos į nugarą.
Užbėgant už akių: suprantu ir žinau, kad norai ir realybė ne visada gaunasi tapatūs ir žmogaus tapimas sėkmingu nebūtinai turi koreliuoti su mokamu darželiu lankytu vaikystėje. Bet aš darysiu viską, kad prielaidos sėkmei, kiek priklauso nuo manęs, būtų sukurtos. Čia tikrai yra ką veikti: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių: kaip neišlepinti vaiko? Kaip nežlugdyti jo? Kaip neprikurti jam visokių nereikalingų neurozių, kai negalvodamas jam siunčiu prieštaringas žinutes? Kaip jį paruošti galimoms bendraamžių patyčioms? Kaip sukurti adekvačią savivertę? Kaip ugdyti darbštumą ir kūrybiškumą tuo pačiu metu? Kaip nepersistengti? Kaip kažko nepraleisti?
Nieko nėra blogiau, kaip nežinomybė, kai net neaišku nuo ko pradėti arba už kur užsikabinti. Todėl pamėginsiu dabar įsivaizduoti savo ir savo vaikų ateitį – tai gali tapti tarsi griaučiai ant kurių galėsiu kabinti smulkesnius sprendimus, atitinkančius situaciją, kai informacijos turėsiu jau daugiau.
Mano vaiko ateitis
0-2 metai. Vaikai auga namie. Apsupti bent jau vieno iš tėvų nuolatiniu ir kito kasdieniniu rūpesčiu ir meile.
2-7 metai. Vaiką vedu į darželį, kuriuo pilnai pasitikiu, kur dirba pakankamai motyvuoti profesionalai, naudojantys pažangią metodologiją, kurią supranta, kurią sugeba keisti kintant sąlygoms, kuri padeda ugdyti vaiką visapusiškai:
Vaikui turi būti padedama suprasti kas jis toks, kas yra aplinka ir kaip jis su ja sąveikauja.
Vaikas turi išmokti bendrauti su kitais žmonėmis, jausti jų nuotaiką, reikalui esant atsiprašyti ar užjausti, dalintis su draugais žaislais.
Vaikas turi išmokti valdyti savo kūną, jį lavinti.
Vaikui reikia parodyti kas yra logika, kaip ji veikia ir kaip jis ją gali panaudoti savo naudai
Vaikui reikia parodyti kas yra muzika, būtų gerai, kad išmoktų jausti taktą, pats dainuotų ar šoktų.
Vaikui paaiškinti kaip reikia reikšti mintis ir kalbėti taip, kad tai padėtų jam pačiam mąstyti ir perduoti savo mintis kitiems.
Namie džiaugiuosi sūnų pasiekimais, nešaukiu ant jų dėl smulkmenų, neaiškinu jiems nuolat koks aš pavargęs ir kad atstotų. Aiškiai rodau ribas ir laikausi jų pats be jokių išlygų. Hm… Čia gaunasi daugiau savęs paraginimas taip daryti, nes ne visada pavyksta šių principų laikytis.
7-11 metai. Pradinė mokykla. Pirma pradžia savarankiškam mokymuisi ir užsienio kalbai. Noriu kad mokykloje dirbtų savo srities profesionalai, kuriems darbas ne vien tik pašaukimas, o ir motyvacija tobulėti bei siekti tikslų.
11-18 metai. Vidurinė mokykla arba gimnazija. Mokymasis turi būti pareiga, bet ne kančia. Mokykla nebūtinai turi būti prestižinė, kurioje vaikai spaudžiami pasiekti maksimumą. Atostogų metu nuo kokios 9 klasės mano vaikas galėtų dirbti paprastą, bet apmokamą darbą, kurio aplinka man yra skaidri ir suprantama. Mokyti mano sūnus turėtų taip, kad būtų ugdomas jų kūrybiškumas, o ne vadovėlių kalimas, kad visko ką naujo išmoksta jis galėtų pabandyti pritaikyti, kad susidūręs su iššūkiais ieškotų sprendimo, kad pajustų džiaugsmą iš to, jog sunkiai dirbęs galų gale gavo rezultatą ir suprastų, jog jis savo pastangomis jį pasiekė ir kiek jam tai kainavo, bei jaustųsi pilnai atsakingas už šių rezultatų pasiekimą.
Labai tikiuosi, kad tokių paveiksliukų nebus, kai mano vaikai eis į mokyklą. Kad niekam nė nešaus į galvą ko nors panašaus paišyti, nes mokykla ir baimė bus netapatinami.
18-21. Aš pats, o ir mano tėvai neturėjo jokių kitų planų, kaip kad mane leisti į kokią nors aukštąją mokyklą ar universitetą. O ir dabar galvodamas apie savo vaikus – nesugalvoju jiems nieko kito kaip aukštoji mokykla ar universitetas. Čia aš taip galvoju, o kaip ten bus, tai paaiškės vėliau.
Tačiau noriu, kad ateities Lietuvoje būtų mano sūnums sulaukus 18 metų būtų lygiai tokios pačios galimybės siekti aukštojo mokslo, kaip pažangiose Vakarų Europos šalyse ar JAV. Kai kurie dalykai Lietuvoje turi būti vieni geriausių arba geriausi pasaulyje, net lyginant ir su prestižiniais universitetais (pvz. kokia nors taikomoji fizika lazeriams ar biotechnologiniai mokslai ir panašiai).
Noriu, kad Lietuvoje dirbti, baigus mokslus, būtų prestižinis dalykas. Kad koks nors darbas užsienyje būtų tik praktika, kurios patirtį mano sūnūs panaudotų dirbdami jau Lietuvoje.
Noriu ir dirbsiu tam, kad Lietuvoje žmonės ugdytų savo gerąsias savybes, kurių mes turime daug, taip pat noriu, kad iš mūsų valstybės valdymo būtų išgyvendintas marazmas, mura, kad sprendimai būtų priimami kaip medžiotojų (tikslas -> sąlygos -> priemonės -> rezultatas), o ne kaip aukų (grėsmė -> reakcija ->pasekmės). Kad galų gale žmonės suprastų, jog ilgalaikiai tikslai yra svarbesni už trumpalaikius, kad priimdami sprendimus vadovautųsi sveiku protu.
Kartais susidaro įspūdis, jog pas mus sprendimų priėmėjai tik šitaip galvojaČia paveiksliuko grafinis atvaizdavimas. Akivaizdu, kad kad pašalinus "didelius kiekius" irba "sunkiai virškinamus derinius" taip pat galėtumėm pasiekti malonius pojūčius be pilvo skausmų.
Tai štai, apsibrėžiau tikslą, o dabar belieka tik jo siekti. Ir dabar, kai galvoju kas bus po 20 metų nebejaučiu to kiek bjauraus nerimo jausmo, jog viskas tada bus neaišku ir nesuprantama, tarsi už kokios foninės kosminės spinduliuotės ribų, už kurių pasislėpę Dievai lemia mūsų likimą.
