Reguliavimas: vaistas ar liga

Posted , updated on

Paskutiniame “Verslo Klasė” numeryje buvo išspausdintas mano pirmasis straipsnis apie reguliavimą ir inspekcijas.

Prisiminiau tai, jog mano tinklaraščio skaitytojams šis straipsnis gali būti įdomus tada, kai neseniai vykusiame  TOC organizuotame seminare išklausiau Mildos Ručinskaitės pranešimą (Kaip pagerinti darbuotojų produktyvumą 5 kartus? Garantinio fondo istorija). Tai buvo sėkmės istorija apie tai, kaip nedidinant etatų tas pats darbas buvo atliekamas 6 kartus greičiau – tiesiog nuostabi sėkmės istorija (tikiuosi organizatoriai tą pranešimą paviešins kur nors kada nors). Nors tai ne riba – TOC metodams ir dangus ne riba!

Taigi, tie kurie neskaitė “Verslo Klasės“, turėtų ją nusipirkti ir perskaityti (o dar geriau užsiprenumeruoti), bet net jeigu to nepadarėte, tai mano straipsnį galite persiskaityti ir čia:

Jei gatvėse reikia gaudyti greičio viršytojus, girtuoklius ir kelių chuliganus, reiškia, kad gatvėse yra chaosas ir netvarka . Jei restoranus ir kavines reikia bausti už antisanitarines sąlygas, reiškia, kad visur siautėja bakterijos, tik ir teieškančios, ką apkrėsti. Jei visų įmonių apskaitą reikia tikrinti ir jas bausti už menkiausias klaidas, reiškia, kad šešėlinė ekonomika šėlsta nevaržomai. Jei visur tenka kovoti su kokiais nors blogybių simptomais, reiškia, kad blogis valdo viską. Jei nebūtų blogio, tai juk nereiktų su juo ir kovoti? Bet kaip išmatuoti, kiek to blogio yra valstybėje?

Lietuvoje yra apie 70 įvairių inspekcijų ir kitų kažką kontroliuojančių įstaigų. Tikslaus skaičiaus pasakyti greičiausiai nelabai kas ir galėtų – kartais netgi neaišku, ar kažkokia įstaiga yra kontroliuojanti, ar nėra. O kartais netgi neaišku, ar kokią nors kontroliuojančią instituciją reikia skaičiuoti, kaip vieną, ar kaip kelias. Štai Lietuvos Bankas, nors ir kontroliuoja bankus, paprastai nepriskiriamas kontroliuojančioms organizacijoms. Arba štai Aplinkos apsaugos agentūra – ar ją reiktų skaičiuoti, kaip vieną organizaciją, ar kaip tuntą nepriklausomų regioninių įstaigų?

Daugelis sako, kad kontrolės reikia, nes jei nekontroliuosi, bus bėdų. Bet vadybos specialistai sako, kad kontrolės reikia tiktai tada, kai tų bėdų yra, o jei jau jų yra, reikia žiūrėti į priežastis. Kontrolė gali būti reikalinga, bet jei jos reikia, turime pripažinti, kad kažkur slepiasi blogybės. Kažkur kažkas vyksta neteisingai, todėl reikia sukontroliuoti, patikrinti kokybę, ištaisyti klaidas ar dar kažką padaryti su kažkokiomis blogomis pasekmėmis. Taip, būtent su pasekmėmis – bet kokia inspektavimo veikla skirta jau įvykusioms blogybėms aptikti.

Dar 2009 valdžia norėjo sumažinti kontroliuojančių institucijų skaičių iki 8, bet kažkodėl nepavyko. Gal todėl, kad kontrolės sritys pernelyg skirtingos, o gal todėl, kad norint kažkurią įstaigą panaikinti, reikia viso Seimo sprendimo. O Seimas ne visada elgiasi sąmoningai. O gal buvo ir dar gilesnių priežasčių.

Edward Deming, šiuolaikinės vadybos pradininkas, kokybės kontrolę minėjo nuolat, kaskart sakydamas vieną ir tą patį: jei reikia kovoti su visokiomis pasekmėmis, reiškia, kad kažkur yra problemos, dėl kurių tos pasekmės ir kyla. Jei prireikia kokybės kontrolės, inspekcijų ir tikrintojų – vadinasi, kad turime bėdų. Pataisyti tas bėdas įmanoma tik vienu būdu – šalinant jų priežastis.

Kartais kontrolė tampa absurdiškai savitiksle: kontrolieriai ir inspektoriai gali gauti netgi planus, kur bus nurodoma, kiek pažeidimų jie turi atrasti. Švelnesniais atvejais tų planų gali ir nebūti, tačiau inspektorius būna vertinamas ir skatinamas atrasti kuo daugiau pažeidimų. Žinoma, kad tada jis tampa suinteresuotu kovoti ne su bėdų priežastimis, o tiktai atrasti bet ką blogo. Net jei ta blogybė yra menama, o ne tikra.

Blogiausią įmanomą kontrolę žino tie, kas dar prisimena sovietmetį: milicija tais laikais turėdavo planus, kiek nusikaltėlių pagauti. Jei planui pritrūkdavo nusikaltėlių, pavojus kildavo net ir atsitiktiniams žmonėms. Kelių eismo inspektoriai tais laikais (pats to nepatyriau ir nemačiau, bet vyresni žmonės tai man pasakoja) buvo anekdotų personažais – sustabdę mašiną, ieškodavo pažeidimų tol, kol atrasdavo nors kažką, dėl ko galėtų prisikabinti.

Vienas mano draugas iki šiol prisimena, kaip jį, prieš porą dešimtmečių sustabdė policija: tikrino, ar yra vaistinėlė, ar yra gesintuvas, ar padangų protektorius pakankamo gylio, galų gale pareiškė, kad jis kirto ištisinę liniją, paėmė nedidelį kyšį ir paleido. Tas draugas neturėjo teisių, bet policininkai nesusiprato jų paprašyti. Jiems buvo svarbu atrasti bet kokį pažeidimą, tad jie ir ieškojo tokių, kokie dažniausiai pasitaiko.

Dar labiau patobulinti beprasmę tvarką būtų įmanoma tik vienu būdu – mokant inspektoriams premijas už surinktas baudas. Visi inspektoriai būtų suinteresuoti, kad pažeidimų daugėtų, jų priežastys nedingtų, o beprasmio darbo kiekiai augtų. Kai kuriose šalyse taip skatinami kelių inspektoriai netgi patys imdavo statyti mobilius greičio ribojimo ženklus – kad daugiau vairuotojų įkliūtų.

Jei valdoma, remiantis kontrole ir inspekcijomis, rezultatas visad būna vienas: beprasmio darbo visiems daugėja, o padėtis prastėja. Pasekmės tampa svarbesnėmis už priežastis, o kova su blogomis pasekmėmis tampa svarbiausiu tikslu. Galų gale kontroliuotojai ima pasakoti apie tai, kad padėtis beviltiška, o viskas yra taip blogai, kad kažką pataisyti įmanoma, tik viską draudžiant ir, žinoma, dar labiau tikrinant.

Toks reguliuotojų elgesys labai natūralus: kai nesi tikras, kaip paveiksi tuos, kas kontroliuojami, visada norisi juos kontroliuoti dar labiau. Kuo smarkiau ir griežčiau prižiūrėti, kad tik neatsirastų kažkokių pažeidimų. Ir už bet kokius pažeidimus bausti, nesvarbu, ar tie pažeidimai kažką reiškia, ar ne. Juk kuo daugiau baudimų, tuo labiau kontroliuotojas parodo visiems, koks jis būtinas. Taip prasideda kontrolės beprotybė: visi prižiūrimieji ima ieškoti būdų, kaip išsisukti, o kontroliuotojai ir taisyklių kūrėjai galvoja, kaip tuos prižiūrimuosius gudriau prigauti. Taisyklių ir draudimų kiekiai auga, o prižiūrimieji galų gale tampa idėjinais sistemos priešais.

Beprotiškos kontrolės pavyzdžių – apstu. Štai Darbo inspekcija vadovaujasi kone puse tūkstančio skirtingų teisės aktų. Tarkim, kad kokiai nors įmonei tereikia vadovautis penktadaliu iš tų teisės aktų, o gerai dirbdama, tokia įmonė kiekvieno iš tų reguliavimų laikysis 99 procentų tikslumu, kitaip tariant – beveik idealiai gerai.

Pabandykime paskaičiuoti: jei įmonei reikia laikytis 100 teisės aktų, o kiekvieną tikrinant, inspektorius tik su 1 procento tikimybe gali atrasti pažeidimų, tai galutinė atitiktis bus 99 procentai pakelti 100 laipsniu. Tai bus vos 37 procentai. Kitaip tariant, dvi iš trijų įmonių, atidžiai patikrinus, bus nubaustos.

Darbo inspekcija nekalta – jie tiesiog dirba savo darbą. Jų tikslas – prižiūrėti, kad visi taisyklių laikytųsi. Bet ar yra prasmės tų taisyklių laikytis tada, kai jų tiesiog nereikia? Iš kur atsiranda beprotiški reikalavimai, kad darbo saugos kursų klausytųsi kažkokie programavimo įmonių vadovai? Kas sugalvojo, kad buhalterės gali užsimušti darbe? Koks pavojus darbe gali kilti dizaineriui? Iš kur ta beprotybė?

Lygiai tokia pat beprotybė kamuoja daugelį valstybės prižiūrimų sričių. Taisyklių ir įstatymų kiekiai nesuskaičiuojami, jų vis daugiau ir daugiau, todėl pažeidimais jau tampa netgi ne kokie nors pažeidimai, o visokie leidimų ir pažymų neatitikimai. Inspektoriai pradeda tikrinti leidimų leidimus ir pažymas apie pažymas. Biurokratinė mašina, primenanti Kafkos „Procesą“, ima reikalauti, kad verslininkai patys apie save surinktų įrodymus, pagal kuriuos kažkas juos galėtų nubausti.

Draugai, turintys smulkius verslus, man pasakoja įdomybes apie mokesčius. Iš jų sužinojau, kad slėptis nuo mokesčių inspekcijos reikia ne todėl, kad būtų gaila pinigų, o todėl, kad sumokėjęs pinigus valstybei, turėsi tiek bėdų, kad už tą mokesčių mokėjimą ir liksi nubaustas. O jei nesumokėsi mokesčių ir neparodysi, kad kažką dirbi – tada problemų neturėsi.

Man sveikas protas sako paprastai: valstybei abejotina nauda iš to, kad prispaudusi kokį nors smulkų verslininką, gaus iš jo kelis šimtus litų, jei dėl to verslininkas bankrutuos ir gaus porą kartų didesnę bedarbio pašalpą. Valstybei gali apsimokėti net išvis mokesčių iš tokių versliukų nerinkti, jei tik jie maži, kuriantys darbo vietas, o jiems bankrutavus – bedarbių tik padaugės. Bet kažkodėl tokie versliukai prižiūrimi ir neretai baudžiami.

Kartais spauda paskelbia tiesiog absurdiškas baudimo istorijas – tai kokie nors inspektoriai bobutę nubaudė už tai, kad jos sūnėno sugyventinė jos karvę pamelžė, tai kiti inspektoriai ėmė gaudyti kažką, kas nori pavežti pakeleivius, tai kažkas pradeda aiškinti apie tai, kaip padavėjos turi susimokėti mokesčius už arbatpinigius…

Pabandę išsiaiškinti tokių keistų baudimų priežastis, atrasime, kad jos didesne dalimi kyla visai ne iš VMI, o iš komplikuotų, perdėtai sudėtingų įstatyminių reikalavimų. VMI, nubausdama kokią nors obuoliais prekiaujančią pensininkę, tiesiog parodo visos valstybės simptomus: kažkodėl reikia perteklinės kontrolės, nes smulkiausi verslautojai kažkodėl pernelyg lengvai gali pažeisti visokius įstatymus.

O čia jau darosi įdomu: kodėl gi tie smulkiausi verslininkai gali taip lengvai pažeisti įstatymus? Panašu, kad tik todėl, kad įstatymai reguliuoja ką papuola ir visai be proto. Smulkūs verslininkai priversti samdytis buhalterius, nes patys neįstengia sumokėti mokesčių, o kokie nors politikai paskui dar ima pasakoti, kad buhalterių kvalifikacija pernelyg prasta, todėl apskaitą esą turi tvarkyti tik buhalteriai, turintys kažkokius sertifikatus. Tai beprotybė, kuri aiškiai rodo, jog arši VMI veikla tėra bendros valstybinės beprotybės simptomas.

 

Spėju, kad ta baudžiamoji beprotybė atėjo dar iš sovietmečio: juk tada kiekvienas, norėjęs verslauti, buvo vadinamas nusikaltėliu, spekuliantu ir vagimi. Verslas buvo nelegalus, todėl valdomas keliais Baudžiamojo kodekso straipsniais. Reguliavimas tais laikais buvo labai paprastas: jei verslauji – turi būti pasodintas. Iškrypęs požiūris į verslą liko ir vėliau: jei jau nori verslauti, vadinasi, tave reikia prižiūrėti, kaip nusikaltėlį. Prikurti tau begalę taisyklių, visokių nesąmoningų reikalavimų ir būtinai atrasti įrodymų, už ką tave reiktų nubausti.

Apribojimų teorija (viena iš sparčiausiai populiarėjančių naujų vadybinių teorijų) sako, kad ten, kur vyksta nesąmonės, dažniausiai slepiasi kažkoks gilus valdymo konfliktas – dilema. Labai aiški dilema matosi ir sename valdžios požiūryje į verslą ir mokesčius.

Dilema paprasta: mes norime surinkti daug mokesčių į biudžetą. Todėl reikia, kad įmonės galėtų lengvai steigtis, sėkmingai dirbti ir augti – kad gautų kuo daugiau pajamų. Ir taip pat reikia, kad tos įmonės nenuslėptų tų pinigų, kuriuos turi sumokėti valstybei. Tačiau tam, kad įmonės gautų daugiau pajamų, reikia jų nežudyti biurokratijomis. Kita vertus, tam, kad įmonės nenuslėptų mokesčių, reikia jas griežtai kontroliuoti ir nustatyti reikalavimus bet kokiam pirstelėjimui.

Taigi, čia puikiai matosi konfliktas: viena vertus, reikia nekontroliuoti, o kita vertus – kontroliuoti kuo baisiau. Jei nekontroliuosime – įmonės augs lengviau, pajamų dėl to daugės. Bet kartu augs ir šešėlinė ekonomika. O jei pernelyg kontroliuosime, šešėlis gal ir bus kiek prispaustas, tačiau verslas kentės, ekonomika nesivystys. Komprimosinis variantas čia irgi nepadeda: jei kontroliuosime saikingai, tai mokesčius visi slėps, o verslui visvien bus daug bėdų.

Dilemos dažniausiai išsisprendžia, jei tik pažvelgiam kiek giliau į realybę, veiksmų priežastis ir užduodame klausimą, ar koks nors sprendimas išvis yra produktyvus. Pažiūrėkime į kelis gyvenimiškus faktus, o tada dar kartą pabandykime rasti sprendimą:

  • Stambus verslas išauga iš vidutinio, o vidutinis išauga iš smulkaus, todėl smulkaus verslo gyvybingumas yra būtina ekonomikos augimo sąlyga
  • Didelės įmonės turi geresnes sąlygas, nei mažos: dėl masto ekonomijos jų mokestinei apskaitai tenka mažesnė išlaidų dalis
  • Smulkiausi verslininkai, susikurdami darbo vietas sau patiems, nuima nuo valstybės socialinę naštą
  • Mokesčių slėpimo apimtys smulkiame versle yra mažos, nes ir tas verslas mažas, todėl perteklinė tokio verslo priežiūra tiesiog neatsiperka: kas iš to, kad surinksi 100 litų papildomų mokesčių, jei tikrinimams išleisi 1000?
  • Smulkių verslininkų yra tiek daug ir tokių įvairių, kad jokia kontrolė negali užtikrinti, kad jie nenuslėps mokesčių
  • Didelėms įmonėms patikrinti reikia daugybę karto daugiau laiko, bet tokie patikrinimai atsiperka, nes didelės įmonės sumoka labai dideles mokesčių sumas

Kaip matome, dusinti mažas įmones neproduktyvu: išlaidos didelės, o nauda – abejotina. Bet dideles įmones visai apsimokėtų prižiūrėti griežtai, nes tai atsiperka. Dilema išsyk išsisprendžia: tereikia diferencijuoti mažas įmones ir joms leisti kuo greičiau augti. Tuo tarpu griežtai prižiūrėti reiktų tik tas įmones, kurios yra pakankamai didelės.

Gal todėl emigravę tautiečiai pasakoja stebuklus apie Didžiąją Britaniją: ten nereikia jokių leidimų, norint dirbti pačiam, o jei uždarbis nėra didelis, tai mokesčių inspektoriai tavim nei nesidomi: kuriem galam eikvoti brangų laiką ir valstybės lėšas? Deja, Lietuvoje reikia leidimo viskam. Inspektoriams kyla įtarimai netgi apie kaimo talkas: gal tai nelegalus darbas, o šeimininko surengtos vaišės talkos dalyviams – tai nelegalus atsiskaitymas natūra?

Japonai, sukūrę Kaizen metodologiją, sako, kad visi tikrinimai ir inspektavimai – tai bergždžias, piktžolinis darbas. Toks darbas vadinamas „muda“. Šioji dažniausiai kyla dėl to, kad kažkur yra „mura“ – įvairūs sutrikimai, veiklos nevienodumai. O jau tie nevienodumai kyla dėl to, kad kažkur yra „muri“ – įvairiausi neapibrėžtumai. Pernelyg sudėtingas reguliavimas visada sukelia neapibrėžtumus, nes niekas negali išsiaiškinti, kaip kažką teisingai daryti. O kai neaišku, kaip ką daryti, tai dirbama kaip papuola. O jau dėl to kyla įvairios blogybės. O tada jau prireikia visokių patikrinimų.

Daugybė menamų ar realių pažeidimų išties nereiškia, kad reikia daugiau inspektorių ir inspektavimo. Daugybė visokių pažeidimų reiškia tik vieną: valstybėje yra bėdų. Tuo tarpu tūkstančiai inspektorių – tai tik požymis, kad tų bėdų yra labai daug. Gal netgi tokių bėdų, kaip begalės patikrinimų ir reguliavimų, kurie skirti tik tam, kad būtų įrodytas kokių nors inspekcijų reikalingumas.

Kaip išmatuoti, kiek išties yra blogio ir nereikalingų reguliavimų valstybėje? Labai paprastai: patikrinimų skaičiais ir inspektorių etatais. Kuo daugiau reikia patikrinimų, kuo daugiau reikia darbuotojų įvairiose inspekcijose, kuo daugiau reikia įvairių kontroliuojančių institucijų – tuo padėtis blogesnė. Juk inspektorių reikia tik tada, kai tenka kovoti su blogomis pasekmėmis.

Vieneri metai valstybinėse įstaigose

Posted , updated on

Vienas žmogus socialiniame tinkle skundėsi, kad su savo draugu matęsis kartą, kai dar buvo bedarbis, o vėliau susitikęs  jau po metų, tai tas pats pastarojo draugas paklausęs ar jis vis dar bedarbis. Juk praėjo jau visi metai! Na, tam vienam žmogui socialiniame tinkle išties keista, kad galima visus metus išbūti bedarbiu, o jo draugui atrodė, jog jie matėsi seniai, gal prieš kokį mėnesį ar du…

Žmogus supranta abstrakčią sąvoką “metai” arba “milijonai metų”, kaip “daug” ir “neįsivaizduojamai daug”, bet jei pabandytumėm tą laiką suvokti naudojant prasmingus vaizdinius mums pavyktų pažvelgti į vos keletą praeities dienų, na gal būt 2 savaites ar 3, jei labai intensyviai pagalvotum. Daug lengviau būtų, jeigu per tą laiką nevyktų jokie išskirtiniai įvykiai – tiesiog rutina arba visos dienos kaip viena. Arba dejuojame “kokia ilga diena”, jeigu per ją nuveikiame daug dalykų.

Pamėginkime įsivaizduoti kas nutiktų, jeigu uždarbius žmonės gautų tik kas metus, kad bandomasis naujojo darbuotojo laikotarpis yra 3 metai. Atostogautumėm tada ~1 metus kas 11 metų…

– Tai jau mano 3’iosios atostogos! – giriasi vienas į penktą dešimtį įlipęs žmogus.

– Tau gerai… Mums tai leidžia tik 4 mėnesius vienu metu atostogauti. Ir tai, čia mano gal pirmos atostogos po 20 metų… – Skundžiasi antrasis.

Arba:

– Jis jau 3’ą darbovietę pakeitė! O jam dar tik 60!

Šiek tiek keista ir gal net juokinga, ar ne? Bet, štai pažiūrėkime į valdiškas įstaigas: šios planuoja biudžetus ir duoda visokias ataskaitas tik kas metus. Minimalus šių įstaigų įvertinimo periodas – metai. Arba 12 mėnesių, arba 52 savaitės, arba ~362 dienos. Valdžios įstaigos suplanuoja kiek išleis pinigų vieneriems metams (aš nežinau ar yra valstybinių įstaigų, kurios yra pelno o ne kaštų centrai), bet aš abejoju ar jos tiksliai žino ko joms reiks ir ką tiksliai pirks.

O jūs žinote ką konkrečiai pirksite poryt parduotuvėje?

Girdėjau, kad valdiškose įstaigose visokie mokymai ir komandiruotės suaktyvėja jų finansinių metų pabaigoje. Šitaip jos stengiasi išleisti likutį, kad neliktų nei cento, nes viską kas lieka išbraukia iš kitų metų biudžeto. Koks normalus viršininkas norės kitais metais gauti mažiau pinigų? Tie mokymai ar komandiruotės nėra būtinos, pinigai leidžiami neefektyviai, bet juos būtina nors kažkaip išleisti, kad kitiems metams duotų tiek pat. O leidžia, priminsiu, mokesčių mokėtojų, tai yra mūsų, pinigus. Aš nesugalvoju nei vienos kitos logiškos analogijos, kur galima būtų pamatyti tokį fenomeną: aš išleisiu daugiau pinigų ir vien dėl to man duos jų daugiau. Na, nebent pasakose, kur pinigai auga ant medžių, arba užkasti auksiniai, vėliau atkasus pasidaugina. Aš kažkaip net nelabai suprantu, kaip galima galvoti, kad kas nors nesugebės išleisti jiems duodamų pinigų? Matyt tie žmonės, sugalvoję tą sistemą gyvena tokiame pasaulyje, kur niekas nemeluoja ir yra 100 procentų sąžiningi:

Na, gerai, galbūt tai buvo sugalvota tam, kad sutaupyti pinigų biudžetų administracijai, nes kuo dažniau reikia suplanuoti biudžetą, tuo daugiau reikia galvoti apie jį, tuo dažniau reikia daryti pakeitimus kažkokius, tuo daugiau laiko leisti pinigų planavimui, o ne tiesioginei veiklai. Bet aš kažkodėl noriu, kad valdiškos įstaigos galvotų apie tai kaip išleidžia mano pinigus. Noriu kad galvotų kas dieną, kaip efektyviau išnaudoti mano pinigus. Ir ne tik kad galvotų, bet kad taip ir darytų. Taip taip, įstaigos galvoja, kaip efektyviai iššvaistyti likusias biudžeto lėšas fiskalinių metų pabaigoje, bet man skaudu girdėti, kad mano pinigus švaisto. Aš jų neturiu tiek daug, kad man nerūpėtų (nors sako, kad tie, kurie turi pinigų daug daugiau negu aš, jais rūpinasi dar atsakingiau).

Vieni protingi verslo konsultantai kalba, jog informacija sprendimo priėmėją pasiekia tam tikrais laiko tarpais ir dar su vėlavimu (diskretizacija), o vadovai turi priimti sprendimus remdamiesi ta informacija. Pavyzdžiui generalinis kokios nors įmonės gaminančios ledus direktorius gauna ataskaitas apie jų produkcijos pardavimus tik kas mėnesį, jis mato, jog kovo mėnesį sekėsi nekaip (nes buvo šaltas mėnuo) ir jis paliepia žaliavų pirkimo skyriui sekančiam mėnesiui pirkti dvigubai mažiau. Balandį oras pasitaiso ir visus ledus išperka. Vadovas gauna ataskaitą: per balandį uždirbo tiek pat kiek kovą, nors tas buvo ir šiltesnis, nes žaliavų pirko tiek kiek jų buvo išnaudota kovą. Ką patarsite tokiam direktoriui? Paretinti ataskaitų gavimą? T.y. gauti jas tik kas metai ir žaliavas suplanuoti ateinantiems metams?  Jei taip, tai jums metas mesti kompiuterio pelę ir rašiklį, imti į rankas kokį nors paprastesnį įrankį ir klausytis ką jums liepia daryti kiti.

Yra itin veiklių ir organizuotų žmonių, turinčių verslą, kuriems nerūpi jokios finansinės ataskaitos – jie viską turi savo galvose, tai žmonės orkestrai – jie žino koks jų pardavėjas kur dabar yra ir kaip sekasi derybose (dažniausiai dėl to, kad patys ir yra tais pardavėjais), kiek gavosi pelno iš paskutinio sandėrio, jis žino kiek ir ko jam reikėtų nusipirkti, kad pelnas gautųsi ir po sekančio sandėrio. Jis žino kada jam reikia ką parduoti, kad suspėtų gauti pelno, jie žino kiek tiksliai jų einamojoje sąskaitoje pinigų, kiek santaupų ir taip pat žino, kad ateinančios jų atostogos yra tartum miražas dykumoje. Paprastai tokie žmonės vadovauja savo pačių nedidelėms įmonėms ir darbuotojų, jei tokių būna, nedaug, dažniausiai šeimos nariai.

Didėjant organizacijai jos valdymas darosi vis sudėtingesniu. Visos valstybinės įstaigos yra sudėtingos organizacijos. Na nebent rastumėte kokią, kur dirba trys žmonės iš kurių du vadovai trečiam.

6'as žmogus prideda dar 5 kanalus ir t.t.

 

 

Vienam vadovui viską sužiūrėti sudėtingose sistemose nepasitelkiant jokių išvestinių matavimų neįmanoma. Tų išvestinių matavimų daugiausiai prigalvoję ekonomistai, visokių trumpinių kaip CAPEX, OPEX, EBITDA, ROI ir t.t. ir pan., o taip pat ir visokių normalių žodžių su kitokiom reikšmėm nei mes įpratę, kaip “securities” (“saugumai” tiesiogiai išvertus, o iš ekonominės kalbos išvertus: įvairūs daiktai, kurie gali būti bet kada parduoti finansinėse rinkose ir kurie garantuoja tų “saugumų” savininkui pajamas) ir t.t. Geras vadovas privalo suprasti ką reiškia tie išvestiniai skaičiai ir kokią reikšmę jie turi jo vadovaujamai įmonei. Geras vadovas taip pat turi būti tikras, jog tie išvestiniai skaičiai, tie duomenys pas jį pateks reguliariai ir kaip įmanoma greičiau po įvykdytų tranzakcijų, tam kad suprastų kokias pasekmes turėjo jo sprendimas. Geras vadovas, tai kaip lėktuvo pilotas, kuris gauna informacija iš įvairių prietaisų – įsivaizduokite kas būtų, jei aukščio matavimo prietaisas parodytų tikrą lėktuvo aukštį tik po 10 sekundžų, nuo realaus aukščio pasikeitimo, po 20, po 1 valandos… Nenorėčiau būti tokiame lėktuve.

Tad jeigu tas ledų įmonės vadovas sugebėtų informaciją surinkti kas dieną, jei sugebėtų lanksčiau valdyti tiekimo grandį, balandį jo ledų pardavimai būtų kur kas aukštesni nei kovą. Išvestinius skaičius apie įmonės veiklą vadovas turėtų gauti tokiu dažniu kaip ir gamybos ciklas (žaliavų pirkimas->gamyba->pardavimas). Visokie ekonominiai įrankiai turi padėti geram vadovui susigaudyti persidengiančiuose cikluose, turėtų padėti suprasti kur įmonė juda, ką daryti kad pinigų uždirbtų daugiau, kad gautus pinigus išleistų kuo efektyviau.

Metinės finansinės ataskaitos reikalingos, bet jos turi daugiau tik “refleksinę” reikšmę, t.y. rezultatų apibendrinimas, komercinėse įmonėse tai turi reikšmę formuojant viešuosius ryšius su akcininkais, reklama klientams, o valstybinėse tai turėtų būti ta pati viešųjų ryšių akcija valstybės piliečiams (analogija galėtų būti komercinės įmonės akcininkai). Analizuoti rezultatus, daryti sprendimus ir planuoti sekantį sprendimą reikia kas dieną. Išvestinių skaičių ataskaitos turi pasirodyti tokiu pat dažnumu kaip sprendimas->vykdymas->rezultatai ciklo dažnumas ir nevėluoti. Metinės ataskaitos turi padėti suprasti ar vykdoma MISIJA ar aiški VIZIJA ir ar laikomasi nusistatytų VERTYBIŲ (trys burtažodžiai, kuriuos ištarę įmonės darbuotojai žino ką daryti, kaip dirbti ir kaip pasiekti tikslą).

Žmogui neįmanoma padaryti kokybiškų sprendimų, apie prieš tai buvusių sprendimų rezultatus informaciją gavus tik po metų. Vieną kartą į metus padaryti sprendimai nėra sprendimai – tai demagogija ir nieko daugiau, nes tik visiškas melagis ir demagogas (arba išprotėjęs) gali tiksliai pasakyti ką tiksliai darė, su kuo kalbėjo, ką sakė ir kokius sprendimus priėmė, ir kokią tai įtaką turėjo tolimesnei įvykių raidai tą dieną, kuri buvo prieš metus, prieš pusmetį, prieš ketvirtį. Aš tikiu, kad galbūt yra valstybinių įstaigų, kurių vadovai sprendimus priiminėja ir tikrina jų rezultatus dažniau negu metai, bet kai ataskaitas pateikti privaloma tik kartą į metus, tai tikriausiai ne visi ir stengiasi dirbti visus metus. Galų gale mes juk negyvename pasaulyje, kur niekas net nežino ką reiškia sąvoka “melas”.

 

Atn.: Išvada: matuoti savo rezultatus ir daryti korekcijas reikia dažniau. Daug dažniau. Bent jau kartą į mėnesį.

Čiur-NE!!

Posted , updated on

Kaip jau matėte, internetų elitas buvo kažkokioje skylėje aptarti aktualijų, su sąlyga, kad juos kažkokie CPO buvo pakvietę ant pristatymo.

Pastarųjų dienų svarbiausia aktualija yra toks vienas teisės ACTAs. Po pasitarimo su vienu tokiu commonsensiečiu, katras tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kaip kiauragerklis krepšinio sirgalius, o iš tiesų tai ypatingai greito ir tikslaus mąstymo TOC specialistas, internetų (kuriuos bando cenzūruoti) pagalba ėmėm diskutuoti, koks buzz’as čia yra sukeltas ir kad regis viskas okėj – nebus tos ACTA’os! Juoba kad Adomas pakūrė tokį nerealų tūlsą!

Na, o TOC specialistas commonsensietis nebūtų TOC specialistu commonsensiečiu, jei neimtų visaip fokusuotis ir ieškoti kertinių priežasčių (mano laisva Mindaugo minčių interpretacija):

– O bet taigi netgi jeigu ir bus tas buzz’as visoks sukeltas, tai mes tikim, kad visokie politikai nenorės, kad už juos nebalsuotų ir išvadintų skystakiaušiais, bet ar nenutiks taip, kad anys užspazmuos ir sakys, kad kas pasirašyta jau pasirašyta?.. Kaltė bus suversta praėjusioms kadencijoms irba pozicijai/opozicijai, o patys mėgausis lobistų (kitų – blogų) globa…

Nu tai aš sakau tada, o tai ar galima kaip nors pasakyti čiur-ne ir aktas bus nepasirašytas jau? 🙂 Sužinojau taip naują žodį: “denonsuoti”. Pora formuluočių/performuluočių:

STOP ACTA teisės aktas

 

Na, o TOC specialistas commonsensietis nebūtų TOC specialistu commonsensiečiu, jei neimtų ir nepaduotų to čiur-ne ten kur reikia.

Dabar beliks tik spustelėti ten ką nors, kad čiurkis taptų pasirašytu! Kaip tai galėtumėm pasiekti a? Reikia daryti teisėtą spaudimą politikams ir Vyriausybei, kad teisės aktas su teisėtu teikimu patektų ten kur reikia ir būtų pasirašytas to ko reikia!