Visų pirma reikia išsiaiškinti ar ten cikada. Ji čirpia šitaip:
Panašu, kad tai tie vabaliukai. Bet nors ir kiek stengiausi įžiūrėti juos – man nepavyko. Tad pabandžiau tiesiog pašaudyti su maksimaliu mūsų fotoaparato priartinimu į kiparisų (wikipedija rašo, kad vienintelis panašus medis, kuriuose tos cikados maitinasi yra kiparisas) šakas, tikėdamasis jas paskui pamatyti:
Ar kas nors iš jūsų mato nors vieną cikadą?
Galų gale šeima nusprendė, kad reikia įsigyti geresnį fotiką (kodėl ir kaip va čia parašiau).
Taigi, turime sprendimą, kad pirksime. Reikia išsiaiškinti už kiek ir ką. Pradžioj, vis dėlto, nusprendžiau, jog reikia išsiaiškinti ką pirkti. Sudėliojau kas skaitmeniniame veidrodiniame foto aparate yra svarbu:
a) kad jautrumas būtų matricos pakankamas (ISO). Nes jei nepakankamas, tai nuotraukos gaunasi su tokiu spalvotu “triukšmu”1.
b) kad mokėtų kakoti raw formatu (vėliau paaiškėjo, kad šitą “privalumą” turi visi bent kiek geresni fotoaparatai ;))
c) kad turėtų pakankamai sąsajų su nebrangiomis atminties kortelėmis (vėliau vėlgi paaiškėjo, kad užtenka tiesiog SD tipo kortelių).
d) kad Objektyvas… Nu bet čia jau atskirai reiks pirkt jei norėsis kokio kito ane? O koks standartinis turėtų būti? Kada ans būn geras?
e) Kad didelis būtų :))) ghgh Nesugalvoju e… Kas ten dar svarbu fotikui?
Tada internetuose atradau, jog yra iš principo dvi pagrindinės firmos gaminančios DSLR’us (skaitmeninius veidrodinius fotoaparatus):
Ir netgi pasirodo, kad tarp tų firmų fanų ir fotoaparatų turėtojų vyksta žiaurūs karai:
Supratau vieną dalyką – jokio skirtumo ar Nikon ar Canon. Bile tik būtų navarotų tokių, kokių reikia ir bile tik objektyvų (profai sako “optikų”) būtų pasirinkt ir prisukt…
Aš pasirinkau ir primygtinai pasiūliau žmonai pirkti Canon. Grįžom atgal į internetus, susiradome kokie tuo metu buvo naujausi Canon’ai, kokios jų kainos ir išsirinkome EOS 550D ir kitinį (“in kit” arba tą, kurį canonai įdėjo į dėžutę kartu su fotoaparatu) objektyvą EF 18-135mm IS.
Vienas dalykas dar tapo aiškesnis – visa ta teorija, apie kurią skaičiau ir kuria domėjausi įgavo visai kitą prasmę, kai rankose atsidūrė daiktas, kurį galima pačiupinti ir tas teorijas patikrinti. O tai reiškia, kad padaryti klaidų pirmu rimtesnio fotoaparato pirkimu galite labai lengvai 😉 Man asmeniškai kol kas atrodo, kad klaidos nepadariau. Tiesa kartais suprantu, jog noriu platesnio kampo ir (“šviesesnio”) objektyvo, o kartais tas 135 mm priartinimas visai geras dalykas. Nu gerai, patalpoje tas objektyvas nevisai… Bet pakankamai gerai. Reiks kada prisiruošti ir nusipirkti “šviesesnį” objektyvą ir tiek…
Dabar susiduriame su kitomis problemomis – kai žmona paima fotoaparatą ir kai fotografuoja kokias nors masines scenas (su draugais ar pan.) aš nesusituriu nepaduodamas jai patarimų, dėl kurių ji nevisai patenkinta… Aš pats suprantu, kad man irgi būtų bjauru, jei sakytų: “pasirink Av rėžimą ir nusistatyk didesnę apertūrą”, “nustatyk kitą fokusavimo tašką”, “taigi šitaip bus ryškus tik pirmas planas!!”. Tas “nevisai patenkinta” kiek pagražintas… Keletą kartų beveik rimtai susipykom 🙂 Baisus daiktas tas fotoaparatas. Arba tiesiog reikia išmokti laikyti liežuvį už dantų…
O čia viena kita foto, kuri man patinka, padaryta naujuoju fotoaparatu:
Edit: Aš visai pamiršau paminėti nerealiai puikų resursą besidomintiems skaitmenine fotografija. Tai yra Pipedija! Taip! Būtent! Ten yra puikių straipsnių, kuriuos būtina perskaityti, jei dar galvojate ar reikia jums geresnio fotiko:
Nu ir ten taip toliau…
______________________________________________
______________________________________________
Nuo vaikystės fotografuoju. Nepamenu kurioj klasėj buvau (gal kokioj 6 ar 7’oj), kai pradėjau. Turėjo tėvas tokį FED fotoaparatą, na maždaug taip atrodantį:
Kažkur internetuose prirašyta, jog tai buvo kopija kažkokio bene vokiško fotoaparato… O FED’ų įdomumas yra tas, kad jų fokusavimas yra itin navarotnas: reikia žiūrėti pro vaizdo ieškiklį, kuriame matosi dvi šviesios dėmelės – viena ant objekto, kurį fotografuoji, kita šalia (jei nefokusas) ir objektyvo židinio nuotolį reikėdavo ranka keisti (nu sukinti objektyvą), kol geltonos dėmelės daug maž susilieja į vieną. Man regis, kad tų dėmelių paslaptis susijusi su ta akute, kuri virš objektyvo – kiek kairiau (dešiniau – vaizdo ieškiklis) – arba atvirkščiai 😉 Nebepamenu jau… Ta tokia uodegėlė kairiau tai uždelsto veikimo užraktas – tas daiktas pasukamas, paspaudžiamas virš jo esantis mygtukas ir tas daiktas zirzdamas grįžta nesparčiai į savo vietą, o jam grįžus suveikdavo užraktas. Beje, atsimenate, tuos juostinius fotikus reikėdavo prieš kiekvieną kadrą “užvesti”? T.y. prie objektyvo prisukti “švarią” juostelės vietą. ant FED’o ir ZENIT’o ir kitų geresnių būdavo toks liežuvėlis, o ant visokių paprastaikų, tai tiesiog ratukas, kurį kartais sukinti ne taip ir paprasta būdavo… Ta proga va keletas mano anuomet darytų menų:
Ai nu bet aš jau nukrypau. O taigi fotografijos karjerą pabaigiau kai išėjau iš mamos 😉 Nu į universitetą kai stojau. Nebuvo kada žaisti su ryškalais, fiksažais, fotopopierium, didintuvais, juostelėm, kasetėm, pincetais, vonelėm, raudonom lempom, džiovintuvais, karpytuvais…
Sekantis fotoaparatas papuolęs man į rankas buvo būsimos žmonos padovanotas – kažkoks papigiaiskas plastmasiukas. Juostinė muilinė. Man regis, aš su ja nei vieno kadro nepadariau – taip ir iškeliavo jis į šiukšlyną, neatlikęs savo funkcijos. Net liūdna dabar kažkaip pasidarė… Ai nu bet ką jau ten. Sekantis buvo (ir yra) Canon’o skaitmeninė muilinė (IXUS), į kurią investavome ~1000 lt. Pirkta gal kokiais 2006… Puikus daiktas, jei reikia muilinės. Iš principo, tai nėra iš jos daugiau nei ko reikalauti, nei gali duoti muilinė.
Bet tada staiga (!) mes pamatėme nuotraukas darytas su normaliu DSLR (nu čia trumpinys reiškiantis Digital Single Lens Reflex) fotoaparatu. Ale kokios jos gražios! Ryškios! Bet kokie jie brangūs! Lyginant, žinoma, su vidutinės klasės muilinėm. Ir dar jie rupkės dideli. Beje, grįžtant prie trumpinio ir tų žodžių: “Digital” – nu tai aišku, gi skaitmeninis, “Single” – vienas, (hm… įdomu kodėl tai pabrėžti reikia?), Lens – tai lęšis arba lęšių sistema, t.y. objektyvas, “Reflex” – va čia yra tas daiktas, dėl kurio skaitmeniniai veidrodiniai fotoaparatai turi specifinį klakštelėjimą, o ne tiesiog pyptelėjimą, kaip kokios muilinės. Paprastai tariant, tai tas “reflex” yra toks veidrodis, kuris nusileidžia, kai vykdoma vaizdo paieška ir pakyla, kai vyksta matricos (tas daiktas kuris verčia mums matomą vaizdą el. signalais ir paskui jau tą daiktą gali į kompą atsisiųsti ir grožėtis – na, arba atsispausdinti) apšvietimas vaizdeliu iš objektyvo. Muilinėse, gi, tokio daikto nėra ir vaizdas nuolat yra duodamas į matricą, o kai fotografuojame, tai tiesiog į atmintį įrašomas tam tikru momentu į matricą patekęs vaizdelis. Galima žinoma paklausti – o kam reikia to veidrodžio, o pasirodo jo reikia tam, kad būtų galima greitai vaizdą sufokusuoti – matricoje vaizdas fokusuojamas daug lėčiau dėl sudėtingų algoritmų ir skaičiavimų greičių apribojimų. O su veidrodžiais tai ten kažkoks yra fintas, kad labai greitai – tik šast! ir sufokusuoja. Beje, jei muilinės turėtų tokius pat didelius objektyvus, tai irgi fokusuotų vos ne keletą sekundžių. Kaip ten viskas vyksta yra labai gražiai paaiškinta čia. Bet ar tikrai mums reikia tai žinoti? 😉 Na, man reikia, man įdomu. Apskritai tai pas tą žmogų, ten galima labai daug apie skaitmeninę fotografiją sužinoti.
Bet aš ir vėl nukrypau nuo temos… Aš juk noriu papasakoti, kaip mes nutarėme pirkti tą DSLR ir kaip mes jį renkamės… Bet ir taip jau vėlu ir prirašiau čia daug… Sekantį kartą papasakosiu.
