Gimus antrajam ėmėm svarstyti su žmona ką daryt. Na ne tai kad “ką daryt – ką daryt, kas dabar bus?”. O ką daryti su vyresniuoju. Variantai tokie:
- Darželis:
- valstybinis
- privatus
- Auklė
- Nieko
Na gerai, tą paskutinį variantą prigalvojau pats, nes “nieko” čia daryti negalima. Nes jei daryti “nieko”, tai bus… Net baisu pagalvoti kas bus. Čia kaip maratono bėgimas (na gerai, nebėgau aš jo, bet mačiau per televizorių, kaip bėga ir kaip ten atsiranda 2’i ar kažkelinti kvėpavimai, o būna, kad ir nenubėga – alpsta ir griūna ar pan.). Žodžiu, jokio “nieko”. Būtinas sprendimas, nes kitaip bus labai blogai.
Žmona dar prieš gimstant antrajam apėjo visus aplinkinius valstybinius darželius1 – vietų, deja (o gal ir ne deja, nes slaptai šiek tiek džiaugiausi žr.1) ten nėra. Aš taip pat nuėjau ir į keletą darželių netoli darbo. Išties įdomi situacija: pirmoji “lopšelinė” amžiaus grupė visur deficitinė. Tetos iš darželių taip sakė. Jos dar sakė, kad su vyresniais bėdos nėra ir kad jos manančios, jog pirma amžiaus grupė populiari, nes su tokiais emigruoti sunku (lol). Bet kuriuo atveju užsirašėm į visus. Taip daryt (atseit) nelabai galima, nes užsirašyti reikia į vieną eilę, nes negalima į visas eiles, nes taip negražu. O mes ką? O mes nieko… Sako visi taip daro. Gal dėl to ir eilės tos tokios? Gal ateis laikas ir priims? Bet tikriausiai nepriims, nes eilės nepaiso socialiai remtinų šeimų vaikai2, o dar kiti kyšių atneša…
Aš pasiūliau žmonai imti auklę. Auklės pagalba kainuoja ~600 lt/mėn (čia pigi auklė), o pigiausias privatus darželis kokį radom: 750 lt/mėn. “Bet juk darželyje dar yra ir maitinimas” – man sako žmona. Ok. Maitinimas tai maitinimas. “Ir labai nenoriu įsileisti kažkokį svetimą žmogų į namus” – priduria ji. Nu nenori, tai nenori… OK. Tik vienas minusas – pigiausias privatus darželis3 tolokai nuo namų/darbo ir ne pakeliui į darbą.
Pasirašėme sutartį. Išbandysime. O kai bus ką parašyti apie jį – parašysiu.
___________________________________
1-apie valstybinius darželius nuo savo vaikystės laikų turiu itin bjaurių prisiminimų. Nepatiko man jie. Negaliu paaiškinti kas man juose nepatiko. Gal tai buvo tarybinių laikų auklėjimo metodai, gal aš pernelyg reiklus individualistas jau tada buvau, galbūt tas šlykštus kvapas iš valgyklos reiškiantis, kad teks kažkokią šlykštynę valgyti, o jei nevalgysi – gausi bausmę. Taigi, pamačius darželį, o jei dar į vidų užėjus, mane kas kart aplanko ganėtinai toks bjaurus nerimastingas jausmas…
2– aha… O aš dar nešiu kyšį, kad mano atžalą netiesiogiai traumuotų kažkokių silpnapročių budulių “auklėjimas”. Gal ir ne kiekviena socialiai remtina šeima tokia ir ne kiekviena neremtina šeima ne tokia, bet žodžių junginys “socialiai remtinas” man reiškia kažką itin blogo ir jei kas nors galėtų tai paneigti, tai jis turėtų tai daryti su nenuginčijamais faktais.
3– bet užtai, tas daiktas man nepriminė tų nemalonių jausmų, kurie apninka valstybiniuose, nes ten viskas kitaip ir tas kitaip man patinka.
