Tik aš dažniausiai jį matau tokį, koks jis yra tarp mano namų ir darbo. Savotiškai gražus ir įdomus.
Vaikų darželį vėl pakeitėm. Gavom abiem vaikams po vietą valstybiniame.
Nors jaučiau, kad tai downgreidas, bet kišenė nulėmė sprendimą. Tame darželyje viskas yra geriau, nei galvojau. Žinoma, ne taip gerai, kaip Taškiuje, bet… Pasinaudosime patarimais daugiau keliauti.
Naujas darželis – naujas maršrutas. Einu dabar pro tą patį miškelį, bet per kitą jo vietą. Leidžiuosi per patį to kalnelio statumą. Ten yra toks takelis žvyruotas.
Tai štai jums filmas… Su savo kompiuteriuku filmavau, tai kokybė prastoka. Nedarykite full-screen. Šis daiktas gi puikiausiai tiktų ir mano KPŠ‘ui (kuris, beje, ateinantį ketvirtadienį bus – nebent nutiks koks force majeure’as):
Nusprendėme aplankyti tą vietą iš kurios kas dieną išvažiuoja į gatves ūsuotos ir ratuotos keleivių pervežimo priemonės ir galbūt sužinoti kuo jos tinka sostinei arba kas su jomis negerai. Juk viena yra, kai ką nors sako politikas, o kita, kai pamatai tai savo akimis, išgirsti iš pirminio šaltinio.
Tad, kas tie su ūsais, važinėjantys mūsų gatvėmis ir pastaruoju metu keliantys tiek aistrų?
Nurengtas trūlikas. Štai kaip atrodo jo rėmas.
Troleibusas, tai tokia dėžė, apklijuota visokiom skardom, turinti elektrinį variklį ir ūsus, per kuriuos gauna elektros energijos iš kontaktinio tinklo – kad galėtų elektrinis variklis suktis. Dar turi vairą ir ratus.
Troleibusų parke troleibusai yra tikrinami, remontuojami, valomi, jiems paskirstomi maršrutai ir panašiai. Kontaktinio tinklo dispečerinė yra kitoje vietoje (ją aplankyti, manau, irgi būtų visai įdomu).
Mariui ekskursiją suorganizuoti nebuvo paprasta. Viešojo transporto sistemoje vyko didelės pertvarkos ir žmonės dirbantys toje srityje turėjo ką veikti. Sutarta buvo viena data, bet paskutinę dieną buvo atšaukta, tada suorganizuota iš naujo.
Štai taip atrodo pirmojo troleibusų parko prieigos Vilniuje. Ne taip jau lengva patekti į kitą šių vartelių pusę.
Mus sutiko vienas iš troleibusų parko vadovų. Kiek iš tolimesnio pokalbio supratau, tai jis yra pagrindinis asmuo koordinuojantis visų vairuotojų paskirstymus maršrutams – kažkas panašaus į personalo vadovą.
Skelbimų lenta ties įėjimu/registracija – tuščia.
Visi draugiškai nužingsniavome iki direktoriaus Rimanto Markausko kabineto, kuriame trumpai aptarėme ko mes čia norime ir nutarėme, jog pirma pasivaikščiosime po parką, sugalvosime klausimus ir atsinešime juos pas direktorių į kabinetą, kur ir pakalbėsime.
Budintys troleibusai. Laukia studentų ir atostogautojų grįžtančių į Vilnių.
Nuėjome pirmiausiai iki dirbtuvių, kur pamatėme nemažai įvairių troleibusų detalių. Kalbėdami išsiaiškinome, jog čia ir buvo surinkti pirmieji lietuviški troleibusai “Amberis”. Taigi, pirmasis troleibusų parkas iš principo turi pilnavertę troleibusų rinkimo liniją su visa įranga “know how” ir darbuotojais.
Trūliko važiuokės dalis.Trūlikų remonto linija. Kuo tolyn – tuo labiau išrengti.Yra ir autobusų. T.y. Troleibusų parkas turi įrangą ir žmones, kurie gali remontuoti ir autobusus.Čia šiek tiek išrengto autobuso vidus.Nurengto troleibuso valdymo blokai.
Anot techninio skyriaus vadovo, kažkada sovietmečiu remontuojami trūlikai po remonto galėdavo nuvažiuoti maždaug ~70 000 km ridą, o dabar, su šiuolaikinėm technologijom, medžiagom ir požiūriu trūlikus galima suremontuoti taip, kad važiuotų dar ~350 000 km (tikiuosi mane pataisys, jei klystu dėl skaičių).
Troleibusus remontuoti paprasčiau, nes jų konstrukcija paprastesnė – nėra greičių dėžės, nėra daug judančių detalių variklyje. Be to Vilniaus pirmojo troleibusų parko darbuotojai turi visas žinias, įrangą ir kitus reikalingus resursus tam kad net GALI SURINKTI SAVO TROLEIBUSĄ.
O tai reiškia, kad galutinė troleibuso kaina yra mažesnė, nei perkant ją iš kitų gamintojų. Tai reiškia, kad jiems gali būti iškarto pritaikomi visi technologiniai sprendimai tinkantys mūsų specifikai (klimatui, gatvėms, žmonėms). Tai reiškia, kad remontas gali būti atliktas greitai ir kokybiškai. Tai netgi reiškia, kad Lietuvoje, Vilniuje, pirmąjame troleibusų parke galėtų būti renkami troleibusai ir kitoms rinkoms.
Specialios staklės susidėvėjusių šarnyrų remontui (lyg ir).Truri galimybes ir patys lieti reikalingas gan sudėtingas (šita nėra labai sudėtinga, tiesiog kitų nesigavo gražiai nufotkinti) formas iš plastmasės.
Variklių statoriai laukiantys atnaujinimo (arba jau atnaujinti ;))Variklio rotoriusTuri ir plovyklą.Kažkokios kitokios staklės.Ritės. Atrodo visai įdomiai.Metalo drožlės.Ūso galas. Ta vieta, kur ūsas liečiasi su laidu.Stabdžių būgnas ir stabdžių kaladė. Čia nesimato jos dydžio, bet ji didelė.Rūdžių šalinimo spinta (smėlio ar kitokių abrazyvų būdu (bent jau man taip atrodo).Kažkokie guoliai.
Žinoma, tas stakles ir kitą įrangą jau būtų galima atnaujinti. Bet ji vis dar veikia. Senovinė įranga, turinti didelį overengineering’ą vis dar veikia.
Grįžome tada pas direktorių į kabinetą ir apturėjome kokios valandos pokalbį apie viešąjį transportą Vilniuje.
Sužinojome, kodėl troleibusus dažniau vairuoja moterys. Paaiškėjo, kad pagrindinė priežastis yra ta, jog senesniuose autobusuose nebūdavo vairo stiprintuvo ir ten reikėdavo didesnės fizinės jėgos. O be to, troleibusų parkas yra labiau koncentruotas ir jo kraštuose esantys poilsio centrai yra geresni. Vien tuo, kad yra pakankamai patogūs ir švarūs tualetai.
Yra dar nuomonių, kad anksčiau (o gal ir dabar) autobusuose būdavo galima susikombinuoti nemažai dyzelinio kuro ir ten valdė diedovščina. Šitokio gando nepatvirtino mums troleibusų parke.
Naujasis troleibusų parko vadovas neseniai atėjo iš autobusų parko ir pats yra senas autobusistas (man atrodo jis save taip pavadino) nuo labai jau seniai (dar sovietiniais metais).
Taigi naujasis troleibusų direktorius užsiminė, kad vietoje dviejų troleibusų galima įsigyti tris autobusus. Kai paklausėme ar pasigaminti negalima troleibusų patiems, tai atsakė, jog tai buvo tik pabandymas. Ar vykęs pabandymas – atsakyti dar negali (bent jau aš taip supratau).
Paskui dar sakė, kad geriausi autobusai yra mersai. Yra senų Mercedes markės autobusų – ir jie yra kuo puikiausi! Bet gi nenumatysi konkurso sąlygose, kad pirkti mersą. Negalima… Tai ir perki tada viską ką siūlo – pavyzdžiui, MAN’us. Tai todėl ir galima tris autobusus nusipirkti vietoje dviejų lenkiškų troleibusų ir dar lenkiškos kažkokios labdaros ten belekur…
Dar pasakė, kad nelabai gerai, kad vežėjas tampa ir gamintoju. Kodėl blogai – nesupratau. O jei blogai, tai juk galima atskirti, tiesa?
Išsiaiškinome, kad Amberio (lietuviško troleibuso) surinkimas kainuoja ~750 000 lt. O naujas lenkiškas trūlikas kainuoja ~1 500 000 lt.
Baltarusiški ir čekiški troleibusai konkurso nenugalėjo, nes baltarusiai iškrito dėl sąlygų nevykdymo o čekiški – nepamenu dėl ko.
O kad pasirinkti lenkiški tai visai nereiškia, jog tai susiję kažkaip su kažkokia tai lenkų dovana kažkokios ten vertės berods kažkam Vilniuje…
Mikriukai ir visokie privatininkai yra blogis, nes jų verslas chuliganiškas – perka kurą juodoje rinkoje, klastoja buhalteriją, alina vairuotojus. Su tokiu verslu konkuruoti jie negali, nes tada jie susirenka mokiuosius klientus, o VVT gauna tik visokius kompensuojamus.Už kompensuojamus keleivius Vilniaus savivaldybė pinigų neatiduoda. Todėl juos reikia uždrausti.Juos, tai Vilniaus savivaldybę šlykščiąsias mikrūškes[1].
Užtai Vilniaus Viešasis Transportas planuoja skelbti konkursą privatiems vežėjams garsiesiems privežamiesiems maršrutams. Skelbia, nes neturi tokių transporto priemonių. Pirkti negali nes nebeturi pinigų – išnaudojo visas kreditavimosi galimybes, jau netgi pardavė ir savivaldybės skolas bankams…
Anot direktoriaus, pinigų VVT trūksta dėl to, kad savivaldybė skolinga belekiek meleonų už kompensuojamus bilietėlius.
Direktorius prisimena puikius laikus, kai už tuos bilietėlius sumokėdavo iš valstybės biudžeto – be jokių vėlavimų ir visada centas į centą…
Kodėl Vilniaus savivaldybė neatiduoda, pasikeitus įstatymui? Ogi todėl, kad turi aukštesnio prioriteto išlaidų.
Tai todėl reikia uždrausti Vilniaus savivaldybę privačius vežėjus, nes vienintelės įmonės pajamos yra iš nekompensuojamųjų keleivių.Čia prisiminiau vieną anekdotą, kurį pasakojo Šapranauskas[2]. O gal labiau tą pasaką, kur lapė išsitepė galvą grietine, o ją nešė vilkas be uodegos visas primuštas: muštas nemuštą neša!
VVT – tai vilkas, gaudęs žuvį su uodega, nes lapė taip vilkui patarė. O paskui išsitepė galvą grietine kontrabandine saliarka, pasakė, kad smegenys išbėgo ir liepė nešiot dabar visur.
Dar berods užsiminė, kad VVT pajamos per mėnesį siekia ~10 000 000 lt, o vairuotojai gauna ~3200 ant popieriaus per mėnesį. Čia prisiminiau šitą dalyką, nes vienas toks šių dienų ekonomistas bandė daryti paskaičiavimus, o panašu, kad teisingas prielaidas darė.
Edit: dar prisiminiau, kad tų vairuotojų ten kažkas apie 150 žmonių + 80 kontaktinio tinklo ir parkų darbuotojai.
Edit2: 150 – tik kažkurios vienos transporto rūšies, dar berods apie 100 kitos rūšies. O kontaktiniame tinkle ir priežiūroje 80 – lyg ir nesuklydau.
Edit3: suklydau. Kažkur pamečiau nulį. Nes mat autobusų gatvėse būna ~280, o su pamainomis gaunasi per tūkstantį. Daugiau nebetikslinsiu turbūt…
Dar laukia nemniolika troleibusų autobusų naujų, kuriuos jau nusipirko berods iš lenkų…
Na, o tada nuėjome apžiūrėti vieno Amberio iš arčiau. Šis kaip tik stovėjo be darbo, nes laukė iš Baltarusijos kažkokios detalės.
Amberio gif’as.Amberio kondicionieriusAmberis iš šono.Amberio kamerikė – skaičiouja keleivių srautus.Enorca džiaugias Amberio viduje.Enorca išlipa iš Amberio.
Na ir dar paskutinės fotkės apie seną trūliką, kuris vis dar važiuojantis. Jį galima nusipirkti mergvakariams, bernvakariams ar šiaip kokiai pramogai. Kažkaip tikėjausi, kad ir mus gal pavėžins, bet deja laiko nebeturėjome…
Senas trūlikas.Seno trūliko interjeras.
Tai kaip ir tiek. Dar visai pabaigai paskutinė foto apie mobiliojo ryšio anteną esančią parko teritorijoje. Mobilus ryšys – pagrindinis ryšys, kuriuo dispečeriai gainioja troleibusus ir autobusus po Vilnių.
[2]– Nelabai gal į temą, bet vistiek, priminsiu: Kiškis užmynė vilkui ar ten užkliuvo už jo ir vilkas pareikalavo iš kiškio 100 pinigų. Kiškis vargšas, eina verkia, sutinka mešką, kuri paklausia ko jis verkiąs, o kiškis sako, kad vilkas jam grąsina. Meška sako, kad 100 litų tai nesąmonė, eik sako ir pasiųsk velniop tą vilką. Tai tas kiškis taip ir padarė, o vilkas pasiuto ir pareikalavo 500 pinigų. Tai ciklas sukosi tarp vilko ir meškos iki kelių tūkstančių pinigų ir kai kiškis atėjo pas mešką su didele skola, tai meška tada atsakė:
– Tiek daug pinigų tai jau pinigai… Niekur nedingsi, kiški, reikia gražint…
Pėsčiomis į darbą dabar einu tada, kai suserga arba karantine vyresnysis. Galbūt tai nutiks dažniau, kai orai atšils ir eisime į savo darbus kartu.
Šią žiemą karantinas buvo jau keletą kartų ir aš eidamas pro benamio namus stebėjau kaip jie nyksta. Pagalvojau, kad išsikraustė suvisam.
Bet, vieną kartą, kai važiavau namo – pažvelgiau į viršų link šeškinės kalno ir pastebėjau, kažkokius skudurus jau kitoje vietoje.
Šiandien vyresnysis liko namie, tad čiupau fotoaparatą ir ėjau visko patikrinti.
Štai ką aptikau:
Nieko nesimato, net jeigu specialiai žiūri. Neblogi slapukai.Čia kitu kampu, kiek paėjus, jau matosi ženklai.Užlipęs ant kalno pamačiau visus apartamentus. Čia du miegamieji ir svetainė.Miegamasis iš arčiau.Džiovykla. Tikriausiai balkone.O čia interjero detalė. Kilimas ant sienos yra labai dvasinga.O štai čia visas išplanavimas. Kilimo nesimato - jis ten kairėj.
Dar kiek pavaikščiojęs atradau ir dar vieną vietą. Pavadinau tai žiemos rezidencija:
Žalias skėtis - matyt sutartinis ženklas.Štai čia žiemos rezidencija. Vėlgi - neblogi slapukai.Žiemos rezidencija iš vidaus.O čia yra vaizdas iš žiemos rezidencijos
Šiaip, panašu, kad jau kurį laiką negyventa. Galbūt tai visai net ne žiemos rezidencija. Galbūt tai tik pavasario-vasaros-rudens rezidencija. Žiemoja, visgi, tikriausiai kažkur kitur.
Štai ėjau vakar į darbą ir pafotografavau. Bet gavosi ne taip, kaip matėsi fotoaparato ekrane. Keista ane? Fotoaparato ekrane matosi vienaip, o kompiuteryje kitaip…
Tai štai ėjau vakar atgal namo ir nutariau ištaisyti akivaizdžias man klaidas.
Visų pirma reikėjo sumažinti ISO jautrumą, nes 1600 buvo per daug ir tai matėsi akivaizdžiai.
Visų antra reikėjo mažiau skubėti, nes namo dar nevėlavau.
Visų trečia jau buvo žinomi objektai (fotografavau tuos pačius) ir kompozicijas buvo lengviau kurti.
Visų ketvirta dar nutariau nufotografuoti ir seną apleistą pradėtą statyti pastatą.
Visų penkta štai kas gavosi:
Ten gyvena blogieji robotai.Miškas. Vidur miško - pasakų namelis.Karstas ant ratukų.Vilniaus verslo uosto panorama.Dar viena panorama, kur keliai tarsi gyvatė vinguriuoja Vilniumi.Panorama dar viena. Tas vingis visai gražus.Bandžiau užregistruoti sniegą krentantį šalia lempos. Labai charakteringas vaizdas mieste. Bet reikėjo išlaikymo mažesnio. Patirtis.Šeškinės kalnas ir daug raidžių stende. Nesugebėjau sureguliuoti išlaikymo, kol nepasikeis užrašas.Štai čia žolė gražiai atrodo Vilniaus Panoramoje.O čia ta žolė visai trukdo. Bet užtai patirtis.Ir vėl žolė Vilniaus Panoramoje, tik fokusas kitur. Dabar gal ji trukdo net kiek :/Žolė padžiūvusi Vilniaus panoramoje.
Atn.: Adis papostprocessino keletą fotkių ir aš jas čia dedu, nes man patiko jo pažaidimas (o iš tų nuorodų po kelių dienų dings).
Adis kažką čia dar padarė. Bet atrodo visai gražiau.Adis čia dar kažką padarė.Adzio panespalvotintas namukas ir dar kažkas padaryta
Atn.: An paminėjo, kad jai labai įdomūs ofisų langai. Man irgi taip pasirodė. Todėl aš juos iškirpau. Dar kiek pareguliavau kontrastą ir saturation.
Jau po penkių, o žmonės dirba.Šita foto primena senovinę iš juostelės darytą kažkokią nuotrauką iš kažkur iš JAV...Šitas bičas man kažką primena...
Nežiūrint to, kad fotoaparatas geresnis – fotografas tas pats. Todėl tokie ir rezultatai. Ir tik po tokių sesijų pradedu suprasti ką dariau negerai, ką reikėtų pataisyti…
Nors ne! Čia objektyvas lievas! 🙂 Šis tas gavosi vistiek ir tuo šiuo galiu pasidalinti su jumis. Nelabai gėda.
(Spauskit “shift” ir skrūl-skrūl) Tai čia tokią panoraminę nuotrauką pavyko sulipdyti. Lipdžiau su The gimp’u (naudojau move/transfrom/erase)
Štai toks Vilniaus verslo uostas iš po tilto/viaduko.
Štai toks Vilniaus verslo uostas mane pasitinka kas rytą. Būna ir gražesnis. Bet fotoaparatą pasiėmiau šiandien :/
Vairuotojai, važiuokite atsargiai, nes aš jus fotografuoju nuo šlaito 🙂
Yra ekstremalaus vairavimo mėgėjų, kurie nesidrovi pasivažinėti ir tokiomis vietomis (ten ne kelias).
Pabudęs Vilnius keliasi.
Kelias į Vilniaus verslo uostą pro vieną brangiausių tokių stadionų pasaulyje.
Įvairiausių gyvūnų esu matęs eidamas į darbą Vilniuje. Štai mačiau pingviną ant ledo lyties (tikriausiai paspruko iš kokio nors kolekcionieriaus vertelgos privataus zoologijos sodo žvėryne); ir žirafa kur buvus kur nebuvus (tikriausiai iš ten pat).
Šiandien mačiau Lietuvai įprastesnių gyvūnų: dvi stirnas. Bandžiau fotografuoti telefonu, o kadangi raiška prasta, o priartinus gaunasi dar blogiau, tai tas stirnas tose fotografijose suraskite patys.
Tai štai pagaliau sulaukėme kai kas nors ėmė ir atpigo.
Aš čia jau gyriausi, kaip vaikštau į darbą pėsčiomis ir kaip tai yra naudinga tiek sveikatai tiek mintims. Į darbą eiti patogu – nuo kalniuko, bet va užtai atgal, po darbo dienos ne visada drįstu ir važiuoju autobusu 3-4 stoteles.
Dabar, kai vyresnysis eina į darželį, planuoju autobusu važiuoti į darželį bei darbą ir grįžti taip pat. Iki permainų man diena kainuotų 4 litus. Rugsėjį planuoju važiuoti du kartus per darbo dieną autobusu, taigi: 20*4=80 litų (tam, kad būtų paprasčiau skaičiuoju, jog važiuoju 20 dienų į mėnesį autobusu).
Problema, kuri man iki šiol kankindavo, tai tie popieriniai talonėliai: jei jų nusiperku daugiau, aš jų nesugebu visų panaudoti, nes migruodami tarp kelnių/marškinių kišenių ir piniginės jie kažkaip išsibarsto. Tad perku po 1-2 talonėlius beveik kas dieną spaudos kioskelyje. Čia atsiranda kita problema: tai retkarčiais, o ypač tada, kai skubu, prie kioskelio būna eilės, o kai kurios eilės būna iš žmonių, kurie moka už komunalines paslaugas. Komunalinių paslaugų apmokėjimo eilių laukti neverta, o ypač, kai skubu. Tad retkarčiais tenka pirkti talonėlį iš vairuotojo už 2.5 lt.
Iš vairuotojo perkant talonėlius reikia turėti smulkiai, o geriausiai lygiai ir nesijausti kaltu, kai vairuotojas žvilgčioja kiek čia grąžos ir kur tie talonėliai, kol tuo pačiu metu vairuoja. Arba stovi ir taip gaišina visų keleivių laiką. O ir lipti į autobusą tenka tokiais atvejais tik pro priekines duris. O jei dar pilnas autobusas, tai ir stumdytis paskui iki išėjimo.
Geriausia būtų, jei pavyktų už tuos talonėlius atsiskaityti kokiu nors tiesioginiu debetu: gaunu kortelę, susieju jos sąskaitą su savo kokia nors asmenine sąskaita, glaudžiu talonėlį prie autobuso/troleibuso kokio nors aparato, o šis iš mano sąskaitos paima porą litų. Na, gerai iš bėdos galėčiau dar sumokėti ir iš anksto internetu, prisijungęs prie savo transportinio profilio, bet tiesioginis debetas būtų kur kas patogiau! Aš už savo ryšio paslaugas taip ir moku – tiesioginiu debetu, apie įvykdytą tranzakciją man bankas atsiunčia informaciją sms’u į telefoną (galiu ir pats pasitikrinti internete, bet sms’as patogiau, nors ir kainuoja ~30 ct). Labai patogu! Juoba, kad galima nustatyti mėnesio tranzakcijos limitą – jei pvz. operatorius priskaičiuos per klaidą šimtus pinigų, jų negalės per vieną tranzakciją pasiimti, o aš gavęs sms’ą apie neįprastai didelę paimtą sumą – tuoj pat susidomėsiu kas kur ir kodėl.
Kai visai neseniai Vilniaus susisiekimo paslaugos paskelbė apie tai, kad dabar jau galima turėti elektroninius vienkartinius talonėlius – labai apsidžiaugiau! O! – pagalvojau, pagaliau! Nusiperku kortelę, pildau ją internetu ten po kažkiek pinigų ir registruoju važiavimą kiekviename autobuse ar troleibuse priglausdamas kortelę prie specialaus įrenginio. Bet ten pasirodo viskas kiek įdomiau: tą kortelę įsigyti galima buvo tik keliose vietose Vilniuje – susisiekimo paslaugų kioskeliuose, kurių Vilniuje yra visi du: Žolyno gatvėje ir Gedimino prospekte.
Na dviejose vietose tai dviejose. Kodėl gi nenuėjus ir neįsigijus tos kortelės viename iš tų adresų? Juk vistiek – vieną kartą vaikščiot. Nors daug patogiau būtų, jei kortelę būtų galima įsigyti tiesiog internetu, o ją gaučiau paštu. Juk patogiau būtų ar ne? Tai prisiruošiau aš nueiti į tą jų susisiekimo paslaugų kioską: nuėjau ir paprašiau tos kortelės. Manęs tuo metu dirbusi ten moteriškė ir klausia: “tai kiek bilietėlių pildyti?”. Aš sakau: “nei vieno, aš pats pasipildysiu vėliau internetu, man dabar reikia tik kortelės”. Tai pasirodo taip negalima… Negana to, kad tas korteles galima įsigyti tik tuose kioskuose tai dar ir pildyti tas korteles tais bilietėliais galima irgi tik tuose kioskuose!
Taip ir matau: pasidedu į kortelę kokius 20 litų, 10’iai talonėlių ir kai juos išvažinėju, susiplanuoju atliekamą valandą specialiai tam, kad nueiti į tą jų kioską tam, kad galėčiau dar ten pasipildyti tą kortelę keliais bilietais.
Ne, ačiū. Aš jau geriau kas dieną pirksiu po 1-2 popierinius talonėlius ir man tai bus daug patogiau, nors tai yra ir labai nepatogu.
Taigi, dabar susisiekimo paslaugos atpigo. Vietoje 4 litų už dieną man dabar kelionės į darželį/darbą ir atgal namo kainuos 5 litus. +1 lt, bet už tai daug patogiau! Dabar tai yra elektroninis bilietas, kurį galiu pildyti pavyzdžiui 30’iai minučių. Man kelionė iš namų iki darbo ir atgal netrunka taip ilgai – daugiausiai 20 minučių. Na, gal net pavyktų į pusvalandį sutilpti bandant nuvažiuoti ir grįžti. Beda tik, kad tarp nuvažiavimo ir atvažiavimo yra 8 darbo valandos, tad tektų pirkti du pusvalandinius bilietus po 2.5 lito ir viso gautųsi 5 litai už dieną, o mėnesiui 100 lt.
Hm… Kažkas ne taip čia. Na, gerai, gal tada apsimoka pirkti kitokios rūšies bilietą? Taigi, darome prielaidą, jog važiuojame 20 arba 15 (na, pavyzdžiui su automobiliu sugalvosiu važiuoti keletą kartų arba gražią dieną pėsčiomis pasivaikščioti) dienų per mėnesį – 2 autobusais per dieną:
Pasikeitęs viešasis transportas. Kainų paskaičiavimas 20 ir 15 dienų dviem važiavimams per dieną.
* – dėl šito neaišku. Nors parašyta ir “30 dienų”, bet įtariu, jog kalba eina apie 1 mėnesį, o ne 30 dienų. Pasirodo ten 30 dienų.
Tai kaip ir gaunasi toks va štai kainų sumažėjimas. Anglijoje berods yra pritaikyta sistema, kad jeigu visokie ten smulkesni nei mėnesio bilietai pasiekia mėnesinio bilieto kainą, tai tą mėnesį jie virsta būtent mėnesiniu bilietu ir keleivis – viešojo transporto klientas gali nesirūpinti kokią jam kortelę ten pirkti – nusiperka tiesiog vieną kortelę, įdeda į ten pinigų ir važiuoja kur jam reikia, o sistema paima iš keleivio tiek pinigų, pagal tokį planą, kuris palankiausias klientui.
Ką mes turime? Mes turime va šitą puikią lentelę:
Čia šita lentelė sako, kad kortelė vienu metu moka būti tik viena iš 5 galimų variantų.
Kaip aš suprantu tai šita lentelė rodo, jog pas mus yra atvirkščiai nei pavyzdžiui Anglijoje. T.y. stengiamasi visaip padaryti, kad keleivis nesuprastų kada ir kaip jam labiausiai apsimoka ir pasistengti paimti iš jo kaip galima daugiau ypač, jei keleivis sugalvos pakeisti savo elgseną. O jeigu būtų transporto grūstis, kurioje viešasis transportas stovėtų ilgiau nei pusvalandį, tai viešojo transporto klientams ta pati kelionė kainuotų 2 kartus po 2.5. Aš, prasidėjus automobilių grūsčių sezonui, į kiekvieną autobusą ir troleibusą pasodinčiau po etatinį kontrolierių, kuris tikrintų ar visi prasitęsia savo pusvalandinius abonementus. Apskritai kontrolieriams darbas pasidarė daug įdomesnis: dabar net jei turi kažkokį bilietą, vistiek yra didelė tikimybė, jog kažkokią sąlygą pažeisi, o kontrolieriui tereiks surasti tą sąlygą.
Tai štai… Atpigo. Vietoje 4-5 litų už pirmyn/atgal kelionę dabar mokėsiu 5-7 litus. Atpigo +1 arba +2 litais. Teigiamasis atpigimas.
Vienu metu: Garliava, Rubikai su FNTT, Abonentas pas Gazpromą, Atominės ir terminalų svarstymai. Kas čia per diena tokia? Ar kažką praleidau?
O aš vakar dar pastebėjau itin daug sraigių pakeliui į darbą. Suskaičiavau virš 200 ir tik ant savo tako ir tik kol ėjau miškeliu (~400 metrų). Paprastai jų būna ~100. Tai va…
