Turėjome prieš keletą metų su draugais tokią pramogą: “Vakarienės klubas”. Viskas prasidėjo nuo to, kad gan švieži naujakuriai Vilniuje mėgome lankytis pas draugus svečiuose ir ten žinoma kažką valgydavome ir gerdavome. Vėliau kai visi vedėme ir visos ištekėjo, kas išvažiavo, šeimose ėmė rastis vaikai ir klubas apmirė.
O štai sekmadienį, prieš tą lietų, kai čia, Vilniuje, tvyrojo baisiausia tvankuma, mes įsijungę savo kondicionierių susitvarkėme namus ir aš ėmiau svarstyti ką čia nuveikus, kad tik nereiktų į kiemą eiti.
Nutariau, kad reikia skambinti draugams, kurie tikriausiai kenčia nuo tos tvankumos į svečius ir tuo pačiu pasidarytumėm ką nors skanaus vakarienei. Ir gavosi puikiai! Gal net vakarienės klubo atgaivinimo pradžia!
Namie turėjome sprandinės, bulvių… Nutarėme padaryti mėsos troškinį su alumi. Užmačmožytą mėsą įvairiais prieskoniais sudėjome į keptuvę, apkepinome kiaulės taukuose (kurių gavome pirkę kaime pusę kiaulės ir paskui kaitindami kresnas). Tada sumetėme mėsą į puodą su šiek tiek verdančio vandens:
Kažkaip fotiko nesusigrizbau paimti anksčiau ir parodyti kepimo proceso... Tai va, čia mėsa jau apkepinta ir įmesta į patį didžiausią puodą su trupučiu vandens.
Svogūnų ir morkų kepimo proceso nepavyko užfiksuoti dėl įvairių priežasčių. Bet apkepinti svogūnai ir apkepintos morkos buvo sumestos į puodą.Čia mūsų pačių džiovintos slyvos. Ten inde dar matosi berods abrikosai kiek padžiūvę irgi... Tai mes jų nedėjome. Slyvos kokios penkios buvo gan smulkiai supjaustytos ir sumestos į troškinį taip pat.Štai jums filmas viso to grožio, kai alus pilamas į troškinį.Štai taip atrodė kelios sekundės po alaus supylimo į troškinįPutoms nutilus troškinys atrodė štai taip.Vualia! Nuostabaus grožio ir skonio daržovių ir mėsos troškinys aluje!
Ir nesuprantu kaip tas mikrorajonas vadinasi. Ai bet nesvarbu. Gražus didelis pastatas privačių namų rajone.
Paslaugus žmogus mane nuvedė iki antrojo aukšto, iki 27’o kabineto-auditorijos, kurioje jau buvo Mindaugas Voldemaras, Remigijus Šimašius jau ten ir dar nemaža kompanija man nepažįstamų žmonių.
“U” formos stalas (ant kurio negausios bet itin skoningos sausainių ir mineralinio vandens vaišės), jaunųjų vietoje sėdėjo ministras su gerbiamu direktoriumi, vienoje kojoje, kuri prie sienos, susėdo VMVT žmonės (~6 moteriškės, 2 vyrai), o mums (pradžiai gavosi kad tik man, o paskui pastebėjau kad šalia atsisėdo ir Delfi žurnalistė) pasiūlė sėsti prie kitos kojos, prie lango2. Skaidrių mums taip ir nespėjo parodyti, nes po neilgo, bet prailgusio, gerbiamo direktoriaus monologo (kurio metu buvo pažymėta, jog tarnyba neteko ~40% arba 35 mln. litų finansavimo ir kad sėdi ant parako statinės) buvo pereita prie klausimų.
Aš manau, jog tarnyba buvo gerokai nustebinta. Pirmas nustebimas tikriausiai buvo, kad kažkoks teisingumo ministras domisi jų inspekcija, antras nustebimas, kad atėjo, kažkoks istorikas, kažkoks IT projektų vadovas ir kažkoks verslininkas ėmė kamantinėti kaip jie matuoja savo įstaigos našumą ir ką daro, kad našumas didėtų. Visa VMVT stojo į gynybą ir puolė “atsimušinėti”: pasakojo ką jie kaip daro, kokių tarptautinių projektų kokią krūvą yra padarę, kaip jiems puikiai sekasi ligas galvijų suvaldyti, kaip kontroliuoja maistą pasienyje, kaip tikrina lentynose…
Mindaugas ir Remigijus neatlyžo – šaudė to paties klausimo iteracijas, VMVT šaudė savo iteracijomis. Nežiūrint to atmosfera buvo gan teigiama, mes šypsojomės, Remigijos šypsojosi, Mindaugas vis klausė ką gero apie juos jam parašyti savo bloge.
Kodėl VMVT stojo į gynybinę poziciją? Kodėl neuždavė patys nei vieno klausimo? Kodėl, pavyzdžiui, nepasakė, kad jų tokių klausimų niekas anksčiau neklausinėjo? Kodėl jie nepaklausė: kodėl svarbu daryti matavimus ir kaip tai daro verslas? Jautėsi, jog jie jautėsi kalti dėl to, kad sau tokių klausimų neuždavė ir kad nematuoja savo našumo aiškiais matavimais. O todėl, kad jautėsi kalti tai visaip stengėsi išsisukinėti ir nesusikompromituoti. Aš tai vadinu baimės kultu1 valstybinėse įstaigose. Baimės kultas yra ne tik valstybinėse įstaigose, bet joms jis yra daug būdingesnis.
Iš kur atsiranda baimės kultas? Iš nežinojimo ir iš slėpimo – dar vadinamo neskaidrumu. Baimės kultas tai kai paklausia ne to “ką ruošėmės su gerbiamu direktoriumi” ir neaišku ką atsakyti, kad neduokdie nepasakytum ko nors ko nereikia, ko gailėsies, kas galbūt kainuos tavo darbo vietą, tavo nuolatines pajamas, tavo šeimos gerbūvį arba geriausiu atveju gausi bjauraus darbo krūvą, kurį turėsi dirbti iki vėlumos ir dar savaitgaliais.
Prisijungęs prie posėdžio Leo buvo neįtikėtinai paslaugus ir geras: vis bandydavo paaiškinti ką reiškia Mindaugo ir Remigijaus klausimai, kad žmonėms būtų lengviau atsakyti.
Galų gale pavyko kažkaip išsiaiškinti, kas galėtų būti jų veiklos rezultatų rodikliai. Aš užsirašiau šiuos dalykus:
1. Skundų kiekis iš gyventojų irba verslo (kuo mažiau – tuo geriau).
2. Pažeidimų kiekis (kuo mažiau tuo geriau).
3. Patikrinimų skaičius (irgi kuo mažiau tuo geriau)
4. Auditai – kuo palankesnės audito išvados tuo geriau.
5. Kitų valstybių skundai (kuo mažiau tuo geriau)
6. Nustatytų taisyklių vykdymas, tikslas 100%
7. Jų darbo vertinimas (vertina verslo įmonės kasmet).
8. Gyvūnų ligų patekimas į Lietuvą (tikslas: 0).
9. Saugūs produktai – kuo daugiau saugių tuo geriau.
Skaičiais įvertinti pavyko tik saugius produktus (jų rinkoje daugiau nei 98 proc.), gyvūnų ligų patekimą į Lietuvą (dabar yra 0) ir skundus (jų nuo 2005 per 6 metus sumažėjo nuo ~8000 iki ~1400 per metus).
Sužinojom dar kad jie savo darbą vertina kas ketvirtį, o ne kas metai, kaip kad buvo anksčiau – vistiek per retai.
Visas susitikimas buvo panašus į kamantinėjimą. Kai tų pačių klausimų tos pačios iteracijos duodavo tik tų pačių atsakymų tas pačias iteracijas, tam kad išeiti iš rato, pasiūlydavom ką VMVT galėtų mums atsakyti, t.y. kokio atsakymo tikimės. Kelis kartus VMVT sutiko su mūsų pasiūlytais atsakymais ir vėliau kelis kartus nebesutiko.
Man užsiminus apie kai kuriose įmonėse naudojamus KPI modelius viešųjų ryšių atstovė pasidžiaugė, kad ir pas juos tai daroma. Žodžiu matuojasi jie, tik kiek chaotiškai arba mums tik taip pasirodė dėl to baimės kulto.
Itin maloniai nuteikė vienos moters (kuri kalbėjo daugiausiai, bet mažiau nei gerbiamas direktorius) balso tembras – toks it būtų radio diktorė. Kalba artikuliuota, aiški, aiškios balsės, palaikomas akių kontaktas.
Maždaug 17:45, kai aš jau ėmiau muistytis, nes namie alkani vaikai, laikrodį pastebėjo ir Mindaugas, kuris man galų gale suteikė garbę nutraukti posėdį ir visi iš to mikrorajono išsiskirstėme po namus.
Buvo žiauriai įdomu. Laukiu kitų inspekcijų. Žinoma, jeigu tos kitos sutiks, nes dar neaišku ką apie šią parašys Mindaugas, kuris su savo telefonu darė nuotraukas, tad jo reportažo laukiu nekantriai.
______________________
1– Baimė tai gan stiprus varikliukas. Jei kas matėte “Monsters INC.” tai ten irgi monstrai gyvenantys spintose mito vaikų baime, bet vos supratę, kad gali gyventi ir iš juoko, kuris yra daugybę kartų energingesnis, ėmė vaikus juokinti. Teisingai sako Pixar’as: baimė yra silpnesnė už juoką, baimė temdo akis, baimė neleidžia būti savikritiškam, baimė neleidžia tobulėti.
2– Čia mat Mindaugas nutarė sužaisti arkliu ir specialiai atsisėdo prie sieninės kojos – sakė, kad nematys prezentacijos, kurios viena skaidrė švietė ant sienos, kas matyt dėl tokio akiplėšiškumo išvedė iš pusiausvyros visą tarnybą. O šiaip ta pati skaidrė švietė visas pusantros valandos, kol vyko mūsų susitikimas.
Šį šeštadienį lijo. Ir vėjas pūtė… Tad laukan nėjom – užtai gaminom daug valgyt, klausėm džiazo ir kitaip dūkom.
Pastebėjau vieną dalyką: kai mūsų miegamųjų rajonų pilkų blokų namai sušlampa ir dėl to patamsėja, tai išryškėja balti plastikiniai langų rėmai, kurie beveik šviečia bendrame fone (ypač jei jau vakarėja). Tada tie namai pasidaro trumpam savotiškai gražūs:
Aš kaip ir kokį trečią šeštadienį traukiau iš šaldytuvo aviuko stuburo galą, viriau bulioną, su bulvėm ir morkom. Bet kad nebūtų taip liūdna, nutariau dar iškepti karamelizuotų bananų įdaro pyragą (neseniai mačiau per eilinį kažkokį Oliverio šou per tv). Bananai? Skanu! Karamelė? Skanu! Garantuota sėkmė! Tiesa, Oliveris tame savo šou ėmė jau iškeptą sausainį iš parduotuvės, na o aš, kadangi neturiu tokio ir kadangi nenoriu per vėsų orą lijant su vaikais eiti paduotuvėn, tai daug lengviau jį yra išsikepti: susiradau internetuose kapotos tešlos receptą, tad taip ir padariau:
Atsisijojom 250 g miltų. Augustas labai padėjo.Miltai į kapoklę, čia dar nesimato 150 g margarino (nes sviesto neturėjau tuo metu) ir 50 g cukraus pudros (nors reikia 100 g, pagal receptą, bet tingėjau plėšti naują cukraus pudros pakelį)Tai va tokia ji liko po tešlos (iš kriauklės keliavo tiesiai į indaplovę, nes margarinuotus miltus plauti nemalonumas)Tą tešlą į maistinę plėvelę ir į šaldymo kamerą (nes margarinas)Po kokios valandos ar daugiau, traukiau lauk, kočiojau tešlą ir įmečiau į tortinę formąOrkaitę įkaitinam iki 200 laipsnių celsijausAnt 200 kepiau ~10 minučių, o paskui ~15 minučių ant 180 laipsnių. Ir gavosi va taip. Sukrito kraštai 😉 reikėjo nedaryti jų apskritai, arba pupų/žirnių bert...
Na, o įdaras va toks:
Įpyliau šiek tiek vandens keptuvėn ir supyliau cukraus. Visą ką radau namie (buvo paprasto ir demerero (ar kaip ten vadinasi), tai ir supyliau), nes pasirodo jis jau į pabaigą buvo. Dar svarsčiau ar cukraus pudrą (kurios buvo) galima pilti į karamelę?Kitokion kapoklėn sudėjau tris bananus ir truputį pieno įpyliauKaramelę keptuvėje pakepinau iki kol nesimatė cukraus granulių, tada supyliau bananų/pieno plakinį ir dar geras 10-15 minučių pakepinau.
Supyliau tą įdarą ant sausainio ir dar uždėjau juodųjų serbentų uogienės, nes pagalvojau, kad rūgštelė čia nepatrukdysTas daiktas pakepė dar orkaitėje (180) apie 20 minučių ir gavosi va toks rezultatasČia jis prapjautas. Šiltas nelabai skanus. Bet atvėsęs - net labai fainas. Dar riešutai čia labai tiktų, bet žmona nemėgsta, o aš kaip ir tingėjau juos ruošti (turim stalčiui kažkur kažkokių neluptų migdolų)
Na, o kad vakarui nebūtų taip visai jau liūdna, pagaminau carbonara padažą makaronams:
Itin improvizuota carbonara: svogūnai, morkos, šoninė rūkyta, pjaustyta virta aviena (nuo stuburo galo, iš kurio viriau sultinį), žinoma, parmezano įtarkavau ir įmušiau vieną kiaušinio trynį. Kepant, kad skysčiau būtų šiek tiek šliūkštelėjau to paties avienos sultinio.Matosi Augusto ranka, atliekanti judesį lėkštė-burna-lėkštė. Maisto kritikas šią mano improvizaciją įvertino itin palankiai. O ir aš pats ja džiaugiuosi - virta pakepinta aviena pjaustyta smulkiais gabaliukais atsiskleidė maloniais faktūros ir skoniniais pojūčiais.
Sekantis šeštadienis bus paskutinis, kai žmona eina į kursus. Reiks gal kaip nors ypatingai atšvęsti… Gal turit kokių idėjų?
Tos “žąsys” tai sparčiai populiarėjantis Andriaus Užkalnio projektas. Aš labai džiaugiuosi, kad jis sugalvojo jį ir kad jį įgyvendino, nes tai iš principo vienintelė vieta, kur objektyviai, nes ten viskas subjektyviai (aha!) galima gauti informacijos apie restoranus, kavines ir kitokias valgyklas, t.y. apie aptarnavimą, maistą ir net kainas!
Labai svarbus dalykas apie tas “žąsis” yra dar ir tai, jog jis savotiškas open source – t.y. į jį gali parašyti svečiai (ne tik Andrius Užkalnis). Ir aš ten netgi galiu parašyti!! Publikuoti jau du atsiliepimai:
Ši dilema mus su žmona užklumpa netikėtai. Paprastai tai nutinka, kai namie nėra ko duot vaikams, o daryti irgi nelabai yra ką – reikia eiti parduotuvėn. Bet ką pirkti? Ką daryti valgyti? Viskas būtų daug lengviau, jei žinotumėm ką daryti.
Risoto? Nia… Karbonadą kokį su bulvėm? Nia… Salotų kokių? Nia… Taip ir krenta variantai, nes nežinia ką daryti valgyti. O gal labiau jau atsibodę tą kažką daryti. Galima aišku į kokį restoraną ar šiaip valgyklą patraukt, bet su su vaikais tai yra pasiryžimas daugiau nei noras. Nesinori… Bet sausainiais ir sumuštiniais gi neužkiši – juoba augantys organizmai, tad reikia įvairovės: vitaminų ten visokių, mikroelementų ten. Kalcio…
Šeštadieniais kai vyrai daro tvarką namie tokio klausimo stengiuosi išvengti. Tiksliau tokios dilemos neturiu, nes dar iš vakaro susiplanuoju virti kokią nors sriubą iš kokio nors mėsgalio1, kurį išsitraukiu iš šaldytuvo.
Tai darau bene kokį ketvirtą šeštadienį. Imu mėsgalį (šį kart aviuko kaklas berods ar kita stuburo dalis), bulvių, morkų, daržovių (kokių randu šaldytuve) ir dedu puodan:
Daržovės laukia savo eilės
Viskas išvirę atrodo štai taip:
Blenderiuota jaunėliui. Papjaustyta lėkštėj vyresnėliui ir tėčiui
Valgyti visai skanu. Bernardui sublenderiuota patinka. Augustas, su grietine valgo. Maistas šviežias (beveik). Gal net kokių vitaminų ar mikroelementų yra…
Laukinių žąsų redakcija priėmė mano recenziją pas save publikuoti!!! Vakar nespėjau jums dar tuo pasigirti… O šiandien jau ten piktų komentarų prirašė.
Neseniai buvome dar viename restorane, apie kurį pabandysiu parašyti vėl į žąsis, nes tai yra taip smagu! O tuo tarpu noriu pasigirti dar vienu savo kepiniu. Receptą pasakė žmona, o iš kur ji sužinojo neklausiau…
Duonos pudingas
Duonos pudingą tikriausiai daryti labiau tiktų iš pasenusios duonos, bet aš dariau iš šviežut šviežutėlės “Toste” baltos skrudinimui skirtos duonos. Pirmiausiai apipjaustoma pluta kiekvienos riekelės ir išlkojamas puodo dugnas bei sienelės:
Man nebūdinga, bet stengiausi gražiai padengti visą plotą vienu gražiu sluoksniu. Bet galima ir ne taip gražiai daryti 😉
Tada dedamos šaldytos uogos (aš jų neatitirpinau, bet šiaip, geriau yra atitirpinti ir nupilti susidariusį vandenį – pudingas bus ne toks skystas), bei visa tai apipilama grietinėlės kiaušinio ir cukraus plakiniu:
Viską vėl teko daryti su mažyliu kitoje rankoje retkarčiais jį padedant į kėdutę, kai dviejų rankų prireikia (žmona buvo išlėkus į parduotuvę). A, o į 200 ml grietinėlės reikia 1 kiaušinio ir belekiek (nematavau) cukraus.
Tada vėl uždengiama apipjaustyta duona, vėl dedamos uogos ir vėl užpilama plakiniu . O tada paskutinis sluoksnis yra uždengiamas plutelėmis, kurios liko nuo apipjaustymo, bei visa tai lengvai su rankomis papresuojama, kad plakinys įsigertų į viršutinį sluoksnį:
Plutelių, matome, liko. Sekantį kartą kepčiau plokštesniame inde ir sutalpinčiau visas pluteles, nes jos šiame pudinge pasirodė labai puikiu akcentu.
Dedama į orkaitę (180). Po keliolikos minučių (pradėjus ruduoti) pabarstomas viršus ruoduoju cukrumi, tada dar pakepama, kol iškeps ir turime štai tokį rezultatą:
Žmona grįžusi iš parduotuvės kontroliavo pudingo kepimą. Gal ir dėl to jis galvosi toks skanus!Čia truputėlį iš šono, kad dar skaniau atrodytųČia va taip atrodo tas daiktas prapjautas. Vieniem gali atrodyti skaniai, kitiems ne taip, bet aš tai žinau kaip tai buvo skanu!
Traškios plutelės su karamelizuotu cukrumi, šaldytų uogų rūgštumas ir pudingo turinys (bandelės ir iškepęs plakinys) yra nuostabus derinys!!! Augustas suvalgė dvi lėkštes. Aš apsideginau burną ir stemplę iš skubėjimo. Šis pudingas man labai patiko.
Tai kodėl nesujungus šių dviejų dalykų į vieną puikų daiktą? Tai štai kaip mes tai sujungiame:
Imam du kiaušinius, pakelį grūdėtos varškės, bananų, miltų ir šlakelį vandens (kad lengviau valdomi blynai būtų):
Vandens, miltų, truputėlio druskos ir truputėlio cukraus nepasakiau darČia sumaišome kiaušinius, varškę, žiupsnelį druskos, truputį cukrausČia jau su miltais (4 kaupini sriubiniai šaukštai) ir truputėėėlis kepimo miltelių
Bananus pjaustyti prieš pat kepimą, kad nespėtų pajuoduot
Dedam blynus į įkaitintą keptuvę ir uždedame bananų griežinėlius:
Kuo daugiau bananų tuo geriau! Ir tik dėdamas šią foto supratau, jog čia galima "demerera" (ar kaip ten vadinasi) cukraus užbarstyt, kad būtų graži karamelinė plutelė...
Tada apkepame iš kitos pusės:
Pakept, kol bananai pasidengs pluteleNa, daug-maž tokia
Nu va tokia
Valgom:
Čia praplėšdamas blyną bandžiau parodyti lengvai tystančius varškės gabaliukus
O čia prakąsta - kad matytųsi tie šiek tiek tystantys varškės gabaliukai, kurie labai dera su paskrudusiu bananu. Nereikia nei uogienės.
Nors kartą į savaitę pusryčiams verdam kokią nors košę vaikams: ar ten avižinių dribsnių, ar grikių ar manų košės.
Tai, kad skaniau valgytų nutariau pagerinti keptais bananais:
Perpjoviau bananus per pusę ir pabarsčiau rudu cukrumi, o košė po truputį verda:
Nutariau kažkodėl pakepti truputį žievę - gal dėl to, kad išsiskiria natūralus bananų riebalas kažkoks. O žievės lupti negalima kol kepa, kad neištežtų viskas.
Bananus apverčiau ir ilgėliau kiek pakepiau iš geros pusės:
Ta pajuodavus skūra neatrodo labai apetitiškai 😉
Na, o tada gražiai iškepusį bananą:
Skonis truputį primena džiovintų bananų
Išimam bananą gražiai iš skūros, dedame košę ir valgom:
Košė avižinių dribsnių šįkart
Skanu visai. Aš net va tokią porciją suvalgiau pats. Augustas valgė irgi truputį 😉
