Darželis III

<– Čia yra taškius

 

 

 

 

 

Mes gyvename Vilniuje. Turime du sūnus: 2 metų ir 11 mėnesių vyresnysis ir 1 metų ir 5 mėnesių jaunesnysis. “Pametinukai” – taip juos vadina daugelis. Mintys apie vyresniojo sūnaus vedimą į darželį ėmė suktis dar prieš gimstant jaunėliui.

Man mano vaikystės darželio prisiminimai nėra malonūs. Pagalvojęs apie darželius prisimenu valgyklos kvapą (toks itin specifiškas), auklyčių (Nuo žodžio “auklytė” mane kiek purto ir dabar) numylėtines, bausmes (pvz. nuogu užpakaliu stovėti viduryje grupės) ir iš kieme esančios metalinės raketos sklindantį kvapą (būdavo kiekviename darželyje po tokią metalinę raketą: užlipama laiptukais arba tiesiog per skylę ir ten būdavo galima stovėti ir vaidinti, jog esi kosmonautas… Taigi, sprendžiant pagal kvapą iš tų raketų, tai daugelis iš ten pabuvojusių kosmonautų testuodavo kosmonautinį asenizacijos procesą, kol esama raketoje).

Gal todėl ir nebėgau į aplinkui esančiu darželius vos gimus sūnui, kad galėčiau užrašyti jį į ten. Tačiau vistiek teko tai padaryti, kai supratome, jog be darželio neišsiversime. Kodėl taip nusprendėme? Todėl kad:

  • Iš tiesų sunku dviem vaikams 24 val per parą 7 dienas per savaitę skirti pakankamai kokybiško dėmesio, dėl kurio du pypliai konkuruoja
  • Skiriant nepakankamai dėmesio jaunesniam sūnui silpniau lavinami socialiniai, fiziniai ir kiti įgūdžiai.
  • Skiriant nepakankamai dėmesio vyresniajam, jis tampa irzlus, užmiega vėlai, keliasi vėlai, kartais nemiega pietų pogulio – t.y. dienos ritmas labai disonuoja su mamos ir tėčio ritmu, o tai reiškia, kad nei tėtis nei mama nepamiega ir nepailsi[1].
  • Profesionalai geruose darželiuose sugeba geriau lavinti vaiko įgūdžius.
  • Įrašykite jūs ką nors: ….

Pradėjome žygį po aplinkinius darželius. Pradėjome nuo apžiūros kur koks darželis aplinkui mus. Tam labai pasitarnavo šis žemėlapis iš maps.lt:

Darželiai Šeškinėje
Darželiai Šeškinėje

Išties Šeškinė labai geras mikrorajonas, jei kalbėti apie socialinių paslaugų sferą: čia ir poliklinika ir mokyklos ir progimnazija netoli yra ir Akropolis šalia ir darželių daugybė.

Apsilankėme visuose šiuose darželiuose, bet nei viename vietos nebuvo. Bet į visus užsirašėme. Daugelyje buvome kokie nors šimtas-penkiolisdešimti.

Niekur nebuvo ir dabar nėra vietos mano >2 metų sūnui. Liko du variantai: auklė ar privatus darželis. Pasirinkome antrąjį variantą.

Prioritetas buvo kaina, o tai buvo pats pigiausias, kokį mums buvo pavykę rasti darželis. Viena jo neigiama pusė – nevisai arti namų ir ne visai pakeliui į darbą. Todėl teko vykdyti tokią schemą.

Darželio ugdymu buvau daug-maž patenkintas, schema irgi daug-maž veikė. Bet buvo viena itin didelė problema: sūnus nuolat sirgdavo. Visos mamos ir tėčiai sako tą patį: “vaikai darželiuose serga ir serga daug”. Tai neguodžia. Neguodžia, kai vaikas eina vieną savaitę į darželį, o dvi – serga. O kol serga neša į namus užkratą, o tada suserga jaunėlis. Tada du pypliai su snargliais iki žemės ir viena mama, kuri tuos laikus, kai nėjo vyresnysis į darželį prisimena su nostalgija.

Nutarėme daryti pertrauką darželiui, kai abu vaikai susirgo plaučių uždegimu: su abiem teko apsilankyti ligoninėje. Nusprendėme nebevesti į darželį bent jau laikinai, kol sustiprės imunitetas, nes antibiotikų dieta, deja, jo nestiprina.

Praėjo 7 mėnesiai ir kantrybė tiek Daliai tiek man jau ėmė sekti. Šįkart rinkomės kiek brangesnį darželį, bet bent jau pakeliui į darbą. Tai Taškius esantis vaikų ir jaunimo centre.

Šis darželis, nors ir brangesnis, bet ir, atrodo, geresnis. Geresnis vien tuo, kad ugdymo metodologija yra išaiškinta ir pateikta tėvams. Tiesą sakant, aš iš Taškiaus ir pasiėmiau pagrindinius teiginius, ką ir kaip reikėtų lavinti darželyje. Informacijos sklaida ir jų blogas yra nepalyginamai geresnis. Kas svarbu tėvams, kurių vaikai darželyje? Jiems svarbu sužinoti kaip sekasi jų vaikui, kaip jis naujo išmoko, kaip jis atrodo tai mokydamasis. Didelė vertybė yra ir interjeras, bei aplinka, kurioje darželis yra: daug geriau yra didesnis pastatas su erdviomis salėmis-grupėmis, žaislų ir žaidimų centrais, o ne privatus namas ar net butas, kurių patalpų pirminė paskirtis – gyventi nedideliai grupei žmonių, šeimai, ar laikyti automobiliui, o darželiui erdvės buvo pritaikytos pagal reikmes. Ir, žinoma, pats svarbiausias dalykas yra auklėtojos arba asmenys, kurie moko mano vaikus įgūdžių. Naujame darželyje, auklėtojos subjektyviai atrodo tiek pat profesionalios ir gal net labiau, negu to, į kurį prieš tai vedėme vyresnįjį.

Deja, vyresnysis sirguliuoja ir šiame darželyje. Tik ligos šį kartą žymiai lengvesnės (gydome tik čiobrelių arbatėlėmis – be jokių sintetinių vaistų) ir pasveiksta sūnus per savaitę. Tad dabar vieną savaitę serga – vieną eina į darželį (vietoje 1 savaitės ėjimo ir 2 sirgimo anksčiau). Labai tikimės, kad imunitetas prisitaikys ir sustiprės ir bus mažiau vargo.

______________________

[1]– graudžiai juokingos situacijos būna, kai tiesiog imu snausti bežaisdamas su vyresnėliu, o tas savo mažais pirščiukais ima man už akių vokų, kelia į viršų ir sako: “ne liūlia-liūlia, teltis, tėti!”

Žvilgsnis į ateitį

<–Štai koks gražus vyriškis. Nuoroda į sendinimą – jei norite pabandykite ir jūs. Visai smagu.

 

Kai man buvo kokie 12 metų mąsčiau apie tai koks būsiu 20’ies. 20 metų tai atrodė taip toli. Tada mes jau kažkodėl labai bijojome armijos – tarsi kokios juodosios rankos, kuri ant ratukų atvažiuoja, nes klausomės radijos. Apskritai tas amžius man atrodė kaip kažkoks užribis, nuo kurio – visiška nežinomybė ir neaiškumai.

Čia yra Foninė kosminė spinduliuotė
Čia foninė kosminė spinduliuotė iš http://www.konstanta.lt/. Tai toks daiktas už kurio mes negalime nieko daugiau matyti, nes tada visata buvo neskaidri (eikit pas konstantą paskaityti apie tai kas tai yra, o tai yra žiūrėjimas į praeitį, kurį aš panaudojau iliustruoti žiūrėjimui į ateitį, kas yra kardinaliai priešinga, nors domintis astrofizika ir laiko samprata tie prieštaravimai kažkaip mažėja)

Dabar man 33 ir jau galiu įsivaizduoti, koks galėčiau būti  50’ies ar vyresnis (čia, žinoma, jei šiemet neužpuls pasaulio Majų pasaulio pabaiga, na arba kitais metais ar dar kitais).

Tik dabar daugiau galvoju ne kaip man seksis ir koks aš būsiu 50’ies, o kokie bus mano sūnūs po ~20 metų. Gal būt čia kiek vyresnių tėvų (vyresnėlis gimė, kai mums buvo 30) specifika. Nors nebuvau jaunu tėvu ir nežinau ką reiškia auginti vaikus studijuojant arba metus mokslus ir dirbant kokį nors nekvalifikuotą darbą. Gal ir jie mąsto, kokie bus jų vaikai ir kaip jiems seksis po ~20 metų. Ar aplanko jus, jaunieji tėveliai, tokios mintys?

Būna tėvų, kad pasakoja: “jūs tai čia šiltnamio sąlygomis augate! Man va 5 km per sniegą į mokyklą teko bristi! Liepdavo eiti šieną grėbti ar mėšlą vežti – ir eidavome, be ginčų. Į šokius tik jeigu nepervargęs po lauko darbų”, o jau miesto kartos vyresnieji matyt pasakoja kitokias savo vaikystės/jaunystės nuoskaudas. O dar būna, kad sako, jog neturėjome to ano (televizoriaus, kompiuterio ar kamuolio ar dar ko nors) ir išgyvenome! Ir nieko! Ir gerai! Ir dar piktai porina, kad “mūsų laikais tokių nesąmonių nebūdavo, tai apsieisi ir tu”.

Cutiness
Štai kaip auginami vaikai šiltnamio sąlygomis

Vienas dalykas, kai taip sako vien dėl to, kad neturi pinigų, o kitas dalykas – principas. Juk kvaila dabar būtų kokiam 17’mečiui vaikui nepirkti kompiuterio vien dėl to, kad ir pats jo vaikystėje neturėjęs – nes juk tėvams buvo gerai ir be jo!  Arba reikalauti iš savo atžalos valstybiniame darželyje gerti tą bjaurų virintą šiltą pieną su plėvele ant viršaus, nuo kurios ir jūs žiaukčiodavote. Dar baisiau: negi tikrai norite auklėti taip savo vaiką, kaip auklėjo jus? Ar tikrai norite savo vaikystės nuoskaudas perkelti ant savo atžalos? Ar tikrai norite, jog suaugęs jūsų atžala keiktų nenusisekusį gyvenimą ir keiktų sėkmingą kaimyno vaiką?

Aš – ne. Aš noriu savo vaikus auklėti ir užauginti daug geresniais už save. Aš noriu, kad jie mane pralenktų kaip galima anksčiau, o kol lenkia, dar sukaupęs paskutines jėgas stumtelėčiau juos į nugarą.

Užbėgant už akių: suprantu ir žinau, kad norai ir realybė ne visada gaunasi tapatūs ir žmogaus tapimas sėkmingu nebūtinai turi koreliuoti su mokamu darželiu lankytu vaikystėje. Bet aš darysiu viską, kad prielaidos sėkmei, kiek priklauso nuo manęs, būtų sukurtos. Čia tikrai yra ką veikti: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių: kaip neišlepinti vaiko? Kaip nežlugdyti jo? Kaip neprikurti jam visokių nereikalingų neurozių, kai negalvodamas jam siunčiu prieštaringas žinutes? Kaip jį paruošti galimoms bendraamžių patyčioms? Kaip sukurti adekvačią savivertę? Kaip ugdyti darbštumą ir kūrybiškumą tuo pačiu metu? Kaip nepersistengti? Kaip kažko nepraleisti?

Nieko nėra blogiau, kaip nežinomybė, kai net neaišku nuo ko pradėti arba už kur užsikabinti. Todėl  pamėginsiu dabar įsivaizduoti savo ir savo vaikų ateitį – tai gali tapti tarsi griaučiai ant kurių galėsiu kabinti smulkesnius sprendimus, atitinkančius situaciją, kai informacijos turėsiu jau daugiau.

Mano vaiko ateitis

0-2 metai. Vaikai auga namie. Apsupti bent jau vieno iš tėvų nuolatiniu ir kito kasdieniniu rūpesčiu ir meile.

2-7 metai. Vaiką vedu į darželį, kuriuo pilnai pasitikiu, kur dirba pakankamai motyvuoti profesionalai, naudojantys pažangią metodologiją, kurią supranta, kurią sugeba keisti kintant sąlygoms, kuri padeda ugdyti vaiką visapusiškai:

  • Vaikui turi būti padedama suprasti kas jis toks, kas yra aplinka ir kaip jis su ja sąveikauja.
  • Vaikas turi išmokti bendrauti su kitais žmonėmis, jausti jų nuotaiką, reikalui esant atsiprašyti ar užjausti, dalintis su draugais žaislais.
  • Vaikas turi išmokti valdyti savo kūną, jį lavinti.
  • Vaikui reikia parodyti kas yra logika, kaip ji veikia ir kaip jis ją gali panaudoti savo naudai
  • Vaikui reikia parodyti kas yra muzika, būtų gerai, kad išmoktų jausti taktą, pats dainuotų ar šoktų.
  • Vaikui paaiškinti kaip reikia reikšti mintis ir kalbėti taip, kad tai padėtų jam pačiam mąstyti ir perduoti savo mintis kitiems.

Namie džiaugiuosi sūnų pasiekimais, nešaukiu ant jų dėl smulkmenų, neaiškinu jiems nuolat koks aš pavargęs ir kad atstotų.  Aiškiai rodau ribas ir laikausi jų pats be jokių išlygų. Hm… Čia gaunasi daugiau savęs paraginimas taip daryti, nes ne visada pavyksta šių principų laikytis.

7-11 metai. Pradinė mokykla. Pirma pradžia savarankiškam mokymuisi ir užsienio kalbai. Noriu kad mokykloje dirbtų savo srities profesionalai, kuriems darbas ne vien tik pašaukimas, o ir motyvacija tobulėti bei siekti tikslų.

11-18 metai. Vidurinė mokykla arba gimnazija. Mokymasis turi būti pareiga, bet ne kančia. Mokykla nebūtinai turi būti prestižinė, kurioje vaikai spaudžiami pasiekti maksimumą. Atostogų metu nuo kokios 9 klasės mano vaikas galėtų dirbti paprastą, bet apmokamą darbą, kurio aplinka man yra skaidri ir suprantama. Mokyti mano sūnus turėtų taip, kad būtų ugdomas jų kūrybiškumas, o ne vadovėlių kalimas, kad visko ką naujo išmoksta jis galėtų pabandyti pritaikyti, kad susidūręs su iššūkiais ieškotų sprendimo, kad pajustų džiaugsmą iš to, jog sunkiai dirbęs galų gale gavo rezultatą ir suprastų, jog jis savo pastangomis jį pasiekė ir kiek jam tai kainavo, bei jaustųsi pilnai atsakingas už šių rezultatų pasiekimą.

Prieš patyčias
Labai tikiuosi, kad tokių paveiksliukų nebus, kai mano vaikai eis į mokyklą. Kad niekam nė nešaus į galvą ko nors panašaus paišyti, nes mokykla ir baimė bus netapatinami.

18-21. Aš pats, o ir mano tėvai neturėjo jokių kitų planų, kaip kad mane leisti į kokią nors aukštąją mokyklą ar universitetą. O ir dabar galvodamas apie savo vaikus – nesugalvoju jiems nieko kito kaip aukštoji mokykla ar universitetas. Čia aš taip galvoju, o kaip ten bus, tai paaiškės vėliau.

Tačiau noriu, kad ateities Lietuvoje būtų mano sūnums sulaukus 18 metų būtų lygiai tokios pačios galimybės siekti aukštojo mokslo, kaip pažangiose Vakarų Europos šalyse ar JAV. Kai kurie dalykai Lietuvoje turi būti vieni geriausių arba geriausi pasaulyje, net lyginant ir su prestižiniais universitetais (pvz. kokia nors taikomoji fizika lazeriams ar biotechnologiniai mokslai ir panašiai).

Noriu, kad Lietuvoje dirbti, baigus mokslus, būtų prestižinis dalykas. Kad koks nors darbas užsienyje būtų tik praktika, kurios patirtį mano sūnūs panaudotų dirbdami jau Lietuvoje.

Noriu ir dirbsiu tam, kad Lietuvoje žmonės ugdytų savo gerąsias savybes, kurių mes turime daug, taip pat noriu, kad iš mūsų valstybės valdymo būtų išgyvendintas marazmas, mura, kad sprendimai būtų priimami kaip medžiotojų (tikslas -> sąlygos -> priemonės -> rezultatas), o ne kaip aukų (grėsmė -> reakcija ->pasekmės). Kad galų gale žmonės suprastų, jog ilgalaikiai tikslai yra svarbesni už trumpalaikius, kad priimdami sprendimus vadovautųsi sveiku protu.

Aukos supratimas apie pasekmes ir priežastis
Kartais susidaro įspūdis, jog pas mus sprendimų priėmėjai tik šitaip galvoja
Priežastis ir pasekmė
Čia paveiksliuko grafinis atvaizdavimas. Akivaizdu, kad kad pašalinus "didelius kiekius" irba "sunkiai virškinamus derinius" taip pat galėtumėm pasiekti malonius pojūčius be pilvo skausmų.

Tai štai, apsibrėžiau tikslą, o dabar belieka tik jo siekti. Ir dabar, kai galvoju kas bus po 20 metų nebejaučiu to kiek bjauraus nerimo jausmo, jog  viskas tada bus neaišku ir nesuprantama, tarsi už kokios foninės kosminės spinduliuotės ribų, už kurių pasislėpę Dievai lemia mūsų likimą.

101

Mokome 2 metų vaiką raidžių (balsavimo rezultatai)

Ankstesniuose straipsniuose rašiau apie tai, kaip gaminu korteles su raidėm ir paveiksliukais savo sūnui. Kad darbas būtų smagus visiems – paklausiau kokius žodžius naudoti.

G+ socialiniame tinkle buvo šiokia tokia diskusija, kurios iniciatorius buvo Saulius B., kuris pateikė nuomonę apie tai, kad šitaip “kankinti” vaiką dar per anksti. Aš, žinoma, apie tai irgi turiu savo nuomonę, o tam, kad sužinočiau ką manote jūs – sukūriau apklausą ir nustačiau, kad ji užsidarytų pasiekus 150 balsų. Užsibrėžtas tikslas pasiektas, todėl nuorodos į ją nebeduodu.

Visiems labai nuoširdžiai dėkoju už jūsų atsakymus!

Apklausos klausimas buvo toks:

Ar 2 metų vaiką jau galima mokyti raidžių?

Pateikti atsakymų variantai:

Taip

Ne

Atiduokite vaikui vaikystę!

Tokio amžiaus vaikas jau turi mokėti skaičiuoti bent jau iki 10, kalbėti rišliais sakiniais ir užrašyti bent jau 15 raidžių.

Paskutinis ir priešpaskutinis variantai mano buvo sugalvoti pajuokavimui. Ir įsivaizduokite mano nustebimą, kai pamačiau štai tokius balsavimo rezultatus:

Tai yra ekrano nuotrauka, nes norint kitaip iš Polldady pasiimti rezultatus, reikia susimokėti. Kol kas dar nežinau ar man reikia jų mokamų paslaugų.

Sunku pasakyti ar čia norėjote pajuokauti ar rimtai taip galvojate. Tam atvejui jei rimtai, tai, manau, ši informacija jums pravers (paimta iš PBS Parents – pastaruoju metu ten dažnai užsuku, o čia apie tai kas yra PBS):

Kiekvieno vaiko vystymasis yra savitas ir kompleksinis. Tačiau seka ir žingsniai yra nuspėjami, t.y. ne visi vaikai vienodai pasiekia tam tikrus etapus vienu metu ar vienu būdu. Aplinka ir vaiko patirtys turi didžiulę reikšmę vaiko vystymuisi. Tai kas bus paaiškinta žemiau yra daugelio specialistų “pripažinti lūkesčiai” tam, kaip vidutinis vaikas turėtų vystytis ir ką daug-maž turėtų mokėti. Turėkite tai omenyje analizuodami šią informaciją ir bandydami pritaikyti ją savo vaikui.

Bendros 2-3 metų vaiko vystymosi tezės

  • Dvimečiai tyrinėdami pasaulį mėgaujasi savo potyriais, motorikos galimybėmis ir pojūčiais, labai domisi nepažįstamais objektais, įvykiais ir fenomenais. Gali išspręsti įvairias problemas bandymo-klaidų keliu ir gali daug kartų tai daryti kol galų gale išmoks vieną ar kitą dalyką. Tokio amžiaus vaikai mėgsta žaisdami apsimetinėti naudodami pažįstamus objektus ir situacijas, šitaip apdorodami savo dienos įspūdžius.
  • Nauji potyriai skatina vaiką uždavinėti “kodėl”, “kas” ir “kaip” klausimus. Einant antriems metams vaikas po truputį išmoksta konstruoti sudėtingesnius sakinius. Dvimetis jau gali žinoti šimtus žodžių, bet nepažįstamiems suaugusiems vis dar gali reikėti išversti jo žodžius, dėl nepilnai išsivysčiusių kalbos gabumų. Jie taip pat supranta paprastus nurodymus ir daug rutininėse situacijose naudojamų bendrų frazių.
  • Tokio amžiaus vaikas lieja pamatus skaitymo ir rašymo įgūdžiams. Jiems patinka, kai jiems skaitomos knygos, gali patys dažnai apsimesti, jog skaito, žiūrinėdami pažįstamas knygeles. Dvimetis jau gali dainuoti “A-B-C daineles”, bet dar nesupranta, kad raidžių pavadinimai atitinka specifinius grafinius vaizdinius. Dar tokio amžiaus vaikai mėgsta rašinėti įvairius ženklus ant bet kokių paviršių ir gali netgi pabandyti užrašyti savo pirmąją vardo raidę.
  • Žaidimais ir dienos rutina jie po truputį išmoksta svarbių matematinių įgūdžių. Vaikas jau gali panaudoti žaislą, kaip kažkokį kitą daiktą, gali atpažinti paternus (tendencijas, panašius dalykus – nežinau kaip vienu liet. žodžiu tai apibūdinti) ir laiko konceptus kaip “vakar” arba “rytoj”. Dvimečiai tik-tik pradeda suprasti loginius problemų sprendimų pagrindimus. Jie jau gali surūšiuoti figūras, išspręsti galvosūkius iš 8’ų ar mažiau dalių. Taip pat supranta sumą bei skirtumą su skaičiais “vienas” ir “du”.
  • Fiziškai dvimetis išbando įvairius būdus persikelti iš taško “A” į tašką “B”: eina, bėga, šliaužia, šokinėja, žingsniuoja, kopia, keuturiom, dviem, viena… Jie taip pat jau moka spirti kamuolį, pagauti paridentą kamuoliuką ar jį išmesti (bet ne visai tiksliai). Tokio amžiaus vaikai mėgsta žaidimus su pirštais (pvz. “tam davė, tam davė…”), minkyti plastiliną ar molį, daužyti ritmiškai instrumentus (pvz. mušamuosius). Jie jau moka atsidaryti duris, išsukti lemputes ar buteliukus, o taip pat naudotis virtuvės reikmenimis (šaukštu/šakute/lėkšte).
  • Dvimečiai išnaudoja savo motorikos įgūdžius tam kad ištyrinėtų menus. Jie gali išgauti garsus daužydami ką nors ar kratydami, gali mėgti šokti, dainuoti.  Labiausiai jie mėgaujasi jutiminiais malonumais kurdami meną, bet ne darbo rezultatu.
  • Šio amžiaus vaikai mėgsta žaisti su kitais vaikais, bet papratai išlieka savarankiški. Iškilus konfliktams reikalingas suaugusiųjų įsikišimas ir blogo/gero elgesio paaiškinimas. Dvimečiai jau pradeda įvardinti jausmus, kuriuos jaučia ir mato kituose. Emocijas kontroliuoja dar sunkiai, todėl kai kurie nusivylimai gali iššaukti emocines krizes. Patogūs/švelnūs daiktai kaip antklodės ar pliušiniai žaislai padeda dvimečiams susidoroti su naujomis situacijomis ir stipriomis emocijomis.

Tikiuosi ši informacija jums buvo naudinga ir nepamirškite, kad jūsų vaikas yra jūsų, kad jis yra unikalus ir vienintelis toks ir nebūtinai jis turi daryti tai ką daro kaimynų ar draugų(-ių) vaikai. Ir net jeigu daro daugiau, nei draugų(-ių), tai neskubėkite girtis, jiems, nes šitaip galite juos kiek nuliūdinti ir kelti jiems stresą. Žinot, mažų vaikų tėvai patys yra maži vaikai…