Severance: Blade of Darkness

Posted 2014-07-10, updated on2014-07-11 by Skirmantas Tumelis

Šis straipsnis buvo parašytas Naujojoje komunikacijoje.

Tai su sąlyga, kad dabar vasara ir geras oras, tai prasiverkit langą ir eikite žaisti kompiuterinių žaidimų 😀

__________________________________________________________________

Seniai seniai, dar 2001-aisiais metais “Codmasters” išleido kultinį žaidimą ““Severance: Blade of Darkness” (BoD). Rašau, kad kultinį, nes kiek žiūrėjau šio žaidimo apžvalgų kituose tinklaraščiuose, tai jie taip rašo.

Man jis irgi kultinis. Bet aš tai nesu joks autoritetas tikriems geimeriams. Be BoD esu žaidęs “Doom 2“, “Quake (2, 3)”, “Colin McRae 2.0″, “StarCraft“, “Call of Duty” ir dar vieną kitą smulkmę. Kaip matote – anoks aš geimeris. Tad ne man rašyti recenzijas apie kompiuterinius žaidimus.

Tai ir nerašysiu recenzijos. Tiesiog aprašysiu savo įspūdžius ir įkelsiu vieną kitą gameplay video.

Pats žodis “severance” reiškia atskyrimą ar padalinimą. Šiuo atveju kalba eina apie įvairių kūno dalių atskyrimą nuo kūno, jų mėtymą į šonus ir trykštantį kraują. Žaidime nukirtus galvą monstrui, iš jo kaklo dar kurį laiką pulsuoja kraujo čiurkšlės. Būna, kad monstras nukerta ranką ar galvą jūsų herojui – tada iš ten irgi pulsuoja kraujo čiurkšlės. Taip, tai tas žaidimas, ant kurio galima bumbėti, kad tai skatina vaikų žiaurumą ir gamina iš jų maniakus. Aha. Tad preventyviai dar reikėtų į psichiatrinę ligoninę uždaryti ir Stepheną Kingą ir visus kitus rašytojus, kurie prigalvoja visokių baisybių. Nes nu kaip gali sveikas žmogus tokių baisybių prirašyti?

Aš irgi manau, kad ne. Personažas ir rašytojas – skirtingi subjektai. O kas būna, kai uždraudžiama galvoti apie ką nors ar kalbėti, mes, postsovietinio bloko gyventojai, jau žinome. Be to realybė kartais būna daug baisesnė nei bet kokie filmai ar vaizdai kompiuteriniame žaidime.

Gyvenimas yra žiaurus, bet šis žaidimas yra daugiau smagus, nei žiaurus. Bent jau man.

Taigi, jei rašyčiau recenziją, tai reikėtų apibūdinti paties žaidimo rūšį. Kadangi tai ne recenzija, tai man to padaryti nebūtina, juoba, kad parašyta Vikipedijoje (žr. pirmąją nuorodą). Ir be to, tai yra trečio asmens nuotykių ir kautynių tipo žaidimas.

Esminis šio žaidimo akcentas – visokios smūgių kombinacijos, kaunantis su monstrais. Pavyzdžiui: smogti kardu į kairį šoną, tada stryktelėti į dešinį šoną ir atgal vienu metu. Padarius tokią kombinaciją, jūsų personažas smogs stipriau ir įdomiau, bei atskirs visokias monstrų kūno galūnes įdomiau beigi gražiau. Taip, čia tas žaidimas, nuo kurio kenčia ne tik pelė, bet ir klaviatūra.

Kita esminė šio žaidimo pusė – mįslės. Reikia atspėti kur eiti, kur surasti kokią runą, kur padėti slapti ginklai.

Nors žaidimas ir labai senas (vis tik 13 metų senumo), bet grafika jame yra stebėtinai gera (mano gameplay’uose trūkinėja kiek vaizdas, bet čia labiau kompiuterio bėda: ir žaidimo leidimui ir jo filmavimui jau pritrūko resursų).

Ypač ypatingai geras dailininko darbas (José Luis Vaello Bertol), bei judesių fizikos varikliukas. Tuos bjaurybes trolius (o taip pat tamsos riterius, orkus ir kitas šlykštynes) klišai šokuojančius ir bjauriai rėkiančius, tiesiog nagai niežti perpjauti kardu ar perkirsti kirviu. Ar persmeigti ietimi. Ar strėle.

Šitie orkos stiprūs priešai:

Čia yra kažkoks monstras, kuris nešasi ant kupros kaukolių, spjaudosi ugnimi, moka teleportuotis ir viena jo galūnė yra didelis vienas nagas:

Tamsos riterius irgi nelengva nugalėti. Ypač kai jų daugiau negu vienas puola tave vienu metu:

O čia yra vienas iš herojų, kuriuos valdo žaidėjas – Barbaras:

Čia gi yra kitas žaidėjo valdomas personažas – Amazonė:

Trečias herojus, kurį galite valdyti – nykštukas:

Dar yra ir ketvirtas – riteris. Bet jo eskizų internetuose neradau, todėl tiks ir šio straipsnio featured image esantis riteris.

Štai čia kaip tik truputis gameplay’aus kovojant su barbaru prieš riterius. Šie nėra tamsos riteriai – šie šiaip kažkokie parsidavėliai tamsiajai pusei:

Kai kuriuos iš jų nugalėti lengviau, o kai kuriuos sunkiau. Prieš daugelį iš tų monstrų reikia taikyti skirtingą taktiką. Sunkiausia kovoti, kai monstrų būna daug. Bet ne bėda – kuo daugiau monstrų nugalėsit, tuo daugiau patirties įgausit. Patirtis matuojama lygiais. Esu girdėjęs, kaip geimeriai tai vadina mana. Tad kuo daugiau manos taškų pelnysite – tuo sudėtingesnius bei stipresnius smūgius su geresniais ginklais galėsite smogti.

Ginklų šiame žaidime gyva galybė. Kas kartą radus naują kardą, kirvį ar ietį norisi greičiau išbandyti ir pažiūrėti kaip veiks prieš monstrus. Vieni smagesni prieš vienus, kiti smagesni prieš kitus. Kiti apskritai šlamštas…

Dažnai tenka labai daug klaidžioti, kol randamas išėjimas ar runa. Čia į pagalbą gali ateiti internetai ir paieškos sistemos.

Patį žaidimą galite nusipirkti iš puikiojo “Good Old Games” už šešis baksus. Ten sumokėti reikia vien dėl to, kad senus gerus žaidimus laiko ir pritaiko juos naujoms operacinėms sistemoms ir vaizdo plokštėms.

Šis žaidimas labai gerai padeda išsikrauti. Tegu kenčia pelė ir klaviatūra, bet ne aplinkiniai žmonės.

Na, tai kas norėtumėte paskersti kokį orką ar trolį, ar tamsos riterį ar kitą šlykštynę?

Štai čia matome Barbarą mosikuojantis ledine dalge beigi dideliu kardu:

Štai čia Amazonė kaunasi su vampyru. Kai pataikai tam bjaurybei į skydą, tai nuima gyvybės. Kai jis kerta Amazonei su savo dalge, tai jam gyvybė auga, o Amazonei, žinoma, mažėja:

O šiaip tai Amazonę valdyti bene smagiausia. Ji vikri ir jos ginklai ilgi, bei galingi, kombinacijos stiprios (ten apačioje matote jėgos kiekį – kas kartą padarius daug smūgių ar sudėtingesnę/galingesnę kombinaciją reikia pailsėti):

Žaidime yra ir klaidų. Galima retkarčiais užstrigti žemėse ar sienose, bet per daug tai nenervina (žinoma, jei seivinatės pakankamai dažnai):

Visame žaidime reikia ieškoti specialių runų. Suradus visas (berods šešias), priešpaskutiniame lygyje gausite stebuklingą Ianos kardą, kurį galima mėtyti į priešą, šauti juo įvairios galios energijos pliūpsnius. Tas kardas ypatingai praverčia pačiame finaliniame lygyje, kai susikaunama su visos bjaurasties valdovu.

Visos tos bjaurasties valdovas padarytas irgi labai išmaniai – nėra jis ten koks nors šlykštus didelis monstras. Šlykštūs ir dideli monstrai, tai tik jo parankiniai. O jis pats – toks kūdas kiek suvargęs diedukas, su tamsiomis akimis. Išties, net pagaugai nuėjo nugara, kai pirmą kartą jį pamačiau.

Žaidimą paveš bet koks šiuolaikinis kompiuteris. Kompiuteryje žaidimas užima ~830M. Tiesa, dėl to kad jis senas, pasileidžiant jį ten reikia kiek video nustatymus pakaitalioti. Man geriausiai veikė su šitokiais nustatymais:

Linkiu gerai praleisti laiką!

Vaikystės žaidimai

Posted 2014-01-21 by Skirmantas Tumelis

Čia neseniai pas Rokiškį dalinomės prisiminimais apie sovietmetį. Apie tualetinio popieriaus trūkumą ir kitas nesąmones (beje, nepamirškite ten prabalsuoti už prezidentą).

Savaime kažkaip prisiminiau vaikystę, kuri iki 11 metų kaip tik ir buvo sovietmetyje. Vaikystėje žaisdavome žaidimus. Pagalvojau, kad reikia apie tai parašyti. Juoba, kad kažkada žaidžiau su sūnumis paplūdimyje ir buvo puiki proga prisiminti vieną žaidimą, kurio tiksliai nepamenu, bet gal jūs padėsite?

Vienas iš “Tūkstančių”

Žaidimų pavadinimu “Tūkstantis” buvo ne vienas. Nesu tikras ar mano aprašomas žaidimas šitaip vadinosi:

Iškast reikia pailgą duobutę grunte (smėlyje, molyje, vejoje ar panašiai)
Apibrėžti gan didelį ratą aplink tą duobutę taip, kad ji atsidurtų centre
Tada skersai pailgos duobutės įdėti neilgą pagaliuką
Tada su ilgesniu pagaliu užkabinant už to trumpesnio, vedant per tą duobutę išmetamas trumpasis pagaliukas iš rato

Tą lekiantį pagaliuką gaudo oponentas. Jei pagauna – gauna kažkiek taškų. jei ne, tai negauna. Bet kuriuo atveju atsistojęs jis tada turi atsistoti toje vietoje kur nukrito (arba buvo pagautas) pagaliukas. To žaidėjo tikslas yra įmesti pagaliuką į ratą, o rate stovinčio žmogaus tikslas tą pagaliuką išmušti su turimu rankose pagaliu.

Jei pagaliukas atmušamas – tas kur už rato vėl stengiasi iš ten įmesti pagaliuką.

Ai dar buvo matuojama kiek žingsnių yra nuo nulėkusio pagaliuko iki rato… Kuo daugiau žingsnių, tuo daugiau taškų tam, kuris atmušė arba kuris įmetė.

Jei pagaliukas yra įmetamas į duobutę, tai tada pelnoma iškarto 1000 taškų. O gal mažiau. Nepamenu. Gal kas atsimenate tikslesnes taisykles?

“Durnius”

Nesu tikras ar taip vadinosi tas žaidimas. Bet kažkas įžeidžiantis pavadinimas buvo – niekas nenorėjo būti tas žaidėjas su kamuoliu:

Vienas žaidėjas būna su kamuoliu
Kiti žaidėjai sugula ant nugaros pakalnėje (pas mus kieme kaip tik buvo puikus tam kalniukas)
Žaidėjas su kamuoliu stengdavosi pataikyti į bet kurį gulintį su kamuoliu.
Gulintys galėdavo kamuolį atmušti su kojomis – taip dažniausiai ir įvykdavo.
Kol kamuolio turėtojas bėga gaudyti atmušto kamuolio – visi gulintys gali atsistoti ir bėgti kur nori; bet vos tik kamuolys pagaunamas – visi turi sugulti.
Žaidėjas su kamuoliu negali judėti su kamuoliu – turi būtinai išmesti, o kol kamuolys ne rankose – visi sugulę gali bėgti.

Šiame žaidime gal irgi buvo kokia tai taškų sistema. Tik aš jos nepamenu.

“Vienas lietimas”

Čia dideli vyrai žaidžia vieną lietimą :D — Čia dideli vyrai žaidžia vieną lietimą 😀

Žaidimas su kamuoliu. Dar šitam žaidimui reikia vartų – gali būti su virpstais, o galima apsieiti ir su dviem mokyklinėm kuprinėm:

Vartuose vienas vartininkas, o kiti žaidėjai aplinkui
Aplinkui žaidžiantys žaidėjai kamuolį galėdavo liesti tik vieną kartą (nesu tikras ar ore galima buvo ir daugiau)
Aplinkui žaidžiančių žaidėjų tikslas pataikyti į vartus vienu tuo lietimu
Jei kuris nors žaidėjas pataiko už vartų – jis keičiasi su vartininku.
Vartininkas daro tiek pritūpimų, kiek įvarčių buvo gavęs.
Įvarčių arba taškų kiekis priklausydavo ir nuo to kokia kūno vieta buvo įmušama (galva buvo berods 5 taškai)
Jei žaidžiama su virpstais tai dar priklauso nuo to ar su virpstu buvo pelnytas įvartis (tada daugiau taškų) ir su kuriuo virpstu (viršutinis daugiau) arba jei pataikydavo į “deviatkę” (viršutinis vartų kampas) tai būdavo berods tie 9 taškai.

“Baudos”

Daugelis lankų neturėdavo net tinklelio užuominos. Kai kurie neturėjo ir lankų. Man pasisekė, nes tėvas padarė darbe (suvirino iš vielos), tai mes jį prieš žaidžiant užsidėdavome ant lentos, o pabaigę žaisti nusiimdavome. — Daugelis lankų neturėdavo net tinklelio užuominos.
Kai kurie neturėjo ir lankų. Man pasisekė, nes tėvas padarė darbe (suvirino iš vielos), tai mes jį prieš žaidžiant užsidėdavome ant lentos, o pabaigę žaisti nusiimdavome.

Na, šitas žaidimas itin paprastas ir visi jį turbūt iki šiol žino:

Žaidėjas meta į krepšį iš pasirinktos vietos
Jei pataiko – sekantis žaidėjas turi mesti iš tos pačios vietos, jei pataiko – ir kitas iš ten turi mesti (žaidėjų kiekis neribojamas principe);
Jei visi pataiko iš tos pozicijos, tai baudą gauna tas pirmasis įmetęs, arba baudą gauna tas, kuris nepataiko iš ten.
Ta vieta iš kurios visi buvo įmetę pavadinama susmirdusia ir iš ten mėtyti nebegalima.

Prizai arba baudos tame žaidime priklauso jau nuo fantazijos.

Dar yra kažkokia “baudų” variacija, kur mėtoma nesvarbu iš kur, tik mesti privaloma ore – t.y. pagauti ir mesti kamuolį galima tik ore. Įmetęs eina mesti nuo baudų linijos, kol padaroma klaida ir ten skaičiuojami taškai o ne baudos…

“33”

Irgi krepšinio žaidimas:

Metama nuo baudos linijos.
Nesvarbu nuo pataikymo, metęs žaidėjas turi pagauti kamuolį būtinai nuo žemės atšokusį vieną kartą (jei nepagauna – perleidžia eilę kitam žaidėjui);
Tada metama iš tos pozicijos, kurioje buvo pagautas kamuolys
Nesvarbu nuo pataikymo, metęs žaidėjas turi pagauti kamuolį būtinai neatšokusį nuo žemės (jei nepagauna – perleidžia eilę kitam žaidėjui)
Jei sumetami visi trys kartai – turi teisę kartoti, kol padarys klaidą.
Taškai skaičiuojami taip: už pirmą metimą 2 taškai, už antrą lyg ir 1, kaip ir už trečią… O gal visi vienodai skaičiuojami – nepamenu
Kai kurie sutarti taškų kiekiai dega. T.y. jeigu surenkamas tas taškų kiekis ir padaroma klaida (arba buvo neįmestas kuris nors serijos metimas ir negaunama teisė tęsti), tai visi taškai dega. Degdavo berdos 13, 21 ir 30.
Surinkti reikėdavo 33 taškus.

Na, o tada pritūpimai ir panašūs reikalai.

“Durnius” arba “šūdas”

Čia ne visai susijęs paveiksliukas, bet čia irgi gaudo ir gan stipriai :D — Čia ne visai susijęs paveiksliukas, bet čia irgi gaudo ir gan stipriai 😀

Dažniausiai žaisdavome mokykloje pertraukų metu:

Tas kas turi trintuką, tas yra “durnius” arba “šūdas”
Tas žaidėjas turi tikslą paversti “durniumi” arba “šūdu” kitą žaidėją, todėl laksto, gaudo juos po visą mokyklą ir stengiasi mesdamas pataikyti į jį trintuku.
Paprastai liudininkai aplinkui mato ką palietė trintukas.

Tai vienas ekstremalesnių žaidimų, nežiūrint į jo paprastumą. Azartas pagaudavo taip, kad buvo lakstoma nežiūrint nieko – laiptinėje peršokant ištisas laiptų eiles. Kai žaisdavome jau 11’ai ar net 12’ai tai dramblių bėgimo garsas būdavo įspūdingas ir šiurpindavo visus. Visos mokytojos ir vadovybė mokyklos stengėsi visaip užgniaužti šį žaidimą.

Kokius žaidimus žaisdavote (žaidžiate) jūs?

Apie kompiuterinius žaidimus

Posted 2013-01-02, updated on2013-01-02 by Skirmantas Tumelis

Čia straipsnis pasirodęs NK dar prieš naujus.

Mano vyresnysis sūnus labai mėgsta žaisti kompiuteriu. Jam dabar 3 metai.

Moka naudotis pele, uždaryti/atidaryti langus, pascroolinti moka [1]. Ir viso šito išmoko žaisdamas kompiuterinius žaidimus.

Pirmas žaidimas, kurį pavyko mano sūnui žaisti buvo toks GCompris. Kaip tyčia tada pas mus namie buvo naujas mamos kompiuteris į kurį diegiau Linux operacinę sistemą.

Pasismaginęs su tuo Ubuntu nutariau kiek pailsėti ir leisti zyziančiam šalia sūnui daryti kažką panašaus, ką darė tėtis – tai yra spoksoti į spalvotą ekraną, spaudyti klaviatūra ir judinti pelę. Kad sūnui būtų nors truputėlį smagiau, įvedžiau žodį „žaidimas“ (o gal „game“) į synapsis (tai programa, per kurią Ubuntu instaliuojamos programos) ir ten radau „GCompris“ žaidimą, kuris buvo apibūdintas, kaip mokomųjų žaidimų paketas.

Pats kompiuterinius žaidimus pradėjau žaisti gal tik 14-16 metų, kai atsirado „kompiuterinių žaidimų salonai“.

Alytuje (miestas, kuriame augau) man buvo žinomos dvi vietos: ten kur dideli televizoriai („Vidzgirio“ parduotuvė) ir maži televizoriai – šalia esančio daugiaaukščio pirmo aukšto bute.

Tai buvo tie kompiuteriai, kur viskas klaviatūroje, kur žaidimas įkraunamas iš juostinės kasetės. Gal „Santakomis“ tai vadinosi.

Kompiuteris ir klaviatūra vienoje vietoje. Genealus sprendimas... Paimta iš http://www.leningrad.su/museum/show_calc.php?n=301

Pamenu pražaidžiau visus 10 rublių (nesu tikras, bet lygtais 1 rublį kainuodavo 15 minučių žaidimo, o buvo tai kokie gūdūs 90-ieji), kuriuos buvau gavęs gimtadienio dovanų iš močiutės. Daug bart gavau dėl to [2].

Pilnaverčiu kompiuteriu [3], kuriame brolis galėjo suinstaliuoti Windows (berods 3.1) teko žaisti per vasaros atostogas po 11 klasių (brolis iš bendrabučio jį atsivežė).

Kažkas panašaus buvo ir ant mūsų stalo. Specialus filtras nuo radiacijos ir kad ryškiau būtų 😉

„Praėjau“ visą „Doom 2“ single player’į ir gerokai prasitreniravau žaidimu, kurio paskirtis – mokyti rinkti tekstą QWERTY klaviatūra. Iki šiol nesigailiu, kad jį tada taip intensyviai žaidžiau (daugiau nebuvo ką žaist nes doom’ą visą praėjau, o daugiau žaidimų nebuvo ir interneto nebuvo pas mus). Dabar, kiek apšilęs, galiu beveik be klaidų rinkti ~280 simbolių per minutę su lietuviškais rašmenimis (žinoma ir dėl to, kad vėliau daug praktikos turėjau IRC).

Apskritai, tai kompiuteriniai žaidimai yra gan kontraversiška tema. Yra įvairių nuomonių apie tai ar galima ir nuo kada galima vaikui leisti žaisti kompiuteriu – priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų yra ~~pripažinta liga~~ psichologinis sutrikimas.

Tai štai koks didžiulis sporto renginys. O ką? Sportas. Nedaug kuo skiriasi nuo šachmatų.

Aš ir pats mačiau studijų metais keletą studentų, kurie tik žaidė žaidimus, nesimokė, o paskui juos jų tėvai kažkur išvežė.

Tačiau kompiuterinis raštingumas dabar yra reikalingas ne mažiau negu tas „tikrasis“ raštingumas rašikliu. Daugeliu atvejų ir svarbesnis.

Žinutė nueinanti gavėjui per sekundės dalis – galimybė per kelias minutes įvykdyti keletą nuotolinio informacijos apsikeitimo sesijų. O juk anksčiau reikėdavo rašyti ant popieriaus, perduoti kam nors kad nuneštų, paskui, kad grąžintų atsakymą. Žinoma, sprendimus geriausia būdavo priimti susitikimuose – bet kiek susitikimų per dieną galima padaryti? Tai kada dirbt? Mums sėdint šios paradigmos akyje sunku net įsivaizduoti kaip informacijos technologijos paspartino viską.

Enciklopedijos, žodynai pasiekiami keliais pelės paspaudimais, blogų rašymas – savo minčių sklaida platesnei auditorijai (ne tik eilėraščiai mylimai merginai ar dvasingiems literatams paklaikusiomis akimis). Tai labai greitai tapo „savaime aišku“. Tokį lengvą „atsipeikėjimą“ galite pajusti pabandę pasinaudoti Google paieška, kokia ji būtų 60’ais metais:

Štai koks mašinraštis ir perfokortos. Esu dar matęs jų „gyvai“ ir čiupinėjęs.

Tai pasiekiama kiekvienam iš mūsų. Ir kiekvienam tam, kuris mįslingai kraipydamas galvą sako, jog reikia gyventi „tikrą“ gyvenimą, kad reikia „tikrų“ dalykų, o ne tų „plastmasių“.

Taip kalba arba tie, kurie užstrigę praėjusiame šimtmetyje, įsižeidę ant visos aplinkos išreiškia savo protestą ir barsto galvą pelenais; arba kiti, besimėgaujantys šiuolaikinio progreso vaisiais, Internete [4] prisiskaitę įvairių ezoterinių išminčių. Išminčių apie žvaigždžių išsidėstymus, magiją, kurią žmonija be reikalo pamiršo ir eina tiesiai pražūtin, kurie pranašauja vis pasaulio pabaigas.

Tai štai žmonės prigalvoja, kad „gerosios“ energijos galima prikaupti vandenyje ir paskui jį dvasingai vartoti.

Taip atsiranda ir žmonės, kurie sako, kad negalima tikėti tuo kas Internete parašyta, kad pirktų jų knygeles ir pirktų tik jų produktus ir į tinklą verbuotų kitas aukas.

Nesu aš ir iš tų, kurie niekintų tuos „tikrus“ dalykus, kaip knygelės, molis, lipdukai, magnetukai, konstruktoriai ir panašiai. Pilnos grindys šito gero.

Aš labai džiaugiuosi, kad mano sūnus jau moka valdyti pelę, kad supranta ekrane judančių figūrų ir jų tarpusavio ryšių koncepcijas. Man svetimas informacijos technologijų stigmatizavimas, kad ir vyresnių (dažniausiai) asmenų pamokomas moralizavimas, kaip pavyzdį naudojant jau senokai Internete pasirodžiusio video siužeto, kur vaikas bando versti žurnalą taip kaip i-kažkame ir vaikui, žinoma, nepavyksta. Sako, kad nemokės realių dalykų daryti. Tikriausiai galvoje turi šieno arba mėšlo vežimą, malkų skaldymą ir panašiai, nes referuoja į panašias vaikystės nuoskaudas, kurias jiems teko patirti, o mums, baltarankiams – ne.

Štai karvės subinė užfiksuota kaime, nes lankiau foto būrelį, o paskui pats šią nuotrauką ryškinau, dėl to ji tokia baisi. Vien tik menas gaudavosi vis man.

O dabar mano vaikams nėra (t.y. nemačiau) geresnio žaidimo nei GCompris, kuris įdomiau ir geriau padėtų vaikui išmokti naudotis kompiuteriu. Šis žaidimas, tai pirmas Linuxe esantis žaidimas, kurį aptikau, kurio aprašyme kalbama apie vaikų edukaciją – atviro kodo nemokama programa įtraukta į UNESCO administruojamą nemokamos programinės įrangos sąrašą.

O kas yra dar svarbiau – vaikui patinka tuos žaidimus. Linux arba mokamoje Windows versijoje yra ~140 įvairiausių mokomųjų žaidimų.

Geriau vieną kartą pamatyti, negu apie tai daug kartų paskaityti. O dar geriau pabandyti. Štai kelių, ten esančių, žaidimų apžvalgos:

__________

[1]– O tarp kitko, iš Kinijos visai neseniai atvažiavo karoliukai, kuriuos Augustas kažkokiu būdu nupirko. Gerai kad žmonai jie patiko, tad tranzakcijos neatšaukinėjo, kai pastebėjome pirkimą.

[2]– Ai su tais močiutės rubliais vis problemų prisidarydavau… Antai dar kiek anksčiau pirkau kokius du kilogramus irisų, kuriuos slėpiau stalčiuje, kol mama atrado ir vėl išrašė nemažai velnių.

[3]– Tada tai buvo 120 Mhz taktinio dažnio pentium mikroprocesorius su ~512 MB kietuoju disku (o gal ir mažesniu), ~8 Mb RAM ir tokiu specialiu filtru, kad nuo ekrano radiacija neitų į akis – ar dar kas atsimenate tokius? Šeima surinko tada visus ~3000 litų tam žvėriui.