Tikriausiai tai bus ne naujiena, jei jums pasakysiu, jog pienas mūsų parduotuvėse gaunamas melžiant įvairius žinduolius.

Tai negalioja tam pienui ir jo milteliams, kuris gaminamas iš sojos pupelių.

Tai štai: dažniausiai vartojama, varškė, grietinė, sūris, išrūgos, kazeinas ir kitoks gėris gaunamas iš žinduolių pieno. Nesu tikras kas ir kodėl sugalvojo, kad žinduoliai duodantys mums pieno masiniam vartojimui yra karvės. Gal tas, kuris sugalvojo, tai sugalvojo dėl to, kad jos daugiausiai to pieno duoda. Gal dėl to, kad jų naudingumo koeficientas aukščiausias?

Tai štai buvau tokiame seminare. Ten išgirdau rimtų mokslininkų pasakojimų apie tai, kaip jie didina karvių naudingumo koeficientą ir kaip valdo šalutinių produktų sukeltus nenaudingus efektus.

Štai šis paveiksliukas yra viso seminaro leitmotyvas. Karvė ėda, šika, myža, riaugėja ir duoda pieno. Žinoma, daug energijos sunaudoja metabolizmui, bet šiuo atveju rimti mokslininkai dėl palyginus nedidelio kiekio šiame kontekste neanalizuoja. Galbūt tai labiau analizuojama mėsinėse kultūrose.

Labai tikiuosi, kad abejojančių pieno kilme, perskaičiusiųjų iki čia stipriai sumažėjo. Tiksliau to pieno, kurio daugiausiai vartojame, kilme.

REDNEX = REduction Nitrogen EXcretion (azoto išskyrimo mažinimas) – taigi tai visai ne rudakakliai nevalos kaimiečiai, kaip juos pašiepiamai vadina amerikiečiai. Man pačiam buvo kiek netikėtas požiūrio taškas, iš kurio žiūri tie rimti dėdės ir tetos, kalbėję šiame seminare. Šiame seminare, pagrindinis požiūrio taškas yra azotas. Azotas, kaip cheminis elementas surišantis metabolizme naudojamas maistines medžiagas ir atsilaisvinantis atgal per karvės nasrus (taigi metanas neturi azoto, ačiū Rimbui) ar šlapimo bei išmatų šalinimo angas kitokiais N-junginiais.

Kitas – kiek stambesnis požiūrio taškas, tai žmonės. Tiksliau jų kiekis. O dar tiksliau žmonių maistas. Pienas – vienas pagrindinių baltymų ir kalcio šaltinių. Šitiek daug žmonių pasaulyje yra ne vien todėl, kad buvo sugalvotos ir išvestos grūdinės kultūros, bet ir dėl to, kad buvo išvestos gyvulių kultūros.

Taigi, turime pasitelkti efektyvius maisto gamybos metodus, jei norime išsimaitinti. Juoba, kad mūsų anot Wikipedia jau ~7 milijardai.

Žmonės pastebėjo, jog tiesiog paprastuoju būdu didinant maisto kiekį karvei, pieno ima nebedaugėti (pasidaro mažiau nei tie 25% – žr. paveiksliuką aukščiau). Užtai išmatų ir šlapimo padaugėja žymiai. Suprato, jog vien maisto kiekis problemos nesprendžia – reikia gerinti ir maisto kokybę. Ir ne tik kokybę bet ir režimą. Neužtenka net ir to, todėl kišame nagus ir į genetiką.

Tarp kitko – diskusijoje buvo svarstoma ar Lietuvai reikia gerinti karvių genetiką ar pašarų kokybę ir režimą. Lietuviai buvo už genetiką, o užsieniečiai tvirtino, kad labiau reikia gerinti pašarus ir režimą.

Tai štai lazerinėmis technologijomis ginkluoti mokslininkai ėmė analizuoti pašarus, rinkti duomenis ir daryti išvadas:

Bet kuom mes tą savo melžiamą karvę bešertumėm – vis tiek bus išmatų ir šlapimo. Ir vis tiek jo bus labai daug. Tiek daug, kad bet kokia natūrali ekosistema būtų suardyta negrįžtamai[1]. Daugiausiai ir aktyviausiai ekosistemos ardyme dalyvauja azotas. Žodžiu azotas yra BLOGAI!

Bet jeigu augalai negaus azoto – jie negalės sintetinti organinių junginių. Jei augalai negalės sintentinti organinių junginių – karvės negalės jų įsisavinti. O jeigu karvės negalės jų įsisavinti, tai neįsisavins. O jeigu neįsisavins tai ir pieno mažiau duos. O žmonės tada badaus. Todėl azotas yra GERAI!

Tai gerai ar blogai? Ogi gerai, jeigu jis surištas tam tikruose junginiuose. O blogai, jeigu palaidas kitokiuose. Azotas dirvožemyje labai greitai surišamas į GERUS junginius. O atmosferoje atsipalaidavęs koks nors amoniakas ar metanas – BLOGAI.

Paprastai tariant – visur šikantys ir myžantys nekontroliuojamai žmonių laikomi didžiuliai kiekiai galvijų (ir kitų gyvūnų) yra BLOGAI.

Čia turime ir kitą moralinę dilemą: jei norime kontroliuoti gyvūnų į atmosferą išmetamus nepageidaujamus azoto junginius – privalome juos laikyti uždarus, rinkti ekskrementus ir padėti azotui (šiaip jau ir kitiems elementams, kaip fosforas) rištis į nekenksmingus junginius. Bet gyvūnai geriausiai jaučiasi laisvėje… Daugiau laisvų gyvūnų – daugiau nepageidaujamų azoto junginių ekosistemoje, o mažiau gyvulių apskritai – daugiau bado (tarkim).

Olandai štai kiaulių ekskrementus džiovina ir pardavinėja. Šūdų granules gamina ir pardavinėja. Dar degina biokuro katilinėse. Olandai į šūdus ir myžalus žiūri rimtai – jei koks ūkininkas būtų pagautas taškant srutas ant žemės (netgi pavasarį) – jam grėstų kalėjimas. Olandijoje organines trąšas privaloma įterpti į dirvožemį – kad kuo trumpiau ir mažiau sąveikautų su oru. Mat ekskrementai sąveikaudami su oru (t.y. vykstant aerobinėms reakcijoms) – išsiskiria bloguosius azoto junginius.

Tad itin svarbu, kad gyvulių ekskrementai kuo trumpiau sąveikautų su oru – jie renkami į specialius rezervuarus, o į dirvožemį įterpiami (o ne šiaip iškratomi, kaip mėšlas kaime[2]). Panašiai kaip toje fermoje, kur buvome – karvės gyvena ant grindų su tarpais, į kuriuos krenta ekskrementai, kurie vėliau stumiami į srutų upes, kurios vėliau surenkamos specialiuose rezervuaruose[3].

Nežiūrint to, kad Lietuvoje yra tokio dydžio fermų, kokių neturi net Olandija – jų yra daug mažiau, nei ten. Net ~72 procentai visų Lietuvoje karvių, iš kurių pieną perka jo perdirbėjai, gyvena pas “ūkininkus”, kurie laiko vieną ar dvi jų. Manoma, jog tai viena iš prielaidų, dėl kurių mūsų pieną taip gerai perka užsieniečiai. Mat maistas įvairesnis ir neužterštas įvairiais sintetiniais priedais.

Užtai mes tikriausiai mažiausiai kontroliuojame blogąsias azoto junginių emisijas į vidaus vandenis ir atmosferą. Bet kiekiai, palyginus su kitomis Europos šalimis – nedideli:

Žemės ūkio verslas – ne toks paprastas dalykas: nuo lazerių iki genetikos. O ir šiuolaikinė lietuviška ferma nė iš tolo neprimena mano vaikystėje matytą sovietinę fermą Kiaušų kaime, kur srutos tekėjo upeliu į šalia esantį prūdą, kuriame mes maudėmės ir gaudėm žuvis iš lazdyno rykštės pagamintomis meškerėmis.

Šiuolaikinė maisto pramonė – tai suderinti procesai, kur medžiagų perteklius (pavyzdžiui, kaip monetų kalyklose liekantis “rėtis”) atiduodamas į žaliavų apdorojimo procesus – taip mažinant atliekų emisijas.

Man savaime kilo klausimas – ar tie 7 milijardai žmonių ne didesni blogųjų azoto junginių laisvintojai, nei visi tie gyvuliai sudėjus juos kartu. Pasirodo ne. Po pokalbio su tuo pačiu šauniu olandu išsiaiškinome, jog žmonės paprastai tuštinasi fiksuotose vietose į anaerobinę aplinką. Vėliau visa tai sistemingai valoma (kiek išvaloma – kitas klausimas) ir nukenksminama. Ačiū klozeto ir kanalizacijos išradėjams! Tokia, regis, smulkmena ar net kitu atveju patogumas – išgelbėjo Pasaulį…

Seminaro metu jo dalyviams kilo klausimas: kiek daug įmanoma gerinti karvių naudingumo koeficientą? Profesorius amerikietis atsakė, kad biologija suteikia praktiškai beribes galimybes, bet tada reiktų aukoti daug etinių dalykų – karvės taptų nebepanašios į karves.

Galbūt ateityje taip ir bus – turėsime kokias keturias termobranduolines elektrines, gaminančias žmonijai reikalingą energiją ir kokias aštuonias gigantiškas sferines karves levituojančias aukštuosiuose atmosferos sluoksniuose, gaminančias, tiksliau sintetinančias mums maistą:

Tai, principe, tiek ir norėjau papasakoti jums šiandien 😀

_______________________

[1]– Skubu paaiškinti, kodėl tai blogai. Ekosistemoje tarp jos dalyvių vyksta įvairūs mainai ir dėl to ore turime tam tikrą dujų mišinį, kuriuo kvepuojame, o įvairios organinės medžiagos įvairiais pavidalais ir koncentracijomis – tai maistas. Jeigu ekosistema bus suardyta – keisis medžiagų koncentracijos, jų junginiai ir vieta. Tai gali grėsti tuo, kad nebus kuo kvėpuoti ir nebus ko valgyti ir tada visi sirgs ir mirs.

[2]– Tiesa, mėšlas kaime pavasarį – nėra toks blogas dalykas. Šis susipresavęs per visą žiemą vykstant anaerobinėms reakcijoms turi jau daug azoto geruose junginiuose.

[3]– Tų rezervuarų turinys turi būti permaišomas kartas nuo karto. Olandas pasakojo, jog itin svarbu užsiimti teisingą poziciją tai darant – būti ne pavėjui. Antraip išlaisvinti junginiai gali gan stipriai nunuodyti. Jei neklystu jis kalbėjo apie vandenilio sulfidą (H2S).