Įsivaizduokite kad jūs esate vidurinės mokyklos arba studentiškojo amžiaus žmogus. Tuo pačiu įsivaizduokite, kad kur nors galbūt mokotės arba dirbate, o kai pasimokote arba padirbate – turite laisvo laiko, kurį skiriate sau.
Ką darėte savo laisvalaikiu, kai buvote tokio amžiaus? Arba ką darote, jei jums įsivaizduoti to nereikia?
Ar jūs esate vienas iš tų, kuris(-i) vaikšto (arba vaikščiotumėte) į kokią nors vietą, kurioje galima rasti įvairios technikos, kompiuterių, 3D spausdintuvų, grąžtų, pneumatikos, stiklo pluošto su epoksidine derva, osciolografų, diodų, aukštos temperatūros krosnių, plaktukų, atsuktuvų, lituoklių ir ten savo malonumui mokytumėtės programuoti, ar konstruoti ar lituoti?
Skambino žmonės ir pasakojo savo problemas, bei klausinėjo su rinkimais susijusių klausimų.
O taip nutiko todėl, kad Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis… tiksliau nusamdyta marketingo įmonė pagamino video klipą.
To video klipo pabaigoje Remigijus Šimašius pasiūlo paskambinti jam ir jis pasakysiąs kaip:
atsisveikinsime su dideliais komunaliniais mokesčiais ir
sukursime tūkstančius gerai apmokamų darbo vietų, o
korupciją nušluosime su trenksmu.
Paskambinti reikia šiuo numeriu: 8-614-08469.
Visa ten politinė reklama apmokėta iš kur reikia ir skaidriai.
Čia va tas video klipas:
Tai ten iš tiesų atsiliepia Remigijus. Bet ne 24×7. O keletą valandų per parą. Visą kitą laiką padengia komanda, t.y. mes ir aš tame tarpe.
Man teko praėjęs savaitgalis. Bijojau, kad skambins – nespėsiu kalbėti. Bet nebuvo taip blogai. Skambučiai pasiskirsto tokiais pikais – matyt klipą per teliką parodo. Tai va apie tai ir bus visas šitas įrašas.
Skambutis #1
Paskambino smulki ūkininkė. Paklausė ar turime savo programoje ką nors įsirašę apie valdininkų aroganciją. Na, kai aptarnaujantis valstybės tarnautojas į tave žiūri kaip į įkyrią musę ar net priešą.
Tokią rožą galėdavai sutikti kiekvienoje parduotuvėje sovietmečiu.
Atsakiau, jog išeitis yra konkurencija. Skaidri konkurencija ir klientų aptarnavimo standartas. Valdininkai korupciniais ryšiais įsitvirtinę savo poste jaučiasi nenugalimais. Tuo pačiu suprasdami, kad tikriausiai taip ir neišdrįs visą gyvenimą ko nors keisti – pasidaro pikti.
Paskui dar pagalvojau, kad tai gali būti ir dėl valdiškos į klientus neorientuotos biurokratijos specifikos. O ji tokia, kad biurokratija save pučia: valdininkai dirba daug darbo ir tuo pačiu prisikuria sau daugiau darbo ir tada dirba dar daugiau. Jeigu pavyktų nustatyti tikslus, kurie būtų orientuoti į galutinį produktą (šiuo atveju viešoji paslauga klientams), tai šią problemą taip pat pavyktų išspręsti. Na, bent jau suvaldyti.
Aš dirbu didelėje IT įmonėje ir jau gan seniai. Įmonėje buvo labai daug pokyčių ir didelė jų dalis buvo vykdoma siekiant visą įmonę orientuoti į patį svarbiausią dalyką – klientus. Mano kolega Arūnas Šikšta (sąraše 5-as) apie tai galėtų papasakoti. Ne tik paviršutiniškai, bet ir su detalėmis bei tiksliomis instrukcijomis kaip tai padaryti gerai.
Dar smulki ūkininkė pasiskundė, kad jai reikia pirkti gan brangią topografinę nuotrauką vien tam, kad galėtų užregistruoti reklaminį savo produkcijos stendą savo žemėje (sakė: “pora negiliai įkastų kuoliukų būtų”). Man irgi atrodo, kad ta speciali brangi nuotrauka yra perteklinė (ypač, jei nori parduoti keletą kilogramų obuolių ar vieną kitą sūrį). Sočiai užtektų mobiliojo telefono nuotraukos su vietos žyme. Įdomu, kad jai jos savivaldybėje valdininkai atsakė, jog čia įstatymas kvailas, bet jie privalo jo laikytis. Valdininkai sako, kad jie nekalti. Ne pirmą kartą girdžiu tokius atsikalbinėjimus. Kaži ar čia vien tik įstatymai kalti. Remigijus savo bloge gan aiškiai išdėstė kuo skiriasi geras teisininkas nuo blogo – manau, jog tai susijusi tema.
Skambutis #2
Pensininkė alytiškė. Išsiaiškinom, kad yra mano dėdės kaimynė ir netgi buvusi mano mamos (terapeutė Alytaus poliklinikoje) pacientė. Tikra dzūkė. Skundėsi, kad sunku pragyvenc su tuo pusantro ar tai daugiau šimto eurų. Nenorinti eiti į bėdų turgų. Labai patinka Guoga. Sakė, kad jai trūksta ~€50 per mėnesį.
ve.lt nuotrauka
Feisbuko groups’e pasikonsultavau su Vaidotu Ilgium (#8 sąraše). Jis socialinių problemų sprendėjas ir žinovas. Copy/paste su jo leidimu:
Pirmiausia, reikia kalbėtis su savo seniūnijos socialiniais darbuotojais – jie ne tik vieninteliai gali objektyviai įvertinti padėtį ir poreikius, bet ir žino bei disponuoja adekvačiais pagalbos būdais.
Būna situacijų, kai savivaldybės disponuojamų priemonių nepakanka – tuomet galima ir būtina mobilizuoti nevyriausybinių organizacijų pagalbą, privačių rėmėjų taip pat.
Kasdien “Maisto bankas” gauna savivaldybių socialinių darbuotojų motyvuotus prašymus. Tokiais atvejais išvengiame “socialinio teatro” (profesionalūs elgetos puikiai išmano emocinio manipuliavimo priemones), padedame tiems, kam to tikrai reikia. Tai labai svarbu, kad visuomenė pasitikėtų socialine sistema, socialinės pagalbos tinklu. Nevyriausybinių organizacijų pagalba yra labai reikalinga, kaip ir rėmėjų – nes valdžios ištekliai nėra pakankami visiems poreikiams tenkinti – tačiau mūsų mokesčius gaunančios valdžios privalo griežti pirmaisiais smuikais, ir to iš jų turime reikalauti.
Šiuo metu jei žmogaus mėnesio pajamos yra mažesnės, nei 158 eurai, jis gali per savivaldybę gauti ir tą, ir aną, ir dar trečią, nelygu ką jau gauna ir kokia individuali situacija. Jei ta situacija yra specifinė (sunkios ligos, gaisras etc etc), savivaldybės visada savo nuožiūra gali (t.y. turi teisę pagal teisės aktus) skirti papildomas priemones – vienkartinę pašalpą, nukreipti į labdaros valgyklą ar pan., nelygu kokia žmogaus ar šeimos situacija.
Bet kita vertus akivaizdu, kad dažnai 158 ar net 200 eurų gaunančiam žmogui gali reikėti (ar norėtis) ir papildomų 50 ar 100 kas mėnesį. Ir tokių žmonių yra dešimtys tūkstančių, jei ne šimtai. Ir deja čia paprastu skylių užkamšymu ar pagalba tiems, kad išdrįsta (garsiausiai) pasibėdavoti ir paprašyti, reikalo nepakeisim. Todėl reikia sisteminių reformų.
Neturiu ką daugiau čia pridurti. Apie kokias sistemines reformas čia kalbama – nežinau. Jei įdomu, tai galima būtų su pačiu Vaidotu apie tai pakalbėti.
Skambutis #3
Paveiksliukas iš cecottle.com. Turime atsakyti pasiūlymui dėl perteklinės universiteto biurokratijos. Aš siūlau surengt sub-komitetą, kuris galėtų pažvelgti į galimybę pagalvoti apie tai kas gali prisijungti prie politinės grupės, kuri aprašytu dokumentą su kažkokiais pasiūlymais apie tai kaip mes galėtumėm pradėti galvoti apie problemą.
58 inžinierius mechanikas neranda darbo Vilniuje, nes neturi kažkokio TRxxx pažymėjimo (o sveikata ir amžius ne tas, kad galėtų dirbti fizinį darbą – nori vadovavimo daugiau).
Tas pažymėjimas brangus: ~1000 lt ar panašiai.
Darbo birža turi lengvatines sąlygas tokiems žmonėms (sudaroma trišalė sutartis tarp darbo biržos darbdavio ir darbuotojo, pažymėjimo įsigijimas subsidijuojamas, bet darbdavys turi įsipareigoti bent jau 6 mėnesius žmogų įdarbinti).
Darbdaviai labai nenori apsikrauti biurokratijom (ten reikia labai daug visokių popierių, papopierių ir panašiai). Ir čia sutinku su skambinusiuoju: tos programos pagalba norėjau savo bendrijai pasamdyti kiemsargį. Bet gavosi, kad pigiau ir paprasčiau yra nusamdyti įmonę, kuri užsiima tokiais darbais (Виктор, прости). Biurokratijos ir visokių kitokių nemalonių smulkmenų – labai daug. Pavyzdžiui: darbo biržai reikia pateikti ataskaitas kas mėnesį kiek laiko darbuotojas dirbo. Ar tikrai to reikia? Kam? Daugiau apie tas tvarkas darbo biržos internetuose.
Dar vienas dalykas – darbdavys turi įsipareigoti darbo biržai bent jau pusę metų laikyti tą darbuotoją ir tai galbūt irgi kliūtis. Darbdaviai nėra blogi iš principo, jie tiesiog neturi laiko bandymams – jiems svarbiau net ne kompetentingas, bet patikimas darbuotojas. Jo Visatybė apie tai rašė – nelabai susiję su šia tema, bet naudinga pasiskaityti kiekvienam.
Skambutis #4
Sąmokslo teorijos yra tokios sąmokslo teorijos. Nukopijavau iš www.telegraph.co.uk
Bene pats keisčiausias skambutis. Skambino buvęs Kazlų Rūdos puskarininkių mokyklos darbuotojas. Save vadino pacifistu. Reikalauja valdžios nubausti tos mokyklos vadovybę, nes jie kažką blogai darą. Ką tiksliai blogai daro – nesupratau. Minėjo kažkokią pornografiją, jo pareigų pažeminimą, psichologinį smurtą.
Žodžiu mėgino eskaluoti savo problemą. Užsiminė, kad padavė prašymus politiniam prieglobsčiui į keletą ambasadų (tame tarpe Rusijos). Užsiminė, kad rašyti mokąs, nes jį mokė stebėti ir viską užsirašinėti… 😀
