Mūsų periodikos skaitykla įrengta “antrajame miegamajame” – šitaip kažkurių draugų yra pavadintas mūsų tualetas. Toks tas mūsų butas, kad voniai ir tualetui skirta pakankamai ploto, kad būtų patogu ne tik nusiprausti bet ir nusi… (man dar patinka kad tos patalpos pas mus yra atskirtos).
Tai va toje skaitykloje yra netgi specialus dėkliukas žurnalams ir knygoms. Tai vienintelė vieta kur galime paskaityti. Jūs, kas neturite vaikų, arba jeigu jūsų vaikai kokie nors kitokie, net neįsivaizduojate kaip tai yra sunku… Sunku skaityti, kai ~1->2 metų (kol kas nežinau kokia viršutinė riba) pyplys (dar kitaip vadinamas enerdžaizeriu) sugeba būti visame bute vienu metu ir skaityti, kol jis nemiega, GRIEŽTAI DRAUDŽIA!
Galvojau, kad bent vaikiškas pasakas ir apysakas paskaitinėsiu – juk jam bus įdomu. Aha… Kur tau… Skaityti leido tol, kol nesugebėjo išlipti iš lovytės su bortu (arba kol mes jį ten migdėm) – nors irgi neapsiėjom be neilgų bet gan griežtų protestų: vaikas guldomas į lovytę, duodama viena ranka, o kita ranka yra skaitoma knygelė. Keletą minučių būdavo protestuojama, bet galų gale pasiduodavo. Galiu pasigirti – perskaičiau keletą V. Landsbergio knygų (“Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo“, “Stebuklingas Dominyko brangakmenis“, ir dar kažkokią, kurios internete kažkodėl nerandu), dalį Vytautės Žilinskaitės “Kelionė į Tandadriką” (knyga, kurią specialiai pirkau internetuose suradęs, nes man ji padarė žiauriai didžiulį įspūdį vaikystėje) ir net pusę Pelytės Smailytės (šita knyga tai būtinai turi būti jūsų vaiko bibliotekoje – dar gal kiek ankstoka mūsiškiam, bet negaliu nesutikti su Rokiškiu).
Tas būdas nebeveikė, kai Augustas išaugo lovytę su aukštais bortais (dabar mes jam turime pirmą aukštą dviaukštės lovos, kurios įsigijimas tapo būtinybe). Dabar skaityti negalima nei tyliai nei jam nei kam nors kitam nei garsiai. Nebent tik jo vieną mėgstamą knygutę, kurioje jis rodo: “čia liamba!”, “bėtėbėė”, “fui kaka” ir pan. Knygutėje tiesiog paveiksliukai buitinių daiktų su jų pavadinimais. Žodžiu vaikas pyksta, kai daromi jam kol kas nesuprantami veiksmai ir kai nėra aiškaus interaktyvaus kontakto su juo. Žiūrėsim, kada bus sekantis etapas, kai jau susimils ir leis paskaityti bent jau vaikišką literatūrą jam garsiai… O gal pats išmoks jau ir skaitys pats?
Tai va, turime skaityklą namie. Ten yra dėkliukas, su žurnalais ir knygomis. Tai vienintelė vieta kur mes skaitome įvairius leidinius, tarp kurių yra ir VK.
Tad šiuo metu savo skaitykloje skaitau straipsnį apie manieras (Giedrius Drukteinis). Ir taip jau sutapo, kad viena iš VK kolonisčių (ane? teisingai parašiau? ;)) Sigita McSimkute pajuokavo G+’e, jog neis į knygų mugę šiandien, nes šiandien nepakankamai gražiai apsirengus! 🙂 Tai privertė mane susimąstyti apie vieną amžinų žmonijos problemų, tai skirtumus tarp vyrų ir moterų..
Priėjau tokios išvados: moterims svarbus visiškai subjektyvus supratimas apie “grožį”, dėl kurio netgi aukotų vyrams, regis svarbesnį dalyką, tai pragmatiškus naudos tikslus.
Specialiai daug negalvodamas įvedžiau googlėj “gražūs rūbai” ir “negražūs rūbai” paprašiau duoti paveiksliukus. Pasirinkau atsitiktinai, kad tiesiog būtų rūbai be manekenų. Aš net suprantu, kad google gal net nežiūrėjo į tuos “gražūs” ar “negražūs”, bet aš googlę suprantu, nes man tie rūbai vienodai gražūs ar negražūs:
-
- Gražūs rūbai
-
- Negražūs rūbai
Aš tai suprantu, kad rūbai be žmogaus negali būti nei gražūs nei negražūs. Bet būtent tas emocinis ryšys tarp mano būsenos ir mano išvaizdos (rūbų) pas mane toks silpnas, kad man iš principo visiškai vienodai kuo rengtis – svarbu, kad būtų švaru ir atitiktų protokolą. Aš net galvoju, kad man patiktų dėvėti uniformą.
P.S. Kaip jums toks netikėtas posūkis? Pastaruoju metu mano galvoje “siužetinių linijų” tiek daug, kad nori-nenori jos ima pintis tarpusavyje ir kristi netikėtais rezultatais…
