I dalis
Draugas su savo 5 klasės BMW atvežė mane iki Kalvarijų. Pasiėmiau savo didžiulę kuprinę.
– Nu davaj…
– Nu davaj… – atsakė kreivai šyptelėjęs, – Turiste!
Na ką gi… Štai aš ir čia – pasienio ruože.
Ilga sunkvežimių eilė. Einu iki pasieniečių ir prašausi į Lenkiją. Sako, kad pėsčiom čia nepraleidžiam – tik automobilius. Ten kur pėsčiom praleidžia tai yra kita vieta visai kitur. Gal tik Lazdijuose. Pirma kliūtis vos tik pradėjus kelionei. Ilgai nemąstęs ėjau prie kiekvienos fūros ir nutaisęs naivią šypseną prašiausi pravežamas pro pasienį bent jau pro sieną.
Barake (studentų bendrabutis) buvo kaimynų, kurie buvo moksliukai, pradedantys alkoholikai, žiurkės. Bet buvo ir charizmatiškų asmenybių. Paprastai pas tokius dažnai vykdavo visokie vakarėliai, ten niekada netrūkdavo kitų kaimynų. Žodžiu klegesys nuolatinis. Interjeras pas juos taip pat būdavo neeilinis – pilna visokių trofėjų, beveik visada ant sienos sena nubrūžinta gitara…
Tai buvo berods 1998 metų vasaros pabaiga – už savaitės ar mažiau prasideda mokslo metai. Visi sugrįžę iš namų. Švenčia. Tempia bulvių maišus, kompiuterius. Žiaurus smagumas:
– Ei paleisk “Doom’ą”!! – Girdisi viename koridoriaus gale.
– Jau paleidau! Ką nematai? Ko čia lamerini?! – Iš kito galo.
Taip… KTU informatikos barakas Nr.2. Koridorinis, t.y. ilgas koridorius, o iš abiejų pusių yra po kelių kvadratų kambarį, kuriame paprastai gyvena nuo 2 iki 4 studžių, viena didelė apšnerkšta virtuvė, vienas didelis šikanas, kurio klozetuose ir šalia teko pamatyti neįtikimiausių dalykų, su fanierom tarp klozetų, viena didelė prausykla su dviem veikiančiomis kriauklėmis, dušai bendri rūsyje, kuriame taip pat yra kambarių, kuriuose gyveno studentai…
Kompas tada kokio 120 Mhz CPU dar gal net neceleronas yra geras daiktas ir kaina jo BMS’e gal ~3000 lt. Žiauriai brangu. Broliui, kuris tame pačiame barake gyvena tėvai surinko panašią sumą todėl ir atsimenu vis dar. Kompu aišku nepasidalinome. Norėjosi man savo. Kaip tik tada vakarojau (o gal dienojau… ar rytojau… nebepamenu) pas vieną iš charizmatiškųjų kaimynų. Grojo gitara, dainavom visi visokias dainas, jo “brand new” kompe žiūrinėjome nuotraukas iš tai kaip jis dirbo Anglijoje, kaip tranzavo. Pasakojo visokias istorijas (nelabai panašias į šią, kurią pradėjau čia). Tada buvo tas laikas, kai buvo ypatingai suaktyvėjęs darbo jėgos migravimas iš LT ir kt. Rytų Europos šalių į Angliją – rinkti derliaus ar pan. Pasakojimai apie uždirbtus pinigus žadino vaizduotę. Kiek gerų daiktų būtų galima įsigyti už tokius pinigus!!! Viskas. Važiuoju ir aš. Tai yra tranzuoju… Nuspręsta!
II dalis
Matyt mano nuolanki pokvailė šypsena padėjo, nes per sieną persigaut pavyko. Pavežė kažkoks geras žmogus su senoku Mersedesu iki lenkų pusės “duty free”. Kiek pastoviniavęs ten, šiek tiek su nerimu (nes jau buvo vakarop) sėdau į svetingo lenko fūrą (sunkvežimis lietuviškai), su kuria patekau iki Suvalkų. Matyt atsargūs fūrų vairuotojai per pavojingą vietą (sieną) vežtis, kad ir kaip patikimai ir naiviai atrodančio tranzuotojo, nenorėjo.
Kiek užbėgdamas už akių noriu pareikšti pagarbą ir moralinę paramą visiems normaliems fūrų vairuotojams, man regis aš “paragavau” jų gyvenimo ir supratau, kad tam darbui reikia arba pašaukimo arba itin geros kantrybės ir valios. Na, gal dar sveikatos…
Pasakiau kad “tranzuosiu” tad pradėjau ruoštis. Vienam tranzuoti nesinorėjo juolab taip toli (į Angliją, iš karto kai tik sugalvojau, kad reikia apie nieką kitą nenorėjau galvoti). Pradėjau ieškoti žmogaus, su kuriuo galėčiau leistis į tokią avantiūrą. Kalbinau keletą draugų, kol galų gale pavyko prikalbinti vieną grupioką. Šaunu!
Pradėjau pasiruošimus. Pasakiau šeimai kad išvykstu. Užsidirbti 🙂 Iš tiesų buvau maloniai nustebintas gautu palaikymu (šeimai tada sekėsi neypatingai gerai, mes abu broliai, studinam, dirba ir uždirba praktiškai tik motina). Kiti pasiruošimo darbai buvo įvairūs kelioniniai daiktai. Vienas svarbiausių – įsigyti gerą kuprinę. Dabar nepamenu, bet anais laikais suplojo motina už ją gal ~200 lt – žiauriai brangi. O atrodė ji taip:
Čia ji jau kelionės kulminacijoje – matosi kyšantis šikpopierius (jį dar vadina “tualetiniu popieriumi”), visur primėtyta rūbų. Tas oranžinis daiktas apačioje, tai sena rusiška palapinė, kurią man labai mielai paskolino tas pats draugas, kuris pirmoje dalyje nuvežė mane iki Kalvarijų. Bene geriausias variantas, kokį tik galima buvo įsivaizduoti tuo metu kelionei – maža, paprasta kaip trys kapeikos, kurios detales galima pakeisti ir medžių šakomis jei aliumininę konstrukciją sulaužai ar pameti.
Na tai iš daiktų kaip ir viskas 😉 Ko daugiau reikia? Na aišku, lenktinis peiliukas lašinių paltis, duonos gabalas, samogono mažas buteliukas (kurį man įdavė supratinga motina ir kuris netikėtai atsirado pas vieną Londono gyventoją). Aišku skudurai dar… muilas… dantų šepetukas. Ką čia besigilinti – būtiniausi daiktai ir tiek.
Naktis. Esu Suvalkuose. Ieškau traukinių stoties. Taip ir planavau – naktį skiriu Lenkijai ir jos traukiniams, iš anksčiau tranzavusių per Lenkiją negirdėjau nieko gero, tad nusprendžiau praleisti šį malonumą. Juk kelionės tikslas tai Anglija ir jos, žinoma, Svarai visokių Sterlingų.
Traukiniu nuo Suvalkų iki Ščecino prireikė daugiau nei vienos nakties (pripratęs prie Lietuvos atstumų mąsčiau ypatingai optimistiškai :)). Teko baladotis visą naktį ir beveik visą dieną. Ir tos beveik “visos dienos” didesniąją dalį teko praleisti su šalimais esančia triukšminga daugiavaike lenkų šeimyna, su baisiai bjauria moteriške (gal motina) ir padūkusiais vaikigaliais. Ausis išūžė neblogiau nei koks nors geriausias “pūko dainų” šimtukas.
Antra diena mano kelionėje, kiek pailsėjęs naktiniame traukinyje ir kiek pavargęs dieniniame išlipau Ščecine. Apie tokį miestą (kad jis toks yra) sužinojau Suvalkuose pirkdamas bilietą su tarptautiniu studento pažymėjimu. Iš tiesų tai labai gražus miestas su savo jūrų uostu. Atrodžiau turbūt labai juokingai ieškodamas kelio iki Vokietijos.
– Kurwa mac! Do kont? – pirmas taksisto atsakymas/klausimas ( !@#$! kur? – lietuviškai, tiesa, čia turbūt irgi nelenkiškai parašiau, nes lenkiškai suprantu, bet nemoku nei rašyt nei kalbėt).
– Nu do “Germany”… Jak nai šipčei dostačj? – Bandau laužyti liežuvį (“Na iki Vokietijos… Kaip galima greičiau patekti?).
– Do Nemec? No to kurrrrrwa mac…. – Atsakė ir dar kažką turbūt sakė, gal net kur eiti pasakė, bet dabar jau nebe atsimenu…
Ščecinas man ir dabar asocijuojasi su tuo “kurrrrwa mac” – reikia turbūt išgirsti. Tai va ta proga ir išgirskite:
Tos kelionės vietos nuo Ščecino traukinių stoties iki pasienio ruožo neatsimenu – lyg kas būtų iškirpęs. Atsimenu tik kad jau buvo vakaras, niekas, aišku, pasienyje man nestojo – teko ieškotis nakvynės, juolab kad jau gan stipriai aptemę jau buvo. Paėjau kiek į šalį, įlindau į tankmę (buvo jau tiesą sakant tamsu) – visiškai nesupratau kur esu. Pasistačiau apgraibomis palapinę ir įlindau miegoti. Miegojosi aišku prastokai – mašinos ūždamos beveik be pertraukų (daugiausiai fūros) neleido užmigti. Atsikėliau anksti, gal kokią 5 ryte (vos prašvitus), pašlaksčiau vietines dilgėles, išsivaliau dantis, susidėjau kuprinę ir išlindau iš tankmės. Šviesoje tik supratau kur aš praleidau visą naktį… Bene keisčiausia vieta, kur esu kada nors miegojęs… Vėliau dar svarsčiau ar tai galėjo būti pavojinga vieta ar ne labai. Tai va, nakvojau čia:
O čia dar kitoks “source’as”, katrame galima pasididinti/pasimažinti, kad suprasti kurioj vietoj tas taškas: View Larger Map
Toliau ramiai užkandžiaudamas lašiniais ir duona, iškėlęs nykštį iš lėto ėjau link Lenkijos/Vokietijos sienos.
III dalis
– Žinai, nevažiuosiu. Negaliu. Pasikeitė planai… – Atsakė grupiokas, kai paklausiau ar jau kuprinę susidėjęs.
Tikriausiai jo šeima nepritarė tokiai avantiūrai. Nesmerkiu. Man taip pat būtų kur kas sunkiau išvažiuoti, jei motina nebūtų nupirkusi kuprinės, jei nebūtų įdėjusi pavalgyt, nebūtų davusi ~1000 litų…
– O tai kas ten blogo gali nutikti? Negi ims ir puls taip iš karto. Ten gi tas pats kaip čia, Lietuvoje – viešos vietos pakankamai saugios. O gal ir net saugesnės – jie gi seniau normalūs. – Svarstėme su motina.
Dabar mąstau, kad taip turbūt nėra. Dabar į tokią kelionę taip paprastai nebūčiau išvykęs. Juk tada neturėjau nei mobilaus telefono, neturėjau net ašarinių/pipirinių dujų balionėlio (kurį turiu kišenėje dabar eidamas tiesiog iš namų į darbą ;)). Kaip sako važiavau “na ura”.
Bijojau kad čia nebūtų taip pat kaip ir Lietuvos/Lenkijos pasienyje, t.y. kad sieną kirsti galima tik automobiliu. Nesinorėjo visą dieną iššvaistyti tupint pasienyje. Juolab, kad patyrę tranzuotojai man sakė, jog Vokietija yra “zašibys” – stoja.
Per sieną pervežė koks tai vokietis senukas su kažkokiu senoku automobiliu. Išlipau Vokietijoje pavažiavęs vos kelis kilometrus. Senukui reikėjo kažkur kitur sukti.
Ir iš tiesų, Vokietijoje stojo. Visą Vokietiją, nuo rytinės jos sienos iki vakarinės įveikiau per vieną dieną. Turėjau su savimi gan stambų Europos žemėlapį. Kitoje jo pusėje su ryškiu juodu flomasteriu/markeriu rašiau miestų pavadinimus (šitą taip pat buvau girdėjęs – jei neparašai kur važiuoja, vokietis nestoja).
Gaila to žemėlapio pas save dabar neberandu. Žinau, kad kažkur yra. Kad nepamečiau. Bet kur… Nerandu. Iš tiesų tai dėl to gan stipriai nuliūdau ir vien dėl to labai ilgai nepratęsiau savo šios kelionės aprašymo… Deja tiksliai neatsimenu pro kuriuos miestus važiavau, bet pabandysiu bent jau apytikriai maršrutą sudėlioti.
Maršrutas toks: Berlyno žiedas, Magdeburgas, Braunschweig’as, Hanoveris tada per kažkur kažkaip į Kiolną berods. Svarbiausia (vėlgi patarimas gautas iš anksčiau) neįvažiuoti į miestą, nes ten ir pastrigsi, o iš jo išsikapstyti gan brangu, tad lipau didesnių miestų žieduose/aplinkeliuose arba prieš nusukant į miestą.
O kažkur apie Kiolną pavyko sutranzuoti lietuvį fūristą, kuris labai sėkmingai (žiaurus ačiū jam už tai) pervežė per visą Belgiją iki pat Prancūzijos Kalė miesto. Gal net pas jį kažkaip pavyko ir numigti, nes Kiolne buvau jau vėlokai vakare, o Belgiją kirtome naktį.
Važiuoti fūroje naktį Belgijoje žiauriai smagu: sėdi aukštai, matosi toli, visos pagrindinės autostrados apšviestos, sudėtingesnės sankryžos su viadukais atrodė kaip geltonai šviečiančių gyvačių kamuoliai…
Kažkurioje fūrų stovėjimo aikštelėje netoli Lamanšo sąsiaurio, Kalė, su kuprine ant pečių… Kaip tranzuoti per sąsiauri? Man tada kažkaip buvo neįtikėtina, kad kas nors priims į automobilį tranzuotoją, keliantis keltu… Ai, nutariau pirkti bilietą. Patekau į uosto pastatą, kur supratau, jog Eurotunelis ne mano kišenei, na o kelto kaina 400 litų į abi puses. Reikia imti į abi puses, nes girdėjau, jog Britų pasieniečiai saugodamiesi nelegalių darbininkų gali nepraleisti, jeigu įtars, jog aš esu vienas iš nelegalų. Bilietas į abi puses turėtų įrodyti, jog neplanuoju užsibūti. Juolab studento bilietas… Kuprinė… Naivi šypsena… Gal prasmuksiu?
IV dalis
Kaip plaukiau keltu neatsimenu. Matyt tai buvo ramiausia paprasčiausia ir atsipalaiduočiausia kelionės dalis. Tačiau vieną atsimenu tai Anglijos krantus. Dover’io baltas uolas. Nežinau kodėl, bet būtent tokios Anglijos aš ir neįsivaizdavau.
Po išsilaipinimo Doverio uoste žinoma reikia pirmiausiai pasikalbėti su passport control‘u. Nežinau ar kas nors pasikeitė po to kai aš ten buvau, bet reikėjo atsistoti į tokią stovyklą, kur vienoje pusėje stoviu aš, o kitoje sėdi (berods kiek žemiau) pasienietis.
– Jūsų kelionės tikslas? – paklausia angliškai.
-Keliauti po Angliją, pamatyti garsias vietas… Nufotografuoti ką nors… Suprasti kas ta Anglija yra… – atsakau taip pat angliškai. Nors ar būtent taip pasakiau nesu įsitikinęs. Bet gal ką nors panašaus ir pavyko sumarmaliuoti…
– Tai tikslas turizmas?
-Taip.
– Ar turite kokių nors draugų, giminių? – toliau kamantinėja.
– Ne…
– Ar turite kredito kortelę? – toliau klausinėja
“Hm… įdomu ko jis nori” – ėmiau mąstyti. Išsitraukiu savo HansaBanko “Maestro” debetinę kortelę. Pasienietis ją paima, apžiūri ir vėl klausinėja:
– Tai jūs susimokėsite pavyzdžiui už autobusą šia kortele, nuvyksite į kokį nors miestą ir ten išsinuomosite viešbutį su šia kortele?
– Taip… – Kažkaip nelabai tvirtai pavyko pasakyti… Nes kortelėje toje tai gal koks 20 litų ir likęs…
– Aš taip pat turiu atgalinį bilietą ir be to mokausi universitete Lietuvoje, kur esu baigęs jau II kursą ir į III’ią tikrai norėsiu grįžti. – Priduriu.
Anglas dar kurį laiką apžiūrinėjo mano popierius, keletą kartų dirstelėjo į mane ir į paso nuotrauką, galų gale paėmęs antspaudą kažkokį ir dėdamas jį į mano pasą praneša:
– Anglijoje galite būti 6 mėnesius, jums suteikiama turistinė viza, pagal kurią dirbti šalyje neturite teisės. Ar suprantate?
– Taip. – Atsakau. Negi “ne”?
Atgavau visus popierius, pasą su antspaudu ir… Ir aš Anglijoje!!! Atsikvėpiau lengviau…
Prisėdau kažkur ant kažkokio bortelio palei kelią, susidėliojau mintis ir pakėliau ranką. Tiesa, dabar jau nebe dešinę o kairę… Planas buvo toks – patekti kokiu nors būdu į Londoną. Į Londono centrą. Ten gali būti kad tiesiog paslampinėsiu po naktinį miestą o pamiegosiu gal būt dieną. Kažkodėl man tada švietėsi, kad naktiniame Londone bus saugiau negu naktinėje Anglijos gamtoje 🙂
Problemų nuvažiuoti į Londoną nebuvo jokių. Viena mašina mestelėjo draugiškas britas iki pat Londono centro.
Edit: radau vieną fotkę, kur prie Big Ben’o fotkinausi, tai įmetu (pats ryškinau, gaminau, dėl to tokia prasta):
Buvo jau vakaras. Atsidūriau kažkokioj aikštėj su kažkokiu paminklu o gal ten ne paminklas buvo o obeliskas kažkoks… Nors obeliskų gal Londono centre ir nėra… Nepamenu. Kaip ir reikėjo tikėtis vyko kažkoks naktinis gyvenimas – jaunimas kažką gėrė/rūkė/rėkavo/dainavo. Aš su savo didžiule kuprine nutariau prisėsti ant suoliuko ir pailsėti. Sutemo visiškai. Prie manęs prisėdo pagyvenęs pliktelėjęs vyriškis.
– Graži kuprinė. – Tarstelėjo ir maloniai nusišypsojo.
– Aha. – Atsakiau ir uždėjau ranką ant kuprinės.
– Ką čia veiki? – Paklausė.
– Nieko. Laukiu kol naktis pasibaigs. – sakau.
– Žinai, jei nori, gali pernakvoti pas mane…
“Nu nix… sau!!!!” – pagalvojau.
“Turbūt gėjus… Nors… O gal ne? Gal šiaip geras žmogus?” – dar pagalvojau. Norėjau paklausti ar jis gėjus. Bet labai kuklu kažkodėl buvo. Gi buvau jaunas ir mandagus… Juoba matėsi kad vyriškis gerokai įkaušęs.
– O jūs ne gėjus? – labai mandagiai paklausiau. Nors gal ir net nepaklausiau, o jei ir paklausiau, tai nežinau ar pavyko, nes išties buvo labai kuklu.
– No. – Atsakė. Nors gal taip ir neatsakė, o man tik taip pasirodė.
– O jūs toli nuo čia gyvenate? – klausiu toliau.
– Ne. Prie pat! Galime važiuoti taksi.
– Nu gerai… – Atsakiau. Prieš tai pažiūrėjau kokio sudėjimo tas dėdė. Smulkaus sudėjimo. Žemo ūgio. Norėsiu – galėsiu ir primušti, jei vis dėlto gėjus. O jei taksi toli važiuos liepsiu sustoti…
Sėdom į taksi. Pavažiavome išties netoli. Vieną kitą kvartalą ir sustojome prie kažkokio pastato lygtais su kolonom… Lygtais balto… Pasirodo tai viešbutis. Tik nusivedė jis mane ne į viešbutį, į šalia esantį įėjimą – pusrūsį.
Deja neatsimenu nei koks pavadinimas to viešbučio nei kur jis tiksliai yra… Pagūglinęs radau va tokių panašiai atrodančių viešbučių, kurie yra Londono centre:
Žodžiu esmė, kad lyg ir truputį kažkur baltas (nors buvo jau vėlus vakaras), bet turi ir šoninį įėjimą šalia pagrindinio į pusrūsį. Tiesa, šalia yra kažkoks parkas ir gan didelis…
Taigi, įžengiu aš pro duris, o ten nedidelė tokia patalpa, kurioje ir gyveno šis žmogus – tikriausiai viešbučio darbuotojas.
Atsikėliau ir susidėjau kuprinę dar švintant.
– Tai aš jau eisiu. – Pasakiau.
– Gerai…
– Čia va jums dovanų, lietuviško viskio… – Dar pasakiau atkišdamas nedidelį (gal 0.33l) buteliuką su samogonu, kurį turėjau, kurio tikrai nepanaudosiu, nes supratau, kad kelionėje reikia laikyti galvą blaivią!
– “Na ką gi…” – pagalvojau išėjęs pro duris. – “Reikia kažkur eiti…”
Pasukau į šalia esantį parkelį.
V dalis
Besiruošdamas šitai daliai pažiūrinėjau google Earth, bandžiau prisiminti kur tas parkelis, kuriame vaikštinėjau po tos nuotaikingos nakties. Ir man regis aš jau beveik radau tą vietą, t.y. tą viešbutuką, kurio darbuotojas maloniai priėmė pernakvoti pas save 🙂 Tai mano manymu tai yra štai čia.
Parkelyje iškarto atkreipiau dėmesį į Londono bomžą. Tokių Lietuvoje nebuvau matęs1: barzdotas, gan stambus, sveikas (ne taip kaip bomžai pas mus su metanolių pažeistais veidais)2 su supermarketų vežimėliu, kuriame visas jo gyvenimo šlamštas (daiktų krūva gal dvigubai didesnė už patį vežimėlį). O pats parkelis tai šitas: View Larger Map
Nekantravau ištrūkti kaip galima greičiau iš to miesto. Sužinojau kažkaip, kad man reikia eiti į metro, tada sėsti į kažkokį “Victoria”, kuris mane veš link Kento grafystės (tiesa, nevežė jis į jokią Kento grafystę, bet man tai šitaip tada šilo). Susiradau aš tą metro, pirkau baisiai brangų bilietą, tada važiavau iki kažkokios traukinių stoties, kur sėdau į tą “Victoria” ir tas ne už ilgo išvežė mane lauk iš Londono (kažkur šiauriau). Kainavo man tie pasivažinėjimai gal kokius 30 svarų!!!!3.
Tiesą sakant, ne visai supratau kur aš tada atsidūriau, bet džiaugiausi ištrūkęs iš to dyyyyyydelio miesto. Nuotaika pasitaisė: gamta, kelias, geras oras…
Čia manau vieta yra papasakoti apie tai kas yra keliautojo “moralė” ir kokią reikšmę ji turi. Gal kas esat matę “ultimate survival” per Discovery chanell’į? Labai įžymi laida, ten daug kas iš jos tyčiojasi, bet manding, ten labai daug tiesos papasakoja p. Bear Grylls’as. O beveik kiekviename savo survaivalyje jis pamini moralę (pvz. kai uždega laužą per lietų ar suvalgo dvėselienos gabalą). Žinokit ne be reikalo mini tą reikalą. Galima sakyti, nuo tos “moralės” viskas ir prasideda. Neduokdie apims panika ir ta panika užvaldys visą tave… Sprendimai gali būti absoliučiai neadekvatūs, kvaili, skuboti ar net mirtinai pavojingi. Nuotaiką būtina turėti visada pakilią, jei tik jauti kad sminga žemyn, kad jau vakaras, kad niekas nestoja, kad palapinės nėra kur pastatyt – vyk tas mintis tolyn, juokis, grožėkis aplinka, suvalgyk lašinių su duona, paklausyk paukščių ar žiogų – ką nori tą naudok, bet nepanikuok!
Pavyko susistabdyti vieną kitą automobilį ir pakliūti į kažkokį nedidelį miestelį, arba kažkokį didesnio miesto priemiestį (beje, tada, kaip paaiškėjo vėliau važiavau link King’s Lynn’o). Tiesą sakant tada nė neįsivaizdavau kaip pasiekti mano įsivaizduojamą tikslą. O tikslas buvo susirasti nelegalų (nes štempelį į pasą gavau, kad dirbti nevalia) darbą pas kokį nors ūkininką. Taigi, nusižiūrėjau kažkokį namelį su gazonu ir sodu (kažkiek primenančiu Lietuvoje esančius sodų namelius), pasibeldžiau. Atidarė senyvo amžiaus žmogus.
– Hello… I’m looking for a job… I can do almost anything in a farm. Do need that?
– No… It’s not a farm here…
– Do you know any farms near here, who would need a worker?
– No…
– Can I then put my tent in your garden and spend a night please? – neatstojau.
Tiesą sakant atsakymo nepamenu, bet leidimą išskleisti savo palapinę jų gazone gavau. Nežinau, gal tai mano išvaizda ir naivi šypsena kelia žmonėms pasitikėjimą, bet panašu, kad kažkas kelia. Šeimininkai namo buvo labai svetingi (šeimininkai tai tas senyvo amžiaus žmogus ir jo senyvo amžiaus žmona): pavaišino vakariene, pasiūlė nusiprasuti. Prie vakarienės užmezgėme pokalbį. Kaip paaiškėjo, tai buvo imigrantų šeima. Tik emigravo į UK jie jau seniai, neilgai trukus po II pasaulinio karo iš Bulgarijos. Kažką dar pamenu apie tai, kaip buvo jiems nelengva, bet kaip vis dėlto pasisekė įsitvirtinti UK, aš jiems tikriausiai kažką apie Lietuvą sugebėjau papasakoti… Man pačiam būtų įdomu dabar tiksliai atsiminti ką aš ten papasakojau, bet deja, tokių smulkmenų jau nebepamenu…
Kitos dienos ryte vėl stojau ant kelio ir su keletu sutranzuotų mašinų patekau į King’s Lynn, kuriame teko susipažinti su ten gyvenančiais lietuviais dirbančiais tai legaliai tai nelegaliai įvairiose fermose.
VI dalis
Kingslìne (taip kirčiavo tą žodį sutiktas vienas lietuvis matyt iš Suvalkijos kilimo) teko susipažinti4 su lietuvių emigrantų šeima – jaunas bičiukas ir jo mergina/žmona (nežinau tiksliai – jei sakė nebepamenu). Mergina dirbo(-a?:) ) žuvų kotletų fabrike, o vyrukas statybų freelancer’is5. Papasakojau aš jam savo problemą (nu tipo – Hello… I’m looking for a job… I can do almost anything in a farm. Do need that?). Kaip ir kiekvienoje iki tol aplankytų fermų manęs paklausė ar turiu leidimą dirbti, aš žinoma jo neturėjau. Tada tas bičiukas pasiūlė man luktelti prie kažkokio namo, kuriame gyveno panašūs į jį ir ne tik lietuviai, kol jis ten kažką kažkur pakombinuos. Aš dabar stebiuosi savo patiklumu, matyt kažkaip tikėjau mistiniu lietuvių ar tiesiog imigrantų draugiškumu bendrataučiams ir bendraimigrančiams, o stebiuosi, nes paklausęs ar galiu čia palikti savo didelę sunkią kuprinę trumpam ir gavęs leidimą – ją palikau ir išėjau pasivaikščioti. Žinoma, toje kuprinėje be nešvarių apatinių, skudurų, lašinių palties ir trupučio duonos daugiau nieko vertingesnio nėra, bet tai buvo man būtinas turtas, tam kad galėčiau išgyventi6.
Taigi, palikau savo “turtą” ir išėjau pasivaikščioti. Toli buvo baisoka eit, tai ėjau netoli. Iki kažkokios krepšinio aikštelės, kurioje žaidė vietinė fauna krepšinį. Aš pasiilgęs bendravimo ir kažko kito, nei smarksojimo ant kelio, pasisiūliau pažaisti kartu – priėmė. Pažaidėm kašę…
Kuprinė nedingo. Tai yra stebuklas, kai dabar pagalvoju… Man net tas bičiukas leido pas save pernakvoti ir pavaišino tais žmonos iš darbo atsineštais žuvų kotletais, nors darbo ir nerado – pasiūlė važiuot kažkur kitur, o kur nepamenu, bet ne į Kento grafystę. Aš tada jau supratau, kad truputį ne ton pusėn papuoliau… Tad į Kentą… Viena kita mašina, viena nakvynė kažkokiame kempinge (kažkaip neišdrįsau miškelyje jokiame palapinės statytis – juoba nelabai tose vietose buvo), dar viena diena ir mane po truputį jau ėmė užvaldyti abejingumo dvasia, kuri reiškia, kad velniop tą Angliją ir jos sušiktas fermas. Varau namo.
Vienoje iš mašinų užsimezgė kalba apie tai ką čia veikiu ir ko man reikia. Vairuotojas užsiminė, kad lygtai žinąs vieną vietą, kur aš galėčiau būti reikalingas net ir be leidimo dirbti. Panašu, kad tas žmogus buvo šiaip labai geras (pagarba jam! ir sveikatos jo namams, bei dangaus karalystė lai šviečia jam iš toli!), tad nuvežė mane į tokią manifaktūrą, kurioje, kaip vėliau paaiškėjo, yra gaminamos betoninės statulos, vazonai ir fontanai parkams sodams ir panašiam reikalui, dėl ko kai kurie iš britų yra išprotėję (vis dar taip manau). Mane priiėmė gal vien dėl to, kad tas žmogus, su kuriuo važiavau kažką šnektelėjo su vietos šeimininku, o gal ir ne. Bet kuriuo atveju – bingo! Aš radau ko ieškojęs!
Vieta yra J. Ripley and sons individuali įmonė (tikriausiai), kitaip tariant šeimos biznis. Google sako, kad ten dabar viskas va taip atrodo:
1 Vieta – gamybos cechas (fotkinta su vienkartiniu fotiku, kurį nusipirkau pašte, po keletos dienų):
2 Vieta – tai atliekų ir lateksinių formų praplovimo cechas, apie kurį toliau (fotkių nėr).
3 Vieta – lateksinių formų gamybos cechas:
4 Vieta – prekybos fasiličiai ir gardenas (prekybos pavilionai ir sodas). Fotkių nėr.
5 Vieta – gyvenamieji fasiličiai John’o Ripley (bene junior) ir jo šeimos. Tas bičas mane ir priėmė, tas bičas man ir mokėjo 60 svarų už savaitę (fotkių nėr).
6 Vieta – garažas, kuriame aš ir gyvenau:
7 Vieta – J. Ripley ir šeimos rezidencija (fotkių nėr).
Pradžioj, sužinojęs, kad priims mane padirbėti už kažkokį atlygį (už kokį sužinojau tik kai atėjo atlygio diena ir tai buvo nelabai džiaugsmingi 60 svarų, bet blet! taigi mano pirmi uždirbti savarankiškai pinigai!) tai siūliausi miegoti palapinėje jų kieme po kažkokia obelimi. Tai jie mielaširdingai pasiūlė miegoti garaže. Ačiū jiems už tai!
Visos tos fotkės, kur aukščiau, darytos, man regis, prieš paskutinę dieną, t.y. kai sužinojau, kad laikas namo (na, J. Ripley žmona, pasakė, kartą, jog kaip ir laikas jau man būtų pyzdinti taip mandagiai, kita vertus, man jau buvo gerokai ten pabodę). Tai dar tais metais ten Kente matėse kažkoks tai, bene dalinis saulės užtemimas ir štai visi kaip į tatai žiūro:
Technologinis procesas viso to gėrio, jau dalinai atskleistas fotkėse, yra maždaug toks:
1 – imamas daiktas, katrą sugalvodavo nukopijuoti (gipsas, bronza – belenkas)
2 – daiktas tepamas skystu lateksu keliais sluoksniais. Lateksas vėliau būdavo nuimamas.
3 – ant to paties daikto keliais sluoksniais klijuodavo stiklo pluoštą, kuris būdavo skeliamas į dvi/tris dalis, jos būdavo stiprinamos, t.y. storinamos ir priklijuojami kraštai, juose daromos skylės varžtams:
4 – Stiklo pluošto forma yra suveržiama varžtais, į jos vidų įdedama lateksinė forma, jos vidus ištepamas skystu indų plovikliu, į tą formą tada pilamas pats paprasčiausias betonas iš gan grubiai palyginus sijoto žvyro. Forma ant specialaus vibruojančio stalo. Po paros, forma atveržiama, atsargiai numaunamas lateksas – ir vualia! Gan gerai atrodantis šlamštas, kurį paskui galima iškišti už belenkiek svarų.
5 – Lateksinės formos po kas trečia ar ketvirta forma būdavo nešamos į specialias cheminių medžiagų vonias, kurios išėsdavo nuo jų betono likučius. Net nežinau kas ten per medžiaga, bet smarvė tai gera. O neplyšdami tie lateksai laikydavo netrumpai. Jauč, kokias >50 balvonų. Daug kas priklauso ir nuo formos detalumo – kuo daugiau detalių, tuo trumpiau laikydavo.
Aš tai manau, kad gan pelninga manifaktūra. Ir taip išties ir yra. Namai pakankamai patogūs, ponis dukrai, iš to biznio valgo veik visa giminė (mano spėjimas).
Darbas, tiesa, ne iš lengvųjų. Tampyti tuos betonus iš vienos vietos į kitą – sportas. Dariau viską, išskyrus lateksavimą ir stiklopluoštavimą.
Viskas gan normaliai sekėsi. Tik kiek, kaip minėjau šaltoka miegoti būdavo. Šiek tiek nesutardavau su jaunu J. Ripley sūnumi, nes tas buvo kažkoks piktas paauglys ir kažką prieš mane turėjo. Valgydavau pietus/vakarienę pas juos namuose. Ten pirmą kartą paragavau juodos arbatos su pienu. Nuo to laiko dažnai pasimėgauju šiuo deriniu.
Kol dirbdavau – būdavo viskas OK, bet pasibaigus darbui ir prasidedant vakarui prasidėdavo moralinės lomkės. Aš sociali būtybė – angliškai kalbėti mokėjau itin mažai (kiek mokėjau tai tik pagrindiniai žodžiai, toli gražu iki laisvo bendravimo). Rašydavau laiškus į namus, nors kažkodėl tas užsiėmimas nelabai patiko. Savaitgaliais būdavo visai prastai (jų buvo bene du ar trys – nebepamenu), kartais eidavau į pub’ą alaus. Bet alus žiauriai brangus, o uždirbdavau tik 60 svarų per savaitę! Vėliau įsigudrinau nusipirkti skarbonkėse alaus iš šopo ir gerdavau tiesiog lauke.
Vieną kartą buvo nusivežę mane su visa šeima į paplūdimį. Tada pirmą kartą paragavau šlykščiai sūraus Atlanto vandens – Baltijos jūra galima sakyti visai nesūri, palyginus su Atlantu. Spjaudžiausi kaip patrakęs. Buvo nusivežę ir į artimiausią miestelį (važiavo į supermarketą, o aš tiesiog kartu)… Faini tie Ripley visai…
Pamenu dar neturėdamas ką veikt vis perskaičiuodavau tuos svarus ir bandydavau dauginti iš 6 ir vistiek šūdas kažkoks gaudavosi 😉 Rezultatas galutinis gavosi toks, kad atsivežiau lygiai tiek (na, gal truputuką daugiau), kiek išsivežiau. Bet pati kelionė vis tiek didžiulis pliusas! Užsigrūdinau charakterį, pirmą kartą supratau, ką reiškia užsidirbti, pamačiau, kaip dirba, kaip gyvena kiti… Neįkainuojama!
Retkarčiais būdavo tokios lomkės, kad norėdavosi galva sieną trankyti. Žinoma, galima buvo nesilaužyti ir ką nors gudriai sugalvoti, tikriausiai dabar daryčiau viską kitaip, bet tada buvo daug jaunesnis protas. Dabar tai atsimenu su šypsena ir pasididžiavimu. Tai va, kai būdavo lomkės rašydavau dienoraštį.
Tolimesni įvykiai, tai grįžimas namo. Daugiausiai nuotykių patirta šįkart Vokietijoje – net su dviem nakvynėm. Apie tai kitoje dalyje. Ir taip jaučiuosi išsekęs nuo tokio atminties kertelių kilojimo.
Atnaujinimas: Nierka rado pas save fotkę geresnę, kur matosi žemėlapis mano, su kuriuo tranzavau (ant kurio matosi miestų pavadinimai, kuriuos rašiau pakeleivingiems automobiliams, kad žinotų kur važiuoju ir kad rašyt moku ;)):
____________________________
1– aš jį net nufotografavau, bet nuotrauka, kaip ir žemėlapis mano kažkur prapuolė, bet jei atsiras, tai būtinai čia įdėsiu
2– spėju kad net ima iš valstybės kokių nors soc. pašalpų.
3– paskui kiek tranzavau dar tai žinojau vieną didelę tiesą – jei tranzuoji, tai negalima jokiu būdu užsukti į didelį metropolį, nes iš jo išsikrapštyti bus vienas vargas irba brangu…
5– Tai įmantrus žodis taikomas daugiausia laisvai samdomiems programeriams, man pasirodė gan šmaikštu čia jį panaudoti. Tiesa tas bičiukas dar turėjo mobilų telefoną ant kurio buvo užrašyta “Vodafone” ir jis tą telefoną taip ir vadino “Vodafonė” – “šiti Vodafonės geri” – dar sakė jis
4– beklajodamas po visokias fermas gavau nuorodų iš vienų lietuvių į kitus ir kažkaip aš ten jį susiradau – primenu, jokio mob. telefono ar kažko panašaus neturėjau – tai dabar suprantamas savaime dalykas, o tada dar ne.
6– tada man taip atrodė ir atrodė dar ilgai, kol nepamačiau va šito pamišusio keistuolio. Ten šlykštoka jį skaityti, bet bičas nerealus – nesakykit. Gaila, kad jis savo straipsnį “butinoji kelione” ištrynė. Bet aš jį kažkaip recoverin’au 😀 Ten jis rašė, kaip reikia keliauti kišenėje turint peiliuką ir dantų šepetuką nulaužtu kotu – daugiau nieko: nei kuprinės, nei rūbų papildomų, nei maisto, nei pinigų.
